Motomanų Diskusijos » Kelionės ir poilsis » Kelionė į Šveicariją, pietų Prancūziją - Provansą 2013 arba pavojingiausiais keliais į Bon Jovi koncertą.

Kempingas prie Lindau. Nors prieš tai buvusiame kempinge pusė nakties kurkė varlės, čia lakstė lapės, ir šalia, garde ganėsi poniai. Šiandiena įvažiuojam į Šveicariją, pirmas lankytinas objektas Reino kriokliai. Palyginus su Norvegijos krioklių gigantais ganėtinai žemas, bet sraunus. Vaizdas įspūdingas. Prisiparkuojam nedidelėje motociklams skirtoje aikstelėje, kur vargiai su visais krepšiai telpam į nupieštas ant asfalto ribas.
 

.
 

.
 

Po pasivaikščiojimo po Reino krioklius pajudėjome link Liucernos, pavingiavome nuostabiais kalnų keliukais, apgaubtomis nušienautomis pievomis, viskas privatu, niekur net nėra kur sustoti išgerti kavos. Vietiniai laksto su motociklais, net išgąsdina. O mes kaip kupranugariai su mantomis laikomės savo ritmo. jau Šveicarijoje patebėjome nemažai dviratininkų, čia jie atsigauna, rimtos aprangos, akinukai, lengvučiais dviratukais jie leidžiasi be garso vingiuotais kalnų keliukais. Gaunam žinutę iš likusios Vilniečių komandos, jie pajudėjo 4:00 ryte, ir varo kaip galėdami greičiau. bauginantis žinutės tekstas: "mes varom beveik be sustojimu, stojam tik kuro ir užkasti, mes jus pavysim ir aplenksim "
Taip bevingiuodami ir retkarčiais stodami nuotraukai pasiekėm Liucerną. Liucerna man patiko savo piešiniais ant sienų, medinis papuoštas senovinis tiltas, savotiškas miestelis su savita dvasia. Tvarkingas, gražus labai ramus, su daugybe parduotuvėlių, kavinių.
Klaipėdiečiai nutarė ieškotis nakvynės arčiau, aš su Giedre likom Liucernoje ir nakvynė pagal legendą važiuosim į Eingelbergą, Titlio kalno papėdėje, kur vilniškiai iš anksto žino, kur atvažiuoti. jiem reikia pravynioti 2300km, per parą, kažin ar pavyks...
 

Liucernos senamiestis, natūralios saulės spinduliuose:
 

.
 

Pora valandų pasivaikščoje po Liucerna važiuojam į kempingą - Hotelį Eingerberge. tik 37km, kylam į kalnus oras darosi vėsesnis, asfaltas šlapias lyg būtų prieš pora valandų nuliję. Vokiečiu porelė su BMW motociklais slystelėjo ir pagavo batoną, tuo tarpu mes atsargiau imame posūkius.
Tiek Vokietijoje, tiek Šveicarijioje populiariausi motociklai yra BMW. važinėjama įvairiais modeliais tiek senučiukais opozitais ir naujausiais K1600GL. mnao nuostabai čia yra tikrų old school tipo motociklais, labai mažo litražo, juodi, plonais ratais, ir odiniais šalmais. Net nespėju įžvelgti, kas per modelis.
Atvykom į kempingą, 36Eur, naktis porai. Apie nuolaidas net negali būti kalbos. Taip bekalbėdami su recepcijoje esančia garbaus amžiaus šveicare, įsikalbėjome, kad jų minimalus atlyginimas yra apie 3500 frankų, apie 10000Lt bruto. jis gali būti mažesnis tik tuomet jei jūs dirbate pvz. jų viešbutyje ir jus maitina nuo pusryčių iki pietų.
Į pavakarę, apie 21:00 atvyko vilniškių komanda. pasirodo nuo 4:00 ryto iki kitos dienos 21:00 galima prasukti 2300km. Naktis jų buvo kažkur ant suoliuko magistralėje Vokietijoje. Andrius užmigo vienoje pozoje ir nepajudėjo, Mariokas prakymarino visą naktį, nes šalimais važiuojančių fūrų garsas neleido, net akių sumerkti.
man patiko Andriaus reakcija, jis žiūri į snieguotas viršūnes kempinge ir stebisi, juk dar vakar jis buvo vilniuje, ir štai dabar jau Šveicarijos kalnuose.
Honda Transalp pradėjo valgyti tepalus, spidometro troselis arba reduktorius jeu nebesuko odometro. Vyriokai pilni entuziazmo. Paklausiau, kada gali atsikelti ryte, abu sutartinai ištarė, o kada reikia tada ir atsikelsime, mes viską galim. Adrenalinas dar virė jų kraujyje, supratau, kad reiks leisti pamiegoti.
Šalia kempingo ganėsi karvės ir skalambino verpeliais, vėl naktis su gyvūnais
Kol virėm arbatą ir darėmės vakarienę oras atvėso, buvo apie +4C, kalbantis iš burnos kilo garas.

Įdedu kelias nuotraukas iš vakarėjančio Eingelbergo
 

kol kas gražiausias matytas senamiestis

Nuotraukos neatspindi to grožio ir vakarėjančios saulės spindulių tapybos snieguotose viršūnėse.
Jau vėlai vakare, po vakarienės užėjau nusiprausti į kempingo dušinę. Automatinės stiklinės durys atsivėrė, už jų vandens ir akmenų fantazija, berniukams į kairę. Prabangi Grohe santechnika. Pora uždarų tuliku, šildoma patalpa, su prausyklėmis, rozete ir galima užsirakinti...hmmm idėja. Geriau nei prie +4C bandyti išsimiegoti palapinėje. Aš su Giedre, susivyniojam čiužinius, miegmaišius ir pagalvėles užsirakiname prausykloje. Kambariukas kur yra mažas langas, kriauklė, rozetė ir rakinamos durys iš vidaus. Čia šiltai ant plytelių pasikloję čiužinį ir apsikloję, net neįlindę į miegmaišį išsimiegam. Šalia yra rozetė kur pakraunam Scala riderius ir fotiką. Šelmiškai, bet tobulai išsimiegam, na bent jau šiltai Ryte išsinešdiname iki pirmųjų šveicarių kambarinių, kurios tvarko patalpas.
Rytas. pasidarom kavos, pusrytukus, susitvarkom palapines. Vyriokai vilniškiai miega, nutarėm leisti pamiegoti ir išėjom pasivaikščioti po apylinkes. koks nuostabus gaivys saulėtas rytas su gėlėtom pievom ir saulė tekėdama kalnuose, vis atidengia po plotelė iš šešėlio gražių rudų namukų ir žalių pievų. Jau tose pievose varpeliais skalambina vietinės karvutės.
 

.
 

..
 

Grįžtam prie palapinių, vyriokai dar miega, atsargiai pajudinam palapines, pirma mintis, kad sušalo naktį. Tačiau išgirdus, nedidelį knarkimą, supratau, kad viskas gerai ir prikėliau
Šiandiena ilgas kelias, kelias, reikia pravažiuoti vingiuočiausiais keliais, kaip Nufenenn ir Grimsel pass, šalia kurių yra Ronos ledynas. Pakeliui pravažiuojam miestuką Lugern, grožimės tvarkinga iššienauta kalnų žolyte ir tyvuliuojančiu ežeru, primenantį Norvegijos fiordus.
 

Šveicarai yra labai išsilavinusi šalis, visur galima susikalbėti angliškai ir vokiškai. jie turi savo pinigus ir savo politiką, nepriklauso jokiai sąjungai tame tarpe Europos sąjungai. Kainos čia didelės, jei laikytumėme, kad 1Lt yra lygus 1 Frankui gyventi galima, bet deja tikrovė yra kita
 

Šveicarija gali pasigirti ir išvystytu geležinkeliu po visą šalį, siauras senovinis geležinkelis lydėdavo mus visą kelionę, dabar jis jau elektrinis, tačiau senovinių muziejinių garvežiukų dar yra likę, vieną jų man pavyko nufotografuoti. Šie traukinukai lipa ir į kalnus, tam, kad nepraslystų ratai, vietomis tarp bėgių jie turi krumplinius bėgius, kuriais kabinasi varomaisiais krumpliniais ratais, štai taip atrodo bėgiai lipantys į kalną.
 

Kelias, šiandiena, tolimas todėl Go go Go į pakeliui esantį Konan Doilio aprašytą Šerlocho Holmso kovą su Mariarčiu prie Reichenbacho krioklio.
 

Netoli Reichenbacho krioklio, radome štai tokį vasaros sporto inventorių, tai visisiškai pasyvūs dviratukai, be sėdynių, be pedalų tik su stabdžiais, greitam nusileidimui nuo kalnų, tam yra speciali trasa, buvo senesnių su trosiniais stabdžiais ir su hidrauliniais. kadangi kažkaip reikia nusileisti tad nusileidome, būtent ta trasa tik su savo motociklais, toks jausmas, kad važiuojam dviračiu takeliu, ties posūkiais matosi pavojingai stabdytų padangų žymės. Turėtų būti labai gera atrakcija
 

Negaišdami laiko varom link vingiuočiausių kelių. Važiuojam kalnų tarpekliais, kur gausu Šveicarų, vokiečių ir italų sportinių motociklų, keli vaizdai bevažiuojant.
Pakeliui radome ir kitų čiurlenančių krioklių ir kitų upelių, snieguotos viršūnių sniegas artėjo link kelio.
 

Oras darosi vėsesnis, staiga likus tik 20km iki Ronos ledyno, kelią pastojo šlagbaumas. Čia pavijome, mus lenkusius sportininkus ant brytvų. Pasivaikštome uštvankos kraštu. Ištiesiu Šveicarijos žemėlapį ant žemės, prie manęs prisijungia vienas šveicaras ir italas. ieškom alternatyvių kelių. Šveicarų baikeris padaro kelis skambučius į šalia ledyno esantį viešbutį ir dar bele kur. Italas siūlo važiuoti link Interlakino ir mocus krauti į traukinį ir pervažiavus kalnus patekti į ledyną. Šveicaras baigia pokalbį ir ištaria vokiškai: "Scheise"
Šis žodis nieko gero nereiškia, pasirodo, kaip ir Lietuvoje taip ir čia Alpėse pavasaris stipriai vėlavo, keliai yra pilni sniego ir nenuvalyti, visiškai nepravažiuojami, aplinkiniai taip pat. Viešbutis dar nepradėjo dirbti, dėl tų pačių kelių, mano didžiam nusivyliu teks grįžti atgal. Šiais keliais rekomenduojama pravažiuoti liepos gale, rugpjūčio mėnesiais.
Šalia mūrinės užtvankos, kur plaukioja ledų gabalai, turistai išsipakuoja slies ir ruošiasi čiuožti sniegu, kai kalnų papėdėje karštis siekia +42C...
 

Koreguojam planus ir sukamės atgal. parašau žinutę Klaipėdos ekipažams, kad keliai uždaryti ir tegu negaišta laiko. Neslėpsiu nusivylimo, juk tai didžiauias ledynas europoje, tiek daug apie jį skaičiau ir štai..., supratau, kad į Šveicariją reiks dar sugrįžti, po pertraukos, juk dar yra daug šalių kur reikia nuvažiuoti, matyt likimas nori, kad šio krašto nepamirščiau ir čia sugrįžčiau
Keičiam planus ir pagal legendą varom į Grindelwaldą, ten ir planuojam apsistoti, beje čia iš slėnio matosi ne tik snieguotos viršūnės, bet ir ledyno liežuvis.

Vėl pravažiuojam Interlakiną, kuris savo įspūdingais ežerais, kalnų papėdėje primenė Norvegijos Geirangerio Fiordą. Virš galvų praūžė Šveicarų karinė eskadrilė, keista, kad lėktuvus nudažė taip ryškiai, matyt tai ne karinis ar žvalgybinis skrydis

Įsikūrėm kempinge, Giedrei truputi sunegalavo skrandis, dėl sintetinio maisto, teko mums dviems keltis į Šveicariška Hostelį. Giedrei prigulus, pogulio su vyrais išeliavom į kalnus 4 valandų žingsniavimo pėsčiųjų takeliais iki nuo kempingo matomo ledyno liežuvio, paskutinėse nuotraukose, vyrai jau nekantriai laukia.