Motomanų Diskusijos » Kelionės ir poilsis » Vikingų žemė ir lietus 2010 (Blog'as)

Sekantis tikslas Møns Klint, tai yra kelių kilometrų ilgio ir apie 130 metrų aukščio kreidinės
kalvos, besidriekiančios rytine salos Møn pakrante. Be didelio kreidinio sluoksnio, kurį pastoviai ardo jūra, įspūdį paliko titnago gausybė.




O miškas ten buvo keistas, iš pradžių mes ieškojome grybų, o po to jie mūsų.


Pakerėti nenupasakomojo gamtos tvarinio, mes leidžiamės prie pačios jūros, nepaisydami perspėjančių užrašų, kad kiekvienas čia įžengęs atsako pats už save, matyt dėl nuolatinių griučių ir nuošliaužų ne visi vikingai į viršų grįžta.Be titnago čia randamos suakmenėjusių priešistorinių gyvūnų ir augalų liekanos, dar kitaip fosilijomis vadinamos. Kaip ne kaip, tai kadaise buvęs jūros dugnas, kurį ledynai išstūmė į paviršių. Įdomesniems radiniams eksponuoti, atokiau nuo kranto, yra įrengtas Jūros periodo muziejus.





Likusį popietinį laiką skiriame tiesiog Danijai, važiuojame, kur akys mato, stojame, kur liepia širdis ar fiziologija.



Paskutinis ramus kelionės vakaras vikingų žemėje, lauke plius 10 C (kai Lietuvoje tuo tarpu per 30C). Jau 12 dienų kaip mes palikę gimtąsias vietas. Liūdna, nebeliko alaus, nebeliko kronų, nebeliko įspūdžiams laisvos vietos širdyje. Rytoj atsisveikinsim su draugais vokiečiais ir bukai suksim odometrą Tėvynes link.


Ekipažas susiruošęs namo.


Ryte paliekame kempingą, gan greitai pasiekiame Getser uostą, toliau keltu į Rostoką. Rostoke nubraukiam ašarą ir atsiseilėjam su draugais.


Vokietijos keliuose veiksmas vyksta sklandžiai, patys suprantat – visur autobanai, visur ornungas...Ties Szczecinu kertam sieną, kur atsisveikinam su tais autobanais ir ornungu, tempas lėtėja, užklumpa sutemos. Pravažiavus miesta Pila pradedam dairytis nakvynės. Dairomės ilgai, kol pakelėje, kažkur ties Wyrzysk, randam tokį ekonominės klasės, alia kaimo stiliaus moteliuką. Kambarys dviems su dušu, pusryčiais ir vieta motociklui uždarame kieme kainavo apie 100lt.


Ryte susileidžiam po didelę „talerza“ kaimiškos „jajecznicos” ir toliau drebinam orą namų link. Neprivažiavus miesto Grudziądz pagauname žioplį ir įsistatome į mokamą Gdansko plentą. Pasukti atgal neįmanoma, tad tenka važiuoti už pinigus ir ne ten kur reikia. Artimiausiame išvažiavimo punkte susimokam ir gauname patarimų su jau nubraižytais maršrutais žemėlapyje, kaip grįžti į Grudziądz kelią aplenkiant mokamą plentą. Pasirodo, tai masinis apsižioplinimo reiškinys.

Saulutei besileidžiant pasiekiame namus. Tą dieną sukorėme lygiai 699 kilometrų (mistika), o per visą kelionę 4901 kilometrą.


Man berašant kelionės įspudžius, draugas iš Vokietijos suspėjo išleisti kažką panašaus į knygą

Viskas