Motomanų Diskusijos » Kelionės ir poilsis » Vikingų žemė ir lietus 2010 (Blog'as)

Rugpjūčio 10 rytas.


Keliautojų skaičius dvigubėja, prisideda draugas su motociklu ir jo žmona.
Kolegos motociklas Honda Fury, visai nepritaikytas dviems, na ir jo žmonai į motociklizmą labiau patinka žiūrėti per automobilio langą.:


Svetingieji vokiečiai, arba mes pas juos su motociklu, arba jie pas mus su kalaviju ir kryžiais.


Automobilis kolonoje - tai didelis privalumas, sudedam visą mantą, bei gėrimų ir maisto atsargas.
Nuspręsta važiuoti greitkeliais Švedijos link tol, kol pabos, po to kurtis kempinge kelioms naktims, o dienomis spinduliu apvažinėti artimiausias ir įdomiausias vietas.
Lankytinas vietas rasti paprasta, nes Švedijoje labai išvystyta turistų informavimo sistema, žemėlapiai, lankstinukai su įdomiomis nuorodomis dalinami vos ne ant kiekvieno kampo nemokamai.
Traukiam į Rostoką, ten keltu į Gedser (DK).


Danija - salų ir tiltų šalis. Greitkeliais pasiekę Kopenhagos prieigas, ieškome vietos bazei.


Laimę bandome kempinge - forte Charlottenlund, nors ir ne savaitgalis, bet vietų mums neatsiranda. Forto teritorijoje apsidairome, pailsime, nuo apžvalgos bokštelių pasigrožime panorama ir didžiulėmis haubicomis. Gal ir gerai, jog mūsų nepriėmė, labai jau poilsiautojų tiršta.


Gražiu pajūriu traukiam ieškodami sekančio kempingo, pasiekiame gyvenvietę Naerum, ten esančiame kempinge laisvų vietų pakankamai. Apsistojame dviem naktim, sumokame 240 lt (kaip sako Šturmanas-odnako), čia už vieną vietą palapinei ir vietą motociklui. Kempingo savininkų pora mums paaiškino, jog jau sezonas pasibaigęs, kainos kritusios, mus tai nelabai nuramina, vistiek - odnako.
Atokiau nuo visų statomės palapines, ruošiamės vakarienei ir poilsiui. Teritorija tvarkinga, tulikai ir dušai švarūs, karštas vanduo nemokamas, tiksliau jau įskaičiuotas į bendrą kainą. Ne iš karto supratome, jog kempingas yra prie pat greitkelio, vėliau, gerdami alų bandėme save įtikinti, jog girdime ne pralekiančias mašinas, o ošiančią jūrą, tik alus nelabai padėjo.



Rugpjūčio 11 d.


Rimtesnę pažintį su Danija pradedam nuo Kopenhagos, nes visą rytą lyja, tad pasislėpti mieste gal būtų visai neblogas sumąstymas. Metame motociklus senamiesčio P-aikštelėje, toliau pirdinam kojomis rinkti įspūdžių.






Bežioplinėdami užtaikome ant ''alavinių kareivėlių'' pasirodymo, keičiasi sargyba prie karalienės rūmų, stovime kelių šimtų išsižiojalių apsuptyje ir gardžiai ryjam šitą masalą turistams.


Atidavę pagarbą karalienės apsaugos spektakliui, žygiuojam geismo ir nuodėmės gatvės pusėn, gal tiksliau prieplaukos, į buvusį raudonujų žibintų kvartalą.


Yra noras pamatyti meilės troškulio malšintojas gyvai, pakalbėti apie jų darbo įpatumus, paklausti ar žino kur yra Lietuva, koks lito ir Danijos kronos kursas šiai dienai... Bet čia Šturmanas mums paaiškina, jog tokios deivės geriausiu atveju likusios tik Anderseno pasakose, o šiais Europos Sąjungos laikais jų jau nebėra, bent jau Danijoje ... bent jau labai oficialiai.

Tiesa, kažką tokio užmatyti pavyko, nei berniukas nei mergaitė nei raudona kepuraitė, “tokia” susitvarkiusi, viską pasidariusi: ir šukuoseną, ir makiažą, ir papus (ypač dešinį).


Išmalus skersai išilgai senamiestį bei užkrimtus pačių brangiausių savo gyvenime kebabų, norisi pajusti galutinę dvasinę pilnatvę , prisiliesti prie kažko tauraus ir mielo širdžiai, o tam tikrausiai reikia aplankyti įžymiąją Undinėlę. Nepamatyti Kopenhagos Undinelės, tas pats kaip būnant Vilniuje neužsukti ''Akropolin''.
Bet mūsų tykojo didžiulis nusivylimas, pasirodo Undinėlė išvykus į Šanhajų dalyvauti kokioje tai ten parodoje. Jos buvimo vietoje stovi didelis monitorius ir ''online'' galima ją stebėti. Truputi pasijutau kaip tas dėdė-vojaristas stebintis svetimas tetas vėlai vakare per kompiuterį.