Motomanų Diskusijos » Kelionės ir poilsis » Kelionė iki Čekijos

PRADŽIA
Besibaigiant 2010 metų sezonui, lakstant po Latvijos pietus, pradėjau svajot kad kitą sezoną būtinai reik išlėkt kur nors keliom savaitėm. Skaitinėdamas įvairias keliones nusprendžiau, kad man, pirmam kartui, užteks Čekijos, vis Europa jei kas...
Pradėjau pirmiausia ieškot informacijos, nors Čekija man ir pakankamai žinoma šalis, bet keliauti motociklu, juk šiek tiek kitaip, ar ne? Paklausinėjau čia ir dar kitur, kur bendraminčiai dalinasi patirtimi, taip suradau bendramintį ir keliautoją Edmundą. Man jis tai kaip dovana, drąsiai galiu sakyt tapom draugais. Po viens kito zondavimo-tyrinėjimo, sutarėm keliausim kartu. Pirmiausiai aptarėm kelionės laiką ir trukmę. Laikas Gegužės pradžia, trukmė dvi savaitės. Lankytinas vietas iš pradžių rinkomės atskirai, kas ką norėtų aplankyt. Sakyčiau, žiemos vakarais, pats smagiausias užsiėmimas. Taip be svajojant ir be dėliojant taškus, atėjo pavasaris, o tų taškų vis atsirasdavo ir atsirasdavo. Keisčiausia kad ne Čekijoje, bet Lenkijoj. Taip Čekijai laiko likdavo vis mažiau ir mažiau, atsirado dar Slovakijos pilys, ale pro šalį juk lėksim. Oi sunkus tas apsisprendimas. Viena žinau, kad Lenkiją dar tikrai maišysiu.
Pagaliau pavasaris ir Gegužės 8 diena. Greitai susitvarkau savo darbelius, šmutkės jau sudėtos ir tris kart pertikrintos prieš kelias dienas, vis tas jaudulys. Kelionę, galima sakyt, pradedu iš vakaro. Varau bent iki Tėviškės (Prienų raj.), vis arčiau Lenkija. Žinoma pasiimu maršrutą kuo įdomesnį, senais keliais keliukais.
Taigi pirma kelionės diena, tiksliau popietė: Biržai – Tėviškė ~ 260 km.
 

05/09

Tikroji kelionės pradžią reikėtų laikyti visgi Gegužės 9 d. „Dien Pabiedy“ nebelenkokia pasirinkom. Tėvai eilinį kartą išvadino durneliu ir paskutinį kartą pabandę paprotinti kvailą sūnų, kad mašina patogiau keliaut, paprašo Dievulio sūnui gero oro kelionėje (o jis tikrai buvo geras visą kelionę) ir ATE Lietuvėle.
Su Edmundu susitikimas sutartas Wigry miestelyje-gyvenvietėje 10 valandą, Lietuvos laiku. Jam iš Klaipėdos man iš Biržų, kitur kaip ir nelogiška buvo daryt susitikimą. Atlekiu uždusęs, žiūrėdamas į laikrodį, kaip sakoma lygiai lygiai ant 10-tos valandos, o Edmundo nėr. Nėr tai nėr, jam gi toliau, gali vėluot, bet širdy oi kaip neramu. Apeinu Wigry, buvusį Kamaldulių vienuolyną, nors ir gerai jis man žinomas.
Wigry vienuolynas pastatytas Wigry ežero pusiasalyje ant kalno. XI a. pradžioje benediktino Šv. Romualdo Italijoje įkurtas kamaldulių-atsiskyrėlių (eremitų) ordinas. 1667 m. Lenkijos karalius Jonas Kazimieras salą padovanojo Kamaldulių vienuoliams. Čia įsikūrus Kamaldulių ordino vienuoliams, sala buvo sujungta su krantu. Augustavo girios kirtimas, drevinė bitininkystė, žvejyba, dervos, balų geležies rūdos gamyba Wigry vienuolyną padarė turtingiausiu vienuolynu Lenkijoje. 1796 m. Prūsijos valdžia konfiskavo visą Wigry Kamaldulių turtą, o juos pačius išvijo iš vienuolyno. „Po antrojo pasaulinio karo atkurtame vienuolyno komplekse įgyvendinta dar tarpukaryje gimusi idėja įkurti kūrybinio darbo namus, kur galėtų dirbti menininkai ir intelektualai“. Na tų intelektualų ar menininkų taip ir nesu sutikęs ten, bet vieta tikrai puiki ne darbui, bet poilsiui. Rekomenduojamas objektas, juolab galima ten ir apsistoti tikrai už normalią kainą. Lietuvoje Kamaldulių vienuolynas yra buvęs Kaune, šiandien žinomas kaip Pažaislio vienuolynas.
 

Laikui tekant darosi vis neramiau jau 11 valanda Edmundo nėr. Skambinu, ne ryšio zonoj. 11.30 nėr. Laikas taip lėtai eina siaubas. Negerai kažkas atsitiko, bet girdžiu mocas atlekia, Vaalllioooooo ĖĖĖdmunds, kelionė bus.
 

Rupužoks žvengia ir tyli, nieko nesako. „Ei šmiki, kas yr?“ Na ir pradeda pasakot, kaip jam nesisekė, kaip vakar naktį jam navigatorius užlūžęs. Visas maršrutas kažkur užlūžęs, kad pamiršo pasikalbėjimo įrangą įsidėt, ir daug daug ką dar pasiimt. Man tai kaip ir neįdomu kas jam nepasisekė, svarbu kad jis čia ir nereikia grįžt, visada juk taip būna. Man kur kas įdomiau, ko jis toks patenkintas? Pasirodo besivadovaudamas žemėlapiu ir nusistatęs navigatoriui trumpiausią bekelės maršrutą, nusuko Lenkijoj nuo asfalto į „tiesesnį“ keliuką. O tas "tiesesnis" keliukas tapo jau smėlio takas, miško takas ir balai žino kieno takas. Tai jam buvo taip faina, „kad atsiradęs buvo noras ir pasivoliot“... Ot Enduristas, džiaugiasi – viskas dzin, tik kad kelias būtų nenormalesnis. Juk nepyksi dėl kelių minučių pirmą dieną ant „mokytojo“. Mintyse pagalvojau, kad Lenkijoj laikas viena valanda atsilieka, tai kaip ir laiku jis. Ramiai dar kart apeinam ansamblį, sužinom kad ir Lytwynai geri žmonės kai kurie būna.
Geniali mintis – Lenkiją pervažiuot tik šalutiniais kelias, pasiteisino 100%, rekomenduoju. Keliai geri ir kur kas įdomiau nei vilktis paskui fūras ar jas lenkinėt pastoviai. Spjaunam į numatytus punktus, suprantam - kelio normaliai visai dienai. Edmundas imasi kelrodžio pareigų ir pirmyn.
 

Didelei nuostabai, nors važiavom ale pamiršę, lankytinus objektus bet juos mes vis tiek aplankėm, kadangi nejučia vis pro juos ir prasukom. Gal koks ir liko ne pamatytas, bet skaitom kad jo ir neturėjo būt. Taip užlekiam į Tykocin su naujai atstatoma pilimi, kažkas panašaus į mūsų Valdovų rūmų statyba.
 

Pats miestelis ir pasirodė žavus, gaila kad mes turėjom mint, nieko kitam kartui . Juolab, kad Tykocinas buvęs žydų miestelis, žinoma jų šiandien nėr po istorijos vingių, bet tam miestelį yra išlikusi didelė autentiška Sinagoga, liko neaplankyta. Vis tas noras lėkt.

Sekanti vieta buvo Radzyn Podlaki rūmai. Nuotraukuose atrodė nuostabūs, realiai aplinka tvarkyta, nedatvarkyta. Pastatas apšepęs, reikalaujantis dažų, o ir kieme žvyrius papiltas ir viskas. Tai net fotikų netraukėm ir toliau nurūkom.
 

Galima sakyt be parūkymų atlėkėm iki „Pałac Zamojskich w Kozłówce“. Apvažiavom aplink ir nulėkėm ir vėl tolyn, ko tai jų išorė mūsų visai nesuintrigavo, per krūmus nieko nebuvo galima nuspėt, ar verta palikt matociklus ir eit pasivaikščiot. Lenkijoj pastebėjau vieną bendrą bruožą, labai apleista lankytinų objektų aplinka, mes tautiečiai kur kas daugiau dėmesio skiriame jai.
Artėjo vakaras ir skrandžiai pradėjo kalbėt apie save o ir Liublinas jau netoli, nusprendėm pavalgyti pakelės užeigoje. Savininkas iš pradžių pamatęs mus nenorėjo priimt, užimta, bet pamatęs mūsų arklius persigalvojo, tikriausiai arklių pagailo. Vakarienė nebuvo pati pigiausia pagal Lenkijos kainas, tėvukas apskaičiavo kad mes dar tik pradedam kelionę, tai galima nulupt kiek tik nori.
 

Oi kaip pavalgius nesinori judėt, taip žolytė vilioja išsitiest. Bet laikas spaudžia, noris dar šviesoj pasivaikščiot po Liubliną. Pusvalandis ir mes jau Liubline prie Krokuvos vartų.
„Besipratindamas“ prie civilizacijos, pastebėjau kaip bachuriukai su gėlėmis pasitinka mergaites, vaizdas nuteikiantis romantikai. Net ir aš su Edmundu bandėm luktelt kokios studentės, gal ateis "TA", deja nesulaukėm, gal kad prastai atrodėm?
Liublinas paliko įspūdį kaip studentų miestas, jaunimėlio visur, kas su chebryte gitarom brazdina, kas šiaip sėdi ir plepa, gera aura, gaila kad mes visgi susivėlinom smarkokai ir neturėjom normaliai galimybės paslampinėt, juk gali parduotuves visas uždaryt. Palikom Liubliną kitam kartui apžiūrėt. Net nuotraukų daug nedarėm, per tamsu jau buvo. Tad tik keletas.
 

Dabar jau žinau, kaip sunku nakty ieškot nakvynei vietos. Lekiam lekiam, kur tik koks nusukimas nuo kelio taip į sodybą, vis nesibaigiantys priemiesčiai. Jau ir nervai ima, nuovargis savo daro. Susinervinęs nusuku nuo kelio bile kur, nelaukiu net kokio padoresnio kelio, apšviečiu su moco lempom aplink vietovę, kad nemiegotumėm kam nors po langais, pareiškiu kad toliau aš jau niekur nevažiuosiu. Nežinau ką Edmundas galvojo, bet neprieštaravo. Apgraibom pasistatom palapines, o miego kaip ir nebesinori, bet ir degančio gėrimo neimam, didelio noro ir jam jau nėr, pasitenkinam alučiu. "Šnekutis" padaro savo, vietoj planuoto pusvalandžio prakalbam keletą valandų ir iš barę viens kitą kad taip nesantūriai pasielgėm, nuvarėm miegot.


Pirma diena: Apie 600 km. Kuro sąnaudos 100km / 6,3 litro Kuro kaina: 5,15 zl Vidutinis greitis: 74 km/h (Duomenys iš Edmundo moco) Nakvynės vieta: Lauko kempingas pakeliui nuo Liublino link Zamosc Kaina 0 lt.
 

ANTRA DIENA 05/10

Rytas netoks jau baisus kaip galvojau, o ir miegutis nebuvo toks neramus ir trumpas kaip tikėjausi busiantį pirmą naktį. Edmundas ir neskuba šmutkių dėtis, lėtas mūsų rytas. Lėtai ir prabangiai pasidarom kavytės nepakartojamo skonio „expreso“. Dar lėčiau dedamės šmutkes, oi kaip būt puiku kad jas kas sukrautų. Taip be unkšdami ir vaitodami pajudam. Šiandien kelias dar įdomesnis nei vakar, kalniukai vis didesni, o ir gamtos gražumas. Tokia gamta mūsų nepaliko iki pat kelionės pabaigos.
 

Kadangi vakarykščiai mes daug pasivarėm į priekį, to visai nenorėdami, greitai pasiekėm Zamosc miestuką. Matociklus kaip kiaulės įvarėm į šventorių, nors ir neaišku ar ten šventorius buvo. Radom stovinčią mašiną jau, praeiviai tik smalsiai mus nužiūrėdavo, bet manau nepyko. Viena močiutė dar ir paveiksliuką su Lenkų popiežium davė ir dar medalikėlį pridėjo kad kelionė Lytwinams sektųsi. Trumpas pastebėjimas, žmonių požiūris į Lietuvius jau visai kitoks čia. Mes čia buvom žmonės kuriems ne gėda pasakyt iš kur mes ir nesulaukt priešiškumo.
 

Užsukom trumpai maldai į bažnytukę ir mes. Pasirodo tai katalikiškos gimnazijos bažnyčia. Pas mus jau čiut ne kiekviename didesniame mieste po kelias „Katalikiškas“ gimnazijas yra, čia skirtumas tik tas, kad ko gero jos tikrai katalikiškos būta. Matėm nevieną vaikį be poteriaujantį.
 

Pats miestelis garsus savo Rotušės aikšte, kuri įrašyta berots Junesko sąrašus. Fortu kuris tikrai įspūdingas. Čia ne Kauno fortai, nors ir jie gan įdomūs.
 

Pasivaikščioję po Zamosc, lekiam Jaroslaw miestelin. Miesto pakraštyje, taip kaip ir priklauso, yra įsikūręs Bernardinių vienuolynas. Man asmeniškai, tai pirmas matytas tipiškas uždaras viduramžių vienuolynas. Kuriame gali rasti viską, taip kaip buvo prieš 600-400 metų (tik apleista). Prabangos kažkokios didelės nėra, jos ir nereikia čia. Pastatai sutvarkyti, matosi kad prižiūrimi. Na o aplinka vienuolyno – baisu. Žolė dar šiais metais peilio nemačiusi. Tarp žolių galima įžiūrėti kur kažkada vienuolės augino vaistažoles, kažkur tolėliau sulaukėjęs ir pasenęs sodas buvęs, net ir Marijukė ir ta tarp usnių ir ale kažkada buvusių gėlių pastatyta. Simboliška, Ji tarsi rankomis rodo praeiviams koks „vaizdelis“ aplinkos.
 

Jaroslaw vertas dėmesio miestas, siūlau turintiems laiko po senamiestį paslampinėti ir žinoma užsukti į vienuolyną. Mes žinoma pravažiavom per miestuką ir nepaslampinėjom, šį kart tingėjom ir palikom kitam kartui paslampinėt.
Sėdom ant arklių ir nulėkėm į nuostabų miestą Przemysl. Ten jau mes netingėjom slampinėti ir senamiestį apvaikščiojom. Nerealu. Grįšiu tikrai dar kart.
 

Ir vėl tingiai ir nenoriai sėdam ant motocikliuku ir pirmyn į Lenkijos nacionalinį parką Beščadą. Šis parkas įkurtas Pakarpatės vaivadijoje – motociklininkų rojus. Enduristams gal ir nelabai, bet mylintiems gamtą vieta labai graži. Kelias asfaltuotas, matosi paklotas ne per seniausiai, su smagiais serpentinukais ir panoramom. Nusukt nuo kelio bandyt nėra kur o jei ir yra vietiniai labai seka ir tuoj pradeda rėkt kad negalima. Mūsų tikslas nuostabaus grožio XVIa. medinė cerkvė. Ji pastatyta vien iš medžio. Ji tokia mažytė, kad net sunku iš nuotraukos suvokti ant kiek ji maža. Mane ji nustebino ir pakerėjo. Esu pripratęs, turbūt kaip ir visi, prie didelių išpuoštų bažnyčių, o čia viskas atvirkščiai. Mažytė, paprastutė, be jokių mandrybių, tiesiog pasakų bažnytėlė. Ji statyta kaip cerkvė, bet kadangi pravoslavų čia mažai, tai naudojasi kartu su katalikais, matėsi iš interjero.
 

Apėjom, apžėjom į vidų nepatekom, užrakinta buvo. Per durų langelį paspoksojom ir vsio. Kol gerėjomės bažnytėle-cerkve pastebėjom kad jau temsta – laikas ieškotis nakvynės, lekiam.
O kai ko nors reikia, tai būtinai nerasi. Važiuojam važiuojam, o kaip nėr tinkamos vietos taip nėr. Bandėm nuvažiavę nuo kelio į kalnus paieškot ir Edmundas pagavo ten pirmą kelionės batoną. Reikia pripažinti, kad su mūsų sunkia technika kopt į kalną išvažinėtą miškavežio – žiauriai sunku. Įkalnė kuo toliau tuo labiau statėjo o provėžos miškavežio gilėjo. Vietos nakvynei tinkamos niekur nesimatė, net motociklo nebuvo kur pastatyt normaliai, kad Edmundui galėčiau padėt atkelt mocą savo teko guldyt ant žemės. Gruntas toks priemolis, galvojam ryte jei užlis tai galėsim nuo kalno ant mocų ne važiuot o čiuožt. Leidžiamės jau šiandien nelaukę ryto rasos ar lietaus. Dar kart Edmundas batoniuką pagauną profilaktiškai, matyt patiko, o jei rimtai, tai nuovargis daro ir savo. Leidžiantis nuo kalno žiūriu žmogelis vos netekinas lekia link mūsų, pamatęs kad mes grįžtam, pristabdo tempą ir akivaizdžiai laukia mūsų. Smalsumas mane nugali, sustoju prie jo „Kas atsitiko?“ O jis man, „oi ten negalima, niekur negalima yra pensionai ar načlegai, o čia niekur“. Neklausiau aš jo, nepatikėjau kad jau taip čia griežtai. Tiesa ta, kad kaime tam daug „Načlegu“ buvo, bet kotais į juos ir nesinorėjo. Diedas nerimą pasėjo, gal tikrai negalima, juk nacionalinis parkas šiaip ar taip. Vėl kaip ir vakarykščiai randam šiokią tokią vietą netoli kelio tarp krūmų, bus gerai, sutemus išvis nieko nerasim. Greit prisirenkam malkučių laužiukui, pasistatom palapines ir saldus tas alutis po dienos sauso alaus pasninko. Mums taip besėdint prie laužiuko ir be gurkšnojant alutį, girdim džipukas atpuškuoja su švyturėliais, neįjungtais. Mintys iškart ne geriausios ateina, nu ką prisidirbom, gausim pylos. Neišlipę jie apžėjo mūsų sustatytus arklius stovyklavietę ir nieko nepasakę išlėkė. Edmundas nusprendė, kad buvo pasieniečiai aplankę. Pasidarė ramiau kad prižiūrimi esam ir supratom kad jokių taisyklių nelaužom.

Dienos kilometražas: 300 km
Vidutinis greitis: 58 km/h
Vidutinės kuro sąnaudos: 5,6 l/100 km
Kuro kaina: 5,25 zl
 

05/11
Šiandien jau keliamės sparčiau ir aktyviau. Man jau kaip ir aišku kas kaip, pradeda nusistovėt tvarka. Prie spartaus ruošimosi prisideda tikriausiai ir supančios gamtos „grožis“ – šabakštynas. Greitai susirenkam šmutkes ir į kelią. Tik pradėję važiuoti pravažiuojam nuostabias galėjusias būt vietas. Šiek tiek ABYDNA. Nuvykę į pirmą mūsų pasirinktą lankytiną objektą dar labiau pasidaro ABYDNA. Vieta nakvynei buvo nereali truko gero pusvalandžio kelio. Guodėmės, kad būtų reikėję mint skubiai ir dar malkų nebūtų buvę. Taip save pasiguodę apvaikščiojom visą buvusį basųjų Karmeličių Zagorze vienuolyną. Jo klestėjimo laikas XVIII a. pradžia. O kad jis kažkada klestėjo matyti iš likusių griuvėsių. Savo klestėjimo laiku, o tas sutapo su Austrijos-Vengrijos ir Rusijos karu, vienuolynas buvo tapęs tvirtove ir po vienos rusų apgulties 1772 Lap 29 buvo sudegintas po kurio taip ir neatsigavo. Jo turtingumą liudija vienuolyno buvusios bažnyčios dydis, joje išlikusių freskų fragmentai, gyvenamųjų ir ūkinių griuvėsių dydžiai, o ką jau kalbėt apie vienuolyno tvorą.
 

Lėkėm toliau visą dienelę, nepasakyčiau kad kankinausi, atvirkščiai mėgavausi pačiu važiavimu. Edmundas kaip tikras vadovas ramiai neskubėdamas vedė o aš kartkartėmis pasinervindavau. Aš vienas kur kas įžūliau ir greičiau važiuoju. Tačiau pasistengdavau grįžti į blaivų mąstymą ir nervai atlėgdavo. Tad beveik visą dieną džiaugiaus besikeičiančiais vaizdais paskendęs savo apmąstymuose. Taip po truputį mes stūmėmės link Slovakijos. Persikėlėm per Vyslą originaliu keltu, panašiu keliausi Lietuvoje per Nėrį.
 

Sekantis laukė dar vienas Lenkijoje buvęs Kamaldulių vienuolynas. Šis įsikūręs didelio miško viduryje ir buvęs ne toks didelis kaip Wigry lankytas vienuolynas. Edmundas vėl sau vienas sugalvojo planą chuliganą, pravažiuot miško keliuku, ale bus įdomiau. Kelias tai tikrai nuostabus, pušynėlis primenantis Dzūkijos šilus, tik kad Edmundui nesiseka ir vėl Batonas, užsižiopsojo matyt, nes praktiškai lygioj vietoj krito.
 

Rytwiany Kamaldulių vienuolyną radom atstatinėjamą už europos pinigus. Kadangi jis labai ramioj vietoj, aplink jokio gyventojo nėra, kas jau sutvarkyta tarnauja kaip rekolekcijų namai pavieniams žmonėms. Nosį buvau įkišęs į namuką, kambariai įrengti pakankamai tvarkingai, pagal šių dienų reikalavimus. Buvo aplankiusi mintis apsinakvoti, bet kaina pasirodė mums per didelė ir dar ankstoka buvo. Atėjo pašnekint bendraamžis vaikinukas, išsiaiškinam kas kaip ogi mano kolega. Iškart gavau bart kad nedirbu o atostogauju tokiu metų laiku. Tokie jau tie lenkai, kartai reik ir jų paklausyt . Oi ir šnekus jis papuolė. Man įdomu kas pas juos kitaip nei pas mus o jam kas pas mus. Keitėmės informaciją kol Edmundas sutvarkė teflonu visus verslo o vėliau ir šeimos reikalus. Tikriausiai būtų tvarkęs ir dar kokius kitokius reikalus, bet nedrįso. Tad pradėjo mane ragint kad baigčiau šviestis ir varytume toliau. Apsikeitę vizitkėm ir pakvietęs pas save atsisveikinu su kolega ir pirmyn.
 

Smagus poSezoninis rašinėlis, ačiū!

Kiek suprantu čia dar neviskas. Su nekantrumu lauksiu tolimesnio pasakojimo. AČIŪ.

Saunu, daug foto, smagiai aprasyta!

O pratesimas bus ?

liuks. Šaunuoliai. laukiam tęsinio

Sunkiai aš čia randu laiko užbėgt bet pabandysiu dar vieną dieną prisimint.
Tai gi, lekiam toliau link Slovakijos, nes Lenkijai kaip ir per daug bus dėmesio, nors dar tikrai buvo kur važiuot.
Važiuojam pro „naujos kartos“ naftos siurblius. Sunkiai atspėt galėtum, kad gavyba ir perdirbimas naftos, kokį šiandien turime, prasidėjo Lenkijoje. Skubėdami, galima sakyt kad net nestojom pažėt, lėkėm toliau, vakarėjo gan stipriai, o tikslas buvo pasiekti Slovakiją. Tad net fotkių nedarėm. Saulutė vis labiau slėpėsi už kalniukų, o pavėsy važiuot oi kaip nesinorėjo, šaltukas kiaurai ėjo brrrr. Rankenėlę sukt oi kaip norėjosi, bet kelias ne toks jau geras, kad galėtum lėkt. Posukiukai, kalniukai ir dar danga ne pati geriausia.
Pagaliau mes Slovakijoj. Užvaldo kažkokia keista nuotaika. Mintys kažkur toli toli, realiai supranti, reik nakvynės ieškot. Bet... nei man, nei Edmundui nekyla noras stot. Bet atsivėręs vaizdas neleidžia nesustot.
 

Pasiromantinam.
Pasitariam ir nusprendžiam, kad šalta bus miegot palatkėse (temperatūra +3C) dėl to pasidaro mums labai gėda, tad randam dar vieną priežastį – nevalgėm mes šiandien normalaus maisto, o tokį galim gaut jau tik viešbutyje. Tai gi minam iki artimiausio pigaus viešbutuko, tik tas artimiausias gavos dar apie 150 km. Kol privažiuojam aukštųjų Karpatų kurortą Tatranska Lomnica. Ilgai neieškoję viešbučio, galima sakyti, imam tą kuris vis dar dirba. Mat Gegužės mėnesis pas juos atokvėpis po žiemos ir pasiruošimas vasaros alpinistams.
Greit susinešam šmutkes į mūsų kambarį ir baran valgyt "karšto maisto" PICOS, nes daugiau, be alaus, neiko jie mums negalėjo pasiūlyt. Kadangi mes alaus jau nepajėgėmė išgert bare, kiek jie mums jo atnešė, nusprendėm kad kambaryje miegas ne taip ims ir jį suvartosim kol pasiruošim pilnai nakčiai. Deje ir šis planas buvo neįvykdytas, miegas nugalėjo.

Taigi trečia diena:
Dienos kilometražas: 554 km
Vidutinis greitis: 63,1 km/h
Vidutinės kuro sąnaudos: 5,4 l/100 km
Kuro kaina: 5,25 zl
kambarys dviems be pusryèiu – 32 eur
Vakarienė abiems 20 eur (su gėrimais )

Vaizdą kur miegojau pamačiau tik atsikėlęs. O kaip smagiai nuteikė dienai alaus bokaliukas su cigarete, žvelgiant į kalnus .
 

Žinoma ryte kava kur kas labiau būtų tikusi, gal ir mieliau išgerta. Tačiau mes pusryčių čia negavom nes nedirbo virtuvė, todėl ir kavos nebuvo iš kur gaut.
Žinoma po tokio tauraus gėrimo mes neskubėjom važiuoti, išėjom trumpam pasivaikščiot, su tikslu kad gausim kur kavos išgert ir užsikelt į viršūnę. Deja kavą gavom, o į kalną pasikelt negavom. Pasirodo pravierka buvo pakėlėjo, sodino darbuotojus į vagonėlius ir kėlė į kalną. Mes nusprendėm kad vyksta bandymas, kiek maksimaliai gali užkelt į viršūnę. Vagonėliai buvo sausakimši, mes netilpom arba kalniečiai pabijojo tarptautinio skandalo ir nerizikavo mūsų gyvybėmis. Ech nukabinę nosis, bet atsigėrę kavos grįžtame prie savo arkliukų, ruoštis tolimesnei kelionei.