Motomanų Diskusijos » Kelionės ir poilsis » Motoatostogos per savaitę: Lietuva, Švedija, Danija, Vokietija (2500km)

Citata:

Citata: Cituoju: Rubis O mokykloj LT kalbos mokytoja sakė: " Rašai lyg taupydama viską: ir popierių, ir mintis, ir žodžius..." Arba kažkuris neteisus, arba patobulėjau Matyt dosnesnė patapai. Šauni jūs kelionė, laukiam tolimesnio pasakojimo

Jep, dabar dosni kaip gausybės ragas Ypač mėgstu dalint savo liūdesį , džiaugsmą ir nerimą...
Dar valandėlė darbe, o tada lėksiu pagastroliuot. Jei namus pasieksiu ne visai vėlai ir jėgų dar bus, tai dar bent vieną dieną šiandien išpasakosiu.

Romai - na man bent jau tas budas su plastikiniais buteliais ir anksciau buvo zinomas, bet vis tiek tu saunuolis o del pliuso dar palauk, tu ji gavai dideli ir riebu tada, kai kreidos muziejuje buvom

Palapinėj ilgai nepamiegosi. Budina temperatūra „kambaryje“, kuri bent dešimčia laipsnių aukštesnė nei užmiegant. Na bet ne miegoti čia susirinkom. O jei nemiegoti, tai reik lyst lauk iš jurtos. Kaip visada, yra kas jau slampinėja aplink palapines, bando susigaudyt nuo ko čia protingiausia būtų pradėti dieną. Dabar jau galiu pasakyti, kad vienintelė protinga mintis būtų buvusi... pusryčiai! Tai žinoma paaiškėjo vėliau. Ai, tiesa, atsirado vienas apdairus: grįžus po rytinio dušo radau Antaną kapojantį konservuotas pupeles. Visi kiti buvo nusliūkinę pajūrin. Nebuvau alkana, bet paragauti neatsisakiau. Taip, po trijų lietuviškom dešrom kvepiančių dienų, pupelės pasirodė „kažkas toookio“.
Kai visi grįžo iš paplūdimio, pasiėmiau vieną dar iki soties ten neprisibuvusį ir išėjom ten, kur jūra ošia. Tiksliau, kur turėtų ošti, nes vėjo nebuvo. Mano rytinės arbatos puodelyje bangos būna didesnes. Bet bangų buvau jau mačius, o medūzų – ne! Žadėjo, kad pamatysiu. Pamačiau. Pačiupinėjau. Neparagavau. Man nepasitaikė, bet kiti gyrėsi radę ir krabų. Oho, kokia egzotika! Užsidėjau pliusą, kad buvau pliaže.
Parėjom stovyklon, susipakavom. Eilinį kartą susirinkau rinkliavą iš savų, atidaviau svetimiems. Kempingo sąskaita apmokėta – galim judėt toliau. Lygiai vidurdienį palikom Glucburg’o Ostseecamp’ą ir riaumodami išrūkom. Prieš tai, žinoma, nusistatėm maršrutą ir sutarėm, kad už kokių 80 km stosim pusryčiaut. Šios dienos tikslas ne vaikiškas – pasiekit i Riugeno salą. Reiks padaryti daugiau nei 500 km. O pajudam juk jau vidurdienį! Vinguriuodami Vokiškais tvarkingas keliukais dėl gan intensyvaus eismo judam lėtokai. Kolona gausi, tad įspūdingų manevrų nepridemonstruosim. Miego trūkumas daro savo, akys limpa lyg viršutinis vokas būtų iš magneto, apatinis – iš geležies. Didvyriškai bandom išlikti budrūs. Jau nebetoli Kylis, o dar nestojom valgyt. Pravažiuojam puikiai atrodančias maitinimo įstaigas – ale restoranus – pakelėje, ant jūros kranto. Vedlys nestoja, kiti irgi nedrįsta išsišokti. Važiuojam toliau. Kylis. Gražus. Šiokie tokie kamsčiai. Karšta. Nusukam nuo pagrindinio kelio miesto centru į neaiškų skersgatvį. Sustojam. Visi džiugiai lipam nuo mocų tikėdamiesi būti pamaitinti. Suprantam, kad džiaugiamės be reikalo. Sustojom susinaviguoti. Kur kokia artimiausia padori įstaiga pasistiprinti, išsiaiškinti nepavyksta. Kompanija patvoryje susėdę gailiais balseliais inksčia „valgyti“. Žinoma, tik ne Antanas – jis juk ryte padarė gudrų manevrą atsidarydamas konservuotų pupelių skardinę. Pikti, sukaitę, nusilpę sėdame ant mocų važiuoti toliau, sutarę stoti pirmam sutiktam kabake.
Pravažiuojame visą Kylį. Nieko maitinančio. Vingiuoti keliukai, „tvarkingi“ vokiški laukai nebedžiugina. Rodos važiuojam ir važiuojam. Kaimelis po kaimelio. Nieko gero. Jau dabar nebepasakysiu kiek kilometrų buvo likę už nugaros kai sustojome degalinėje, bet laikrodis rodė beveik 16 val. O mes dar be pusryčių! Patys galim pabadauti, bet motociklų nepagirdyti tai jau būtų neapdairu. Girdom. Kai kas prie kuro paima ledų. Nebloga mintis. Aš prisipilu paskutinė. Susimoku. Taip pat už kavą ir ledus. Išeinu lauk ir neapsidžiaugiu tuo, ką pamatau: visi jau sėdi ant mocų pasiruošę judėti. Žinoma, jie taip pat neapsidžiaugia. Gauna laukt kol aš įveiksiu karštą kavą ir visai ne karštus ledus, paskanintus priekaištais, kad manęs reikia laukti. Draugystėi išbandymas badu visgi nelengvas.
Už trijų km. nuo degalinės turėjo būti kavinė. Turėjo... tos nebuvo. Ieškom toliau. Randam. Susėdam. Jau plojam katučių, kad tuoj bus pusryčiai, bet priėjusi padavėja pasiūlo tik kavos ir pyrago – matai jau ne pietų, bet dar ne vakarienės metas. Kas per... Bet nesiginčijam. Kavinėj sutiktos lietuvės siūlo savo variantus, bet susisgrimba, kad ten irgi bus „darnevakarienmetis“. Protingasis motociklininkas pasitaria su savo išmaniuoju telefonu ir suranda MacDonaldą. Eureka! Mes išgelbėti! Sėdam ant mocų, lekiam, prisiparkuojam ir tekini į vidų. Tuoj penkios – pusryčių metas.
Pagulim ant Mac’o pievelės ir kylam važiuot. Ai, dar prisimenam, kad grandines gerai būtų susitept… Na tiek to, kitoj stotelėj.
………………… Papasakojau tik pusę dienos. Jau laikas miegot, nes darbe knapsėsiu, o daugiau galėsiu papasakot tik šeštadienį, tad jei kam įdomu, kantriai laukite tęsinio

Uoj, kaip juodai Danguolė piešia šią dieną Man tai buvo viena nuostabiausių dienų kelionėje... Neužbėgsiu už akių dėl vakaro, bet prasidėjo viskas tuom, kad vos pabudęs nuėjau į paplūdimį. PAGALIAU tikras paplūdimys, nepalyginsi su skyle, kurioje buvom apsistoję Danijoje; baltas, baltas smėliukas, šilta ir lygi kaip kaip stiklas jūra (ar tai marios), skaidrus vandenukas, saulė.... Rrrrrr, nuostabu! Pasimaudėm, pasideginom, pabaidėm medūzas, pažiūrėjom kaip krabai pešasi čia pat prie kojų - rojus, o ne gyvenimas... Ir jei nebūtume prašovę su tais pusryčiais, tai dienos pradžia būtų buvusi tiesiog ideali Kita vertus - nėra kuo skųstis, ne valgyt ten važiavom

PS. Kuo toliau atostogos tęsėsi, tuo mažiau noro fotografuot (norėjosi pasimėgauti akimirkomis) ir tuo daugiau atsipalaidavimo Tad sorry, medūzų pažiūrėti teks važiuoti patiems, jos ten kas metrą po 5 ganosi Nebent kas kitas užfiksavo...
 

Citata:

Cituoju: Quicker Uoj, kaip juodai Danguolė piešia šią dieną Man tai buvo viena nuostabiausių dienų kelionėje...

Oi ne, Romai, tikrai nebuvo ji juoda Gal kiek ne ta intonacija tekstą skaitei sau Aš rašiau su plačia šypsena, pažiūrėk ironiškai Neišbraukčiau šios dienos iš atostogų kalendoriaus jokiu būdu! Juk būtent tokios dienos parodo, kas yra tikrasis keliavimas motociklu - tai ne vien juodas relaksas, bet ir užpakalio skausmas, būkim atviri
P.S. Dar laukia ilga šios dienos pabaiga su "happyend'u"

Nors jau vakarėja, bet karštis ne vakariškas. Važiavimas gana malonus. Kol judi karštis regis nepaveja, tačiau sustojus norisi išsinerti ir savo nevasariškų kostiumų. Kai sustojom prie parduotuvės buvo jau po septynių. Nuvažiuota apie 360 km. Kadangi vidutiniai greičiai nedideli, įveiktas atstumas atrodė kiek didesnis nei buvo iš tiesų. Sustojus planuoto poilsio, pirma, ką reikėjo nuveikti – apsipirkti. Aštuntą parduotuvės uždaromos. Negalėsime to padarti Riugene, nes iki jo dar daugiau nei 160 km. Pasipildome atsargas. Veiduose šypsenos apsiblausę. Pavargome, karšta. Jau mintimis kuriamės stovyklavietėje, atsidarom šalto gėrimo, ištiesiame savo pavargusias nugaras... Tokios rožinės svajos perša mintį, kad reikia ieškotis nakvynės kažkur arčiau. Jau nebežavi idėja, kad kempigą vėl pasieksime tamsoje. Taip norisi vakarojimą pradėt ne prieš vidurnaktį. Ieškom ar neieškom kempingo arčiau? Nuomonės stipriai išsiskiria. Karšta diskusija. Aš palaikau apsistojimą kažkur arčiau. Pasipila siūlymai pjauti autobanu. Kažkiek laiko susitaupytų. Hm, autobanas... Balsavimas. Na ką – teks spausti kiek mano mocas leisis genamas. Vargšas vieno cilindro enduro su tikrai neplentinėm padangom gailiai spokso į mane savo viena apmusijusia akimi. Ech, jei reikia, tai reikia.
Kas turi grandines, jas susitepa. Aštuntą pajudam iš parduotuvės parkingo. Iki greitkelio veda motociklo ir vairuotojo duetas turintis navigaciją. Išriedėjus į greitkelį aš užleidžiama į preikį. Suku rankeną. Maniškis ne baisiai patenkintas, bet neturi iš ko rinktis. Apsukos pakyla iki raudonos ribos, tačiau greitis vos 160. Agresyvios padangos įneša papildomos vibracijos. Visą dieną taip važiuot nenorėčiau, bet buvo savotiškai smagu. Tad ir smaginausi. Vakare (jau saulė buvo visai žemai, pamažu temo) autobanas buvo beveik tuščias. Mus lenkė, mes lenkėm. Kai jau smagumas pradėjo virsti darbu, naviguojantis pralenkė ir parodė posūkį į dešinę. Vadinasi greitkelio atkarpa baigėsi. Metam greitį. Silpnesnis oro srautas vėl leidžia lengviau kvėpuoti. Ir galva palengvėja. Oho kokia lengva!  Toliau judam tiesiu keliu į išsvajotąją salą su aukso paplūdymiais, lauko kavinėmis, saulės nubučiuotais nerūpestingais poilsiautojais... Raudona saulė jau atsisveikina su Vokietijos žeme ir skuba Amerikiečiams skelbti ryto. Mes irgi skubam.
Kelias kyla į viršų, pastatai lieka apačioje. Važiuojam įspūdingu tiltu. Puiki vakaro miesto ant jūros kranto panorama apačioje. Miestas lieka už nugaros ir štai mes kitame krante. Valio!!! Sustojam degalinėj. Belieka rasti kempingą, kuris būtų ne kur kitur, o prie jūros ir tik prie jūros! Dar apie 60 km ir tikslas bus pasiektas. Sekam vedlio motociklo raudoną švieselę. Tiek tik tesimato, mat visiškai sutemo. Siauras vingiuotas kelias, abipus stori medžių kamienai. Kvapas išduoda, kad tai liepos. Ten jos kaip tik dabar žydi.
Išsukam iš pagrindinio kelio į keliuką mišku. Kempingo ženklas. Sustojam. Ne, šis ne prie vandens. Vėl sėdam ir judam toliau. Pagaliau įriedam į tikrai rimtai atrodančios poilsiavietės prieigas. Registratūra, žinoma, neveikia. Jau pusė vienuolikos. Kažkokia keturrate motorine transporto priemone, panašia į golfo laukuose naudojamas mašinėles, pririeda dėdė. Matyt naktinis budėtojas – prižiūrėtojas. Angliškai nesupranta jis, vokiškai - mes. Jo balbatavime daugiausiai pažįstamų žodžių randa mūsų protingiausias žmogus – Liudvikas, aka Bolidas. Suprantame, kad kempingo ratuotasis nori vieną iš mūsų išsivežti kažką parodyti. Jam į ratus įsodinam savo protingiausiąjį, mat jis rodės daugiausiai jo kalboje išriša. Išriedėjo. Palūkuriavom, netrukus mašiniukas vėl pasirodė. Jo keleiviai kažką karštai diskutavo. Vienas vokiškai, kitas angliškai… Kempingas perpildytas. Mums pasisekė gauti vieną sklypą. Išskyrė vieną, mes užsiėmėm gretimą, nors sakė, kad jis nuo ryt užimtas. Mes patys turim teisę spręsti, kur mums geriau miegot! Na bent mums patiems taip atrodė. Išrykiavom motociklus, pasistatėm palapines, duše kartu su prakaitu ir kelio dulkėm nuplovėm nuovargį. Susirankiojom kas ką turi valgomo ir geriamo ir išsliūkinom paplūdimio link. Negi kelsi triukšmą miegančiam kempinge?
Visi stebėtinai atkutę. Nesiliauja kalbos, vienas po kito laidomi juokeliai. Naktis nuostabiai šilta. Dangus žvaigždėtas. Akimis susirandu Grįžulo ratus. Kažkodėl mėgstu juos susirasti, kai stebiu žvaigždėtą dangų. Per vartelius paliekame kempingo teritoriją ir atsiduriame paplūdymyje. Čia lygiagrečiai jūros kranto linijai eina šaligatvis, kurio vienoj pusėj pliažas, kitoj – lauko kavinės, barai, vaikų žaidimų akštelės. Būtent tokioj aikštelėj ir nutariame įsikurti: pamatom stalą ir nemažai kėdžių. Nepasiseka, mat iš „bulkos“ išlenda apsauginis ir išveja lauk. Matyt nutarė, kad trukdysim jam miegoti. Nenusimenam. Patraukiam šaligatviu tilto į jūrą link. Nepasiekę tilto randam puslankiu sustatytus suoliukus tad čia ir nutariame pasilikti. Susėdam, išsidėliojam vaišes. Visi vis linksmesni, vis sąmoningesni juokeliai, vis daugiau randam temų kalboms. Juokiamias be perstojo. Keliskart pro šalį pražingsniuoja apsauginis. Matyt jam rodėsi, kad mes turim būti prižiūrimi ir jam pasitikėjimo nekėlėm.
Jau niekas negalėjom suprast, kada ši diena prasidėjo ir atrodė, kad dar tikrai ne laikas ją baigt. Dabar kaip tik puiki proga pamatyti kaip kyla saulė iš už jūros! Kad to niekada nebuvau regėjus, susimąsčiau pirmąją naktį kelte. Jau tada nutariau, kad po šių atostogų negaliu likt to nepamačius. Džiugu, kad nebuvau palikta viena laukti ryto. Mes, tiesą sakant, jo nelaukėm: kol tiesiog sau gerai leidome laiką jis ir atkeliavo jūros bangelėmis iš rytų. Prašvito. Būtų laikas keliauti ant tilto į jūrą. Pakilau, prisijungė protingasis motociklininkas. Tiltas netrumpas: kelių šimtų metrų. Įsitaisėm ant suoliuko jo gale. Po kiek laiko atkulniavo grupės šmaikščiausiasis ir štai jau turiu visapusiškai puikią draugiją. Rožinis dangus, bet saulės dar nematyti. Kol ji nepasirodė susirinko ir kiti likę krante. Sėdim visi įtempę akis. Laukiam kaip stebuklo ir savotiško didelio taško šios dienos pabaigai. Na... na.... na ir štai ji išnyra iš už horizonto. Viskas nušvinta raudonai. Kažkoks atbulas saulėlydis, kažkaip neįprasta, bet labai gražu. Kyla taip pat greit kaip ir leidžiasi. Sulaukiam, kol pasirodo visas apvalumas. Papozuojam nuotraukoms ir sukam į krantą, į „lovas“. Jau beveik praėjo para nuo to laiko kai pabudome pirmojo vokiško kempingo futbolo aikštėje.
Kai susirangiau į miegmaišį laikrodis rodė 4:50. Kaip gera užmerkti akis...

Panašu, kad pasakojimas užtruks ilgiau, nei truko pati kelionė
Kadangi pats geriau nepapasakočiau, laukiu tęsinio ir saulėtekio foto

Citata:

Cituoju: Švedas Panašu, kad pasakojimas užtruks ilgiau, nei truko pati kelionė Kadangi pats geriau nepapasakočiau, laukiu tęsinio ir saulėtekio foto

Nesitikėjau, kad vieną dieną aprašyti nepakaks net poros valandų , o mano dienotvarkėj po atostogų rasti laisvų valandų kažkaip sunkoka Ilgiau gyvensim atostogų prisiminimais

Pabundu, salotinis žaislinis laikrodis rodo beveik vidurdienį. Jausmas, kad kažką pramiegojau. Susivokiu kur esu, kokie dienos planai. Penktoji kelionės diena, trečiadienis. Ach taip, nieko nepramiegojau – šiandien oficiali diena be motociklo. Mėgausimės vasara be kombinezonų! Kempingas - trys žingsniai nuo paplūdimio. Reiks juos ryžtingai žengti, bet turiu dar atlikti pareigą savo gaujai. Kambariokas bando nenaudodamas liepiamosios nuosakos įsiūlyti mintį, kad turiu keltis ir eit sutvarkyt mūsų viešnagės čia dokumentus. Oi kaip tingu, kokios patogios tos palapinės grindys Pasiryžtu. Už paso ir į registratūrą. Berniukas domisi palapinių, mocų ir žmonių (gaunu egzaminą surašyti visos kompanijos vardus ir pavardes, užstringu tik su Indrute, egzaminas išlaikytas) skaičiumi. Gaunu 600 EUR sąskaitą. Kodėl tiek daug? O todėl, kad šitam rojui skiriam tris nakvynes. Pirmoji jau suvartota. Dar esam paprašomi persikelti į mums naktį nurodytą vietą. Visgi patys ne geriau žinom, kur mūsų vieta.
Grįžus stovyklavietėj radau vos kelis, kiti jau taškėsi jūroje, tyrinėjo paplūdimio kavinių meniu ar ganė akis po įdegusius kūnus... Giedrius grįžęs pristatė man idėją, kad pavakare visgi ketina dieną be motociklo paįvairinti motociklu. Jau yra keli bendraminčiai. Man mintis irgi pasirodė besiprašanti būti priimta ir įgyvendinta. Žinoma ne dabar iš karto. Aš dar nebuvau prie jūros. Jamu kompanijos ir - paplūdimin. Baltas smėlis, saulė, jūra. Vanduo šaltas. Šaltas man. Kitiems toks tinka. Palaukiu kol Giedrius išlipa iš vandens ir einam pliažo kabakan. Mėgaujamės šaltais gėrimais. Prie stalo penkiese. Visi ketina jamt vakaro ratuką. Jau kaip ir viskas nuveikta, ką galima nuveikt pliaže. Atsipūtę, niekur nebeskubam. Remiui atneša king size ledų vazą... Meniu randu spagetti su ledais ir uogiene. Grasinu chebrą taip pavaišinti, kai kitą kartą darysim party. Vyrai prašo jų pasigailėti. Pažadu pasigailėti ir makaronų su ledais neduoti. Toliau nieko verto ilgų rašliavų. Mums tiesiog relakso laikas...
Kai vidurdieni keliesi, tai ir vakaras ateina lyg ir per pietus. Ruošiamės aplankyti tą miestą, kurį matėm keldamiesi tiltu į salą. Reiks grįžt į „žemę“. Kabinsim Luiso maršruto gabaliuką. Visgi diena be kombinezono. Kas kiek sugebam rengiamės „laisvalaikio drabužiais“. Važiuosim kaip skrybėlėti sodininkai už Žiguliukų vairo. Tris paliekam, dar mocai jų netraukia. Išvažiuojam septyniese. Vos išvažiavus - pirmi kamščiai. Mes čia nestovėsim! Lendam tarp juostų. Svarbu, kad priešais koks platesnis agregatas nepasitaikytų. Keliukai čia siauri... Išsilaisvinam iš intensyvaus eismo. Luiso keliukai! Ir pirma staigmena – grindinys! Puikūs akmenys - puikiai krato. Įvažiavus stovi ženklas „8 km”. Veda Giedrius. Jis lyg ir suabejoja ar verta toliau važiuoti… Mes ryžtingais gestais parodom į priekį. Grrrr Brrrr… Krrrrattto. Mane mažiau, kitus, įtariu, labiau. Visgi ne visi 8 km grindinys.

O kur foto?

Citata:

Cituoju: ItWasNotMe O kur foto?

Šioje vietoje turėtų pasipilti foto iš protingojo motociklininko išmaniojo telefono

Jei dar yra skaitančių, siūlau penktosios dienos tęsinį. Liks tik trys dienos
____________________________________
Didžiausią įspūdį daro atkarpos, kur abipus kelio driekiasi senų galingų liepų siena. Nuolatinė prietema net saulei šviečiant. Virš ne plataus kelio medžių vainikai susilieja suformuodami tunelį. Kvepia liepžiedžiais. Kelionė su aromaterapija. Kaip kažkas paaiškino, tokie keliai buvo reikalingi, kad karo metais technika galėtų judėti nepastebima iš lėktuvų. Turėjom vieną rimtą istoriką. Jo istorinės žinios tiesiog tryško, kai tam pasitaikydavo proga. Šauni ta mūsų kompanija. Perskrodę Riugeno salą persikeliam per tiltą ir štai mes jau vietoj. Degalinėj nusižiūrėję senamiesčio kryptį judam jo link. Prisiparkuojam kaip mums tuo metu atrodo kiek įmanoma arčiau. Toliau keliaujam pėsčiomis. Keli šimtai metrų ir mes jau centre. Didinga bažnyčia su sovietine atributika. Fotkinamės. Norisi vėlyvų pietų. Aikštę supa lauko kavinės. Išsirenkam pagal pavadinimą – Beer Garten. Čia kaip sykis mums (sakau „mums“, nors alaus negeriu, bet tas „vieno už visus“ jausmas...). Nagrinėjam vokišką meniu. Sekasi prastai. Padavėja atneša vieną anglišką egzempliorių. Situacija ženkliai pagerėja. Populiariausias pasirinkimas – dešrelės Nr. 1 in Germany. Pasistiprinę stojam apžiūrėt senosios architektūros. Įspūdinga. Mums neįprastai dideli statiniai, mūsų Vilnius toks kuklutis... Smagiausias atradimas – fontanas klastūnas. Šlapia dėmė ant šaligatvio – ne šiaip sau. Ypač jo pasalūniškumu aikštėje džiaugiasi vaikai, bandydami nuspėti, kada ištrykš ir kokia kryptimi. Ar tiesiog kaip užsikimšusioj kriauklėj ims kilt vanduo. Trumpas žygis baigtas. Grįžtam prie motų suprasdami, kad ir iš pačios centrinės aikštės su jais mūsų niekas nebūtų išvijęs. Jau prieblanda.
Kempingą pasiekiam tamsoje. Likę mus pasitinka ironišku klausimu ar matėm kažką jau labai gero. Susimąstau... Nu LABAI gero gal ne, bet laikas praleistas puikiai ir neturiu kuo skųstis. Nevažiavusieji ištyrinėjo miestelį, kuriame įsikūręs kempingas. Įspėjo apie gausią didelių šliužų populiaciją ant šaligatvių. Nereikėtų nustebti paslydus. Suintrigavo pasakojimu apie kalną, nuo kurio matosi visas mūsų miestelis. Vėl pasidalinam pagal interesus. Čia geroji didelės kompanijos pusė. Tie kieno interesai sutampa su manaisiais, išsiruošia paplūdimio šaligatviu prasieiti link išreklamuotojo kalno. Po to turim planų vėl susirasti jaukų suoliuką. Taip, sutemus iš visų pakrūmių šliužai pradeda savo naktinius žygius. Iš paplūdimio pasukam miestelin. Kai kas bando nusipirkti spalvingų kokteilių lauko bare, bet šeimininkas be jokių skrupulų pareiškia nebedirbąs. Apie 23 val., o jau jiems vėlu? Lipam laiptukais aukštyn. Truputi kalnas. Jo viršuje paminklai, tamsa ir krūmai, per kuriuos nieko nesimato. Bet su linksma kompanija linksma visur. Kaip visada juokas nesiliauja, žodžių kišenėj mūsiškiai neieško. Jie jiems iš kišenių virste virsta! Grįžtam prie tilto į jūra. Ten išsiskiriam. Kai kas turi nubėgt iki palapinių parsinešti skysčių. Toliau švenčiam gyvenimą tilto gale. Aplink vanduo, krante žiburiai, virš galvos žvaigždės ir jokių rūpesčių. Čia kitas pasaulis ir mes kiti žmonės. Dabar mes atostogautojai! Taip ir atostogaujam ant tilto iki nuovargis įsako stotis ir judėt stovyklos link. Saulės šiandien nesulauksim… Švaros procedūros ir veidu į improvizuotą pagalvę.

Šeštoji atostogų diena, ketvirtadienis. Ilgai miegoti nevalia. Šiandien važiuosim Luiso keliukais po Riugeno salą. Vakar planavom, kad kokią 10 val. būsim pasiruošę pajudėt. Ketiname stipriai nenukrypti nuo plano. Turim ne daugiau poros valandų kažkur papusryčiauti ir susiruošt važiuot. Važiuosim be daiktų, nes paskutinę naktį Vokietijoje praleisime taip pat čia. Keliaujam ieškot vietos papusryčiauti su maudynių jūroje intarpu. Pasirodo pusryčius pramiegojom – kavinukėse sako, kad neduos. Niekaip neįsipaišom į vietinį ritmą. Susirandam vieną atrodytų jaukią vietelę. Priėjusi pusryčiautojų nukamuota apvalutė padavėja į mūsų nedrąsų klausimą ar gausim pusryčius, atsako teigiamai. Stveriam ir šifruojam vokišką meniu. Išsirenkam. Padavėja prieina ir pareiškia, kad virtuvė pusryčių jau nebeduoda, tad turime rinktis iš pietų meniu. Giedrius nuskaitęs, kad pagrindinis meniu įsigalioja tik nuo 11:30, ima šmaikštauti, kad pataikėm į nelaimingajį pusvalandį, mat nuo 11 val. jau pusryčių nebeduoda, o dabar 10:50. Pavargstam kol išsirenkam patiekalus. Prieina padavėja ne kaži ką žadančiu veidu. Pareiškia, kad ir pagrindinis meniu dabar negalioja – virtuvėje pertrauka. Giedriaus juokais modeliuota situacija pasirodo esanti reali. Įdomu kaip sureaguotume tokį pareiškimą išgirdę Tėvynėje. Ten tai normalu. Nusivylimas. Nei laukt, nei eit lauk nieko nepešus. Visgi išsiaiškinam, kad kavos duotų ir net pyrago lėkštelėn atriektų. Jamam šį pasiūlymą. Pusryčiai išėjo po 5 EUR, visi sumeta kalną monetų ir siunčia mane atsiskaityt prie baro. Išberiu saują smulkių nuo gausios kompanijos. Mergina už baro išpučia akis. Ryškiai pamano, kad čia atsakas į jų nenorą mus pamaitinti. Išeinu lauk, pasivijusi padavėja prašo atleisti už tokią situaciją. Nuraminu, kad viskas gerai, kad traktuojame tai kaip nuotykį. Pusryčiai su nuotykiais – linksminamės nuo pat ryto. Puiki diena laukia.

Na, kol laukiam išmaniųjų fotografijų - jau ir aš keletą prikaupiau, kad pasakojimą prisivyti
 

Keletas nuotrauku is labai smagios keliones.
Uz kokybe nepykstam daryta su "domkratu"
https://picasaweb.google.com/bolidas/Moto201207?authuser=0&au.... #

Dėkui Liudvikui už fotkes, ne tokios jau jos blogos, kaip jis mėgina čia mus įtikinti Ypač tos, kur aš fotkinau Juokauju, žinoma
O čia vejuosi tekstu iliustracijas------>

Šarvuojamės ir sėdam ant mocų. Vidurdienis. Naudojam jau pasiteisinusią taktiką ir grupę skeliam į dvi lygias dalis – po penkis. Taip esam daug manevringesni. Sutariam susitikimo tašką – bene šiauriausią salos vietą Kap Arkone. Nuo mūsų kempingo Gohrene beveik 70 km. Aš pirmajame penketuke. Beveik nesustodami, o ir nėra reikalo, pasiekiam Kap Arkono parkingą. Čia visi atvykę meta savo transporto priemones ir toliau švyturio, bunkerių ir kranto link juda kas kaip išmano. Vieni ratuotu traukinuku, kiti – pėsčiomis. Motociklams speciali vieta atitverta baltai dažytais akmenimis. Motams parkingas nemokamas. Šalikelėj po ąžuoliuku prigulam ant dobiliukų. Taip lietuviška. Šešėlyje gera. Laukiam kito penketuko. Nesulaukiam, skambinu. Paaiškina, kad jie nususko į kreidos muziejų. Būtent kreida ši sala garsi, o mes būsim pražiopsoję. Na atgal negrįšim. Einam pirkt bilietų traukinukui ir važiuojam krantinės link. Traukinuke kaip visada atrodo, kad esame tik mes. Triukšminga kompanija. Net padalinta pusiau.Vingiuojam gal kokius porą km. Išlipam prie švyturio. Traukinukas veža į du pakrantės taškus, tad nutariam iš šio į kitą nueiti pėsčiomis ir iš ten pasinaudoti atgaliniu bilietu. 2 EUR savom kojom į švyturį. 130 pakopų. Nuostabus vaizdas. Atsimėgavę juo iki soties leidžiamės atgal. Apžiūrim bunkerių prieigas. Rytinė kava su pyragu jau neaprūpina kraujo cukrumi, tad reikia gauti naują dozę. Papietausim čia pat. Kabakas atrodo neblogas. Einam užsisakyt. Kažkodėl beveik visi pasiimam patiekalą Nr. 12. Susimokėję gaunam čekiukus, kur parašytas skaičius, kurį išgirdus skelbiant per garsiakalbį, reik bėgt su kvituku prie langelio ir gausi savo lėkštę. Mano 103. Vokiškai daugiau dešimties nesuskaičiuočiau, bet šį suprast sugebėjau. Dar neįveikę visų pietų sulaukiam Romo skambučio. Praneša, kad bus čia netrukus. Pro kabaką prarieda traukinukas. Jame mūsiškiai. Visi sugriūva prie mūsų stalo, stovinčio šešėlyje. Čia didelis pliusas stalui. Pasidalinam įspūdžiais ir vėl išsiskiriam - jie pietaut ir švyturin, mes į kitą traukinuko stotelę. Einam takeliu lygiagrečiai jūrai. Mes ant skardžio, jūra apačioje. Aptinkame lietuviško meno. Medžio drožiniai su lietuviška pavardę skelbiančia lentele.Pasigrožim tautiečio kūryba ir žingsniuojam toliau. Keliukas eina krūmynais, o tai reiškia, kad mus kažkiek slepia nuo saulės. Po kaire krūmai, po dešine gal 20 m aukščio skardis, o apačioje jūra su iš tolo lyg žaisliniai atrodančiais baltais laiveliais. Papozuojam kas kaip mokam. Protingojo Žmogaus Karaliaus Liudviko išmanusis telefonas fotkes susikrauna savo atmintin ir keliaujam toliau. Apžvalgos aikštelė su mediniu gervės saugomu sostu ir žiūronu, siūlančiu savo paslaugas už eurus. Mes gudrūs – turim švediškų kapeikų, jomis aparatą ir apgaunam. Įmeti monetą ir laikai pirštą ant mygtuko. Paleisi – vėl gali šert žiūroną pinigėliais. Mes nebūtume mes, jei viens dėl kito pavargt tingėtume. Julius ant mygtuko laiko pirštą kol visi penki pasigrožim skardžiais ir jūros toliais. Dar keli šimtai metrų ir mes jau traukinuku važiuojam prie savo motociklų. Nusiperkam ledų ir mintimis jau gulim po ąžuoliuku ant dobiliukų pavėsyje, bet priėję parkingą pamatom, kad ąžuolo šešėlis nusisukės į pakelės griovį. Saulė klastūnė... Sugriūnam po gyvatvore. Tai kad ji spygliuota dar nieko, bet tai, kad jos karpytojai nukirptas dygliuotas šakeles blogai sugrėbė, tai jau ne kažką... Gulim, laukiam antrojo penketuko. Itin ilgai laukti netenka. Išgirstam pažįstamus balsus. Susiderinam tolesnį maršrutą. Važiuosim į keltą.Tiesa plaukimo bus vos kokie 300 m, bet taip galėsime tęsti savo kelionę aplink salą. Puikūs keliukai, gražūs vokiški laukai, kelios tvarkingos gyvenvietės, mažas paklydimas grindiniu ir parsikratymas atgal į tikrąjį kelią, dar keletas km ir mes jau prie kelto. Skelbiama kaina 3 EUR, darom rinkliavą, suriedam į keltą, paduodam pinigėlius dėdei ir gaunam netikėtos grąžos. Gal grupinė nuolaida, o gal atrodom socialiai remtini?...

Kol pirmas penketukas nuskriejo i prieki, antras penketukas po truputi susitvarke, palauke Antano ir taip pat pajudejo i ta pati taska. Vaziuoti buvo kaip niekad malonu, bent mum 3, kurie buvo padare diena be mocu (bet tada buvo linksma ir mums, pagaliau suradom ir gavom kaip niekad gero, skanaus ir silto maisto + tikras vokiskas alus, kazkas nuostabaus pasizvalgem po miestuka, pamatem nuostabiu jo vaizdu,pailsejom ir vat tada pagaliau pasijautem kurorte). Ir kadangi lauke musu dar viena naktis tame paciame kempinge, tai daiktus ten ir palikom, mocai tapo kaip niekad lengvi, manevringi, taip ir norejosi greiciau pavaziuoti tais vingiuotais keliukais ir guldyti i posukius. Kadangi Romas vede antraji penketuka, tai jo palaikomas greitis buvo tikrai malonus. Bevaziuojant link pirmojo penketuko Romas pasiule uzsukti i kreidos muzieju, mes nesipriesinom, pastatem mocus ir i muzieju! pakeliui padraugavom su baltais arkliais ir galiausiai pasiekem kreidos muzieju. Kainos nepamenu, bet ieje vaikinukai graziai pasnekejo, Romas akytem pamirksejo ir gavom dar berods 50% nuolaida, nors ir taip nebuvo brangu Pasizvalgem, pamatem idomiu, graziu vaizdu, bet buvo siaubingai karsta,tad greitai istustinom savo vandeni ir paklausem mergaites,kuri mum padare nuolaida, ar butu galima prisipilti vandens i butelius, bet ji pasake, kad cia vanduo is ciaupu negeriamas ir atidave uz aciu savo 1.5 l nepradaryta vandens buteli, nors cia pat ji ir pardavinejo 0.5l vandens buteliuka uz 1 eura. Dar viena grupine nuolaida + nemokamas vanduo Po muziejaus pailsejom dar pavesy ir vel ant mocu. Galiausiai pasiekem pirmaji penketuka, truputi snektelejom ir isalke skubejom uzsisakyti pietus. Kiek pamenu, Andrius tada uzsisake hamburgeri, bet gavo su kiausiniu apkepta mesa. Va tau ir hamburgeris. Nuosirdziai is to pasijuokem, Antanas uzsisake "potato" norejo ir galvojo, kad ten bus bulvytes fri, bet deja, gavo paprasta virta bulve su padazu visi kiti gavo ko norejo, ir siaip visi skaniai pavalgem ir tesem pirmojo penketuko marsruta. Viskas kaip ir tas pats, tik mes nulipom laiptukais zemyn pasizvalgyti, o ten stovejo zenklas - priejimas prie juros negalimas. Tiek lipom zemyn ir tiek reikes lipti aukstyn ir nieko nepamatysim? Mano galvoj sukosi mintis - na jau ne! ir akys kartu zvalgesi, kur cia butu galima pralysti ir opa! Radau! Nulipau, apsizvalgiau, vaizdas nerealus, vertas tokio lipimo. Greitai ir like bendrazygiai paseke mano blogu pavyzdziu,bet likome tikrai patenkinti nuostabiais atsiverusiais vaizdais. Is ten ir parinkom truputi kreidos, su kuria veliau nupaisem Romui ant nugaros dideli, riebu pliusa

Šeštosios dienos, ketvirtadienio paskutinė dalis --------->

Kadangi jau diena po truputį užleidžia vietą vakarui, nutariam niekur daugiau nestoti (jei parduotuvę laikysime savaime suprantama stotele), o šiek tiek tiesiai per aplinkui mint į kempingą. Juk tai paskutinė mūsų naktis Vokietijoje. Ryt tokiu metu jau būsime netoli kelto. Reikia išspaust viską, ką galima iš šio vakaro. Išsunkt atostogų malonumus iki paskutinio lašo.
Pasiekiam kempingą tokiu metu, kai negali pasakyti dar šviesu ar jau tamsu. Aplinka įžiūrima, bet anokia čia šviesa. Po tušinimosi savose sultyse nevasariškose aprangose visi tiesiu taikymu į dušus. Buvo kas ir į jūrą. Juk rytoj jau jos nebeturėsime. Tiesa, ne visi. Nusigabenti iki kelto turime du kelius ir dvi skirtingas nuomones, kuris geresnis. Pas mus demokratija. Žinoma, tik tiek, kiek galima jos leisti, kad neįsigalėtų anarchija. Pirmoji grupė kelsis anksti, 7 ryto, ir važiuos vietinės reikšmės keliais, leis sau ilgesnes ir dažnesnes pertraukas, aplankys dar vieną išsvajotą objektą ir - į keltą. Kita grupė (jei trejetuką galima laikyti grupe) ilgiau pamiegos, dar gal ir jūron kojas, ar net ir galvas, įmerks ir greitkeliu atskries su vėjeliu. Aš iš tų, kur nesigaili anksti kėlę.
Dušas vėl įlieja gyvybės į saulės išsunktus kūnus. Vakaras puikus. Jei žinočiau kam padėkoti už nuostabius orus, būtinai tai padaryčiau. Toliau planuose vakarienė. Ne visi jaučiasi alkani, tad dalis nutaria likt prie palapinių, dalis eit miestelin pavalgyt, gal net aplankyt kalną, kurio pasirodo praeitą naktį nepavyko pajamt, mat, kaip mums paaiškino jį parekomendavę, visai ne ant to užsikorėm. Tada vėl visi ketinom susibėgt ant tilto. Aš buvau iš tų, kurie dar nespėjo išalkt po kepsnių Kap Arkone, bet man visada įdomiau variantas žadantis bent kažkokio veiksmo. Dar per daug neišeikvotos energijos, kad likt sėdėt prie palapinės. Miestelin iškeliaujam šešiese: Andrius, kuris regis nerūko tik būdamas su šalmu, Giedrius, žmogus su kurio nuomone dažniausiai sutinku, Julius, kuris užmiega pats pirmas, Sąmojingasis Žmogus Remis, Protingasis Žmogus Karalius Liudvikas ir niekuo neypatinga Aš. Jau gerai pažįstamas takelis pro kempingo vartelius į pajūrį, vėl dešinėn šaligatviu paplūdimiu, vėl, po kairę praėjus tiltą į jūrą, posūkis į dešinę – į miestelio centrą. Keli vaikinai pakeliui nusiperka po sumuštinį pusryčiams. Nešini sumuštiniais keliaujame ieškoti vietos pavakarot. Praeinam eilę kavinių. Sunku išsirinkti. Pabandę prisėsti vienoje sulaukiame atsakymo, kad jie jau užsidarinėja. Negi kartojasi rytinė istorija ir vėl nepataikėme į jų gyvenimo ritmą. Vyrukai suirzta. Jie be reikalo taip skubiai susivertė rankose neštąsi alų prieš įžengian į kavinės teritoriją. Pabandom dar poroje. Visur darbo laikas baigiasi. Nutariam grįžt į itališką piceriją, kurioje skambėjo gyva muzika. Praeinant ji jau tada patraukė dėmesį, nes savo erdvia aplinka lauke atrodė labai masinanti. O dar senas geras rokas atliekamas gyvai! Laikome kumsčius, kad ji neužtrenktų mums durų prieš nosį. Mus pasitinka svetingai, gauname didelį stalą netoli daininiko – gitaristo. Jis taip gerai dainuoja, kad Protingasis Žmogus suabejoja ar tai ne fonograma. Visgi tikrai ne. Užsisakom. Vyrukas tikrai užvedančiai traukia mums gerai pažįstamas dainas. Negalim neniuniuoti, nelinguoti ar net vieno kito stulpelio neužtraukti balsu. Dar keli bokalai alaus ir jau būtume galėję eit jam padėt prie pulto ar, atėmę mikrofoną, patys užtraukt. Vakarienė įsisiūbavo. Kaip ir visų atostogu metu, vyrai gėrė, o girtėjau aš Nuotaika daugiau nei pakylėta. Va tokios ir turi būti atostogos! Mūsų puota baigiasi su lyg muzikanto vakaro programa. Atsiskaitom r pasukam atgalios. Jau po vidurnakčio, tad ant kalno nebeeinam. Keliaujam kempingan, pasiimam, kas šilčiau apsirengt, kas atsigert, kad šilčiau būtų, kas pasidėti jau prakąstą pusryčių nesulaukusį sumuštinį.
Kulniuojam ant jau tokiu savu tapusio tilto. Jau esame tvirtai susicementavusi kompanija. Visi savi, visi brangūs lyg šeimos nariai. Ant tilto jau sėdi anksčiau atklydę nėję su mumis miestelin. Suvirstam aplink suoliuką garsiai reikšdami savo įspūdžius. Mūsų lietuvišku žodynu susidomi pro šalį einantys vyrai. Užkalbina mus lietuviškai. Vyrukai čia atostogas leidžia naršydami salą dviračiais. Su vaikais ir žmonomis šiandien nuvažiavo po 35 km. Pasidalinam įspūdžiais, trumpai papasakojam kaip, iš kur ir kur mes keliaujam. Apsikeičiam šiltais linkėjimais. Mes liekam, jie išeina. Matyt tiesa, kad žvirblį ir lietuvį rasi visur, kur bekeliautum... Paskutinio vakaro grimasos prieš objektyvą. Atostogos baigiasi... Dar dvi dienos ir iš kelto išriedėsim jau Lietuvoje. Viskas turės grįžt į senas vėžias. Tokias mintis veju šalin. Akys nuklysta į kranto žiburius, žaižaruojančias bangeles, žvaigždėtą horizontą... Kompanija džiugi, bet nuvargusi. Ryt kelsimės anksti. Vieni pakyla anksčiau ir atsilabina. Likę sėdim toliau. Ar mums kada pritrūks temų pokalbiams? Manau ne. Tik ne mums! Kai liekam penkiese, susisgrimbu, kad trims iš mūsų ryt juk nereiks anksti keltis - jie važiuos autobanu. Tad paraginu Protingąjį žmogų keliauti į kempingą paliekant tuos tris. Einam lėtai lėtai. Kaip išvaryti iš rojaus sodo. Kur čia skubėti? Vienintelis dalykas, ko nepadariau per šias atostogas – tai neišsimiegojau Rangantis į miegmaišį laikrodis žada, kad galėsiu pamiegot dar kiek mažiau nei penkias valandas...

Ech, nuostabiosios bemiegės atostogos...
 

Nuostabios foto!
Tikiuosi jau šią savaitę baigti pasakojimą išklojant tą ilgą kelią namo...

Panorama nuo Kap Arkona švyturio: http://qphoto.lt/var/rugen/arkona/

Taip, foto tikrai nuostabios!!! Grįžtant prie kreidos, įdedu įrodimą, kad pliusą dėjom su vokiškoks kokybės kreida Romai, kai žiūrėsi foto, šypsokis, nes pliusą piešėm nuo dūšios
 

Mano melodingas žadintuvas skelbia laiką keltis. 7 val., penktadienis, liepos 27 d. Šįvakar jau būsime kelte, o iki jo laukia ilgas kelias iš Gohreno iki Kylio. Šios dienos vinis turėtų būti motociklininkų rojus - Louis‘o parduotuvė Liubeke.
Pusryčiaujam, pakuojamės, susiderinam maršrutą su liekančiais. Paliekam jiems Luiso ir kelto Kylyje adresus. Gilūs atodūsiai prieš sėdant ant mocų – rytas kvepia atostogų pabaiga. Kuriam aparatus sudrumsdami šventą ryto tylą. Mums tai muzika, bet kitiems poilsiautojams... Išjudam sutarę, kad stosim kas kokius 80 – 100 km. Maždaug kas tiek norisi kojom atsiremt į žemę ir ištiesti nugaras. Tai būtina, kad per ilgai užsisėdėję neimtume knapsėti. Veda Giedrius. Nuvažiuojam pirmą planuotą dozę kelio. Įriedam į degalinę. Susiprantu, kad pamečiau du paskutinius motociklus. Buvau trečia nuo galo. Neseniai juos dar mačiau veidrodėlyje, tad nebus toli likę. Štai ir pasirodo Antanas. Atveža žinią, kad Andriui baigėsi kuras, tad pripilam bambalį benzino ir įteikiam nuvežti nelaimėliui. Ilgai laukti nereikia. Pasirodo abu. Andrius pasisako dar ir kažkokį varžtą pametęs - sunkiasi variklio tepalai. Kol vieni geriam kavą suvirtę degalinės pašonėje ant šaligatvio, kiti bando rast kuo užkišti skylę Andriaus Banditui. Išradinga kompanija netrunka išspręsti problemą. Įsukama žvakė. Dabar Banditas turi penkias žvakes. Tiuninguotas aparatas. Nebelieka ko ilgiau trūnyti palei degalinę. Važiuojam toliau. Įsidienoja ir darosi vis karščiau. Protingojo Žmogaus motociklo termometras rodo gerokai virš 30. Važiuodami kabinam miestelius. Nedžiugina stoviniavimas prie šviesoforų. Važiuojam gana įžūliai. Ilgesnius kamščius lenkiam pro šoną. Negalim leist sau gaišti laiką ir kankinti savo nuvargusius kūnus stoviniuodami karštyje. Vėl stojame degalinėje. Prisipilam tiek, kad datemptume iki keltų, daugiau tikrai neverta – gimtinėje pigiau. Užvartojame kas kavos, kas energetinių. Visi akivaizdžiai susirgę miegotrūkumitu. O dar tas karštis... Degalinė be pavėsio, tad stovim ne ilgiau nei reikia. Kita stotelė turės būti jau Liubeke. Nutariame, kad pirma pietūs, o tik tada Louis‘as. Vėl kelionė skrodžiant karštą orą. Privažiuojame Liubeką. MacDonaldas. Ne šiaip Mac‘as, o Mac‘as greta Louiso! Kad susidomėjimas pastaruoju būtų maksimalus, pirmiausia reikia aplankyt “restoraną”. Poreikių piramidėje juk maistas arčiau pagrindo nei parduotuvės… nors motociklinės parduotuvės rimta konkurencija.
Mocai į pavėsį, mes į Mac’ą. Ten neužsisėdim, juk pietaudami per langą matome tą objektą, apie kurį visas atostogas buvo tiek daug kalbėta. Nieko iš jo niekad nepirkau, internete jo asortimento nenagrinėjau, bet šioj kelionėj susidariau įspūdį, kad pamatysiu viską, apie ką tik svajoja kiekvienas motociklininkas. Vos motociklu nuriedu kitapus tvoros, kur jau Louis’o teritorija, sulaukiu žinutės iš paliktojo trejetuko. Sakosi jie jau irgi praktiškai čia. Taigi Lous’ą lankysim pilna sudėtimi. Užeinu. Apsidairau. Ir čia viskas?!! Akivaizdu, kad turiu per ne lyg lakią vaizduotę Įsivaizdavau kelissyk didesnius prekybinius plotus... Na bet kai nieko neplanavau rasti, tai pabimbynėti galima visai neblogai. Kas renkasi prekes, kas šiaip tyrinėja asortimentą, kas patarinėja perkantiems... Visi turim kuo užsiimti. Kai jau nebelieka nei vieno, kuris dar turi čia ką veikti, ruošiamės judėti tolyn. Iki Kylio vos per 80 km. Jau garsiai svajojame apie dušą ir šaltus gėrimus kelte.

Na štai ir susikaupiau paskutiniajai daliai. Kol rašiau dar kažkiek gyvenau atostogomis O dabar, kai pažadą saviškiams viską aprašyti jau ištęsėjau, galiu pradėti svajoti apie naujus žygius. O svajoti juk sveika
------------------------------------------------------------------

Paskutiniai užsienietiški kilometrai tirpte sutirpo. Įriedam į uosto teritoriją. Prisiparkuojam ir einam į žvalgybą, kur čia chek in‘as, kada prasideda laipinimas, kur stot eilėn?.. Aikštelėje knibžda lietuviškai suprantančių ir net kalbėt mokančių. Garsius komentarus nuo šiol vėl turime pamiršti. Viską išsiaiškinam, belieka pasirūpinti lauknešėliais į keltą. Sėdam ant mocų ir išriedam dėdžių furistų nukreipti „teisinga linkme“. Aišku apsiperkam ne ten, kur turėjom pataikyti pagal jų nuorodas. Grįžtam į krantinę. Leidimo pajudėti į keltą laukiam kartu su dar viena dviejų ratų brolių kompanija. Lietuvaičiai nukeliavo net iki Škotijos. Šauni Geležinių X‘ų kompanija. Noriu būti svetinga ir mėginu pavaišinti anyžiniais guminukais. Keista, bet niekas nesusigundo... Matyt bijo, kad bus nepadoru išspjaut paragavus kaip tai darė maniškiai Kaip gerai mėgti tai, ko su niekuo pasidalinti neišeina. Uosto darbuotojai duoda startą. Pajudam kelto link. Vienas nepajuda. Remio Banditas nutaria daugiau nebesikurti. Matyt jaučiasi savo atidirbęs. Tenka vaikinukams eit jam į pagalbą. Prasibėga stumdami. Banditas pasiduoda. Parodom bilietus ir suriedam į keltą. Jei pirmajame stojom vos įvažiavę, tai šiame esame nugrūdami į patį dugną, į patį galą. Dabar jau esame gudresni ir renkamės viską, ko gali prireikti. Juk laukia 22 val. kruizas. 410 km. Dabar jau persirengiame civiliais drabužiais, pasirūpinam rankšluosčiais, miegmaišiais, kilimėliais... Kaip kokie turgaus prekeiviai nusvirduliuojam viršun nešini savo rišuliais. Kylam kelis aukštus į viršų. Vau, čia mūsų „kajutė“ daug erdvesnė, turi net langą, o ir liaudies nedaug. Prabangu . Pirmu taikymu į dušus. Pasijuntame žmonėmis.
Keltas turi pajudėti 22 val. Susirenkam denyje. Vėl visi švieži, linksmi ir gražūs. Dangus grasina audra – kyla vėjas ir padangę tolumoje drasko žaibai. Štai gal ta proga patirti savo kailiu ką reiškia stichija plaukiant laivu. Aš ir protingasis žmogus visai nudžiugome, bet… gavom tik šiek tiek lietaus, tai tiek iš tos stichijos smagumo… Jei gamta nelinksmina, linksminamės patys. Sukritome visi denyje po laiptais ant žemės ir vakarėlis įsisiūbavo labiau nei jūra! Lietus pravaikė - pakeitėm vietą, vėl grįžom. Taip ir vėl naktis neprailgo. Vieni pasiplovė miegot ant minkštutėlių, jaukių, švelnių mūsų “kambario” grindų, kiti dar iš paskutiniųjų tęsė vakarą. Man miegot nesisekė, tad bent porą kartų ėjau pasidairyti kuo gyvas keltas naktį. Pirmą kartą radau besišnekučiuojančius Andrių su Giedrium, kuriems, nutariau, labai trūksta mano kompanijos, tad prisėdau ir įsikišau į pokalbį. Antru bandimu nepavykus užmigt vėl palikau kajutę. Koridoriuje sutiktas vaikinas labia apsidžiaugė mane pamatęs, bet į klausimą, ar aš ne barmenė gavęs neigiamą atsakyma, nusiminęs nukulniavo toliau. Sakėsi ieškąs, kas jam įpils alaus. Matyt žmogui irgi nesimiega
Rytas netruko ateiti. Šeštadienis, liepos 28 d. Pusryčiai. Poguliukas . Pietūs. Vėl poguliukas denyje prie įsivaizduojamo baseino priešais tikrų tikriausią saulę. Nedorėlė paliko skaudžią žymę ant mano nugaros. Geresnio kruizo ir negalėjo būti. Visiškas atsipalaidavimas. Stengiuosi nuvyti mintis, kad liko vos 40 val. ir vėl dienos tirps rankoj laikant kompiuterio pelę užuot delne spaudus gazo rankeną…
Klaipėdoje išsilaipinti turime 20 val. Vakarėja. Pro restorano langą vakarieniaudami jau galime įžiūrėti krantą. Reikia rinktis daiktus. Kai įplaukiame į uosto teritoriją oras stipriai pasikeičia. Tampa toks sunkus, tvankus ir tirštas, kad atrodo galėtum minkyti jį kaip molį. Gręsia lietus. Virš Klaipėdos kyla juodi debesys. Sprendžiam ar rengtis lietaus aprangas. Aš neketinu. Esu pasirengus sušlapti, nes tokiam karštyje tai net būtų visai ne bausmė - beveik apdovanojimas. Prisišvartuojam. Denyje laukiam leidimo leistis žemyn pas savo aparatus. Esam beveik paskutienieji, kuriuos išleidžia. Pasiekę savo transportą vėl puolame rengtis taip nusibodusias aprangas, pakuotis ryšulius ir judam lauk. Pirmas tikslas – degalinė. Ten sumanom skirtis į porą grupių mat pageidaujami maksimalūs greičiai kiek nevienodi. Besidalinant kas su kuo, visgi suprantam, kad ne tokie jau jie ir skirtingi, o ir kartu mums smagiau. Iki 130 jaučiuosi komfortiškai. Visi sutinka, kad daugiau nebūtina. Iki Kryžkalnio veda Giedrius. Degalinėj apsikeičiam. Naktinis važiavimas turi savo žavesio, ypač kai tolumoje draikosi žaibai nušviesdami padangę. Gąsdina besivejantis lietus. Prieš Kauną visgi šiek tiek pašlapina. Nuo Kauno prasideda kažkokia automobilistų emigracija Vilniaus link. Nesu mačiusi tame kelyje tokio srauto. Mašina prie mašinos. Važiavimas lėtas. Keista kai tiek jų beveik vidurnaktį. Srautas parneša mus į Vilnių. Tiesa tik šešis, mat Antaną palikom dar Klaipėdoj, Julius atsiskyrė dar iki Kauno, Remis pasiplovė ties Elektrėnais, Giedrius irgi pasišalino nepasiekęs Vilniaus. Sustojam kaip visada vos nusileidę nuo Savanorių kalno Neste degalinėj. Sugriūvam ant žolės. Tarytum ryte išvažiavome iš Emsi ant kalno, o prasukę ratuką, kaip daugybę kitų vakarų, vėl supuolėm į Nestę pakalnėje. Išsivažinėt nesinori. Pripažinti, kad atostogos baigėsi - taip pat. Liepiu skirstytis - nėra čia ko sėdėti. Niekas neklauso. O būtų daug paprasčiau, jei visi išvažiuotų, tada beliktų tik pasekti jų pavyzdžiu. Galiausiai susikaupiam atsisveikinimui. Bučkiai, apsikabinimai, rankų paspaudimai, tapšnojimai per petį… Iki kitų nuotykių! Visi išsilakstom tamsoje. Beveik 1 val. nakties, jau sekmadienis.

Superines Jusu atostogos. Saunuoliai .

Ech, gaila, kai tokios smagios atostogos taip greitai baigiasi...
 

Labai įdomu, rašymo stilius suupeer, perskaičiau su malonumu

Belieka atspausdinti su iliustracijom ir bus šauni keliautojų knyga

na tai pasigirkit, kiek gavosi kielenes islaidos (pilnos, kuras, alkoholis, pramogos) kad kiti kolegos galetu pasitaupyti ir pasiplanuoti kitam sezonui keliones.

ir maršrutą žemėlapyje