Motomanų Diskusijos » Naujienos motopasaulyje » Dyzelinas motociklo bake arba ką sapnuoja picų išvežiotojai?

Neišvengiamai senkant naftos ištekliams ir kylant kuro kainoms, automobilių pramonė jau prieš keletą dešimtmečių atsigręžė į lėtą, triukšmingą žemasūkį dyzelinį variklį kaip alternatyvą tuo metu tobulesniam benzininiam broliui. Nors bene vienintelis dyzelinės jėgainės pliusas iš pradžių buvo didelis sukimo momentas esant mažiems alkūninio veleno apsisukimams ir ekonomiškumas, ilgainiui dyzelis nusikratė bemaž visų savo trūkumų ir išsaugojo privalumus. Kintamos geometrijos turbokompresorių su tarpiniu oro aušinimu ir common-rail aukšto slėgio įpurškimo sistemų panaudojimas net sportiniuose automobilių modeliuose sudarė galimybę pasiūlyti tokio variklio opciją tuo pačiu metu išlaikant bekompromisį sportišką charakterį.

Visiškai kitokia padėtis susiklostė motociklų padangėje. Dyzelinis variklis motocikle asocijuojasi su anglimi kūrenamu XIX a. garvežiu Eurotunelyje. Nepalankus galios ir svorio santykis transporto priemonėje, kuriai svarbiausia kompaktiškumas, dinamika ir greitis, iš pirmo žvilgsnio atrodė kaip eilinis technikos kuriozas. Tačiau devintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Europoje NATO standartizavo transporto parke naudojamą kuro rūšį – juo tapo dyzelinas − ir benzinu varomiems motociklams nebeliko vietos, nors jų poreikis tebebuvo. Pirmosios kregždės buvo įvairios moraliai pasenusio indiško Royal Enfield markės motociklo versijos, kuriose buvo naudojamas silpnas industrinis Lombardini gamybos vieno cilindro dyzelinis variklis. Nors ir labai ekonomiškas (1.4l/100km), pats motociklas buvo itin triukšmingas, sunkus ir netenkino kariškių keliamų reikalavimų. Todėl 2005 metais Jungtinių valstijų jūrų pėstininkų korpuso iniciatyva buvo sukurtas projektas M1030M1, kurio esmė – enduro tipo dyzeliniu kuru varomas karinėms reikmėms skirtas motociklas Kawasaki KLR650 pagrindu. Buvo panaudota vieno cilindro, keturtaktė 584 cc jėgainė, išvystanti 28 ag galią ir pasiekianti 136 km/h maksimalų greitį, o 100 km motociklas suvartoja 2.5l dyzelinio kuro. 2010 m. buvo pristatyta atnaujinta motociklo versija M1030-M2 su 670 cc 33 ag, varikliu, kuris gali naudoti keletą kuro rūšių: benziną, dyzeliną, reaktyvinius degalus ir biokurą. Nors 176 kg svoris ir maksimalus 152 km/h greitis tokio tipo motociklą technologiškai priartina prie benzininių kolegų, deja, serijinės civilinės rinkos jis taip ir nepasiekė.









Bene ambicingiausias ir labiausiai prie realybės priartėjes produktas buvo olandų įmonės EVA Products sukurtas Track T-800 CDI enduro monstras, vizualiai primenantis šėtonui sielą pardavusį KTM Adventure. Pati motociklo koncepcija apima visą netradicinių techninių sprendimų paketą, pradedant belaipsne CVT transmisija, kardaniniu velenu vietoje grandinės ir baigiant elektroniniu akceleratoriumi. Pats variklis vertas atskiro aprašymo: 800 cc darbinio tūrio 3 cilindrų agregatas paimtas iš Smart Fortwo, su tarpiniu oro aušintuvu ir trijų fazių tiesioginiu kuro įpurškimu išvysto 53 ag ir 100 Nm prie 1800 sūkių per minutę sukimo momentą, jo serviso intervalai gali siekti 50 000km, o resursas − iki 600 000 km. Užtektų keturioms picų išvežiotojų kartoms. Techniniai parametrai nėra stulbinantys, bet automatinė transmisija ir didelis sukimo momentas prie mažų variklio apsisukimų leidžia gana dinamiškai judėti keliu ir už jo ribų – nuo starto iki 100 km/h įsibėgėti pakanka 3.75 sekundės, o maksimalus greitis skirtingų šaltinių duomenimis gali siekti nuo 150 iki 165 km/h. Ir visa tai su vidutinėmis 2.2 litro dyzelino arba biokuro sąnaudomis 100 kilometrų. Picos į namus atpigtų trečdaliu. Bent jau tuomet, kai atsipirktų pats motociklas, kuris įvertintas 17.500 eurų. Kaip bebūtų, nepaisant keleto dešimčių į gatves išriedėjusių egzempliorių, didesnės apimties gamyba nebuvo pradėta ir tolimesnės šio modelio perspektyvos lieka gana miglotos.









Pakaks apie purvabridžius! 2005 metais kita Olandijos kompanija Star Twin pristatė tikrą dyzelinę bombą - Thunder Star 1200 TDI. Tai į supersport lygą pretenduoti galintis monstras, kuriame panaudotas 3 cilindrų 1200 cc darbinio tūrio turbokompresorinis VW Lupo variklis, bazinėje versijoje pasiekiantis 70 ag ir 160 Nm sukimo momentą, nors šios mašinos kūrėjas Jeroen Bernart teigia, jog variklio potencialas siekia 100 ag ir 200-250 Nm. Ir visa tai esant pilnai motociklo masei su visais skysčiais – 205 kg! Kvapą gniaužiantis rezultatas vertinant net šiandienos technologijų kontekste. Su tokiu sukimo momento piku visiškai pakanka 5 laipsnių pavarų dėžės tam, jog bet kuria pavara staigiau pasukus akceleratoriaus rankeną, Jūsų užsakytos picos ingredientai atsidurtų ant paskui važiuojančio automobilio priekinio stiklo. Deja, konvejerio šis motociklas taip pat nepasiekė, nors kūrėjai deklaravo, jog pagal pagal dinamines charakteristikas jis prilygtų Suzuki GSX 1400, Yamaha XJ 1300, Honda CB 1300 ar Kawasaki ZRX1200R superstreetams.





Modernios klasikos fanams taip pat yra apie ka svajoti ‒ senukui Royal Enfield atėjo metas į pensiją: kompanija Neander neseniai pasauliui pristatė stilingą kruizerį su itin moderniu dviejų cilindrų 1340 cc darbinio tūrio varikliu, apginkluotu common-rail įpurškimo sistema, turbokompresoriumi su tarpiniu oro aušinimu ir dviem paskirstymo velenėliais variklio galvutėje. Viso to suma ‒ 112 arklio galių ir 214 Nm sukimo momentas ties 2600 sūkių per minutę. Skelbiamas 220 km/h maksimalus greitis ir pagreitis iki 100 per 4.5 sekundės skamba įspūdingai, turint omenyje, jog motociklas sveria 295 kg ir neturi jokio aptako ar priekinio stiklo. Tačiau priparkuoti 2.5 m ilgio tiranozaurą ant picerijos šaligatvio ir nuo jo nuvažiuoti prireiks gana atletiško picų berniuko.







Transporto priemonių kūrime, kaip ir daugelyje kitų sričių, pavienių entuziastų iniciatyva įgyvendinti projektai dažnai savo ambicijomis ir netradiciniais techniniais sprendimais aplenkia net masinei gamybai sukurtą ir įvairių komercijos filtrų apkarpytą produktą. Vieni lipdo Boss Hoss V8 pabaisas, kiti – elektrifikuoja dviračius, treti iš metalo lauže rastų detalių sutveria tai, kas nepavyksta multimilijoniniais biudžetais disponuojančioms kompanijoms. Būtų sudėtinga apžvelgti garažuose ir privačiose dirbtuvėse gimusių motociklų įvairovę, konstrukcijos tendencijas ir sunkumus – inžinerinės subtilybės verda ir sprendžiasi įvairiuose interneto forumuose bei auksarankių bendruomenėse, ‒ tačiau tai anaiptol nedraudžia pasidžiaugti ilgų valandų darbo ir „know-how“ pareikalavusiais rezultatais. Vienu iš jų galėtų būti Karlo Hofschallerio Kawasaki GPZ 1000 RX ir seno II kartos 1.6 l VW Golf dyzelinės širdies hibridas, kurį šeimininkas skambiai pakrikštijo Diesel Fighter - Volksaki GPZ 1600 TD Mk I. Nepaisant to, jog jį konstruojant, kaip ir būdinga streetfighterių Lego rinkimo kultūros tradicijoms, panaudotos kitų giminaičių - ZX 9 R, ZX 7 R, ZXR 750 R, GPZ 900 R, VN 750 ‒ ir net ne giminaičių − Suzuki TL 1000 – dalys, galutinis rezultatas lūkesčius pateisino su kaupu – prie 4500 sūkių per minutę išvystoma 70 ag galia, o maksimalus 133 Nm sukimo momentas priverčia loštelti vos perkopus 2000 sūkių ribą. Įdomi detalė ‒ motociklas turi du akumuliatorius: vienas maitina visą elektros sistemą 12 voltų, tuo tarpu starteriui panaudojama abiejų akumuliatorių suminė 24 V įtampa, kadangi dyzelinis variklis užvedimui reikalauja kur kas didesnės galios. Įdomu, ar neatšaltų pica, kol pasisektų jį užvesti stumiant?





Žinoma, egzistuoja kur kas daugiau straipsnyje nepaminėtų „popierinių“ dyzeliną naudojančio motociklo koncepcijų ir gana sėkmingai eksploatuojamų „namudinių“ projektų, tačiau iki konvejerinės gamybos dar laukia tolimas kelias. Kai motociklas tapo labiau laisvalaikio forma ir hobiu nei eiline susisiekimo priemone, ekonomija ir ekologija nebėra esminis prioritetas. Tačiau tai netrukdo kitu kampu pažvelgti į jau daugiau nei amžių egzistuojančius nusistovėjusius motoinžinerijos kanonus. Tuo tarpu picų išvežiotojams tenka palinkėti kantrybės ir neprarasti vilties.

Paskelbė: Mindaugas (vedarinis)