Motomanų Diskusijos » Kelionės ir poilsis » RTW: no plan is a good plan: Nordkapp 2 Cape

RTW: no plan is a good plan: Nordkapp 2 Cape

Sveiki gyvi,

kuriu naują temą, nes senoj Afrikos per daug visko, ir beveik visas tas viskas - toks kažkoks karštligiškas ir neteisingas.

Po siautėjimų Pietų Amerikoje grįžus į Europą, viskas iš pradžių iš lėto, o paskui labai staigiai tapo be galo komplikuota. Grįžau su žmogum, kuriam buvo baisiai svarbu viską suplanuoti ir viskam pasiruošti, viską numatyti, nuspėti ir nuo visko apsisaugoti, ir jokiu būdu nevažiuoti į Afriką, nes ten vyksta XYZ, bet važiuoti į Aziją - tik kažkaip išvengti Pakistano, nes ten vėlgi vyksta XYZ dalykai - bet vistiek praslysti per Karakorum Highway - bet o tačiau - ... Kitaip tariant, su tokiu žmogum arba važiuoji tik per 'saugias' šalis ir tik su GS 1200, arba geriau nevažiuoji išvis.

Kitas dalykas, kuris viską iš pradžių iš lėto, o paskui kažkaip labai staigiai pavertė baisiai komplikuotu reikalu, yra europietiška - tiek lietuviška, tiek vokiška, tiek angliška - moto kultūra. Iš pradžių viskas atrodė labai egzotiška ir labai osam - wow, kiek žmonių įdomu skaityti apie mano keliones! Wow, kažkas siūlo pagalbą! Einasau! Nerealiai. Ir iš tiesų yra nerealiai, bet kartu tai turi kitą medalio pusę, kuri toli gražu nėra labai gera. Ir galiausiai, visi kur kas geriau už mane žino, kur, kokiu motociklu ir kaip man važiuoti, kaip pasiruošti, ką turėti ir kaip planuoti kelionę. Kas yra puiku - tik ne man

Todėl gerokai strigau ir gerokai užtrukau, kol pagaliau susivokiau, kas kaip. Prieš trejetą savaičių buvau HUBB UK - Horizons Unlimited motokeliautojų meete Baskerville Hall, Velse:

http://www.horizonsunlimited.com/events/hubbuk-2016

Kur pasakojau apie savo Pietų Amerikos motosiautėjimus ir sutikau visą katlavaną labai teisingų keliaujančių žmonių. Ir kažkaip pagaliau galvelėj ėmė ir susidėliojo viskas per vieną savaitgalį

Aš esu aš, ir man visai nereikia staiga tapti tokiu žmogum, kuris viską suplanuoja, susiveikia Teisingą Motociklą, susitvarko popierius, moka tą Teisingą Motociklą taisyti, išmano visus įmanomus off road niuansus, turi XYZ kiekį pinigų, taprtautinį draudimą, carnet de passage ir tarptautines teises; aš neturiu nei vieno iš šitų dalykų - bet juk neturėjau ir Pietų Amerikoj.

Aš esu aš, ir man tereikia keliauti aplink pasaulį ant dviejų ratų, todėl baigiu pliurpti ir rairinu aplink pasaulį.

Kadangi niekad nemačiau fjordų ir dar todėl, kad gražiai skamba, šita dalis bus cape 2 cape - Nordkapas - Keiptaunas. Po Pietų Afrikos - atgal Europon Rytų pakrante, jeigu nesusišvies nieko įdomesnio. Greičiausiai susišvies.

Dabartinis set up yra toks:

Dviese ant Yamaha Super Tenere 1200:



Maršrutas iki Nordkapo:



Jis greičiausiai kažkiek keisis; iš Nordkapo atgal žemyn per Daniją, tada į Centrinę Europą, o tada - kaip susišvies: arba Keiptaunas ir atgal Rytų pakrante link Irano, arba Vladivostokas, Japonija/Pietų Korėja ir toliau link Australijos/Naujosios Zelandijos.

Motociklas kol kas vienas. Antras motociklas atsiras pakeliui ir atrodys daugmaž taip:



Kol kas dalinuosi fotkėm iš Belgijos, Olandijos ir Vokietijos:



















Pirmos rašliavos čia:

http://www.wildridertw.com/ #!blogas/krub9

Lietuvoje būsiu už poros dienų, o paskui jau nebūsiu labai ilgai, todėl jei yra noro mauktelti alaus - pasiorganizuojam ką nors!

Linkėjimai,

Eglė

nu ka ble, taip vyriskai pasakius, turi kiasus mergyt sekmes kelionej !!!! viskas bus gerai

Per kur Lietuvos - Latvijos sieną kirsit?

RTW so far...

Vokietija - Lenkija

Šiandien rašau nuo motociklo uodegos, nes rairinam link Lenkijos, žiauriai karšta, ir jeigu nieko neveikčiau, užmigčiau, o smiginėti bevažiuojant yra ne kas. Todėl rašau. Ant popieriaus; teks viską perspausdinti vėliau, bet kai pagalvoji, variantas gaunasi visai teisingas, tokia beveik tiesioginė transliacija nuo motociklo, ha!

Atsibraukę Vokietijon gerokai gavom lietaus, todėl kažkaip truputį nukabinom snapus ir pasukom į nedidutį Breckerfeldą, kaimą tarp Eseno ir Kelno, kur gyvena Maksas.

Maksas yra toks dvidešimt penkerių metų vokietaitis, kuris prieš metus staiga susiveikė motociklą – seną Honda Africa Twin – ir su juo apvažiavo pasaulį. Ir viskas dėl suoliuko.

Brekerfeldo pakrašty, ant kalvos priešais kukurūzų lauką, yra Makso mėgstamas suoliukas – nuo jo atsiveria vaizdas į kalvas iki pat Kelno, ir Maksas ten vis pasitikdavo saulėtekius. Kol vieną kartą neiškentė, sėdo ant motociklo ir išvažiavo į Rytus, ir važiavo tol, kol grįžo prie to paties suoliuko iš Vakarų.

Dabar Maksas beveik niekad nebeateina prie savo suoliuko ir nebesižvalgo į Rytus; dabar jis padeda tėčiui jo santechnikos versle ir stengiasi įstoti į universitetą, nes nori būti radiologu. Bet, sakė – jei universitetas neims, tuomet plauks aplink pasaulį. Jachta. Vienas. Be sustojimų – kad pajusti, ką reiškia absoliuti vienatvė.

Prasikuitėm pas Maksą trejetą dienų: važinėjomės po žalias žalias Brekefreldo kalvas, kapojom kaimišką šnicelį ir išmaukėm geras porą statinaičių vietinio alaus, kuris netrukus švęs tūkstantmetį. Maksas mums vis pasakojo apie Pakistaną, Nepala ir Ameriką, ir antrą dieną man kažko pasidarė be galo liūdna – ir nežinau, dėl Katmandu, apleisto Makso suoliuko ar visų tų saulėtekių kukurūzų laukuose ir pievose, kurių žmonės niekad nepamato...

Todėl šeštadienio rytą – o gal sekmadienio, visko gali būti – tikrai, sekamdienio! – kažkaip paskubom atsisveikinom ir pasukom priekinę padangą link Tiuringijos, pas Oliverį ir Tiną, kur laukė dar daugiau motoistorijų, motožemėlapių ir, be abejo, alaus.

Pripasakoję ir prisiklausę visokiausių motoistorijų ir ištaškę atitinkamą kiekį alaus pas Oliverį ir Tiną mažulyčiam Christerode kaimely Tiuringijoj, patraukėm link Harz nacionalinio parko, nes Oliveris mums pridėjo visokių kytrų GPS maršrutų ir patikino, kad Harz-tai praktiškai Black Forest (Švarcvaldas).

Jėga-rairinam.

Harz regionas pasirodo besąs dideliai gražus ir saulėtas, bet nuo turistų su kempervenais ir BMW motodiedukų beigi Gixer Bro maniakų kiekio truputį susisuka galvelės. Aptinkam prašmatnų kempingą šalia Bad Lauterbergo, įkrentam į ežerą ir kūrenam šiokią tokią vakarienę, o fone, pasileidę AC/DC, siautėja švedai pensininkai, vakarėjant išsiritę iš savo kemperių.
Sekančią dieną prabirbinėjam mažais paežerių keliukais, aptinkam Raganų kalną, virtusį vietiniu Disneilendu, apspoksom iščiustytus vokiškus kaimukus ir smukles, visur laksto eurais apsikaišę danai, švedai ir vokiečiai, ir viskas kažkaip vos vos per saldu. Todėl ryte susipakuojam ir raunam toliau.
Rytų Vokietijoj nusprendžiam, kad nėr čia ko, ir taikom į Lenkiją. Tik kirtus sieną kažko pasijuntu daug smagiau; tokios pačios nušienautos pievos, siauri keliukai ir bažnyčių stogai, bet fiziomordijos - labiau pažįstamos; velniaižin, gal tiesiog ilgai nebuvau namie. Paulas krykštauja, toks teisingas ir pigus Žywiec alus ir kiek lenkai visur prisistatę pilių, gynybinių sienų ir šiaip visokių mandrų bokščiukų.
Aš purkštauju, kad bokščiukų ir viso ko bus geresnių Lietuvoj-vien Raudonė koks kaifas, kur ten lenkiški skladukai-o mūsų biržietiškas alus tai išvis šakės! Bet patyliukais negaliu nepripažinti-lenkai apsikuitę ir kasmet atrodo vis geriau.

Pernakvoję Osno Lubuskie miestelyje raunam į Varšuvą pas Olią, vieną iš AdvFactory įkūrėjų. Olia ir Sambor, išmaišę pasaulį motociklais, dabar organizuoja ekstremalias motokeliones po tokius kraštus, kaip Afganistanas, Tadžikistanas, Nepalas, Bolivija ir Mianmaras; kol Sambor tąso motovyriją po Pietryčių Aziją, Olia rengia moto enduro vien merginoms Himalajų perėjose Indijoje.

Olia ištaiso mums karališką vakarienę, atsikemšam alaus ir žiūrim naujausią AdvFactory filmuotą medžiagą iš Tadžikistano ir Uzbekistano. Prapliurpiam iki išnaktų; Olia audžia mintį organizuoti motokeliones vien mergaitėms kur nors Pietų Amerikoje, o man, prisiklausius jos pasakojimų, staiga baisiausiai prisireikia Mongolijon.
Sekančią dieną plavinėjam po Varšuvą, kapojam lenkiškus kepsnius ir trinamės po pliažą. Graži Varšuva, nors tu pasiusk. Toks Budapeštas-Paryžius, ypač vakare. Toks tykiai melancholiškas džiazas, rytietiška prabanga ir ilgesingi skersgatviai. O iš tikrųjų-Varšuva. Ėhė.

Bet miestai yra miestai-vienos dienos Varšuvoje mums per akis. Olia už kelių dienų išskrenda į Indiją ruošti Royal Enfields'ų savo motomergaitėms, o mes sukam toliau į rytus ir čiuožiam link Lietuvos...

Tęsiu, kur pabaigiau...

Kuo arčiau Lietuvos, tuo man vaizduotėje vis gražesni peizažai maskatuojasi. Šakės, mintiju – tik įriedėsim į Lazdijus, kad prasidės visokiausi gėriai, kokių Polas nei Amerikėj, nei ten kažkokioj Šiaurės Korėjoj, nei Prancūzijoj nesapnavo; rausim Vilniun, o ten aplink tik fit fit ir Trakai su Kernave, skaniausias pasaulio alus liejasi bačkom, Gediminas nuo kalno laimina, Mindaugas papėdėj filosofuoja, Vytautas transliuoja iš Algirdo valdovų rūmų; Vilnelė švelniai kutena kanopėles raitų policininkų žirgams Sereikiškių parke ir kalbina Napoleono Oną su bernardinais; Suktinio midus senamiesčio smuklėse tik teliūskuoja, o Vilniaus motobroliai tik kviečia kartu važiuoti tai žvyrkelių į Aukštadvarį, tai cepelinų į Pušynėlį; pasileidžiam Panemune link Jurbarko, Veliuona su Raudone priverčia raudonuoti Luarą, o Jurbarke tokie šašlykai, kad Tbilisiui slėptis; tada tik opa aplink Ventės ragą, pas Klaipėdos motobrolius alaus ir rūkytos žuvies, paskui tiesiai Smiltynėn, prasibraunam pro Nidos šernus, briedžius ir kopas, o tuomet atgal Žemaitijon, Orvidų sodybon ir Telšių žvėrinčiun, paskui Plungės Oginskius ir Platelių legendas iki pat Latvijos, lietuviško motobrolijos svetingumo, šaltibarščių tyrumo irgi Biržų alaus palydėti.

Taip sau dūmojau, artėjant Lietuvai, ir džiūgavau, kaip gera grįžti namo, ir kaip Paului mano kraštas ir žmonės paliks absoliučiai neišdildomą įspūdį, gintarai, švyturiai ir piliakalniai, einasau!





Kirtę sieną įriedam į kokį tais Statoilą palei Lazdijus, o čia, žiū, visas katlavanas motobrolių-gal kokie šeši ar septyni vienetai-oi, galvoju, voila, dabar pamatys Polas, ką reiškia Lithuanian hospitality-motobroliai ateis sveikintis ir pasakoti, kas įdomaus Lazdijuose, kuris keliūkštis smagiausias, o alus – teisingiausias. Bet visi šeši ar septyni lietuviški motobroliai nė labas nepriėjo pasakyti, nei bent letenos pakelti mūsų pusėn – tik susėdo ant savo spalvotų kvikasfakių ar kažkokio panašaus reikalo ir dingo. Eh bien, mintiju, gal pasitaikė tokie truputį kažkokie, nieko, tuoj dėsim programos Vilniun, o ten tai jau!!





Bet ir Vilniuj motobroliai nei ratukų sukti, nei alaus su mumis eiti visai nesiveržė. Tai tik pašmirinėjom po senamiestį, pafotkinom tai katedrą, tai arką prie jėzuitkės, aptikom tokią baisiai jaukią alaus krautuvėlę Bokšto gatvėj, kur radom rūkytų lašinių skonio alaus ir Lemio posterį ant sienos;





Trakuose per turistus nėjo net motociklo prakišti, o už kibinus atidavėm tiek eurų, kiek Šnekutyje kainuoja trys galingos cepelinų porcijos; Kernavė poetiškai tylėjo, o Panemunėj ties Raudone pasiuto lyti. Jurbarko šašlykai buvo gerokai papiepę ir ne iki galo iškepti, bet ūpą pakėlė pasilabinti prilėkę Raima su Šaru; truputį atsigavom pas mano pussererę Paliepiuose ir viltingai sužiurom Žemaitijos pusėn, bet kur tau – nei motobrolių, nei alaus, nei rūkytos žuvies, tik apsiniaukęs kempingas prie Platelių ežero ir tėčio įdėta Malūnininkų trauktinė, kad lietus mažiau įkyrėtų.







Reikalus truputį pataisė be galo mėlynas dangus ir be galo žalias Medvėgalis. Bet kažkodėl, bepasakodama Polui, kaip žemaičiai kryžiuotį po girias vaikydavosi grynai sportiniais sumetimais ir becituodama čia Beresnevičių, čia Bumblauską, pritilau ir įsispoksojau į šiaurę. Ir supratau, kad laikas traukti toliau. Kad tas žymusis Lithuanian hospitality egzistuoja tik mano vaizduotėj, o visos mūsų žalios pievos, raudoni Vilniaus senamiesčio stogai, žemaitiškos girios ir bravorų alus yra geras ir mielas, bet už Medvėgalio kalvų-visas pasaulis.



Eh bien, kur dėsies-tik į kelią, todėl, pareigingai pafotkinę Kryžių kalno knibždėlyną ir sukirtę po puodą šaltibarščių, kirtom Latvijos sieną ir movėm į Rygą.

Kas netingit paskaityti angliškai, Latvija, Estija, Suomija ir Norvegija - čia:

http://www.wildridertw.com/ #!The-Savage-Lands-of-Scandinavia-part-I/cmbz/57cae4b8f97b697a91bdc4fc

Nordkapp sneak peak







Kas tingit - susikaupsiu lietuviškai versijai per artimiausią savaitę.

Linkėjimai iš Varšuvos. Vėl esam pas Olią su Sambor (www.advfactory.com), jei šiuo metu transportuoja mocus iš Kirgistano ir Tadžikistano, jei kam aktualu, prašau kreiptis; jeigu kas planuojat rairinti į Afganistaną, irgi prašom kreiptis - Sambor ten organizuoja moto turus.

Hola gringos,

linkėjimai nuo Sudetų - šiandien pagaliau išnešėm kudlas iš Varšuvos ir rairinam link Rumunijos, Bulgarijos ir visokio kitokio gėrio.

Nežinau, ar mano rašliavos dar kam įdomios - Europoje egzotikos nedaug - bet, sskant, here goes nothing:

Dabar jau nebepamenu, ko mums prireikė Nordkape; turbūt to paties, ko ir visiems kitiems motokeliautojams-atsižymėti šiauriausiame Europos taške. Todėl pernakvoję Rygoje ir pasikeitę tepalus bei galinę padangą Taline, įšokom į Helsinkio keltą ir atsidūrėm Suomijoje.

Aš niekad nesu buvusi Skandinavijoj, todėl Suomija man rodės būsiantis baisiai egzotiškas kraštas-šiaurės elniai, Laplandija, Poliarinis ratas, šakės!

Taupydami pinigą Helsinkiu pasigrožėjom tik pravažiuodami ir movėm kiaurai link Turku, kur Paulas buvo aptikęs kažkokį prabangų kempingą. Suomijos kainos - kraugeriškos, ir skirtis su 27 eurais už naktį kempinge buvo skaudu, ypač kai paaiškėjo, kad viskas nutūpta vokiečių ir danų turistų su kempervenais, vaikais ir šašlykinėm, o bevielis internetas toks silpnas, kad nebuvo įmanoma prisijungti. Ką padarysi-patyliukais išsivirėm kalną spagečių, pasikrapštėm žemėlapius ir nulūžom palapinėje.

Sekantį rytą aš nukniaukiau Tenerę sulakstyti iki parduotuvės kiaušinių ir sūrio pusryčiams, o Paulas susigalvojo rauti iki Turku fotografuoti suomiškų grožybių. Turku be galo dailus, švarus ir iščiustytas miestelis su mandagiom kavinaitėm, trolių skulptūrom ir kanale besisupančiom jachtom; bet mes jau gerokai išsiilgę mažiau civilizuotų kraštų, todėl sekančią dieną staigiai susipakuojam šmutkes ir raunam į Šiaurę.







Tik paaiškėja, kad Suomijos šiaurė toli gražu neprimena Aliaskos. Paulas tikėjosi žvyrkelių, medžiotojų stočių ir laukinės gamtos - bet Suomijoje net už Poliarinio rato keliai tobulai asfaltuoti, vietiniai važinėja mažučiais politiškai korektiškais mersedesais, visur pilna degalinių, miestelių, latte kavos ir puikiausio wi fi ryšio.
Negana to, Suomija beviltiškai plokščia, todėl kelias ištisai bėga tiesiai - per nesibaigiančius eglynus, palei vienišus mėlynus ežerus ir droviai po beržais pasislėpusias pelkes; Laplandijos miestukai atsiduoda žuvimi ir mediena, upėse plūduriuoja sieliai, o ties Rovaniemi prasideda ukrainiečių mėlynių skynėjų kolonijos.









Suomiai su mumis elgiasi taip pat, kaip visur šmėžuojantys šiaurės elniai: atlaidžiai, bet absoliučiai ignoruodami. Nubaidyti šiaurės elnią nuo kelio-tas pats, kas prakalbinti suomį: misija neįmanoma, todėl tiek elnius, tiek suomius paprasčiausia mandagiai apvažiuoti. Priešingu atveju gaunasi Arktinis Kebabas:





Kuo aukščiau už Poliarinio rato, tuo šalčiau. Ties 69 paralele mes vis dar bravūriškai nakvojam palapinėje, bet kaskart vis ilgesingiau žvalgomės į kempingų namelius. Besižvalgydami kertam Norvegijos sieną, ir suomiškus eglynus staiga keičia atšiaurūs fjordai.



Vis labiau artėjam link Nordkapo; vienišas pilkas kelias bėga palei Arkties vandenyną, mus kiaurai košia ledinis vėjas, ir dienai įpusėjus man jau taip šalta, kad nebejaučiu kojų pirštų.

Kai galiausiai pradedam kilti į Nordkapo uolynus, pakyla pasiutęs arktinis vėjas; man vaidenasi Pietų Patagonija, šalta taip, kad tirtu nelyg tropinė beždžionėlė, supakuota šaldiklin; jau vakaras, bet saulė nė neketina leistis -visai pamiršau apie baltąsias šiaurės naktis; galiausiai įriedam į patį Nordkapą, išsiskiriam su 54 eurais už įvažiavimą, pastatom ponį šalia tunto kitų motociklų ir risnojam link Gaublio skulptūros.







Vėjo gūsiai Nordkape tokie pat negailestingi, kaip Ugnies Žemėje; informacijos ir turizmo centro pastate ganosi ištisos GS motodiedukų, melancholiškų japonų ir karingai nusiteikusių vokiečių kaimenės, o suvenyrus glėbiais į autobusus velkantys italai nebespėja gestikuliuoti ir tik kažką šūkčioja pietietiška tarme.

Kas tas Nordkapas? Vieniša uola, pilka iltis Arkties vandenyne, amžinai gairinama Šiaurės vėjų, negyvenama ir atšiauri; paukščiai čia nesuka lizdų, ir net šiaurės elniai laikosi atokiau; bandau įsivaizduoti, kokios be galo negailestingos čia žiemos, kai amžiną įšalą dar labiau surakina poliariniai speigai...

Įsiamžinę prie Gaublio skulptūros ir draugiškai pasišypsoję italams, sėdam ant ponio ir riedam žemyn su banda kitų motobepročių Milano numeriais; nors iš pradžių planavom ir Nordkape statytis palapinę, stovyklavimo mintį tam kartui pametam, susirandam rąstinių namelių kempingą, nusideram kelis šimtus kronų ir pagaliau šiek tiek atšylam.

Geriausia Nordkapo savybė ta, jog kur paskui žmogus bepasuktum, vistiek trauksi į Pietus. Taigi ir mes po truputį riedam, kur šilčiau. Jaučiamės nelyg BMW motociklų ralyje, nes Nordkapo keliu nesustabdomais srautais pirmyn ir atgal bindzinėja GS'us pasibalnoję ir ADV herojais pasijutę vidutinės grandies vadybininkai nuo centrinės Europos lygumų, Bavarijos pensininkai ir siciliečiai viešbučių savinininkai; retsykiais vis praplaukia koks kytresnis Harlis lenkiškais numeriais, vieniša Honda Africa Twin 1000 iš Danijos ir trejetas olandų muškietininkų ant senų SuperTenere 660; bet visus juos nustelbia kolektyvinė BMW GS 1200 haliucinacija, kuri nepasiduoda iki pat Lofoteno salų ir Atlanto Kelio.

Idiliški Lofoteno fjordai, maži raudoni namukai, tobulai mėlynas ledynų vanduo ir spalvotos žvejų valtelės man primena Anderseno sapną; viskas taip tobulai gražu, taip vaizdinga, taip nuostabiai ramu ir svajingai panoramiška, jog ir čia neįmanoma prasibrauti pro turistų ordas ar rasti ką nors autentiško. Pernakvojam A, vakariausiame Lofoteno taške, ir vyniojamės į Bodo keltą.

















Sekanti grožybė mūsų sąraše-Atlanto Kelias, nubarstytas vokiečių kempervenais ir kiniečių turistų prikimštais autobusais; pasirodo, kad to Atlanto Kelio tėra gal koks penketas metrų ir visos dramatiškai įspūdingos jo nuotraukos darytos iš oro.

Mėginam per daug nenukabinti snapų ir traukiam link Trolstigen, Trolio Laiptų, pamišusiais zigzagais šaunančių į kalnus:
Ir nakvojam kempinge prie Gerangerio fjordo, kur pats Disnėjus būtų palikęs sveiką protą:

















O tuomet nusprendžiam, kad Skandinavijos mums jau per akis. Viskas čia taip idiliškai ir tvarkingai gražu, taip tobulai asfaltuota, taip dieviškai nepakartojama ir taip saugu, kad ir man, ir Paului apsąla dūšelės, tik tas saldumas toks, jog darosi mažumėlę negera.
Per visas trejetą savaičių nesutikom nei vieno norvego ar suomio, kuris bent pasilabinti būtų sugebėjęs; vieninteliai draugiški motobroliai pasirodė besą italai ant Goldwingų ir Harley Davidson lenkai, pakvietę užsukti pas juos į svečius Krokuvoje; net vokiečiai turi daugiau temperamento ir noro bendrauti, lyginant su skandinavais - jei egzistuotų koks svetingumo konkursas, Suomija ir Norvegija jame konkuruotų dėl paskutinių vietų: kažkur netoli Trolstigeno vakarėjant užfiksavom strigusį GS'ą-sustojus paaiškėjo, kad tokia nusiminusi vokietaitė sugebėjo į savo naujutėlaičio motociklo baką pripilti dyzelio. Jos vyras tupinėjo aplink visai nežinodamas, ką daryti, ir jau kėsinosi kviestis transportą motociklo gabenimui atgal į Vokietiją; mes su Paulu apvertėm tą jų GS'ą, išvarvinom dyzelį lauk, praskalavom su benzinu, prabirbinom pirma pavara į kalniuką, ir tuo bėda pasibaigė. Bet kol kuitėmės, pro šalį tai pavieniui, tai keliese pravažiavo gal 15 ar 20 motobrolių. Spėkit, ar nors vienas sustojo padėti? Teisingai-ne.





Transliuojant iš kelionių man labai norisi dalintis vien pozityvais, taškytis gėriu ir mojuoti komplimentais šalims, pro kurias važiuoju, bet kad ir kaip stengčiausi, apie Suomiją ir Norvegiją gero tegaliu pasakyti tiek: dieviškai graži gamta. Turint pinigo, Goldwingą arba BMW belenką ir noro lengvai pasivažinėti asfaltuotais serpantinais, Norvegija yra rojus. Tačiau visais kitais atvejais, neabejoju, Rumunija ir Balkanai - daug įdomesni kraštai.

Todėl paviešėję pas Paulo šeimyną netoli Kristiansando, pasipustom padus į Daniją, kur tris dienas siautėjam Skaverupės kaimelyje pas ADVrider forumiečius Tonį ir Katrinę. Apšniukštinėję Roskildę, Kopenhagą ir pasivažinėję mažais kaimo keliukais, padėkoję už alų ir nakvynę is pasikeitę gpx failais (mes jiems-Trans American Trail, Tonis ir Katrinė mums-Rumuniją ir Juodkalniją), sėdam į Rostoko keltą ir maunam atgal į mozūrus.

Varšuvoje prabimbinėjam savaitę, ir vėl įsibrovę į svečius pas advfactory.com įkūrėjus Olą ir Sambor. Ola ką tik grįžusi iš Himalajų, o Sambor - iš Kirgistano. Vienam amerikiečių ADV Moto žurnalui parengiu straipsnį apie Sambor keliones po Afganistaną, o Olą šnekinu apie jos motoplavinėjimus Butane; viską filmuoju - audžiu mintį kada susukti neilgą filmą apie motokeliautojus iš viso pasaulio - ir negaliu atsižavėti Olos KTM'u, kuriuo gaunu pasivažinėti miškais, o Paulas tuo tarpu įkalbina Sambor suregti mototurą po Kubą.

Pasidžiaugę Varšuva, Žywiecu ir nerealia kompanija, vėl susipakuojam Tenerę ir po trupučiuką rairinam link Balkanų...

Straipsnis apie Olą: http://adventurebikerider.com/news/1525-meet-ola-one-of-the-world....

Linkėjimai!

Eik tu sau, kaip įdomu...
Bet kas labiausiai krito į akį, tai keliautojai. Su tokiais, kurie nesirauko dėl vietinio maisto ir neniurzga dėl per kietos žemelės, ant kurios palapinė stovėjo, ne griekas po bet kokį pasaulio galą trankytis. Šaunuoliai!

Labas Eglute, tavo pasakojimai tikrai ydomus. Kiekviena kart vis kazkas naujo, Šaunuole, neapleisk kelioniu ir ju aprašymu. Smagaus kelio tau ir tavo kompanjonui.

Vien zo,shaunu

Skaitom skaitom, ir dar kaip !

Pagaliau susikuičiau su feisbuku: www.facebook.com/rtwEgle

Instagramo nelabai suprantu, todėl kol kas ten bardakas.

Po truputį artėjam link Balkanų - prie geresnio interneto papostinsiu naują RR iš laukinių Europos Rytų

Gero kelio, dėmesingų fūristų, draugiškų kempingų ir žaibiško interneto!
Laukiame aprašymo

Gracias, gringos!

Prisėdau parašyti apie tai, kas, pasirodo, neretam piliečiui neduoda ramybės: kiek kainuoja kelionė aplink pasaulį motociklu?

'Mes su Paulu esam draugiški irgi smalsūs motobepročiai, kurie su malonumu eina šnekinti kitų motožmonių – kelto belaukiant, Statoilo kavą bemaukiant ar Transfagarasane besifotografuojant – galų gale, juk pasaulis tuo ir traukia, kad kiekvienas dvikojis padaras jame kiaušinienę kepa skirtingai. O bet tačiau: su laiku pastebėjom, kad mūsų dažniausiai klausia ne apie kiaušinienę, Tadžikistaną ar Andų indėnų jūrų kiaulytės troškinio receptą, o apie…pinigą.

Todėl šiandien nuo Paulo Super Tenere uodegos, nepaisydama ant kulnų ir ypačiai pirštų galiukų lipančio rudens Karpatuose, transliuoju visokią mintį būtent apie tai'.

Ar reikia būti loteriją laimėjusiam milijonieriui, kad galėtum aplink pasaulį rairinti be grįžimo datos?..

Skaitom visą reikalą čia: http://www.motoaplinkpasauli.lt/aplink-pasauli-motociklais-kiek-k....

Into the wild: Drakula vs Kęstutis

Hipsteriškus vyrų kuodukus ir (ironiškai, žinoma) stilingus marškinėlius po truputį keičia trumpai kirpti pakaušiai ir vyriški dirbtinės odos rankinukai: iš lėto, bet užtikrintai stačia galva (užtat žemyn padangom) neriam į Rytų Europą. Atsisveikinę su Olia ir Samborskiu, pasibaisėję žvėriškomis Prahos kainomis bei nacionalistinėmis Budapešto nuotaikomis (pačiame centre užstringame kamštyje; užfiskavęs amerikietiškus motociklo numerius, nuo mikroautobusiuko vairo mums džiugiai mojuoja pliktelėjęs dėdė ir entuziastingai klykčioja 'long live Donald Trump!') ir trumpai pasibastę po Slovakijos pilis, pagaliau įriedam į Rumuniją ir rairinam Karpatuosna Transfagarasano, Vlado Tepešo pėdsakų ir Čaučesku šmėklos ieškoti.



Prisipažinsiu: Rumunijos kažkodėl laukiau labiau, nei Nordkapo - ir Rumunija nenuvylė. Vos kirtę sieną, pataikom į kažkokį orveliškai distopinį miestelį; man čia pat ima vaidentis gazirovkės automatai, konservuotų žirnelių batalijos ir sūris su tokiais įspaustais mėlynais skaičiukais - tiek tepamenu iš 1987-ųjų Justiniškių idilės, kuri staiga atgyja Rumunijos rokiškių ir utenų pavidalu.
Bandau pasakoti Paului, kas tai yra kondensuoto pieno skarbonkė, šlapiankos šmotas ir troleibusas, bet dėmesį čia pat patraukia absoliučiai kaifiški rumuniški kalabybiškiai: mums mojuoja murzini plikabambiai čigoniukai, kryžkelėse su didžiausiu rūpesčiu pastatyti Jėzusėliai ir tokie smagūs, gramą paėmę ūsuoti vyriokai, vadeliojantys arklių traukiamus vežimus. O brolau, mintiju, o brolau: kelionė laiku atgal! Čia yra the real deal, čia yra mediniai sukiužę namukai, aplink kuriuos siautėja vištos, skarotos bobulės ir vienas kitas pasimetęs asiliukas; čia yra 1970-ųjų Zacyšiai arba galbūt Gargždai, sustingę laike, pasimetę tolimame pažadėtosios Briuselio žemės aide ir graudžiai vieniši uniformiškai sterilios Europos kontekste; ir man staiga pasidaro truputį liūdna dėl jų raudonais kutais išpuoštų arklių, jų kiauradančių šypsenų ir dulkėse dūkstančių kiemsargių šunėkų; nei iš šio, nei iš to baisiausiai užsinori kartu su jais atsikimšti alaus ir pigių šprotų skardinę ir paklausti, ką jie mano apie gyvenimą, kodėl tokios akinamai rūžavos jų languose užuolaidos, ir kaip jie žiūri į Europą, rudenėjančius spalio vakarus ir moldavišką vyną... Bet kelias bėga toliau, ir mes po truputį kylam į kalnus. Karpatų viršūnės skendi miglose, o slėniai po truputį dažosi raudonai; avių piemenys tvirčiau susisupa į apsiaustus ir prisidega pypkes, ir mums ant kulnų nenumaldomai lipa ruduo.







Pagaliau pasiekę Transfagarasano kelią, dar žinomą 'Čaučesku Beprotybės' vardu, visai sušąlam- aukščiausiame taške mus pasitinka sniegas, todėl kad ir kaip negalim atsidžiaugti tuštutėlio Transfagarasano vingiais, vyniojamės į kitą kalnų pusę ir birbiam žemyn link Transalpinos.

Transfagarasano kelią 1974-aisiais pastatė paranojos ir didybės manijos suimtas rumunų diktatorius Nikojalus Čaučesku; norėdamas perspjauti Transalpiną ir sustabdyti potencialią sovietų ataką kalnų perėjomis, Čaučesku Transfagarasano kelio statybai negailėjo nei pinigų, nei gyvybių. Skubindamas darbus, keliui nutiesti Čaučesku sunaudojo beveik 6000 tonų dinamito; dėl karštligiško skubėjimo, atšiauraus kalnų klimato ir beatodairiškų sprogdinimų statydami Transfagarasaną žuvo 40 kareivių ir šimtai civilių darbininkų, be to, Rumunija taip nukraujavo finansiškai, jog kelio statymo darbai užsitęsė dar gerą dešimtmetį nuo oficialios atidarymo datos.

Pernakvoję mažulyčiame miestelyje pas linksmai nusiteikusių vietinių hobitų šeimyną jėzusėlių, rausvo satino lempų ir paauksuotų paveikslų rėmelių prikimštame kambaryje už maždaug aštuonetą eurų, sekantį rytą braunamės į Transalpiną. Ir nors asfaltas čia korėtas ir duobėtas, o viršukalnėse šalta taip, kad raudonuoja nosys ir nebeklauso pirštai, Transalpina man padaro kur kas didesnį įspūdį, nei Transfagarasanas; nusileidus žemyn, eglynuose slapstosi čigonų stovyklavietės, piemenys keliu varo karves, o pakelių koplytėlėse žegnojasi tiek žilstelėję skrybėlėti senjorai, tiek Nike aprėdais pasipuošę golfukų herojai. Nesuprantu Rumunijos, nesuprantu jų jėzusėlių ir marijų, taip glaudžiai persipynusių su saulėgrąžas spjaudančiais individais, Čaučesku pompastikos likučiais, Drakulos legendomis ir spalvotais čigonių sijonais; nesuprantu jų Andų indėnus primenančių avių piemenų, cigarečių nuorūkomis apšnerkštų Bukarešto promenadų, į juodus apdarus susisupusių popų ir reto bjaurumo kavos - nesuprantu, bet gal suprasti - ne mano reikalas; todėl tik gėriuosi ir patyliukais mintiju, ot, kad taip Karpatus į Žemaitiją – gal iki šiol būtumėm Vytauto LDK zuikiai šaunuoliai, o ne išvėsę jogailaičių pabaltijo litvinai?











Beje, apie LDK: kuo toliau, tuo labiau akivaizdu, jog Drakula puikiausiai galėjo būti Kęstutis, arba Kęstutis galėjo būti Drakula. Tiesą sakant, veikiausiai būtent iš Kęstučio Drakula, otomanų užmūčytas, ir sėmėsi įkvėpimo: atskirti vos vieno vargano amžiaus, tiek Vladas Tepešas, tiek Kęstutis buvo kieti politikai, intrigų meisteriai ir šiaip džedajai. Paralelės tiesiog pačios lenda į akis: Kęstutis dukart pabėgo iš teutonų nelaisvės, Drakula – iš turkų; Kęstutis metų metus maustė kryžiuočius vis žadėdamas jiems žemaičius, kol visai nuilsę, nusilakstę ir girių kaukų iškamuoti vokiečiai patys ordomis puldavo į žemaitiškas pelkes skandintis, o Drakula kamavo sultono janyčarus, dirdamas jiems kailį ir tuntais sodindamas ant mieto; Kęstutis su Algirdu gynė laisvą Europą nuo švepluojančių maskolių proletarų, mozūrų šlėktų ir teutoniško ordnungo, o Drakula vadavo svietą nuo kraugerių turkų sultonų ir religinės netolerancijos; Kęstutį išdavė niekšas Jogaila, Drakulą – parsidavėlis vengrų karalius Korvinas; Kęstutis gebėdavo pasiversti meška ir lakiodavo vilkolakiu Žemaitijos giriomis, varydamas siaubą teutonų magistrams, tuo tarpu Drakula vaidendavosi šikšnosparniu ir leisdavo kraują otomanų armijoms. Išvada viena: tai Lietuvos kunigaikščiai pasėjo gražią galvų ridenimo beigi žemaitiško kytrumo tradiciją Valakijos vaivadų rūmuose, ir basta!





Ahem. Nukrypau.
Šiaip ar taip, iki valios atsidaužę Karpatų keliais, žvyrkeliais ir šunkeliais, taikom į Bukareštą; betaikydami sugebam pavaryti pro šalį ir paskandinti Tenerę šlapiam griovy, todėl pas Joną su Ana - mus į svečius per ADVriderį pakvietusius rumunus motobrolius - atriedam maušini ir apskretę balų purvais ir muselių lavonais. Nepaisant to, Jonas su Ana ištaiso mums rumuniškų mėsos kukulių ir alaus fiestą Bukarešto vidury, ir aš pastatau auseles: prieš porą metų Jonas iš Vokietijos parsivežė Yamaha XTZ660, pasisodino Aną ant uodegos ir išmovė aplink Afriką be draudimo anei carnet de passage; Kamerūne perdeginę sankabą, jie trims mėnesiam strigo Demokratinėje Kongo Respublikoje, o tada, negavę Angolos vizos, išnešė muilą į Zambiją ir galiausiai per Sudaną, Egiptą ir Turkiją parspaudė namo. Grįžusi Ana išsilaikė teises, nusipirko DRZ400 ir kartu su Jonu (šįkart ant KTM690) išmovė Šilko keliu per Mongoliją ir Rusiją, o tada, kol Ana kapstėsi iki Irkutsko, Jonas iš Tyndos iki Sibirskbaikalo davė programos BAM keliu palei geležinkelio bėgius.



Dabar Ana audžia mintį organizuoti mototurus po Namibiją ir Botsvaną,o Jonas siautėja enduro lenktynėse ir kuria KTM690 adventure komplektus (kam įdomu, žiūrim čia: http://kit690.com/ ). Kur toliau? Veikiausiai, aplink pasaulį su pertraukomis, šypsosi Ana, o mes pakuojamės šmutkę ir, pabimbinėję pas draugus Iasi miestelyje, išsiruošiam į Moldovą.
Bet moldavai mūsų neįsileidžia. Prie sienos atsiduriam vakarėjant, ir susiraukusiam ofisieriui per didele ant akių krentančia kepure neįtinka amerikietiški motociklo dokumentai-jis nori žalių Regitros popierių ir techninio paso, o ne lakoniškų DMV dokumentų; pasikvietęs kolegą ir nutaisęs rūsčią miną, pasienietis duria pirštu Rumunijos pusėn ir pareiškia 'no Moldova for you'. Mums pasišauna padėti linksmuolis angliškai kalbantis rumunas; jo vertėjavimo pagalba pagaliau įtikinam Moldovos pareigūnus, kad su Tenerės popierais viskas OK, bet tuomet jie prisikabina prie draudimo - pasirodo, mūsiškis nedengia Moldovos - dar mėginam zyzauti, kad gal galim tą moldavišką draudimą nusipirkti vietoj, ar kaip; aš nutaisau Imbecilo Bembio snukutį ir porinu jiems, kad mes gi aplink pasaulį, o kaip pasaulis be Moldovos- bet pasieniečiai tik raukosi ir siunčia mus po velnių, tai yra, Rumunijon.
Galiausiai pasiduodam ir pastatę šerį burbiam atgal. Rumunai pasieniečiai ploja delniukais, prunkščia į ūsą, kad vėplos moldavai pražiopsojo turistinį eurą, ir linki gero kelio; parspaudžiam atgal į Iasi, ištaškom po pusę litro (arbatos!) ir sekančią dieną vyniojamės Bulgarijos link. Iasi ryte - nulinė temperatūra, ir aš pradrebu visą kelią iki Varnos, kur taip gaunam lietaus, kad neišdžiūnam iki pat Turkijos pasienio.
Taip baigiasi mūsų rumuniški siautėjimai ir prasideda bulgariška poezija šunkeliais, apie kurią – sekančiam poste. Stay tuned!



























Daugiau: www.wildridertw.com ir motoaplinkpasauli.lt

GPX failai parsisiuntimui: www.advtracks.eu

Skaitau ir mėgaujuosi. Žiūriu fotkes, ir galvoju, kad čia kokių nors atvirukų priskanavai, ir mus malonini. Nerealios nuotraukos .
Žiūriu, kaip ir visur - didžiausi biurokratai - pasienyje.

Trumpas update: pagaliau susikuičiau įkelti Kelio Istorijas. Apie Sambor, Africa Twin Afganistane ir Olą Himalajuose - čia:

http://www.motoaplinkpasauli.lt/category/kelio-istorijos/

Skanaus!

Keliu postą apie Bulgariją. Pradėdama rašyti maniau kartu sukišti ir Graikiją, bet įpusėjus supratau, kad tai du atskiri aprašymai...

Sovietų vaiduokliai Bulgarijoje: Everdino beieškant

Bulgarijos pasienis nežada nieko gero: pilkas betonas, užrašai kirilica ir susiraukę pasieniečiai siunčia labai paprastą žinutę - sveiki atvykę vakardienon, bet per daug čia nevėpsokit, dviračiai pižonai. Rumunai, kad ir apsistatę griūvančiomis chruščiovkėmis, vistiek truputį lotynai, truputį dakai ir truputį – valakai. Ir nors vargšelis Drakula suvyniotas į pigius kinietiškus abrozdėlius magnetukų ir puodelių pavidalu, o Brano pilis priklauso paskutiniam suamerikonėjusiam Habsburgui, Rumunija man visuomet liks tokia rudenėjančia besidraikstančių miglų legenda su kalnų tarpekliais ir avių piemenim, besišypsančiom bobulėm ir patrakusiais Jono ir Anos pasakojimais apie Kongą; tuo tarpu Bulgarija – visai kitas reikalas.



Varna mus pasitinka audra ir tokiu lietum, kokio nematė nė Naujojo Pasaulio ekvatoriaus džiunglės, kur ten seniukė Europa. Vos per kelias minutes ridenamės gatve žemyn kartu su šniokščiančiu flash flood kriokliu; šiaip ne taip aptikę savo vėjavaikiškai sulipdytą hostelį, planuojam Bulgarijoje užsibūti kuo trumpiau: net ir Varnoje jau darosi šalta, vidurio Europa po truputį pasiduoda žiemiškiems orams, ir belieka kuo greičiau vyniotis į pietus.



Mus į svečius kviečia Leslie ir Ian, du lengvai paplaukę britai baikeriai, iškeitę anglišką onorą į bulgarišką alų ir begėdiškas nekilnojamojo turto kainas. Riedam kiaurai Bulgarijos į mažulytį Granitovo kaimelį netoli turkų sienos; jei Rumunija grąžina į 1985 –uosius, tai Bulgarija nuteleportuoja tiesiai pas Smetoną: nors Varna knibžda moderniais prekybcentriais, itališkais restoranais ir greitu interneto ryšiu, bulgarų provincija įvaro tokį caro laikų kraupą, kad neatsigaunu net svečiuose pas Leslie su Ianu. Granitovo kaimelis – nelyg vaiduokliškai ištuštėję Milašaičiai: geras trečdalis namų – visiškai apleisti arba uzurpuoti keliaujančių čigonų; gatvėse be tikslo slampinėja gramą paėmę vyrai, o moteriškės riejasi tarpduriuose ir pardavinėja apvytusius obuolius ir beviltiškai sudygusias bulves. Kaimo aludė priklauso buvusiam kunigui - ar bažnyčia nuo jo nusisuko, ar jis pats pasirinko smuklininko karjerą, lieka paslaptyje, tačiau alus čia kainuoja 70 eurocentų, ir paklydusių sielų aludėje netrūksta: šalia išeivių britų kongregacijos ūsus bokaluose mirko Granitovo elitas, kurį sudaro autobuso vairuotojas, krautuvės savininkas ir apsivogęs, tačiau į postą antrąkart išrinktas meras. Į mus jie žiūri kreivai, bet atlaidžiai; Leslie su Ianu jau senai tapę kaimo motolegendomis (Leslie vairuoja Kwasaki Volcano, Ianas – Kawasaki ZZR1000), todėl jie dabar – Granitovo saviškiai. Keletas kitų britų, už londonietiškus kišenpinigius čia prisipirkusių namų, svajingai mėklinėja po savo vynuogių sodų eksperimentus ir iki šiol niekaip neišmoksta bulgariškai; karts nuo karto jie sukrenta į savo apysenius pikapus ir patraukia Turkijon, bet, otomaniškos Stambulo karštligės išgąsdinti, kaipmat parmauna atgal ir vėl nugrimzta į pusiau sąmoningą vegetaciją Granitovo smuklėse.











Kad ir kaip esam dėkingi už svetingumą, Leslie ir Iano pasirinkimo įkurti motociklininkų hostelį tokiame Bulgarijos provincijos užkampyje niekaip nesuprantu nei aš, nei Paulas. Taip, nekilnojamasis turtas čia juokingai pigus, įstatymai interpretuojami atlaidžiai, merai ir policija nesunkiai suvyniojami kišenėn; taip, kurti verslą Bulgarijoje dabar veikiausiai yra geniali idėja – tačiau kodėl Leslie su Ianu pasirinko būtent šitą prasigėrusių šmėklų užkaborį palei Turkijos pasienį, mums taip ir lieka mįsle.

Mums pakuojantis motociklą, Leslie išmeta idėją į Graikiją važiuoti kartu: Orestiadoje savaitgalį vyksta ‘Macedonian Warriors’ baikerių klubo gimtadienis, ir mes kviečiami į svečius. Vien pati vizija, jog graikai gali turėti baikerių klubą, man kelia žavesį, todėl entuziastingai sutinkam, tačiau prieš palikdami Bulgariją, dar norim pamatyti Budzludzha monumentą. Budzludzha – tai sovietinė brutalistinės architektūros haliucinacija ant kalno viršūnės; atidarytas 1981 metais prie pat Šipkos perėjos, Budzludzha pastatas buvo skirtas Komunistų partijos viršūnių suvažiavimams.

Ateiviška Budzludzha lėkštė pasimato kylant į kalnus; nors kelias vingiuoja per panoramiškai rudenišką girią, man jau papėdėje darosi nejauku. Kai galiausiai pastatom motociklą prie pabaisiškos Budzludzha ryklės, Paulas pareiškia ‚holy fuck‘, o man nevalingai pasišiaušia šeriai; aptrupėję užrašai kirilica plyšauja kažką apie proletarus ir vienybę, o Coca – Cola stiliumi nupieštas ironiškas ‚Enjoy Communism‘ susidrovėjęs pasimeta tarp betono pilkumos. Keberiojamės laiptais aukštyn; nuo monumento atsiveria dieviški vaizdai į Šipkos perėją – nenuostabu, kad Komunistų partijos greitinėlė vietą savo ego masažams išsirinko būtent čia – ir šniukštinėjam, kaip patekti vidun. Pagrindinis įėjimas užbarikaduotas, ir brautis į vidų griežtai draudžiama, bet, užfiksavę skylę sienoje, įspėjimų neklausom ir paskui pasimetusius vokiečių fotomenininkus sėlinam į Budzludzha vidurius.

Pirmas aukštas primena C kategorijos siaubo filmą apie Černobylio mutantus, užtat griūvančiais laiptais pakilę į viršų atsiduriam tokiame sovietiniame košmare, kokio nė pats Leninas nebūtų susapnavęs. Sudaužytos, apgriautos ir grafičiais išterliotos Markso, Engelso ir bulgarų Komunistų partijos vadeivų fiziomordijos tebespokso į lubose aplink kūjį ir pjautuvą išrašytą sovietinį lozungą, o įvairių profesijų ‚proletarai‘, atvaizduoti ant sienų, pralenkia bet kokias Grūto parko ar Žaliojo tilto balvonų pretenzijas. Paului juokinga, o mane ima kažkoks bepramiškas pyktis ir kraupas; net GoPro kameromis apsikarstęs bavarijos jaunimas prityla, ir ore tvyro kažkoks slogus ir vis dar grėsmingas šešėlis iš staigai nejaukiai priartėjusių laikų.































Palikus Budzludzhą už nugarų, aš jau visai nebenoriu nieko bulgariško. Pamojuojam apsnūdusiems milicininkams, besiklausantiems radijo kalno papėdėje, ir sukam priekinę padangą į Graikiją, kur mūsų laukia ‚Makedoniečių kariai‘, švelnesnis klimatas ir odisėjiškos šypsenos. Pražiopsau Everdino kvietimą į svečius ir nebespėju paspausti letenų jo motobulgarams – bet dėkui, ir iki kito karto! – ir vakarėjant pagaliau įriedam į Orestiadą, kur mus iškart pagrobia smagi ouzo jau muktelėjusių graikų motobrolių gauja.

Nors ‚Macedonian Warriors‘ teigia esąs rimtas baikerių klubas, mes nespėjam nė žagtelti ‚kalimera‘ ir kaipmat paskęstam tarp apkabinimų, tiesiamų letenų ir tokių piratiškų šypsenų, kokių pavydėtų pats Juodabarzdis. Tarp ‚Makedoniečių‘ maišosi bulgarai su sportsteriais, prie vieno stalo alų maukia Turkijos ir ‚The Exiled Legion of Cyprus‘ baikeriai, o Paulą pasigauna Stambulo motobepročiai, suuostę, kad jis Nevadoje gamindavo vienetinius Dynamic Choppers motociklus. Vieninteliai Kipro baikeriai pareigingai neduoda ramybės (anei alaus) savo one – patch prospektams, tuo tarpu graikai su turkais, pamiršę tiek savo MC onorus, tiek nacionalines pjautynes, kepa šašlykus ir terorizuoja automobilinius civiliokus, netyčia užklydusius į ‚Macedonian Warriors‘ klubhauzo gatvę.

Visame šiame chaose sugebam susibendrauti su Pavlos, kurio GS‘as apkibęs ADV Rider lipdukais; pasikeičiam feisbuko koordinatėmis ir sutariam susitikti Aleksandropolyje sekančią dieną. Nors graikiška baikerių fiesta tik įsibėgėja, mes teutoniškai tvarkingai vyniojamės į savo hostelį ir ryte kylam be galvos anei sąžinės skausmo: Graikija mus pasitinka svetingai, ir mums niežti padus ir padangas pamatyti kuo daugiau.

Teaser preview iš Graikijos, kur aš pagaliau gaunu išbandyti naują AT, susipykstu su gravitacija ir kur prasideda padoresni off road reikalai:







Stara Elena, Granitovo motociklininkų hostelis (Leslie & Ian): https://www.facebook.com/balkan.view?fref=ts

Paulo Dynamic Choppers motociklai: http://dynamicchoppers.com/

Daugiau foto: http://ridingrtw.com/

Daugiau mano rašliavų, lietuviškai: http://www.motoaplinkpasauli.lt

su Naujais visus!!!

Tai as jau ir eisiu.

http://www.motoaplinkpasauli.lt/pasiruosimas-rtw-the-dos-the-dont....

Sėkmingai prižemėjus Los Andžele, aplankius draugus ir atikimšus trejų devynerių, atėjo metas iš esmės imtis DR650 ir bekelės. Pradžiai - treniruotės su Dusty Wessels iš West 38 Moto apleistoje aukso kasykloje palei Santa Fe:











Trumpas pasivažinėjimas iki Overland Expo parodos Flagstafe, Arizonoje:







I galiausiai, Arizonos, Jutos ir N.Meksikos kanjonų kraštas: