Motomanų Diskusijos » Motociklai pagal gamintoją, palyginimai » Honda motociklai » Vilnius – Ryga su 2012 metų HONDA modeliais

Kad ir koks neįdomus (ar atvirkščiai – kupinas nuotykių) bebūtų jūsų gyvenimas, kertu lažybų, jums bent kelis kartus yra nutikę kažkas panašaus, kai po telefonu išgirstos naujienos iškėlėte abi rankas į viršų ir surikote kokią nors beprasmę frazę, pavyzdžiui „Jes!”.

Panašią reakciją vieną dieną išvydo išsigandę mano bendradarbiai, man sulaukus skambučio iš motomanų vado Antano ir pasiūlymo dalyvauti Lietuvos HONDA atstovybės „Nippon Auto“ rengiamoje kelionėje iš Vilniaus į Rygą, išbandant septynis visiškai naujus motociklus.

Man patinka Ryga, man patinka motociklai, man patinka kelionės. Jamam.

Taigi vieną saulėtą, bet šaltą balandžio savaitgalio rytą aš susikraunu negausias „šmūtkes“ ir sutartu laiku atsirandu Vilniuje, HONDA salone.

Čia sužinau, kad į kelionę kartu su manim leisis trys žurnalo „Motopress“ kūrėjai bei keturi HONDA darbuotojai – du lietuviai ir du estai. Išdalinami maršrutai su pažymėtomis tarpinėmis stotelėmis ir visi nudžiunga, kad į Rygą pasirinktas ne artimiausias kelias, o daug smagesni Aukštaitijos vingiai per Švenčionis ir Uteną.

Po trumpo instruktažo visiems suprantama okupantų kalba pasirašomos panaudos sutartys ir galvoje besisukant įkvepiančiai nuotykiams formuluotei, kad esu „besąlygiškai ir visa apimtimi atsakingas už sutarties objektui padarytą žalą“, atsargiai žengiu į garažą.

Na, visų pirma laukia nusivylimas, kad tarp testuojamųjų modelių nėra anei Fury, anei jokio kito kruizerio. Ech, tas sumautas europietiškas pragmatiškumas! Ką gi, „Easy Rider“ tęsinio filmavimas atidedamas kitam kartui. Šįkart duoklę atiduosime inovacijoms.



Man tenka pradėti nuo Integra – savotiško motociklo ir motorolerio hibrido. Nors siluetas, vairuotojo sėdėsena ir automatinė pavarų dėžė primena rudimentiškai paveldėtus motorolerio bruožus, tačiau 670 kub. cm tūrio, 38 kW galios dviejų cilindrų variklis ir važiuoklė bei pakaba leidžia šį aparatą priskirti motociklų klasei.



Tiesa, norint suprasti, kaip šis daiktas valdomas, ir gėdingai neapsiversti dar neišvažiavus iš aikštelės, tenka truputėlį pasipraktikuoti. Sunkiausiai sekėsi save įtikinti, kad kairioji svirtis prie vairo rankenos yra skirta ne sankabai, bet stabdžiams – ją paspaudus pilna jėga stabdomas galinis diskas ir šiek tiek (vienu cilindriuku) – priekinis. Dešinioji svirtis, kaip yra įprasta, skirta priekiniams stabdžiams.

Tačiau perkandus šią „įmantrybę“, nardant Vilniaus gatvėmis Integra atsiskleidė kaip itin patogus, judrus ir manevringas miesto „žvėriukas“. HONDA inžinierių pasididžiavimas - naujoji dual clutch (dvigubos sankabos) sistema leidžia vairuotojui pasirinkti sportinį (S) arba įprastinį (D) režimus bei galimybę perjunginėti pavaras rankiniu būdu, dviem mygtukais prie vairo. Šį dalyką porą kartų išbandžiau kylant į kalną pažemindamas pavarą. Veikia. Patogu.

Dinamiškam važiavimui mieste (o vejantis bendražygius man tokio ir reikėjo) patogiausias pasirodė S režimas. Tačiau užmiestyje, elektroninio spidometro skaičiams priartėjus prie 120 km/h, variklio apsukos ėmė skleisti aukštas natas ir gana juntamą vibraciją. Šis koncertas baigėsi perjungus pavarų dėžę į D padėtį – apsukos sumažėjo ir variklis vėl tapo negirdimas.



Beje, man pasirodė, kad 130 km/h galima būtų laikyti ir šio „motociklorelio“ komforto riba. Na, bent jau su esamu stiklu, kuris nors pažiūros ir aukštas, tačiau prie tokio greičio visą oro srautą ėmė kreipti tiesiai į viršutinę šalmo dalį. Pasilenkti – ne išeitis, kadangi tam kliudo į priekį ištiestos kojos. Ilgai taip susirietęs nepasėdėsi. Žinoma, galbūt problemą išspręstų papildomas stiklo paaukštinimas, bet kyla klausimas – ar to tikrai reikia šiam po miestą nardyti skirtam padarui?

Koks gi galutinis verdiktas? Manau, kad nuolat augant benzino kainoms bei populiarėjant eko-idėjoms, Integros pagrindinis koziris „3 litrai benzino šimtui kilometrų“ ir kiti privalumai turėtų pelnyti šiam modeliui Vakarų Europos didmiesčių vairuotojų simpatijas. Tačiau kitaip nei įprasti motoroleriai, Integra yra skirtas ne vien miestui. Ši kelionė buvo puiki proga tuo įsitikinti.



Dar nepasiekus Švenčionių, mūsų kolona suka į šalikėlę. Estas Aivo, visą kelią mus lydėjęs iš paskos, rodo keistis žirgais su Mindazu. Taigi, persėdu ant kitos HONDA 2012 metų naujovės – NC700X. Šį modelį gana išsamiai jau aprašiau ankstesniame rašinyje

Testavimui buvo „išrašyta“ motociklo versija su mechanine 6 pavarų dėže, tad man priprasti čia reikėjo tik prie po vairuotoju esančių pakojų (ne paslaptis, kad važinėju kruizeriu, tad esu įpratęs prie ištiestų į priekį kojų).



Nors NC700X dalijasi faktiškai tuo pačiu 670 cc varikliu su Integra, vos startavus pajutau, kad važiavimas šiais „giminaičiais“ visiškai skirtingas. NC daro daug dinamiškesnio ir vikresnio motociklo įspūdį, nors (jei Janus neapgavo) taip pat sugeba išsiversti vos su 3 litrais benzino šimtui kilometrų. Sakykit ką norit – fantastiškas rezultatas.



Ką gi, gamintojai bent jau dėl vieno dalyko nemelavo tikrai – šis naujas HONDA kūrinys išties nepaprastai lengvai valdomas. Gaila tik, kad man juo tekusi važiuoti atkarpa buvo užmiesčio plente, tad išbandyti NC manevringumą ir akceleraciją miesto režimu ar jo valdymo savybes žvyro dangos kelyje šįkart neteko. Taip kad tikriausiai pagrindiniai šio adventure klasės atstovo koziriai man liko neatskleisti.



Atvirkščiai – bene labiausiai užstrigęs įspūdis lekiant užmiesčio keliais maždaug 100-130 km/h greičiu buvo ne itin maloniai švilpiantis vėjas tiesiai į šalmą. Tad ketinantiems įsigyti šį motociklą patarčiau rinktis aukštesnį priekinį stiklą nei siūlomas standartinėje komplektacijoje. Beje, HONDA siūlo ir 25 kilogramais lengvesnę NC700S naked versiją be aerodinaminių aptakų.



Oras vis gerėja, išsigiedrija ir artėjant vidurdieniui važiuoti tampa šilčiau. Nors tikrai nekepina ir aš džiaugiuosi pasirinkęs šiltą aprangą. Vėl stojame.

Šįkart persėdu ant VFR1200X-D Crosstourer, apginkluoto C-ABS, dual clutch ir praslydimo kontrolės sistemomis. Smagus sutapimas, kad apie šį modelį taip pat jau rašiau, tad dabar tenka puiki proga patikrinti jį pačiam.

Kitaip nei Integroje, šiame „automate“ nei sankabos, nei stabdžių svirties vairo kairėje nėra. Matyti „pliką“ vairo rankeną iš pradžių šiek tiek „konfūzina“, bet netrukus priprantu.

Išties, o ko čia nepriprasti? Dual clutch, arba sutrumpintai DCT, šio „dirižablio“ (taip jį dėl dydžio praminė kolegos iš „Motopress“) valdymą paverčia vienu malonumu. Tereikia atleisti rankinį stabdį (o taip, jis čia yra), nykščio spustelėjimu ant vairo įjungti režimą S arba D ir sukti rankeną. Viskas, važiuojam.



Prisipažinsiu, šis baikas mane sužavėjo jau nuo pirmojo kilometro. Aišku, prie to prisidėjo ir fantastiškas Aukštaitijos kraštovaizdis, gerokai padidinęs vairavimo malonumą, bet Crosstourer‘is iškart papirko savo didžiuliu sukimo momentu, patogumu ir stabilumu.



Jokie šoniniai vėjai jam nebaisūs – motociklas ant kelio laikėsi tarsi įkaltas net važiuojant 160 km/h. Dar daugiau pasukti rankenos nebuvo progos, bet puikiai jautėsi, kad Crosstoureriui toks greitis – toli gražu ne riba nei galios rezervo, nei stabilumo prasme.

Pavaras DCT perjungia nejuntamai ir tai pastebėti gali tik iš elektroniniame prietaisų skydelyje besikeičiančių skaičių. Bet dažniausiai jame švietė skaičius „6“, nes lėtai važiuoti šiuo „dirižabliu“ kažkodėl nesinorėjo. Junginėti pavaras rankiniu būdu taip pat jokioje situacijoje neprireikė.

„Na, kaip įspūdžiai?“, – klausia Aivo mums sustojus trumpam poilsiui Utenoje. „Ameizing baik“, – atsakau iškeldamas į viršų nykštį ir visiškai nepataikaudamas priduriu, kad jei ateityje nuspręsiu kruizerį iškeisti į kažką kito, tai tikriausiai būtų VFR1200X.

Tačiau neslėpsiu, kad ne visiems bandžiusiems Crosstourer jis paliko tokį gerą įspūdį kaip man. Vienam iš bendrakeleivių jis pasirodė nepatogus mieste dėl didelės masės ir aukšto svorio centro bei DCT, kuri anot jo „nežinojo kurį bėgį mest“, todėl junginėjo tai pirmą, tai antrą pavarą.

Dėl pirmųjų dviejų pastabų iš dalies sutinku ir aš – motociklas tikrai ne iš lengvųjų (285 kg). Prireikus jį pasistumti reikia nemažų pastangų, nes mano ūgio žmogui (1,8 m) ar žemesniam apsižergus Crosstourer‘į į žemę įsispirti pilnu padu neišeina. Tad tai gali tapti nemažu iššūkiu tiek bet kurioje urbanizuotoje teritorijoje, tiek juo labiau – bekelėje.

Bet priekaištus dėl „neapsisprendžiančio“ DCT atmetė Aivo, paaiškinęs, kad mieste reikėtų jungti sportinį greičių dėžės režimą, kuris „pailgina“ antrąją ir trečiąją pavaras.

Apibendrindamas pasakyčiau taip – nėra nieko idealaus ir universalaus. Kelionei aplink pasaulį aš rinkčiausi Crosstourer, bet kasdieniam važinėjimui į darbą per automobilių grūstis tai gal ir nebūtų idealiausias variantas.



Laikrodis rodo 13:30, skrandis primena apie save, o mes dar tolokai nuo Panevėžio, kur numatyta pietauti. Persėdu ant Crossrunner VFR800X.

Tai trečioji HONDA šviežiena adventure modelių gamoje, o akivaizdus dizaino linijų panašumas į Crosstourer bei NC700X rodo motociklus priklausant vienai šeimai.

Kita vertus, Crossrunerį būtų sunku pavadinti visiškai nauju kūriniu. Iš esmės tai yra tas pats laiko patikrintas VFR800 – tas pats rėmas, važiuoklė ir 782 cc tūrio V4 formos variklis, tik suderintas didesniam sukimo momentui žemesnių sūkių diapazone bei turintis mažesnę maksimalią galią (75 kw prie 10 000 aps. / min.).

Tačiau Crossruneris apginkluotas aukštesniu vairu ir kitokios formos sėdyne, dėl ko vairuotojo sėdėsena yra vertikalesnė ir artima street ar enduro klasės atstovams.

Aukštesnės padangos bei pakaba daro užuominą, kad motociklu galima nuvažiuoti ir nuo asfalto. Deja, nesu nei kvalifikuotas „enduristas“, nei „britvininkas“, tad griežtai įvertinti nesiimsiu nei šio modelio sportinių, nei pravažumo savybių.

Nors šio „aštuonišimtuko“ išvaizda primena didesnįjį brolį VFR1200X, tačiau vos atsisėdęs pajunti, kad šis modelis nėra tiesiog mažesnis Crosstourer‘io variantas. Tiek valdymas, tiek jo charakteris palieka visiškai kitokio motociklo įspūdį.

Beje, jei jau prakalbom apie įspūdžius – tą dieną jų jau buvo daugiau nei pakankamai, todėl pajutau, kad vargu ar galiu objektyviai vertinti bandomą Crossruner‘į, nes po Crosstourer‘io palikto puikaus įspūdžio kartelė buvo iškelta labai aukštai.

100 kilometrų atkarpoje nuo Utenos iki Panevėžio važiavimo sąlygos buvo geros, tačiau gana monotoniškos – nuolat laikėme didesnį nei 100 km/h greitį. Važiuojant pastoviu užmiesčio režimu viskas šiame motocikle tiesiog atrodė savo vietose, o aš neturėjau jokių priekaištų nei varikliui, nei pakabai, nei greičių dėžei ar valdymui. Oro aptakumas taip pat pasirodė puikus, nejaučiau jokio nemalonaus vėjo pasipriešinimo.

Kita vertus, iki pat Panevėžio važiuojant niekaip neapleido subjektyvus jausmas, kad „su VFR1200X buvo geriau“.



Panevėžyje, kur pasiekėme maršruto pusiaukelę, mus pasitiko vienos televizijos laidos kūrėjai, kurie filmavo reportažą apie mūsų kelionę. Teko duoti interviu ir man.

Taip pat šiame mieste papietavome, papildėme motociklų bakus, o kolegos iš „Motopress“ surengė visų bandytų modelių „fotosesiją“ žurnalui. Gali būti, kad pamatysite ir mane kurios nors nuotraukos kamputyje žiovaujantį, nes iš viso Panevėžyje neplanuotai užtrukome 3 valandas ir laukimas pasidarė truputėli nuobodus.



Kai galiausiai pajudėjome, laikrodis jau rodė 17.30, saulė suko vakarop ir oras ėmė vėsti, o HONDA atstovai šiek tiek nerimavo dėl atsilikimo nuo grafiko.

Aš persėdau ant žydro kaip Pakso akys VFR1200F-D. Kaip ir anksčiau bandyti Integra bei Crostourer, šis modelis aprūpintas dual clutch ir C-ABS stabdžių sistemomis bei praslydimo kontrole. Pastaroji naujovė imta taikyti 2012 metais.



Galbūt automatinė pavarų dėžė sportiniame motocikle daliai užkietėjusių „britvininkų“ atrodo kaip šventvagystė, bet visų pirma – šis modelis nėra skirtas lenktynėms, o patogioms kelionėms sportišku režimu. Teigiama, kad VFR1200F yra orientuotas į kiek vyresnio amžiaus vairuotoją, kuriam kartais dar užeina noras prisimint jaunystę ir pašlifuot slaiderius į asfaltą kur nors vingiuotuose kalnų keliuose.

Antra – DCT iš tiesų yra nuostabus dalykas. Pats niekad nemėgau automobilių su automatinėmis greičių dėžėmis, tad juolab nesitikėjau, kad kažkada lenksiu galvą prieš „automatą“ motocikle. Tačiau buvau nuginkluotas ir savo įsitikinimų teko atsisakyti. Patikėkit, tai yra patogu, praktiška ir neatima nė kiek vairavimo malonumo.

Kita vertus, besidalindami įspūdžiais su bendrakeleiviais svarstėme, kad, kaip ir daugelis revoliucinių technologijų, eilinio lietuvio garažą DCT pasieks ne naujas ir kvepiantis iš HONDA salono, o jau gerokai „padrožtas“ (ir galbūt sugedęs) iš antrų ar trečių rankų.

Prisiminkime, kaip kadaise lietuvaičiai it velnias kryžiaus baidėsi CITROEN hidropneumatikos, nes prisivežė „lavonų“ su nusprogusiomis sferomis ir nuo senatvės prakiurusiomis guminėmis žarnelėmis. Nesinorėtų, kad panašus likimas ištiktų ir kol kas nepriekaištingą reputaciją turinčią HONDĄ.

Artėjame prie pasienio, kelyje eismas vis intensyvėja. Ironiška, kad sėdžiu ant paties greičiausio tą dieną mūsų turimo modelio, kuriuo vienas iš mūsų (pavardė redakcijai žinoma) tą dieną sugebėjo ir 250 km/h išlaužt, tačiau man įsibėgėti beveik nėra kur – nebent lenkiant „fūrų“ vilkstines išlėkus į priešingą eismo juostą. Norėdamas neatsilikti nuo bendrakeleivių taip ir darau.

Į šį nuo 2010 metų gaminamą modelį HONDA prifarširavo viską, ką turėjo geriausio ir tobulina toliau. Per kiekvieną sustojimą kelionėje Aivo ir Janus nepraleisdavo progos papasakoti apie kokią nors išmaningą naujovę, pritaikytą VFR‘e, pavyzdžiui, „X Face“ priekinių šviesų išdėstymo technologiją, pagerinančią motociklo matomumą kitiems eismo dalyviams. Arba aerodinamines angas, kurios pasiekus 160 km/h greitį padeda stabilizuoti motociklą.

Tiems vairuotojams, kurių stichija yra sport touring, rekomenduočiau šį VFR‘ą tikriausiai nė nemirkteldamas.



Na, o mes jau pasiekiame Bauskę, nuo kurios iki Rygos lieka „tik ranką paduoti“. Vėl trumpas sustojimas miesto centre ir pasidalijimas įspūdžiais. Kai kas spėja ir ant suoliukų pavargusias nugaras pailsinti. Nežinau kodėl, bet aš po šiandien prasuktų 350 km nuovargiu kurioje nors kūno dalyje negaliu skųstis. Tebūnie tai dar vienas komplimentas HONDAI.



Paskutinis mano bandytas modelis – VFR1200X Crosstourer, kuris nuo mano šiandien anksčiau bandytojo skiriasi tik juoda spalva ir mechanine greičių dėže. Tad šiaip apie jį nelabai turėčiau ką daugiau ir bepridurti, išskyrus tai, kad man juoda spalva visada bus gražesnė už baltą, na o „automatas“ šįkart labiau patiko už mechaninę greičių dėžę .

19.50 val. galiausiai pasiekiame Rygą ir HONDOS saloną, kuriame paliekame motociklus. Estukai lengviau atsipučia – visi motociklai ir raiteliai kelionės tikslą pasiekė sveiki...



Palengvėja ir man. Vis tik nauja ir nepažįstama technika bei nepažįstami keliai kėlė šiokį tokį iššūkį. Na, o kelionę vainikuoja „tautų draugystės“ vakaras viešbučio restorane, kuriame aidi visų trijų Baltijos šalių kalbos ir kyla taurės už brolybę. Ir, aišku, motociklus.

Baigdamas dėkoju „Nippon Auto“ už visą šį nuotykį ir nuoširdžiai linkiu sėkmės atstovaujant HONDA produkciją Lietuvoje. Tikiuosi, kitais metais pakartosim

Daugiau informacijos apie testuotus modelius lietuvių kalba yra čia: http://nipponauto.lt/site/29935
 


Paskelbė: Saulius (Dellamorte)