Motomanų Diskusijos » Kelionės ir poilsis » Sidabrinė kelionė motociklu per tris karalystes

Sidabrinė kelionė motociklu per tris karalystes

Tėvų kelionė.
SIDABRINĖ KELIONĖ MOTOCIKLU PER TRIS KARALYSTES

2011metų rugpjūčio 7 diena
Jau praeity atsisveikinimo jaudulys, registracijos į keltą Klaipėda- Karlshamnas formalumai, trumpojo apsigyvenimo kajutėse šurmulys. Ir pasipila bendrakeleiviai į apžvalginę kelionę po keltą. Mes taip pat. Kai kurie keliautojai seni vilkai, jiems viskas aišku kaip dukart du, kiti naujokai, ištroškę nuotykių, įspūdžių, bet santūrūs, nedemonstruoja jausmų. Gal tik šeimos su vaikais emocionalesnės: fotografuojasi, šmirinėja po keltą pirmyn atgal, žiūrinėja visur ir viską- juk įspūdžių dėžutė dar tuščia. Vėliau šiuos įdomumus pakeis kiti, gal įspūdingesni, todėl vertingesni, o kai tuo pačiu keltu grįš namo, kelionė keltu bus visai nereikšminga. Tik tada, kai gali lyginti, gali pasakyti, kas buvo TIKRAI VERTA.

Rugpjūčio 8 diena
Ilga kelionė iš kelto Karlshamne į Kopenhagą neišvargino: patogu sėdėti, geras oras, nors vėjuota, bet nelijo, informacija kelyje aiški ir (smagiausia) neskaudėjo nugaros, net galėjau kuistis už Alvydo nugaros, atsilošti ir fotografuoti. Gamta nuostabi, žmonės darbštūs, bet neperdėtai: nepamatysi nei Švedijoje, nei Danijoje iki koktaus sterilumo išblizgintos aplinkos prie namų. Matyt, kitos vertybės per amžius susiklostė.
Įspūdingiausias kelionėje buvo tiltas. Aukštai virš jūros pakabintas, kad jūroje vėjo jėgainės ir laivai atrodo kaip vaikiški žaisliukai. Fotografavau, kiek spėjau, bet nuotraukose netelpa jo didybė ir jausmas, kai vėjas bando tavo drąsą važiuoti padebesiais, o paskui nerti po vandeniu į tunelį.

Rugpjūčio 10 diena
Vakar buvau tokia pavargus po „ekskursijos“ Kopenhagoje, o įspūdžiai vienas ant kito lipo, neleido atsirinkti, suvokti, vertinti, todėl nieko nerašiau. O šiąnakt jie dūzgė mano sapnuose. Vis dėlto pirmenybę teikiu BODY WORLDS parodai. Dr. Gunterio von Hagenso idėja paprasta- žmogaus kūnas panaudotas žmogui pavaizduoti. Įspūdingiausios „skulptūros“: gimnastė, laikanti savo vidaus organus iškeltoje rankoje, fotbolininkai, kovojantys dėl kamuolio, tenisininkas, nuo judėjimo greičio suskylantis į tris dalis (kaulai, raumenys ir ?), iš raudonų purių kraujagyslių siūlų „numegztas žmogus“, višta ir antis, supjaustytas storulis, vaisiaus vystymasis aštuntos savaitės pradžioje, viduryje ir pabaigoje. Tikrai menininko sielą turi šis mėsinėtojas. Skulptūros atrodo kaip gyvos, žiūri į žmogų, jis į tave žiūri ir yra toks nuogas, kad nelieka jokios paslapties. Keista, bet į vyrų kūnus buvo lengviau žiūrėti, vis dėlto jie svetimesni, pro moterų kūnus stengiaus greičiau praeiti. Prie kraujo sistemų pradėjo trūkti oro, darėsi silpna, gal kaltas televizoriaus ekranas, kuriame buvo rodoma ir garsiai plakė širdis? Tokioj parodoj turėtų apsilankyti tėvai su vaikais, danai taip ir darė, nes čia be jokių moralų gali pamatyti, kuo pavirs tavo plaučiai, jei kasdien rūkysi po 20 cigarečių, o paskui gal tave suės plaučių vėžys. Mums pasirodė, kad parodoje nebuvo spalvotųjų kūnų, o gal buvo, tik viduj mes visi vienodi. Daugelis kūnų jauni, sportiški, gyvybe trykštantys, bet sustingę jiems sukurtoje pozoje.
Kopenhagoj pilna dramblių, drambliukų (nežinia, kaip tai susiję su Danija), nuspalvintų linksmai vaikiškai arba rimtai simboliškai. Iš pradžių prie jų norėjosi fotografuotis, bet jų būrys didesnis...
Muziejus „Nori tikėk, nori netikėk“ nepadarė įspūdžio. Kai kas jau buvo matyta per televiziją arba skaityta apie tai. H.K.Anderseno pasakų vaškinės iliustracijos irgi nepasirodė kažkas tokio ojojoi.
Botanikos sodas gražus, bet ne sterilus: kaip pilnavertė sodo gyventoja aukštai galvą iškėlusi piktžolė (mano sode nepastebėta prie kompostinės tokio aukščio išaugo). Prižiūrėtojų nesimatė, bet darbuotojai dirba, kas jiems priklauso, nesvarbu, kad lankytojams kvapas nekoks. Žmonės stebi augalus, trina lapus, tikrina kvapą, uosto. Lietuviai, ko gero, visą sodą būtų po sodinuką ištampę, oranžerijoj mandarinus nuskynę - juk niekas nesaugo.
Kopenhagos simbolis Undinėlė neįspūdinga. Ačiū Andersonui, kad sukūrė tokią pasaką ir davė žmonėms romantikos.
Man pradeda patikti toks danų atsainumas- ai, bus ir taip gerai- moterys vaikšto (dirba) ar važiuoja dviračiais apsimovusios juodas timpas, gerai skylėtas, per lietų išsipurvinusios kroksinius ilgaaulius batus. Rengiasi jos santūrių spalvų rūbais: juoda, smėlio, pilka, ruda, balta, bet skoningai. Mėgsta šalikus, bet jų neriša kilpa. Reta kuri moteris ryškiai apsirengusi ar su suknele, jos mėgsta timpas ir tunikas, o šalikas šildo vėsų rytą, kai mina dviratį. Makiažo taip pat naudoja labai mažai,o tokio, kaip lietuvės merginos kasdien užsikrauna, visai nemačiau. Gal dėl to, kad ten visos sportuoja ir mažai naudoja kosmetikos, sunku suprasti moterų amžių, jauna arba nenusakomo amžiaus nuo 36 iki 60 metų. Danai apskritai liekni žmonės. Matyt, todėl, kad visi sportuoja: ar dviračiais, ar bėgioja vakarais vis žvalgydamiesi į rankinį laikrodį. Tie bėgiojantys prie Undinėlės man neatrodė laimingi, greičiau atliekantys sunkią pareigą bendram nacionaliniam įvaizdžiui.
Cristianija – vienas Kopenhagos rajonų, nuo centro netoli. Fotografuoti neleidžiama, tik prie įėjimo ir išėjimo. Bet fotografija vis tiek neperduotų pūvančių vaisių, rūkomos žolės ir dar kažkokių neatpažintų kvapų ir turisto šoko nuo piešinių, skulptūrų, pastatų, gatvės duobių ir to, ką legaliai pardavinėja gyventojai. Ant penkiaaukščio namo sienos nupieštas plakatas „Narkotikams - NE, kanapei -TAIP“. Buvome įėję į parduotuvę, kurios sienose ir laiptuose švarios vietos nelikę, viskas išpiešta grafiti. Cristianijos simbolis – trys geltoni taškai vienoje linijoje raudoname fone. Matėm visokių keistų skulptūrų su indėnais, ereliais, piramidėm. Nesuprastų menininkų rojus, ypač jei ir žolę mėgsti. Kanapės auginamos vazonuose vietoj gėlių, „žolė“ pardavinėjama laisvai, priemonių rūkymui gali nusipirkti net keliuose kioskeliuose, lauko kavinėje cigeretei pasigaminti net stalai pritaikyti. Mes ten gėrėm kavą, šalia jaunimas ruošėsi rūkyti ką tik nusipirktą žolę, visur laisvai bindzinėja dideli ir maži šunys, niekas į juos dėmesio nekreipia, nes jie irgi kažkokie apduję kaip ir Chistianijos gyventojai. Pažiūrėti įdomu, gal dėl tos pačios priežasties ir Dalai Lama čia lankėsi, bet man toks chaosas greit atsibostų.

Rugpjūčio 11 diena. Dvaras užmiestyje (užkampyje).
Šiandien nuo pat ryto pradėjo lynoti, o paskui oras taip sugedo, kad atrodė, jog jūros dievai nusprendė išbandyti dviratininkų dvasią ir kūną. Danai, matyt, prie to pripratę – mina dviračius kas apsiginklavęs neperšlampama apranga, kas tik savo kantrybe ir išdidumu. Lietus toks, kad atrodo, važiuoji debesimi, o ne žeme, tirštai su rūku sumišęs. Į tą dievų rūstybę kūnas ir protas reagavo sunkiai, buvo šalta ir nemalonu. Kilometrai žemėlapyje nieko nereiškia, laikas, sugaištas ieškant kelio, reiškia daug daugiau.
Važiavom per didžiulį tiltą, jungiantį salas, jo atramos tokios aukštos, kad uždėtas mirksis lėktuvams dažnai buvo debesyje. Baisu žiūrėti į lynus, į darbininkus, nežmoniškame aukštyje kažką taisančius. Vėjas pūtė gūsiais, turėjau prisiglausti prie Alvydo, nes kitaip plėšė galvą ir dar labiau sunkino kelionę.
Roskildėje yra Vikingų muziejus, kuriame galima ne tik į senienas pažiūrėti, bet ir pamatyti, kaip šiomis dienomis pagal vikingų meną statomi laivai, iš kokių medžio dalių kokią laivo dalį galima gaminti. Ten, matyt, vyksta kažkas panašaus į pamokas, bet mums užteko ir pasivaikščiojimo.
Daug įdomiau buvo apsilankyti Roskildės katedroje, kur palaidota apie 80 Danijos karalių, princų ir princesių. Tikrai verta pamatyti puošnius sarkofagus, auksu puoštas karalių duris ir, žinoma, katedros altorius, kilmingųjų suolus.
Ilga ir varginanti kelionė dėl nuolatinio ieškojimo KUR TAI YRA buvo vainikuota įspūdingu dvaru, kuriame nakvosime. Mūsų permirkusi apranga ir daiktai, sunkūs motociklininkų batai visai nedera prie baltų kilimų ir retro stiliaus kambario. Čia turėtų apsistoti ponai, kurie niekur neskuba, nesiveža su savimi tiek daiktų, kurių prireiks kelionėje. Tie ponai neturėtų tuo rūpintis. Bet mes nusipelnėme tokios lepinančios prabangos. Šalia mūsų įsikūrė pora vyrų iš Nyderlandų, rytą su jaunesniuoju susidūriau prie vonios durų, pažiūrėjo pagauto zuikio akimis ir nuskubėjo į savo kambarį.
Danai labai paslaugūs žmonės. Jei nerandam kelio, klausiam bet kurio pėsčiojo, dviratininko, vairuotojo. Nebuvo tokio, kad nepadėtų. Net tiksliai nežinodami, bando perprasti mūsų žemėlapį, rodo kryptį. Vienas vairuotojas net krovimosi darbus nutraukė, atsinešė savo žemėlapį, ilgai aiškino, kantriai laukė, kol pasižymėsiu. Važiuojant į dvarą sustojom kelio paklausti jaunimo, iš pradžių , matyt, palaikę Alvydą policininku dėl juostos per petį pradėjo išsidirbinėti, bet supratę , kad esam tik turistai, puolė aiškinti. Nesusipratimai dėl gatvių žymėjimo kilo dėl to, kad neatitinka adresas internete ir realus, nes jie kažkaip gatvę rašo lyg iš dviejų žodžių sudurtą vieną žodį.
Danų dviratininkai žavūs: gražiai atrodo jaunos moterys ir merginos mini sijonėliais ar tunikomis ir išdidžiai minančios moteriškus dviračius, vyrai biurų darbuotojai kostiumuoti mina pedalus lygiai taip pat atsakingai, žilaplaukės pagyvenusios moterys neperšlampamais lietpaltukais lėtai, neskubėdamos rieda savais keliais. Rytą važiuodami į Kopenhagos centrą pasijutom lyg dviračių plento varžybose, žinoma, laimėjo jie mus palikę įstrigusius kamštyje. Per lietų jie vis tiek važiuoja dviračiais, kas apsirengęs specialiu lietpalčiu, uždengiančiu ne tik žmogų, bet ir dviratį, vaikus veža dviračio priekyje pritaisytame dengtame vežimėlyje, o kai kurie nepaiso lietaus ir šlampa, bet stilingai: kedukai, baltos kojinaitės, marškinėliai, sportiniai šortai.

Rugpjūčio 12 diena
Už lango nelyja ir pro debesėlius saulė matyti. Turėjo vakar išsilyti. Laukia pusryčiai pas dvaro ponią, pasivaikščiosim po sodą ir keliausim į Alborgą, kai mūsų daiktai bus išnešti, kambarys vėl atgaus išdidumą. Dvaro svečių knygoje palikom lietuvišką padėką už svetingumą. Gal koks priklydęs lietuvis kada nors išvers poniai mūsų žodžius.
Važiuoti buvo tikrai puiku, geras oras, saulė. Malonu žvalgytis. Patys gražiausi gyvenviečių vaizdai, kai važiuoji ne autostrada (labai gadina kelionės malonumą kiaulidės, kurios tikrai dvokia). Keliai asfaltuoti, nėra duobių, lopų. Keliu drąsiai rieda ir invalidas vežimėlyje. Namus danai mėgsta dažyti baltai ir sodria raudona ar ruda spalva duris ir langus. Įspūdingai atrodo balta tvora, mačiau net arklių aptvarą, storų rąstų ir visą baltai nudažytą.aplinka prie namų tvarkinga, bet neperkrauta, takeliai išpilti žvirgždu, skalda. Labai daug krūmų, gyvatvorių, prie jų žolės valią gavusios. Darželiuose myli jurginus, ežiuoles, kitas paprastas gėles, budlėjos vešliai žydi. Gėlės auga kažkaip laisviau negu pas mus. Bažnyčios kaimeliuose visos vienodo stiliaus – kaip pas mus daugiaaukščių namų vienodų daug. Nustebino kapinės – ten tai išpuoselėta: dekoratyviniai medeliai, mažos gyvatvorės, paminklai nedideli ir visur žolė, tanki, trumpai nupjauta, bet gėlynų nėra.
Į Alborgą atvykom prasidėjus savaitgaliui, žmonės nusiteikę linksmintis, lauko kavinėse sėdi, gurkšnoja alų, klauso gyvos muzikos. O gal mieste kokia šventė, nes miestas papuoštas vėliavom, žygiavo medaliuoti vyrai. Parduotuvės dirba iki 18 val. ilgiausiai, daug išpardavimų, senamiestyje kaip turguje parduotuvės prekes išneša į gatvę – moterų rojus. Bent pažiūrėti, pačiupinėti – ir jau moteriška dūšia atsigauna. Didelių dydžių XL (44) mažai – danai visi sudžiūvę, retas kuris stambaus sudėjimo. Vejle miestelyje buvo smagu pasivaikščioti po tokį išpardavimą senamiestyyje. Ten tokių lietpaltukų buvo! Neperšlampamų , rugsėjy pats tas. Ir dar megztukų ir suknelių net mano dydžio. O jau palaidinių, plono šilko ar trikotažo, kuris iš tolo lyg barchatas atrodo. O Alborge mačiau krautuvėlę, pilną porcelianinių skulptūrėlių. Man labai patiko dvare vonioj ant palangės porcelianinė balta katė žaliom akim. Deja, nei vietos mūsų krepšiuose, nei pinigų pakankamai nėra.
Nakvosim kaimo sodyboje Pandrup užmiestyje. Svečių kambarių 4, o gal daugiau. Kol buvom vieni, apkarstėm verandos antrą aukštą savo dar neišdžiūvusiais drabužiais, bet pradėjus rinktis kitiems svečiams viską sutempėm į savo kambarį, kurio kaimiška skoninga tvarka buvo užgožta plačiai paskleistų mūsų daiktų.Tvarka neįmanoma, nes ryt viską sudėsiu į krepšius.

Rugpjūčio 13 diena
Hirtshalso uostas
Rytą išvažiavom anksti, nes turėjom būti uoste, kaip manėm, apie 11.00 val. Diena pasitaikė pati tinkamiausia motociklininkams: saulėta, be vėjo. Tikras malonumas sveikintis su tokiais pat keliauninkais. Deja, kelto į Kristiansandą teko laukti 4 valandas, nes mes planuodami neatkreipėm dėmesio, kad tuo laiku keltas vyksta tik nuo rugpjūčio 15 dienos. Norvegijoje ši data yra, matyt, kito sezono pradžia. Tas 4 valandas trynėmės po miestelį, laikas slinko labai lėtai. Pabuvom prie jūros pliaže; žmonės persirengia vietoje, nepaisydami šalia esančių kitų žmonių, maudosi, nors vanduo gana šaltas, vedžioja šunis tame pliaže, kur ženklas, kad jiems čia galima būti, žaidžia kamuoliu. Prie pat jūros galima atvykti su savo mašina ar kemperiu, perlipi per kopą ir jau jūra. Į Hirtshalso uostą nuolat kursuoja dideli keltai, įdomu stebėti jų įplaukimą ir išplaukimą. Uosto laukiamojoje salėje iš neturėjimo ką veikti stebėjom žmones ir aplinką. Danai yra kėdžių fanatikai. Tiek įvairaus stiliaus kėdžių niekur nemačiau, gal prieš kokius 7 metus, kai su auklėtiniais Klaipėdoje lankėmės danų kėdžių dizainerio parodoje. Išbandėme, ar patogios, nustebino – atrodo kažkokios laužytos, o labai patogu. Gerai jiems, kad tokį dizainerį turi. Labai stebino vaikų elgesys, tiksliau, buvo neįprastas jų ramumas, santūrumas, mokėjimas elgtis viešumoje. Kol mama pirko bilietus į keltą, pas ją iš lauko atbėgo labai emocionalus vaikas, gal ketverių metų, kažką jai garsiai pasakodamas iš tolo, bet užteko mamai tyliai jam pasakyti kelis žodžius, ir vaikas jau nebešūkavo. Mama nei barė, nei grasino, nei mušė, paprasčiausiai gražiai jam paaiškino. Jau ir anksčiau pastebėjau, kad negirdžiu vaikų keliamo triukšmo, nors Danijoje jau prasidėjo mokslo metai. Net būryje eidami jie nekelia tokio chaoso, neklykauja vienas ant kito, ko mūsų vaikai nesuprastų. Mūsų vaikams duota tokia laisvė, kad suaugusieji atsidūrė jų nelaisvėje. Pagarba TYLAI Danijoje labai svarbi, nes ji leidžia kiekvienam jaustis patogiai.
Keltu plaukė ir dar 4 motociklininkai: 2 moterys ir 2 vyrai, visi atskirais motociklais. Ne taip, kaip aš dėl grožio Alvydui už nugaros. Vieną moterį, olandę, vos atpažinom, greičiau priminė smulkų vyrą, o kita tokia craisy moteriškė, nenusakomo amžiaus, susipynusi žilas ar baltas kasytes, odine apranga, nulipo nuo savo motociklo, išsitraukė ramentą ir išdidi nukrypavo į keltą.
Kelte naujiena – patiems reikia prisitvirtinti motociklus. Gerai, kad tie mūsų bendrakeleiviai turėjo daugiau patirties, parodė, pasižiūrėjom ir mūsų motikas sveikas pasiekė Norvegijos krantus. Buvo įdomu stebėti šalia mūsų įsikūrusias 4 jaunas šeimas su žindomais kūdikiais. Maniau, kad nebus ramybės, galvojau eiti ieškoti kitos vietos, bet neprireikė: ir maži vaikai yra pakankamai ramūs. Ir žavėjo, ir stebino jaunų mamų elgesys: reikia kūikiui valgyt – pažindė, pakeisti sauskelnes – čia pat ant stalo pakeitė ir net nuogai išrengė vaiką, nes reikėjo perrengti. Mūsų tėvai baisiai baidos, kad vaikas neperšaltų, šiltnamio sąlygas sukuria, o čia mačiau grūdinimą. Šios šeimos tiesiogine prasme buvo jaunos. Danijoje dažnai sunku suprasti – seneliai ar tėvai. Ir dar vieną skirtumą pastebėjau tarp danių ir norvegių: danės moterys nors ir be makiažo, bet savotiškai žavios, sportiškos, o norvegės stambios, sudribusio kūno net jaunos ir negražios.

Rugpjūčio 14 diena
Kempingas Norvegijoje, vos pavažiavus už Kristiansando.
Norvegijoje oras tikrai vėsesnis, saulės nematyti. Gal tikrai jau prasidėjo norvegiškas ruduo?
Pirma naktis palapinėje buvo varginanti, skaudėjo nugarą ir klubą. Neišsimiegojau. Naktį lijo. Mūsų palapinė stovi prie uolos, kuri kaip siena kyla gal kaip 7 aukštų namas. Atrodo grėsmingai, bet kai ėjom pasivaikščioti, matėm, kad ant tos uolos užsikorę nameliai ir laiptai yra. Norvegai mėgsta pasidairyti iš aukščiau. Kempingas didelis, jame gali ilsėti nameliuose, kemperiuose, palapinėse. Nameliai nudažyti arba sodria raudona spalva, arba murzina žalia, gėlės pakabinamuose vazonuose žydi, dekoratyviniai krūmai auga, takai sutvarkyti.Yra bendras tualetas, dušo kabinos, šiukšlių konteineris. Gyvenimo sąlyga paprasta – užsimokėk ir gyvenk tvarkingai, nekelk rūpesčių kitiems. Bet ką norvegai veikia tokiame kempinge, mes nesupratom. Rytą nuėjom į paplūdimį, prieplaukoje keli kateriukai, vandeny pilna didžiulių rožinių medūzų, gal jos nekenksmingos, nes kitaip net neįsivaizduočiau maudymosi. 9 valandą ryto mes sutikome tik kelis diedukus, kuriuos privertė išeiti jų šuniukai. Mūsų palapinių „miestelyje“ (5 palapinės) jaunimas irgi buvo keistas. Vakare 3 jaunuoliai prie savo palapinės užsidegę žvakę gėrė vyną, uostė narkotikus, tyliai šnekučiavosi. O už kokių 15 žingsnių 3 merginos prie savo palapinės lošė kortomis, gal kokius fantus išpirkinėjo, nes juokingai kraipėsi ir šūkčiojo, bet ne per garsiai, kitų neerzindamos. Stebino ir vienų, ir kitų elgesys. Mūsų jaunimas tuoj būtų susimetę į kompaniją, juokai po visą stovyklą net naktį būtų sklaidęsi. O čia parašyta taisyklėse: „Tyla nuo 23.00 val. iki 7.00 val.“ ir visi supranta tai tiesiogine prasme, jokių išimčių. Gal norvegai taip supranta poilsį, nes ryte ilgai buvo ramu, paskiu visi pusryčiavo, pasistatę staliukus prie palapinių, skaitė laikraščius, bet kitokios veiklos nesimatė. O labiausiai Alvydą piktino jaunuoliai: ne panas kibino, o rytą atsisėdę prie palapinės rašė dienoraštį ir skaitė laikraščius. Merginos papusryčiavusios žaidė tinklinį. Trise! Gal juos reikėjo supažindinti?

Rugpjūčio 14 diena
Kempingas Hauen Egersunde
Kiek važiavom, tiek grėsmingos uolos , fiordai arba vandens telkiniai, miškai, tuneliai per kalnus ir staiga iš už posūkio išnyrantis žemai po kojom koks miestelis. Labai keista žiūrėti į namelius, aukštai užsikorusius ant uolų ir linksmai žvelgiančius į bėgantį gyvenimą. Norvegai namus dažo gana vienodai, sodra raudona spalva nudažytas visas namelis atrodo netikėtai lietuvio akiai, baltai dažyti namai atrodo labai švarūs (dažo ir langų rėmus baltai), tik stogas raudonas. Buvo namų, dažytų tamsiai mėlyna spalva, bet jų nedaug. Prie namų augina nedidelius gėlių darželius: rožės, snapučiai, flioksai, jurginai, daug rododendrų, kurie net miške auga, hortenzijos žydi baltos, rausvos, mėlynos tokio dydžio žiedais, kad net griūva žemėn. O aš jas popinu, vazonuose auginu, kad nenušaltų per žiemą, o jos net nesiteikia sukrauti dviejų žiedų. Gražiai atrodo apželdinti stogai.
Šiandien nakvosim civilizuotai namelyje su šaldytuvu, televizorium, kavos virimo aparatu ir lovom! Dabar pasigailėjom, kad kavos neįsidėjom, teks rytoj nusipirkti. Sėdim šiltai, lauke vienas paskui kitą prabėgo du lietaus debesys ir nuo to dar maloniau, kad esam ne palapinėje. Nusprendėm čia apsistoti ilgiau, pasivažinėti apsižvalgyti po apylinkes. Man jau šiek tiek atsibodo graži gamta, užsimaskavusios tarp uolų avys, norėčiau pamatyti, ką žmogus veikė ir kas jam buvo svarbu šiuose kraštuose bėgant skirtingiems amžiams.

Rugpjūčio 15 diena
Kempingas Hauen Egersunde
Mūsų kempingas nedidelis, bet, matyt, yra nuolatinių gyventojų. Visi labia mandagūs, mūsų namelis prie pat tualeto, dušo ir indų plovyklos, tai daug einančių pro šalį. Eina į vieną pusę – “HI”, eina atgal – ir vėl “HI”. Mane tai jau erzinti pradėjo, apsimetu, kad užsiėmusi, nematau.
Šiandien mes buvom kaip norvegai tingūs turistai. Pavažinėjom, radom paplūdimį, ryt važiuosim degintis ir maudytis. Saulė, matyt, nėra dažnas svečias Norvegijoje, nes moterys baltos, net mėlynos kaip nupeštos vištos. Saulė žada lepinti ir rytoj, mes atvežėm Saulę.

Rugpjūčio 16 diena
Hauen kempingas
Šiandien kraustomės į palapinę, nes mūsų namelis kitų užsakytas. Naktį blogai miegojau, greičiau snūduriavau.
Saulė šviečia nuo ryto, kai nudžius rasa, sutvarkysim savo „cabin“, pasistatysim palapinę ir važiuosim į paplūdimį.
Norvegų paplūdimys tai didelė nušienauta pieva, kurioje pilna stambių akmenų, avietynų, beržų. Ji ribojasi su avių ganykla kalne. Vandenyje irgi pilna didelių akmenų, dugnas smėlėtas, braidyti malonu, nes nėra gilu, o paplaukioti reikia bristi gana toli. Vanduo šaltas, jaučiamos šiltesnės ir šaltesnės srovės, todėl tik apsitaškiau. Gal vėliau, kai įšilsiu. Atsiremiu į akmenį, saulė šildo ir akmenį, ir mane, užsimerkiu ir klausausi : tyliai teliuškuoja vanduo tarp uolų, kažkur kalno viršūne pravažiuoja automobiliai ir vienodai monotoniškai tilindžiuoja metalinis skambalas, bliauna avys. Saulė maloniai šildo baigiantį prarasti įdegį kūną. Paplūdimys prižiūrimas, yra daug šiukšliadėžių, tualetas, bet žmonės linkę nepaisyti tvarkos – kur š..., ten paliko, žinoma, ne visi. Mes turbūt užėmėm geriausią vietą pliaže, kur galima nugarą atremti į nuožulnų, saulėje įšilusį akmenį ir būti apsaugotam nuo šaltesnio vėjo. Išbuvom vieni tris valandas, vėliau pasirodė šeima su vaikais. Mano manymu, jie atvyko per vėlai, nes apie 17 valandą jau vėsoka, mūsų kūnai nepratę. O jų vaikai puolė maudytis. Kai tik mes pakilom eiti, jie tuoj subruzdo užimti mūsų vietą. O gal norvegams labai svarbus privatumas, laikosi distancijos. Didelė šalis, gerai laikyti distanciją.
Vakaras gana vėsus, reikia megztinio ir šaliko, nors dar tik šešta valanda vakaro. Šiluma kaip pas mus rugsėjo vidury, bet naktys šiltos, palapinėje nešalta.

Rugpjūčio 17 diena
Kempingas netoli Arendalo
Vos tik mes ilgiau užsibūnam vienoje vietoje ir pakylam važiuoti, sukyla gamta lietumi ir žaibais grasindama. Išvažiavom iš kempingo tik tik išvengę lietaus, bet debesis priekyje jau paruošė šlapią kelią, vingiuojantį ir kylantį aukštyn, o paskui krentantį žemyn per kalnus. Važiavom ne autostrada, vaizdai gražesni, mašinų sutikom nedaug, todėl nereikia paisyti greitesnio tempo, galima akis paganyti kartu su avimis. Kalnai niūrūs, retkarčiais dūsteli kokį garą, čiurkšlę krioklio iš aukštai paleidžia, upė gurguliuoja, per galingus akmenis verpetuoja. Saulė pro debesis kartai kyšteli kokį spindulį, bet daugiau debesis mus vaikosi arba nubėgęs į priekį ruošia šlapius išbandymus. Kartais vaizdai gąsdino: vienoj pusėj stačiausia uola, kitoj – skardis, kad net medžių viršūnių nesimato, arba upė piktai gurga. O dar staigūs posūkiai ir nuolydis. Geriau užsimerkti, kai nevairuoji. Alvydui tas vaizdų poveikis turėjo būti daug stipresnis, nes nėra už ko slėptis ar paprasčiausiai užsimerkti, kai bijai. Mes kirtom pusiasalį horizontaliai, iš pradžių kilom į kalną, paskui buvom priversti nusileisti žemai ir vėl kilti. Nuvažiavus apie 130 kilometrų vaizdai ramėjo, lygėjo. Bet mes jau buvom keletą kartų išmaudyti mus besivaikančio debesies, buvo nemaloniai šalta. Lietus kalnuose kažkoks piktesnis, skaudesnis, dideli lašai kapoja lyg teniso kamuoliukai, o ant asfalto net šokinėja. Poilsiui radom kempingą likus 20 km iki planuoto Arendalo.
Namelis didelis, bet, matyt, seniai jame kas gyveno, jaučiamas sudusęs kvapas, nevalytos kėdės ir palangės paukščių apdergtos. Bet yra židinys. Žmogus turbūt labai nustebo, kai pasakiau, kad noriu kurti židinį, nes šalta, bet parodė, kur malkos. Na, mes ir pakūrenom kaip reikiant, drabužius greit išsidžiovinom, paskui teko galvoti, kaip šilumą išvaikyti, kad galėtume išsimiegoti. Buvom išėję pasižvalgyti, bet čia užkampis, keli gyvenamieji namai, o kempingų nameliuose gyvena turbūt atvykėliai miško darbininkai, nes grįžo iš darbo su savo įrankiais, o ryte išvažiavo vėl. Pasivaikščiojom po mišką, radom bruknių ir užsilikusių girtuoklių. Skanios.
Jau ne tolstam, o artėjam prie namų.

Rugpjūčio 18 diena
Larvikas viešbutis Grand Farris
Išvažiuodami iš kempingo pastebėjom praradimą – pametėm baltą ramunę. Pirmąją ramunę pametėm vos išvažiavę iš kelto Švedijoje. Bet tai nėra didelis praradimas lyginant su tuo, kad beveik nebegalim fotografuoti – nusėdo fotoelementai. Keliauti ryte buvo žymiai smagiau, negu vakar. Per naktį kalnai pridūsavo pilnus slėnius rūko. Rytą pažvelgiau į mišką ir pasidarė linksma: vorai nematomus voratinklius per naktį mezgė, o rūkas jų klastą visiems parodė. Saulei vis aukščiau keliant rūką, rodės, tuoj tuoj važiuosim maloniai šiltai, bet gal saulė per anksti savo pergale patikėjo, gal rūkas pirštų galiukais už medžio viršūnės užsikabino ir vėl tvirtai nusileido į slėnius. Prasidėjo antras raundas.
O mums buvo gana šalta važiuoti, ypač kalno šešėlyje. Pasigailėjau, kad neapsirengiau šilčiau. Kai atvažiavom į Larviką, buvo vidurdienis, graži saulėta diena. Žmonės mėgavosi vasariška šiluma, o aš nenorėjau net prasisegti striukę.
Viešbutis puikus, mes pratę ir prie kuklesnių apstatymų, bet dėl įvairovės – kodėl gi ne. Pro langą matyti geležinkelio stotis (elektriniai traukiniai netriukšmauja) ir krantinė, tolėliau miesto paplūdimys. Tokio dar nematėm: parkas su suoliukais, kelios skulptūros, vaikų žaidimų vieta, o maudytis į jūrą reikia nulipti stačiais laiptukais nuo didžiulių vėjo ir vandens nugludintų uolų. Nulipai ir plauk, nepabraidysi. O krantinėje žavi vešlūs augalai, hortenzijos žydi tokio didumo kekėmis, kad į rieškutes nė iš tolo netelpa. Toks noras visą veidą tose baltose žiedų putose panardinti. Ir visokie kitokie augalai čia tiesiog griūva žiedais lyg ne ant uolų augtų. Krantinėje ikimokyklinukų grupė su auklėtojomis žaidžia, visi vaikai aprengti eismo dalyvio liemenėmis, nė vienas vaikas neprotestuoja, taip įprasta.
Dar vienas įdomus dalykas, neįmanomas Lietuvoje, - krantinėje yra ne tik suoliukai su stalais, bet ir kepsninės su iešmais! Atsinešk maisto, pasikepk ir mėgaukis. Matėm vieną šeimą, kuri atsinešė savo kepsninę, ramiai ruošėsi vakaroti. Nei triukšmo, nei barnių, gėrimo. Dvi moterys vakare atėjo maudytis, nulipo laipteliais nuo uolos ir ilgai plaukiojo.

Rugpjūčio 19 diena
Oslas, viešbutis Kristinelundevey 2
Larviko viešbutyje turėjau galimybę pasimėgauti karštais pusryčiais, bet buvo per didelis pasirinkimas, nesugebėjau apsispręsti ir valgiau tradicinius sumuštinius.
Išvykstant iš Larviko oras nebuvo geras, debesuota, bet nelijo, užtat Osle prakiuro. Ir sugadino nuotaiką. Degalinėje neradom informacijos, kaip pasiekti mūsų viešbutį, ėjom į autobusų stotį per gatvę. Sugaišom laiko, bet vis tiek degalinės darbuotojai(spalvoti) labai nemalonūs.Įkyriai lynojant išėjom į Oslą pasivaikščioti, megztinių rankovės, nedengiamos mūsų juokingų lietaus apsiaustų, peršlapo, kelnių apačios irgi. Nemalonus ir miestas, kai drėgmė iš visų pusių. Norėdami nors trumpam pabėgti nuo lietaus, užsukom į Nacionalinę meno galeriją. Įprasti paveikslai nuo seniausios tapybos iki dabar. Įdomiau buvo pamatyti E.Muncho paveikslus ir tų dailininkų darbus, kur pavaizduotas norvegų gyvenimo savitumas.
Grįžome pavargę į savo viešbutį ir išsiaiškinom, kad jis yra gal 10 minučių kelio nuo Vigelando skulptūrų parko. Tokios progos nesikartoja. Vigelando parkas net lyjant lietui įspūdingas: skulptūrų labai daug, jos visos kalba apie žmogaus aistras, jausmus, gyvenimo ratą. Ne visos emocijos gražios, yra skulptūrų, vaizduojančių neapykantą, baimę, žiaurumą, pyktį, silpnumą, bet daug tokių, į kurias malonu žiūrėti, atpažinti svajingumą, meilę, aistrą, globą, rūpestį, mergaitišką bendrumą, senatvės išmintį. Toks jau žmogus. Didžiulis obeliskas su žmonių figūromis turėtų vaizduoti gyvenimo ciklą, bet aš jo neperpratau.
Šiaip Oslas kaip miestas padarė slogų įspūdį. Jis man labai nenorvegiškas: gyventojai šalti, įtarūs, labai daug spalvotųjų, pastatai agresyvūs, tamsūs, erdvė suspausta, daug šiuolaikinių pastatų, pastatytų senamiestyje, nedera prie santūrios norvegiškos erdvės. Gaila, kad nespėjom nuvykti į Norvegijos liaudies muziejų, tikrai norėjau pamatyti, kaip ir kuo gyveno norvegai.

Rugpjūčio 20 diena
Goteborgas
Išvažiavom iš Oslo dar piktai grasinant dangui vėl pradėti lyti, bet nėrėm į Oslo tunelius ir visą miestą taip pravažiavom, išnėrėm užmiestyje. Tik pamačiau, kad kur tik vanduo siekia krantą, ten prieplaukos ir daugybė kateriukų. Norvegai nemėgsta buriuoti. Tolom nutolom nuo lietaus grėsmės, dangus giedrėjo, pasirodė saulė ir Švedija. Skirtumas yra pirmiausia dėl informacijos (kas labai svarbu turistui).
Goteborge vyko kažkokia rudens šventė, išoriškai labai panaši į mūsų Jūros šventę: daug muzikos, žmonės šurmuliuoja prie palapinių, valgo, geria, linksminasi. Daugiausia palapinių, kur pardavinėjami šilti greito maisto patiekalai, žmonės stovi eilėse. Nors šalia eilės nėra, bet 10 kronų brangiau – neperka. Panašų „stebuklą“ stebėjom ir vaikų atrakcionuose: prie nemokamos pripučiamos pilies pašokinėti laukia eilėje mamos su vaikučiais. O Goteborge yra didžiulis atrakcionų parkas, linksmieji kalneliai, apžvalgos ratas aukštai virš miesto iškilę. Aptikome keletą palapinių, kur prekiauja tautodailininkai, panašūs dirbiniai kaip ir pas mus: žvakidės, mezginiai, nėriniai, siuviniai, keramika.
Kadangi šventes reikia švęsti, tai ieškojom, kuo čia pilvą pralinksminti. Eilėj stovėti nenorėjom, tai užsisakėm po picą. Šalia mūsų prie lauko stalelio įsikūrė keista moteris. Spalvotoji, ryškiai mėlynai išsidažiusi akis, apsirengusi aptempta juoda palaidine, po kuria matėsi raudonas triko, atvažiavo dviračiu ir užsisakė picą. Padavėjas turėjo ją įdėti į dėžutę, nes picą moteris valgė kartu su savo kanarėle – paukščiukui ant dėžutės kraštelio patogu tupėti. Gal ši moteris atrodytų kaip dama, jei ne pilvas, nudribęs per aptemptus džinsus vos ne iki kelių. Švedės apskritai nemoka rengtis, tiek jaunos, tiek senos. Ir, skirtingai nuo danių, yra stambios, net sudribusios, neturi sportiško pasitempimo.
Alvydas dar pyksta ant apsauginių, o šiandien susidūrė su „geriečiu“, kuris patarė, kur pastatyti motociklą senamiestyje, kad nereikėtų mokėti. Bet Goteborge jau nėra taip saugu – liepė nešiotis šalmą, nes gali pavogti (ne Kopenhaga). Miesto centre labai patiko vienas seno namo balkonas, įstiklintas, kad atrodo kaip stiklinis kambarys, o jame net keturi kumeliukai. Aišku, skulptūros, bet vis dėlto ketvirtame aukšte įspūdingai atrodo.

Rugpjūčio 21 diena
Viešbutis Solvesburge laukiantiems kelto
Vėl lepino saulė. Važiavom neskubėdami, pasižvalgydami, ką veikia sekmadienį švedai. Ogi triūsia aplink namus ir laukuose, nes dar ne visur nupjauti javai, jau prasidėjęs bulviakasis, laukai gražiai įdirbti, pjaunamas atolas. Miesteliuose ir kaimuose vyksta sporto šventės, pritraukiančios nemažai „sirgalių“. Matėme šiaurietiško ėjimo propaguotojų grupę. Moterys ir vyrai atrodo vienodai baisiai. Palyginimui galima įsivaizduoti mūsų pensininkes su šortais, be liemenukų, nudribusiom krūtinėm, apsivilkusios neįmanomo dydžio „maikes“, apsiavusios didžiulius kedus. Ir dar pridėkite arklio veidą. Raumenys sudribę, o vaidina sportininkus. Matyt, šaukštą dažnai kilnoja. O gal ir jo nereikia, nes populiarūs „Makdonaldai“.
Mes karališkai pietavom Kristastade, suvalgėm tikrų turkų gamintų kebabų, tikrai skanu ir sotu, nors aštroka. Savo porcijos neįstengiau įveikti.
Švedų maži miesteliai pasižymi stilingumu ir švarumu, Klaipėdoje senamiestis panašiai atrodo Fridricho pasaže. Solvesborge prie daugiaaukščių namų (keturaukštis namas) palikta daug erdvės, yra po stogeliu įrengta dviračių stovėjimo aikštelė, vaikų žaidimo aikštelė su sūpynėm, karstyklėm, traukinukais, ir visur žydi gėlynai. Švedijoje stebina ir tuo pat metu erzina vairuotojų mandagumas (ir Norvegijoje): esi prie perėjos dar nepriėjęs, o jie iš pagarbaus 5-6 metrų atstumo jau stovi ir laukia, kol pereisi. Tuomet planuotas neskubus ėjimas virsta greitu ėjimu, juk nepatogu – žmogus laukia.
Paskutinė kelionės nakvynė ant žemės.

Rugpjūčio 22 diena
Karlshamnas
Stovim vietoje. Liko tik laukimas ir troškimas, kad laikas eitų greičiau. Kelionė neturėtų trukti ilgiau kaip 10-11 dienų, nes keliaujant ilgiau atbunka gebėjimas stebėtis, per daug judėjimo chaoso taip pat erzina ir gadina bendrakeleivių santykius.
Karlshamno miestelis kaip ir kiti Švedijos miestai ir miesteliai labai tvarkingas ir ramus. Gėlynai, suoleliai, kavinės, parduotuvėlės, net turgus, panašus į mūsiškį, kur prekiaujama pigiomis kiniškomis prekėmis. Turėjom galimybę vaikščioti po daugybę parduotuvių ir leisti sutaupytus pinigus. Žinoma, su saiku, juk vietos krepšiuose nepadaugėjo. Mačiau ir tokių palaidinių, kurias belieka tik prisiminti – ne mūsų kišenei.
Laisvo laiko per akis, iš neturėjimo ką veikti po sočios picos toookio dydžio sėdim senamiesčio pagrindinėje gatvėje ir aptarinėjam praeivių apsirengimą. Keista, bet čia daugiau moterų, mokančiųsaikingai ir skoningai rengtis. Gal dėl to, kad šiame krašte nemažai atvykėlių apsistoja. O gal tos moterys ir yra ne vietinės? Mes gyvenome Solvesborgo viešbutyje, kurio savininkė baltarusė Liudmila, prieš 11 metų atvykusi dirbti į Švediją.
Prie kelto daug lietuviškai kalbančių žmonių: vairuotojai, darbininkai, šeimos, grįžtančios namo. Po karalysčių gyventojųypač gadina akį lietuvių varuotojų ar darbininkų demonstratyvus paprastumas: vaikšto su treningais, apsmukę, spjaudosi, surukę kaip naginės, rankos giliai sugrūstos į treningų kišenes. Ir elgiasi jie kaip šeimininkai, kuriems nusispjaut, ką apie juos mano kiti keleiviai, ar juos piktinatoks atsainumas. Gaila, karalysčių gyventojų, jei sutiksiu, bus mažuma.
Kelte kajutės sienos tokios plonos, kad aiškiai išgirdom vieno vyro samprotavimą: „Pervažiavau dvi karalystes ir grįžtu į laisvą Lietuvą“. Pasijuokėm, bet mintis patiko – mes tris karalystes pervažiavom motociklu. Čia tai tikrai gyvenimo iššūkis.

Kelionės metu nuvažiuota -2585 km.

Viso išlaidų:
1. Bezinui- 920 lt.
2. Maistui-703 lt.
3. Nakvynė-2509 lt.
4. Keltai-1454 lt.
5. Lankytinos vietos-370 lt.
6. S uvenyrai-129 lt.
7. Tiltai-145 lt.
VISO: 6230 LT.
 

Taip skaniai paskaiciau, kaip pasaka. Grazu. Bet pailiustruota foto butu graziau. Ar bus?

Skaitau ir įsivaizduoju... Ex ten gerai kur dar aš nevažiavau... Šaunuolei super kelionės aprašymas. Skaitant taip ir norisi paklajoti tais karalysčių keliais...