Motomanų Diskusijos » Renginiai ir susitikimai » Pasakojimas iš ralio per Lietuvą ir Latviją 2012

Gilias tradicijas turintis VORAI MC rengiamas retro motociklų ralis aplink Lietuvą, skirtas 1941 m. birželio 23 d. sukilimui paminėti, šiemet transformavosi į tarptautinį renginį, kurio trasa pirmąkart nusidriekė ir už Lietuvos ribų. Ir kur gi kitur jei ne pas braliukus?

Pernai pirmąkart ralyje leidus dalyvauti ir šiuolaikiniams motociklams, neatsispyriau pagundai sudalyvauti ir pats. Na, kas skaitėte pasakojimą mano bloge, tas tikriausiai atsimenate, kad tąkart netikėtai savo klasėje užėmiau trečią vietą.

Kas niekad apie šį renginį negirdėjote ir tingite domėtis, pasakysiu keliais žodžiais – čia tikriausiai niekuomet prioritetas nebuvo teikiamas „tikram“ sportui. Šiame ralyje visuomet buvo svarbiausia draugiškumas ir ypatinga visus suvienijanti atmosfera. O taip pat – ir propaguojama patriotiškumo dvasia.

Nors jau pernai teko iš šio ralio „veteranų“ išgirsti vertinimus, kad renginys sumažėjus dalyvių su senais tarybiniais motociklais skaičiui prarado savo „aurą“, tačiau prisiminęs pernykščius nuotykius nė kiek neabejojau, kad dalyvausiu ir šiemet – juolab, kad ir vėl maršrutas ėjo pro Varniuose vykstantį metalo festivalį „Kilkim Žaibu“, kurio nuo 2003 metų nepraleidau nei vieno.

Gaila, bet šįkart šiam tikrai dėmesio vertam raliui gerokai pritrūko reklamos. Apie jį netgi nebuvo paskelbta motomanuose, o apskritai visa informacija pasirodė likus mažiau nei porai savaičių iki starto. Pavyzdžiui, vien mano keli pažįstami, ketinę išmėginti savo jėgas lenktynėse, buvo įsitikinę, kad jos neįvyks. Tad jau iš anksto buvo galima spėti, kad renginys masės dalyvių vėl nepritrauks.

Na, bet tai jau organizatorių rūpestis.



Mano rūpestis buvo rasti nors vieną bendrakeleivį, kad būtų smagiau. Į kompaniją prikalbinau draugą Povilą su YAMAHA VIRAGO 920, o prie mūsų dar prisijungė iki tol nepažįstamas kaunietis Virginijus su SUZUKI V-STROM 650. Beje, kadangi Povilo „yama“ yra 1982 m. gamybos, jo motociklas buvo priskirtas retro klasei. Dėl to jis trynė rankomis, tikėdamasis apdėti daug labiau „retroviškesnius“ Uralus ir Dneprus. Deja, vėliau paaiškėjo, kad tai ne taip jau lengva padaryti, kai trasa driekiasi latviška bekele – čia pranašumas dingsta.

Atskirai startavę Kauno garbę taip pat gynė ir ilgametis ralių dalyvis Ploščius su Karoliu, važiavę vienu motociklu DNEPR bei vienintelis moteriškas ekipažas – Pelytė su dukra Anele, vykusios HD Sportsteriu.



Ralio taisyklės paprastos – kuo greičiau apvažiuoti visą numatytą maršrutą, pakeliui pasižymint dešimtyje tarpinių taškų, kuriais tarnavo degalinės. Aišku, teisėjų ten niekas neišrikiavo. Tereikėjo atvykus ką nors įsigyti ir pasilikti čekį, kuriame užfiksuota vietovė ir pirkimo laikas. Visa kita – paties dalyvio valioje. Važiuok kiek nori, nakvok kur nori. Jei nenori nakvot – važiuok visą naktį. Demokratija.

Nors oficialus ralio startas ir finišas buvo Gargžduose, tačiau mes, pažvelgę į žemėlapį nusprendėme kelionę pradėti nuo artimiausio Kaunui „čekpointo“ – Pasvalio.

I diena

Pirmoji 150 km atkarpa nuo Kauno iki Pasvalio „Via Baltica“ keliu buvo gana nuobodoka – beveik visą laiką įkyriai lijo, o dangus buvo niūriai pilkas. Nemaloniai nustebino apranga – jau ties Panevėžiu sustojus pajutau, kad drėgmė persismelkė per kelnes ties tam tikra vieta, kurią norėtųsi turėti visuomet sausą. Guodė tai, kad visa kita neperšlapo – taip pat ir Raseiniuose už 20 Lt įsigytos kariškos goreteksinės pirštinės, kurias neabejotinai galiu laikyti geriausia šių metų motoinvesticija.



Antrasis tarpinis punktas buvo jau Latvijoje – netoli sienos esančioje Bauskoje, pro kurią lietuviai neišvengiamai pravažiuoja vykdami į Rygą. Prieš pat sieną prasilenkėme su iš kažkokių pratybų grįžtančia didele Lietuvos kariuomenės HUMMER‘ių kolona. Vaizdas, aišku, įspūdingas, tik aš vos „neįsimūrijau“ į priekyje manęs staigiai sustojusius bendrakeleivius, sureagavusius į lydinčių policijos ekipažų švyturėlius ir sirenas.

Sienos kirtimas – kaip jau seniai esame įpratę – visiškai nepastebimas. Pravažiuojant pro tuščius muitinės pastatus įdėmiau įsižiūrėjęs pastebiu, kad jie po truputį „vaiduoklėja“, o pro suskeldėjusio asfalto plyšius besikalanti žolė šį įspūdį dar labiau sustiprina. Ką gi, tikiuosi, kad šios infrastruktūros, skiriančios dvi „seses“ daugiau niekuomet ir nebeprireiks.

Apskritai, man Latvija nuo pats mažens atrodė kažkaip magiškai – tarsi kokia paralelinė Lietuva. Mūsų šalys – lyg dvynės seserys, kūdikystėje išskirtos ir užaugusios skirtingose šeimose, o susitikusios tik būdamos vidutinio amžiaus moteriškės. Todėl kiekvienos kelionės pro šią šalį metu ar bendraujant su latviais visuomet lyginame vienus su kitais, stebimės skirtumais ir džiaugiamės bendrumais.

Na, bet grįžkime prie kelionės.

Pajudę iš Bauskos, į priekį leidome Virginijų, kadangi jis turėjo motociklinę navigaciją, ir atrodė, kad taip keliauti bus žymiai paprasčiau. GPS iš tiesų padėdavo greičiau rasti reikiamą degalinę važiuojant miestu, tačiau vėliau kelionės metu dėl jo kaltės sugaišome keletą valandų ir bereikalingai prasukome keliasdešimt kilometrų žvyrkelio.

Latviški keliai jau ne sykį apdainuoti ir apraudoti mūsų tautosakoje, bet neatsispirsiu pagundai dar šį tą apie juos paporinti. Su kolegomis pajuokavome, kad Latvijoje turėtų klestėti važiuoklės taisymo verslas, nes jokia transporto priemonė čia ilgai sveikais ratais ir amortizatoriais negalėtų išlikti.

Tik pasukus nuo Bauskos link Barbelės, esančios už 29 km, pirmą kartą gyvenime pamačiau kelią, tiesiogine prasme sudurstytą iš skirtingų asfalto lopų – jis atrodė tarsi suknelė iš skiaučių. Nors didelių duobių jame nebuvo, tačiau kiekvienas lopas buvo skirtingo aukščio, todėl per jį važiuojant mūsų motociklai beprotiškai lingavo, o mes šokinėjom į orą kaip kokie jojantys indėnai.

Tačiau netrukus ir toks asfaltas pasibaigė, o man pamačius horizonte boluojant beprasidedantį žvyrkelį, pasidarė silpna – jei jau asfaltas pas juos toks, tai kokie tada žvyrkeliai?..

Ačiū dievui, žvyrkeliai pasitaikė geresni nei Lietuvoje – kai kuriose vietose jie buvo taip stebėtinai lygūs, kad priminė suplūktą molio aslą. Todėl galėjome jais įsibėgėti iki visai padoraus 70-80 km/h greičio, o mašinos čia lėkė dar greičiau. Prasilenkiant su vienu „golfuku“ iš po jo ratų atlėkęs akmuo skaudžiai pataikė į ranką ir paliko mėlynę, bet teliko pasidžiaugti, kad jis nekliuvo į stikliuką, kurį būtų neabejotinai sukūlęs.



Negalėjo nestebinti tai, kad žvyrkeliais sujungti ne kokie nykštukiniai kaimukai, bet net ir miesteliai, o jais lyg niekur nieko lėkė „fūros“, sukeldamos tokį dulkių debesį, kad prasilenkiant kelias akimirkas tekdavo panirti į neperregimą pilką rūką. Tokių dalykų Lietuvoje neteko matyti.

Neišvengėme ir „nuotykių“ su GPS. Kažkuriame miestuke navigacija primygtinai ėmė siūlyti sukti į mišką. Na, nusprendėme pasitikėti technologijomis ir jos paklausėm. Galiausiai mūsų „kelio trumpinimas“ baigėsi tarp miškovežių išmaltų vėžių kažkur miško tankmėje, kur mus užpuolė išbadėjusių uodų spiečiai, pro pravertus šalmus besitaikantys įsisiurbti į veidus.






Iš įsimintinesnių pakeliui pravažiuotų vietovių išskirtinė pasirodė Jaunjelgava, savo gana vaizdinga Dauguvos upės pakrante ir hidroelektrinės užtvanka, panašia į Kauno HE, kurią įveikiant teko pravažiuoti tuneliu.

Mūsų dienos tikslas buvo pasiekti Zarasus, bet 22.30 buvome dar tik Jekabpilyje, nuo kurio iki jų dar laukė apie 120 km. Pamažu pradėjo temti, o mus imti nuovargis. Tą dieną jau buvo įveikta apie 400 km ir kūnas ėmė prašytis į horizontalią padėtį. Čia turėčiau pažymėti, kad stodavome maždaug kas 50 km degalinėse, tačiau taupydami laiką jose stengdavomės užtrukti kuo trumpiau. Netgi nebuvo kada normaliai pavalgyti.

Pajudėjus iš Jekabpilio netrukus sutemo ir vėl ėmė lyti. Kaip vėliau nelinksmai pastebėjo Povilas, beveik šimto kilometrų iki Daugpilio kelionės atkarpą norėtųsi išbraukti iš gyvenimo. Iš tiesų, smagumo čia buvo mažai – siauri nepažįstami keliai, intensyvus eismas, pamažu peršlampančios aprangos, visiška tamsa ir rasojantys šalmo stikliukai – su kuriais susitvarkyti niekaip nepavyko. Oro temperatūros ir drėgmės santykis buvo toks, kad net ir važiuojant pravėrus stikliuką, rasa ant jo laikėsi kaip priklijuota.

Visa laimė, kad priekyje mūsų didvyriškai visą šią atkarpą atlaikė Virginijus, kurio SUZUKI‘o galinis gabaritas buvo kone vienintelis orientyras, kurį pavyko įžiūrėti naktyje. Ką ten orientyras – tai buvo vienintelis daiktas, kurį mačiau!

Pagaliau prieš pat vidurnaktį pasiekėme Daugpilį. Papypsinau ant stilizuoto miesto riboženklio užsilipusių mergiočių, tikriausiai šventusių kažkokį mergvakarį, pulkui. Apačioje laukė baltas limuzinas. Jos sutartinai choru atsakė suūkdamos (na, žinot tą fyfišką garsą). Jo, kai kurie dalykai vienodi visame pasaulyje.

Pirmą kartą matomas naktinis Daugpilis, nors ir ryškiai apšviestas, tačiau paliko šalto, griežto ir nejaukaus rusiško tipo miesto įspūdį. Gatvės – be proto plačios, su atskiromis juostomis tramvajams. Išilgai pagrindinės miesto gatvės dar driekiasi aukštas buvęs geležinkelio pylimas, per kurį irgi nutiesta juosta automobiliams. Kaimynyste dalijasi cerkvė, barokinė katalikų bažnyčia, protestantų kirchė ir didžiulis caro laikų kalėjimas.

Tiesa, nematėme paties senamiesčio. Galbūt iš ten įspūdžiai būtų likę kitokie.

Užsižiopsoję vos nenulekiame nuo kelio – staiga nei iš šio, nei iš to pirmojoje juostoje baigiasi asfaltas, ir toliau tęsiasi tiesiog per žolę nutiesti tramvajaus bėgiai. Paskutinę akimirką Virgis ir aš „duriame“ ant stabdžių, ir, bijodamas atsisukt, girdžiu iš paskos atčiuožiantį Povilą. Laimė, jis sustoja likus keliems centimetrams iki mano motociklo galo.

Mums reikiamą degalinę pasiekiame lygiai vidurnaktį. Joje sutinkame būrį vietinių jaunų daugpiliečių, atėjusių pirkti naktipiečių. Galiu pažymėti, kad vienintelis latviškas žodis, išgirstas šiame mieste buvo „paldies“, kurį pats ir ištariau pardavėjai. Aplink – vien rusų kalba ir ne baltiškos išvaizdos veidai.



Nors buvom šlapi ir pavargę, bet vis tik nuotaiką taisė mintis, kad iki Zarasų liko vos 30 kilometrų.

Į Zarasus įvažiavom vis dar lyjant lietui ir pradėjome dairytis kokių nors kempingų nuorodų. GPS nuvedė prie kažkokio motelio, bet vienbalsiai nutarėme, kad tokiai prabangai neišlaidausime.

Deja, galiausiai radę Zarasų kempingą pamatėme, kad jis užrakintas ir visiškai tuščias. Tiesa, ant vartų kabojo kontaktinis telefonas, bet kažkaip nesiryžom skambinti – buvo jau 1.00 valanda.

Dar šiek tiek pasiblaškę po mišką ir visur susidūrę su „šlagbaumais" galiausiai nuleidom rankas. Nutariau paskambinti Pelytei – galbūt jiems pavyko kažkur įsikurti, nors kažkodėl buvau įsitikinęs, kad jos ekipažas išvis nevažiuoja. Toks įspūdis susidarė, nes per visą dieną Latvijoje nesutikome nei vieno motociklininko – ką ten kalbėti apie ralio dalyvius.

Bet tik paėmęs telefoną į rankas gavau nuo Pelytės SMS: „Mes Zaraso saloje“.

Aleliuja. Nieko nelaukę į ten ir pajudėjome.

Pagaliau radę ralio dalyvių stovyklą, pasistatę palapines ir pavakarieniavę šilto maisto pasijutome kaip grįžę namo.

(Bus daugiau)

Daugiau foto: http://www.motomanai.lt/p-media_list.f23.Renginiai.Ralis_po_Lietu....

Paskelbė: Saulius (Dellamorte)