Motomanų Diskusijos » Visais ratais už gamtą » Biržiečių žodis: "Bekelizmas" - tai liga

Taip sako 29 metų vilnietė Sigita Emilė Stankevičiūtė, viena iš nedaugelio merginų Lietuvoje, drąsiai apsižergianti enduro motociklą ir „nerianti“ juo į bekelę – miškus, pelkes, upelius. Motociklas – sunkus, kaip merginai, ir jį važinėjant bekele kelti tenka ne kartą, pasakoja Emilė, tačiau intensyvus fizinis darbas ir nuovargis neatgraso nuo patiriamų įspūdžių. Aplinkosaugininkams tokie bekelistai kelia šiurpą, o ką šie mano apie aplinkos saugojimą?

Kai išsitrauki motociklą, kur labiausiai traukia lėkti?

Tiesą sakant, dažniausiai galvoju, kur nulėkti, o ne kaip. Žinoma, pasirinkus vietą, norisi ir maršruto įdomesnio. Net jeigu važiuoju viena, kartais mėgstu šiek tiek "nušokti" nuo asfalto į žvyrą ar lauko keliukus. Labiausiai mėgstu pasivažinėjimus, kurių metu dar ir ką nors naujo bei įdomaus pamatau ar patiriu.

Kaip tu supranti bekelę? Kas tai yra ir ka jai jauti?

Man patinka važiuoti įdomiai. "Bekelizmas" yra kažkokia liga ar priklausomybė, kaip rūkymas - žinai, kad lyg ir negerai, bet nenori nustoti. Tik tai man teikia didesnį malonumą. Ir, tiesą sakant, važinėdamasi nesijaučiu ką nors blogo daranti... Pažodžiui "bekelė" turėtų reikšti „be kelių“, tai turėtų būti pieva, nepravažinėta miško paklotė, ežerų ar upių pakrantės, smėlio ruožai. Bet tos tikrosios bekelės pasitaiko labai retai, dažniausiai jos prisibijau. Visa kita, kas vadinama "bekele" iš tiesų yra maži keliukai per mišką ar per pievas, palei geležinkelį, brastos, žodžiu, jau pravažinėtos vietos. Būtent jais dažniausiai ir tenka važiuoti, kai jau patenku į taip vadinamą "bekelę".

Pagal įstatymus kaip ir negalima važinėtis bekele, t.y. vietomis, kur nėra oficialių kelių. Kaip žiūri į tai?

Tiesą sakant, niekada nežinau, ar važiuoju oficialiu keliu, ar jau nebe. Dalis keliukų yra įtraukti į žemėlapius, dalis ne. Kuris būtent keliukas jau nebe oficialus? O kad negalima važiuoti jokiu keliu, kuris mažesnis už žvyrkelį, nenorėčiau sutikti, nes tokiu atveju pažeidėjai būtų milijonai gyventojų, kurie siaurais keliukais važiuoja iki namų, ežerų ar dirbamų laukų... Sutinku, kad specialiai išsukinėti iš kelio ir draskyti miško paklotę yra vandalizmas. Deja, kartais tenka - ypač tada kai ant kelio pasitaiko kliūtis ir ją reikia apvažiuoti aplinkui. Bet paprastai stengiuosi apvažiuoti ramiai ir tikiu, kad nepadarau žalos. Na, galbūt netyčia ir užkliudau kokį skruzdėlyną... Bet ne vieną esu užkliudžiusi ir pėsčiomis brisdama per pievą...

Ar tu esi iš tų, kurie tiesiog šėlsta miške, laukuose?

Ne, visų pirma, man atrodo kvaila šėlti miške, nes ten pavojinga - nestabilus pagrindas, daug medžių, gali netyčia grybautojas išlįsti. Man patinka tiesiog pravažiuoti - dairytis aplinkui į kelią, žiūrėti į kelią po ratais ir išspręsti, kokiu būdu ten pravažiuoti. Iš tiesų, man įdomiausia išmokti. Žinoti, kaip važiuoti kokiu pagrindu - žvyruotu, smėlėtu, provėžuotu, pilnu balų, akmenuotu ar žole apžėlusiu keliu.

Ar yra legalių pasivažinėjimų trasų, kur mėgsti nulėkti pasivažinėti?

Jei atvirai, tai nežinau, ar važinėjuosi legaliomis ar nelegaliomis trasomis. Ir gal net truputį prisibijau pasidomėti, nes nenoriu, kad paaiškėtų, jog nelegalios, jeigu netyčia taip yra. Ir net apskritai sunku tai pavadinti trasomis. Na, tarkim Neries regioninis parkas. Esu ne kartą važiavusi ten Neries pakrante einančiu miško keliu. Aš tai vadinu keliu, o ne trasa. Trasą įsivaizduoju kaip uždarą teritoriją, kurioje įrengtas specialus ruožas tik pasivažinėjimui motociklu ir dažniausiai tai būna ne tokiems kaip mano, o krosiniams bei „hard enduro“ skirtiems motocikliukams. Žodžiu tiems, kurie sportuoja bei treniruojasi. O manęs sportas nedomina. Net ir portale „motomanai.lt“ paskelbtame žemėlapyje daugiausia nurodyti "įdomūs vingiuoti keliai" arba džipų bei motokroso trasos. O aš norėčiau sužinoti įdomius maršrutus, į kuriuos įtraukti ir žvyrkeliai, ar keliai kertantys mišką ir pan.

Ar žinai tokių kaimyninėse šalyse?

Oi, ne. Apie kaimynines šalis nežinau. Žinau tik, kad Suomijoje visi miškai yra kieno nors nuosavybė ir, norint įvažiuoti, reikia gauti savininko leidimą. Dėl to suomiai nenustojo važinėtis, tiesiog išpopuliarėjo enduro turizmas į Rusiją.

Kaip manai, kaip visgi reiktų suderinti pomėgį su gamtosauga? (jei gamtos saugojimas tau taip pat svarbu)

Visų pirma, svarbiausia kiekvieno važiuotojo sąmoningumas, nes specialiai "piešti saulutes" ir tokiu būdu "arti žolę" neturi nieko bendra su meile gamtai. Visų antra, mano nuomone praverstų ir žemėlapis, kur negalima važiuoti. Tarkim, jei kažkokiais keliukais nevažiuotina, juos pažymėti raudonai (nes ten, kur kelio nėra, jau savaime aišku). O dar jeigu ta informacija atsirastų žemėlapiuose, skirtuose navigacijai... Aš visada maniau, kad jeigu keliese nuvažiuojame prie ežero, ramiai sustojame, pailsime, nepaliekame šiukšlių ir išvažiuojame, nepadarome gamtai žalos. Juk lygiai taip pat atvažiuoja žvejai ir poilsiautojai. Per miškus važiuoja grybautojai su mašinomis. Mes irgi pravažiuojame. Žala atsiranda, kai pravažiuoja šimtai, o dar dešimtys iš jų "šėlsta".
Vis tiek visada bus tų, kurie važiavo, važiuoja ir važiuos. Bet jeigu nors kiek gerbs gamtą, nešiukšlins, nesišlakstys tepalais ir be reikalo nenusuks nuo kelio, ta žala tiesiog bus mažesnė.


Interaktyviame žemėlapyje www.motomanai.lt/uz_gamta galima rasti tas pasivažinėjimų trasas, kurios prieinamos šiandien. Informacinė skiltis su interaktyviais žemėlapiais yra viena iš šiemet įgyvendinamo projekto „Visuomenės informavimo ir švietimo apie motorinių transporto priemonių ir eksploatacinių atliekų daromą žalą gamtai priemonių įgyvendinimas“ veiklų. Projektą inicijavo ir įgyvendina VšĮ „Moto Grupė“. Portalas „Motomanai.lt“ vienija daugiau nei 20 tūkstančių narių turinčią motociklininkų bendruomenę.
Kaip saugomos teritorijos pasiskirsčiusios pagal kategorijas ir kaip jos išsidėsčiusios šalies teritorijoje galima rasti valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos tinklapyje (http://www.vstt.lt/VI/index.php#r /188).

Paskelbė: Antanas Petrauskas (AntanasP)