Motomanų Diskusijos » Kelionės ir poilsis » Dviejų savaitgalio dienų kelionė aplink Kuršių marias

Dviejų savaitgalio dienų kelionė aplink Kuršių marias

Pernai vasarą dar neturėdami motociklų svaigome kur važiuosim, kai juos turėsim. Viena iš minčių buvo apvažiuoti Kuršių marias. Pradinukam turėtų būti visai įdomus ir nesudėtingas kelio gabalas. Šiemet jau su motociklais ir jau šiek tiek pasimalę po Lietuvą nutarėm, kad laikas įgyvendinti tą seną planą. Suderinom laiką, pasidarėm Rusijos vizas, pasiruošėm palapines, miegmaišius, drabužius ir vos ne paskutinę dieną sudėliojau maršrutą žemėlapyje. Kaip vėliau sužinosim, vienas mano klaidingai pažymėtas maršruto taškas, užgaišino mus 5 valandom ir įnešė truputį nerimo.

Rugpjūčio 20 startuojam iš Kauno. Oras nežada lengvo pasivėžinimo. Sekėm prognozes, žinojom, kad bus blogai, bet datos keisti jau negalim. Susirinkę ryte išvažiuojam sutarę, kad rengsimės lietaus aprangą kai pradės lyti, tikėdamiesi, kad nuvažiuosim bent keliasdešimt kilometrų. Klydom. Nuvažiavę 500 metrų stojom rengtis dėl lietaus, kuris mūsų nepaleido iki vakaro. Pirma pertraukėlė buvo Seredžiuje, pakeiksnojom lietų, kuris darėsi smarkesnis ir važiuojam toliau. Pasiekus Jurbarką, lietus jau buvo kaip reikiant įsismarkavęs ir kuo toliau važiavom tuo smarkesnių vėjo gūsių gavom. Jurbarko kavinukėj
sėdom pusryčiauti, vynioti papildomų apsaugų nuo lietaus ir vėjo (lipnios juostos, tose vietose kur šlampa arba per daug plazda nuo vėjo). Dar buvom sustoję Mikytų stotelėje išpilti vandens iš savo gerų, neperšlampančių batų ir išgręžti kojinių. Kolegos nesiskundė, o man vėjas jau buvo kiek per stiprus, todėl norėjau tų kelių minučių poilsio. Kažkiek trukdė padilusi padanga, be abejo patirties trūkumas, nes per tokią audrą važiavau pirmą kartą, gero lietaus gavau antrą kartą savo trumpoje vairavimo karjeroje. Vėjo gūsiai motociklą tiesiog pastumdavo skersą ir priartėjęs prie kelkračio turėjau mažinti greitį, kad vėl pasukčiau nors truputį kairiau.
Dar vienas sustojimas keliom minutėm berods Priekulėj ir privažiuojam Klaipėdą. Vėjas draskosi, bet bent jau lietus nurimęs. Keliamės į smiltynę, mišku saugančiu nuo vėjo, nuriedam į Juodkrantę, papietaujam ir nuriedam iki Nidos išgerti kavos, apsitarti dėl kuro pylimo. Paklausinėjom vietinų kur yra kokia degalinė Rusijos pusėj, paaiškino, kad reikės vizų norint į rusiją, o pigaus benzino ir čia kiek nori .
Judam prie pasienio. Eilių nėra, pildom visokias deklaracijas rusų kalba (ką daro kokie nors vakariečiai, kurie nesupranta kas ten prirašyta?) Sugaištam kokią valandą, kol užpildom, priduodam, patikrina pasus. Įvažiuojam į Rusiją ir už kilometro randam kioską, kuriame, kaip ir Lietuvoje reikia susimokėti 130 rublių (11,5 Lt) ekologinį mokestį.
Pirmą degalinę randam už 10 km nuo sienos, bet pasak vietinių rusų, jos geriau vengti. Ji skirta lietuviams, atvykstantiems pigaus kuro, bet norint geresnio benzino, reikia važiuoti iki Zelenogradsko (liet. Krantas). BMW kompai rodo, kad kuro yra dar 55 kilometram, o iki Zelenogradsko panašiai ir yra, tai nusprendžiam rizikuoti ir riedėti iki ten esančios Lukoil degalinės. Atvažiuojam. BMW kompas rodo, kad kuro liko vienam kilometrui. Prisipilam pilnus bakus, sumokam juokingą sumą (berods 2,25 Lt už litrą) ir grįžtam ieškoti nakvynės į Kuršių Neriją.
Pasimalam po pirmą miestelį Lesnoy (liet. Šarkuva), apsukam keletą ratų stebėdami įvairius skelbimus apie nuomojamus kambarius, nes palapinėj miegoti po tokios šlapios kelionės jau visai nesinori. Randam sodybą, kurioj be Rusijos iškelta ir Lietuvos vėliava, pakalbinam šeimininką, bet pas jį viskas užimta. Pasiūlo pabandyti pas jo kaimynę visiškame užkampyje ant marių kranto. Pabandom. Pasirodo yra tinkamas kambarys už 2000...., ne nusideram iki 1500 rub (134 Lt). Priedo gaunam elektrinį radiatorių batam džiovinti. Kambarys yra su bendra virtuve, kurioj sutinkam porelę leidžiančią savaitgalį.
Persirengę einam prie jūros, apeinam pusę miestelio, užsukam į kooperatyvą nusipirkti maisto, gėrimų, neperkam alaus razlivnoje, Baltika ir degtinės XXI amžius, grįžtam į savo namelį, kur mūsų su šašlykais, keptom bulvėm ir t.t. laukia ta porelė. Sėdim, negeriam alaus, paskui negeriam degtinės, plepam apie istoriją ir visokius kitus mus siejančius dalykus. Negeriam, sėdim, negeriam, ta porelė sugalvoja, kad jiem reikia pasivaikšioti, mes kaip ir norėtume sprukti miegoti, bet pagalvojom, kad bus labai negražu tai sulaukiam tos porelės, kuri pasivaikščiojo tik iki kooperatyvo ir nenupirko mum dar vieno buteliuko degtinės. Sėdim toliau, negeriam, laukiam, kol jie nusmigs, kad galėtume eiti ilsėtis. Nesulaukėm, nueinam pirmi, visgi antrą dieną kilometrų vėl nemažai.
Sekmadienio rytas. Pro langą pliekia saulė, oras ramus ir be vėjo. Pavalgom „bomžų“. Taip jie vadina visokius greitai paruošiamus užpilamus makaronus, sriubas. Kraunam daiktus, tepam grandines ir vėl į kelią. Oras geras, nuotaika gera, keliai neblogi, sukam pirmus kilometrus. Stojam Nekrasove (liet. Karpava) prie kažkokių griuvėsių pasifotografuoti ir sukam tolyn.
Važiuojam pagal iš anksto numatytą maršrutą ir kelią į mišką randam užtvertą. Pasirodo vietinis, paaiškina, kad geriau važiuoti per griovį ir toliau brautis šituo keliu, o ne apvažinėti mišką aplink, nes ten kelias blogesnis. Apvažiuojam užtvarą grioviu, riedam mišku. Kelias vis siaurėja, darosi šlapias, kol galų gale tampa labai jau nepanašus į kelią. Džipai aišku džiaugiasi tokiose vietose, bet man, pradedančiam endurininkui, jau gerokai buvo ką veikti. Prasimušam per tą mišką, sutinkam vietinių riešutautojų, kurie nusikerta lazdynus, kad pasiektų riešutus, išvažiuojant iš miško guldom motus ir kišam po užtvaru, nes apvažiuoti nėr kaip.

Vėl keli kilometrai akmenų kelio, toliau asfaltas, ramiai važiuojam iki Polessk (liet. Labguva). Pakeliui pas bobulytę prekiaujančią šalikelės nusiperkam daržovių ir obuolių. Paklausus ar ji neturi lašinių – padovanoja mums savo atsineštus pietus. Gabaliuką ukrainietiškų lašinukų ir baltos duonos riekę.
Riedam palei kanalą, einantį šalia Kuršių marių link Matrosovo (liet. Gilija). Žinau, kad kito kelio iš ten nėra ir reikės grįžti, bet tiesiog smalsu pažiūrėti. Atvažiuojam į Matrosovo.

Įdomumo dėlei draugas paklausė vietinės bobulytės vedančios karvę, kaip persikelti į kitą tos upės krantą. Va, sako valtis anam krante, reikia pašaukti ir atplauks.
- O motociklus?
- Niekaip! здесь жопа Калининградской области!, - pasakė bobulė.
Pasijuokėm, suvalgėm nuostabaus skonio lašinukus ir pasifotografavę patraukėm atgal. Pakeliui stabtelėjom pažiūrėt į marias ir mynėm link kito tikslo. Maršrutas vedė žvyrkeliais aplink visokius kanalus ir tvenkinius, kur tikras žvejų rojus, tik keista, kad tų žvejų nebuvo itin daug. Dar kartą užkandam, lendam į geresnį kelią, pasiekiam Sovietską (liet. Tilžė), nestodami važiuojam iki Neman (liet. Ragainė) ir vidury miesto pamatęs kažkokius griuvėsius stabdau mūsų “koloną”, noriu paspoksoti kas ten per griuvėsiai, tuo pačiu apsirengti, nes be striukės darėsi vėsoka. Iš vietinio sužinojom, kad čia buvo kalėjimas ir kad jis bus restauruojamas (optimistas… ).
Važiuojam į Krasnoznamenską (liet. Lazdėnai) pilti kuro ir traukti į Lietuvą. Nusifotografavom prie tanko “Iosif Stalin” , išriedėjom į sankryžą pasitarti kaip toliau važiuosim. Dabar gailiuosi, kad jie manęs paklausė ir nusukom į kairę. Ogi žemėlapyje per savo neišmanymą uždėjau tašką, kad sieną kirsime Kudirkos Naumiestyje.
Važiuojam iki Pobedino, sukam į dešinę ir vis artėjam prie sienos. Kelias siaurėja, matosi, kad čia tikrai niekas nevažiuoja link sienos. Vėliau kelias jau endurinis, su balom ir duobėm, bet prasimušam iki nurodyto taško ir ką?
Matom, kad čia buvo, bet tikrai seniai nėra jokio sienos perėjimo punkto. Pasidairom ir nutariam važiuoti link Kybartų, nors Lietuva už 50 metrų, vos ne ranka pasiekiama. Judam tokiu pačiu šunkeliu atgal, tik kiek kita kryptim, kol…. Iš krūmų šoka ginkluotas iki ausų pasienietis ir panašu, kad prašys pavežti… Ne, jis nenorėjo važiuoti, bet nenorėjo ir mūsų paleisti. Paprašė pasų, pavartė, bet neatidavė. Papasakojam visą savo kelionės istoriją. Sako visos pasienio tarnybos sukeltos ant kojų dėl mūsų. Pasirodo keletą tokių gulinčių krūmuose pralėkėm, jie nespėjo išlipti ant kelio. Iš namų sekmadienio vakarą buvo iškviesti visokie operatyvininkai ir t.t. Sako lauksim dabar kol начальника atvažiuos. Draugas prašė duot pašaudyt… Nedavė. Po kiek laiko davė binoklį pasidairyt. Bet atėmė raktus ir telefonus. Nespėjau namo paskambint… Stumiam brangų laiką. Po valandos atvažiuoja UAZikas, išlipa kareivėliai, vėl mes pasakojam visą savo kelionės istoriją.
Susiskambina su valdžia, liepia mus atgabenti prie įvažiavimo į tą pasienio zoną, kuri beje kaip vėliau sužinojom yra didžiausias veikiantis Karaliaučiaus srities karinis poligonas! Gaunam raktelius ir pasiūlymą rinktis kelią. Arba 20 km aplinkui, ten kur atvažiavom, arba 8 km, bet įspėja, kad kelias bus prastas su balomis ir purvu. Na mes gi endūrininkai, trumpinam kelią, kad tik geričiau galėtume iš jų ištrūkti ir varyti namo. Kelias, pasirodo, ypatingo baisumo šunkelis, kuriuo pravažiuoti visgi įmanoma. Atvažiuojam prie vartų, per kuriuos įvažiavom. Čia mūsų laukia начальника su komanda, ant kelio užtiesti dygliai, kad nebūtų noro sprukti. Dar kartą pasakojam savo istoriją ir начальника liepia mus lydėti į savo karinį dalinį atgal į Pobedino dar už 20 km. Blogiausia, kad priekyje važiuojančiam UAZiko vairuotojui liepia važiuoti ne daugiau kaip 40 km/h. Laikas eina…Riedam ½ pavara, atriedam į karinį dalinį. Sustatom mocus, mums išneša 3 kėdes į lauką ir liepia laukti.
Laukiam. Po vieną vedasi apklausai. Eilinį kartą pasakojam viską apie kelionę ir šįkart jau apie visą savo gyvenimą, darbą, kaip susipažinom, ko čia važiavom į Rusiją. Papasakojam, vėl atsiduriam lauke už durų, kur mus saugo vienas parą laiko nemiegojęs kareivėlis su kalašnikovu. Plepam su juo, tas geranoriškai viską kloja, leidžiam laiką. Sutemo, miestelyje tylu, kaukia šunys ar vilkai. Darosi drėgna ir vėsu. Išsiprašom valgyti, į lauką mums išneša po puoduką karštos kavos ir po bandelę. Sukemšam vakarienę ir laukiam toliau… Budintis nori miego ir keikia naują savo начальника, kuris jo nepakeičia, mums neleidžiama patiems kalbėtis su начальника, neduoda telefonų. Galvojam ar mūsų pasų kopijas išsiuntė kur nors tikrinti ar filmą žiūri. Velnias jį žino. Taip sulaukiam 1 val ryto. Jau beveik manėm, kad sulauksim pirmadienio ryto, kad galėtume sumokėti baudas, kuriomis gasdino. Baudos grėsė po 500 rublių (44 Lt), t.y. tiek pat, kiek moka kontrabandinkas pagautas su iki 10 dėžių cigarečių. Na dar iš jo konfiskuoja krovinį.
Taip laukdami klausom žingsnių ir tikimės, kad čia žingsniuoja начальника su mūsų dokumentais, bet vis kas nors išeina parūkyt. Kažkiek po 1 val išeina kareivėlis ir kviečia pasirašinėt dokumentų. Atsirado viltis ištrūkti! Visi po vieną pasirašom dokumentus, dar truputį palaukiam ir atgaunam savo turtą – telefonus ir pasus! Vartai atsidaro! VALIO!
Rūkas siaubingas, šalmo stikliuką reikia valytis kas pusę kilometro, bet nepaisant visko lekiam namo. Pasiekiam sieną, eilės nėra, prasisukam per 20 min ir sukam rankenas be sustojimo iki Kauno. 4 val ryto prie namų... iki 5 val pasakoju žmonai nuotykius ir smingu.
Jei ne ta žiopla klaida navigacijoje – kelionė labai pasisekusi, įspūdžiai geri, patirties įgyta... Nuvažiuota 922 km, iš jų apie 100 yra bereikalingas malimasis tuo nelemtu poligonu. Planuotas maršrutas buvo toks
Dalius, Tadas, Darius

p.s. normaliai sudėti nuotraukų nesiseka.
p.p.s nuotraukų albumas čia: https://picasaweb.google.com/daliusmasonis/AplinkKursiuMarias?aut....

Tado sukurtas filmukas: http://vimeo.com/28095543

"Sėdim, negeriam alaus, paskui negeriam degtinės, plepam apie istoriją ir visokius kitus mus siejančius dalykus. Negeriam, sėdim, negeriam ..."

10 balų

Labai smagu buvo skaityti tik gila kad taip greitai viskas baigesi

Citata:

Cituoju: mdalius p.s. normaliai sudėti nuotraukų nesiseka.

Daliau, pabandyk tarp [img]-[/img] ir link'u istrinti tarpus

teko viena karta tai yra vieninteli kai teko buvoti tuose krastuose nekaltutis pasienietis prisikabino kad as budamas 24 metu nepanasus i ta durniuka 16 likini kurio fotke pas mane pase iklijuota. tai tiesiai sviesiai pasake nebus baltos griztant niekur nevaziuosim. tai gerai kad ten balta viso 4 litai kainavo o kazkada latvijos pasienietis del to pacio paso pasake duok tiek kad jam sazine leistu paimt.tai gerai kad jo sazine tada kazkaip labai atitiko mano dosnumo ribas ir liko savo spokinycioj jis sedet laimingas su mano maironiu
o siaip tai smagiai pakeliavot aisku be tu smagumu su nacialnyku gal nebutu tokia isimintina

Citata:

Cituoju: ramgav Daliau, pabandyk tarp [img]-[/img] ir link'u istrinti tarpus

Ačiū, bandau, bet dabar visai dingo nuorodos į nuotraukas.

Heheh, nu aš tai manau, kad poligonas jums kaiptik į naudą išėjo Visai smagus ir nekasdienis nuotykis, yra dabar visiem ką papasakot, o ne šiaip degtinės, kad negėrėt

Citata:

Jei ne ta žiopla klaida navigacijoje – kelionė labai pasisekusi

A ko, kaip tik gi db yr ką papasakot! Viskas ten gerai.

Bet pasakojimo stilius... Super!

Šauni kelione, ir aprašymas labai vykęs. Tikiuosi kažkada ir aš tokiai kelionei pribręsiu.

Muzikele fainiai parinkta, taigi filmukas irgi "skaniai" prasiziurejo