Motomanų Diskusijos » Naudingi daiktai ir priemonės » Nano technologijos vejasi motociklininkus

Apie nano technologijas kažką esame girdėję bent jau viena ausimi. Na, maždaug tiek, kad tai laboratorijose kažkaip „kreivai“ jungiant molekules sukurtos visiškai naujos cheminės medžiagos, pasižyminčios neįprastomis savybėmis. Nors kai kurie skeptikai ragina per daug tuo nesidžiaugti, kol nėra visiškai ištirtas šių medžiagų poveikis aplinkai ir žmogaus sveikatai, tačiau kadangi nesu chemikas, anei fizikas, tad tikrai nesiimsiu gilintis į tuos plika akim nematomus procesus, o šiame straipsnyje pamėginsiu su Jumis pasidalinti savo, kaip vartotojo, patirtimi.

Viskas prasidėjo nuo to, kai draugas atsiuntė nuorodą į demonstracinį filmuką apie vieną hidrofobinį nano-purškalą. Likau išsižiojęs – iš vandens ištrauktos medžiaginės pirštinės, į purvo balą panardinti batai, skystu betonu apmėtyti keramikiniai blokeliai likdavo sausutėliai ir švarutėliai. Visas skystis, purvas, dažai nuo jų tiesiog atšokdavo kaip vanduo nuo labiausiai pasaulyje taukuotos žąsies.

Į galvą iškart šovė mintis – jei jau šis stebuklas toks universalus, kodėl jo nepamėginus pritaikyti motociklams ir visai iš eilės baikeriškai ekipiruotei?

Ne paslaptis, kad dauguma motociklininkų daug dėmesio skiria savo motociklų švarai palaikyti. Tiek bekelės sporto entuziastai, važinėjantys po purvynus, tiek eiliniai motociklininkai vos ne po kiekvieno išvažiavimo vargsta plaudami savo techniką nuo dulkių ir prilipusio purvo. Nes patys žinot – purvinas motociklas, kažkaip net važiuoja prasčiau... (atsiprašau, jei esate „ratbike“ žanro gerbėjas).

Kitas niuansas – apranga. Jei nesate „parketinis baikeris“, neišvengiamai tenka važinėti ir per lietų. Kartais ir ištisą dieną. Nors šiuolaikinės motoaprangos su difuzinėmis membranomis (goretex ir pan.) yra tikrai toli pažengusios, tačiau šimtu procentų vis tiek neapsaugo – po kurio laiko drėgmė vis tiek prasiskverbia.

Todėl papildomas aprangos ir avalynės impregnavimas bei motociklo padengimas nano danga, regis, turėtų būti tikras išganymas – viso gero peršlapusiai aprangai, pridžiūvusių uodų gramdymui, ir chromo blizginimui.

Taigi, truputį panaršęs internete radau lietuvaičių įmonės „Nanotekas“ interneto svetainę (http://www.nanotekas.lt/V2/ ), kur vėl šiek tiek pasimečiau nuo siūlomų nano-produktų gausos: nuo statybinės mūro hidroizoliacijos iki keptuvių ir peilių.

Kadangi specialiai motociklininkams skirtų gaminių neradau, teko pastudijuoti siūlomų automobilinių priemonių aprašymus ir pasitarti su prekiautojais, kol galiausiai apsistojau ties dviem labiausiai dominančiomis: „NanoAuto Textile&Leather”, „Nano Diamond Shield“. Pirmoji – impregnavimo skystis odai ir tekstilei, antroji – universali priemonė automobilių ir motociklų padengimui.

Prekybininkai dar įsiūlė ir trečią – „Nano Wiper“, skirtą automobilių priekinių stiklų padengimui, kadangi jiems patiems buvo labai įdomu išmėginti, kaip ši priemonė veiks šalmo ir motociklų stikliukus.

NanoAuto Textile&Leather

Iš tiesų ši priemonė visų pirma yra skirta automobilių sėdynių ir salonų apsaugai nuo netyčia draugo išlieto alaus, purvinomis letenomis užlipusio šuns ar sysiu padariusio vaikučio padarinių. Tačiau mane konsultavę „Nanoteko“ atstovai rekomendavo šį gaminį kaip tinkamą ir motociklininkų aprangų hidrofobiniam impregnavimui. Anot jų, „produktas sukuria mikromolekulinį sluoksnį aplink kiekvieną audinio skaidulą, taip sukurdamas visapusišką, itin efektyvią ir kartu nematomą apmušalų apsaugą“, o efektas turėtų išlikti iki dviejų metų.

Ok, pažiūrėsim.

Taigi, pradžiai išsiskalbiau aprangą ir jai išdžiūvus pradėjau eksperimentą.

Vieno 250 ml talpos buteliuko kaip tik užteko iš išorės išpurkšti tekstilinę striukę ir kelnes. Gal būtų užtekę ir pirštinėms, tačiau apie jas pamiršau, o kai prisiminiau, jau buvo vėlu.

Skystis pasirodė bekvapis ir bespalvis, bet sudrėkusios aprangos vietos patamsėdavo tarsi sušlapusios važiuojant per stiprų lietų. Truputėlį nusižengiau instrukcijai nepatrynęs padengtų paviršių skudurėliu – atrodė, kad viskas ir taip dengiasi labai tolygiai.






Kaip priklauso, palikau viską džiūti 12 valandų.

Ryte apžiūrėjęs rezultatą supratau, kad nenaudoti skudurėlio buvo klaida – nors kelnių spalvos intensyvumas buvo vienodas, tačiau ant juodos striukės kai kuriose vietose išryškėjo tamsesnės dėmės – matyt, ten, skysčio pakliuvo daugiau nei kitur.

Na, bet tai nėra tokia jau didelė bėda. Daug įdomiau buvo, kaip „NanoAuto Textile&Leather” pasirodys per lietų.

Deja, pats pirmas patekimas į trumpą pavasarišką liūtį parodė, kad hidrofobinio efekto pasiekti nepavyko – viršutinis striukės poliesterio sluoksnis beregint prisigėrė vandens, o jo pergalingą žygį link mano nuosavų riebalinių sluoksnių sustabdė tik difuzinė membrana.

Kai per kitą lietų tokį patį „fintą“ man iškrėtė ir „Streetfighter“ kelnės, supratau, kad kažkas ne taip.

Susirašėm su „Nanoteko“ atstovais, kurie atsiprašė dėl nesusipratimo ir paaiškino, jog galvojo, jog priemonę bandysiu ant odinės aprangos. Pasirodo, jog sintetiniams audiniams (poliesteriui, brezentui ir pan.) produktas paprastai nėra veiksmingas, o yra tinkamas tik natūraliems audiniams bei odai...

Na, ties šia vieta mano eksperimentas su „NanoAuto Textile&Leather” ir baigėsi – būtų įdomu jei kas nors jį pratęstų su kitokio tipo aprangomis.

Laimei, su kitais dviem produktais sekėsi daug geriau.

Nano Diamond Shield

Platintojai apie šį JAV gaminamą reikalą rašo, kad tai yra „itin stipriu hidrofobiniu poveikiu pasižyminti nano danga, padengianti Jūsų automobilio paviršių smulkiomis 40-60 nanometrų (~0,000005 milimetro) dydžio silicio dalelėmis, sukuriančiomis super hidrofobinę nanodangą, sukuriančią "lotoso efektą" ir padidinančią kėbulo dažų atsparumą trinčiai ir nešvarumams net keletą kartų“.

Pasimokęs iš pirmojo eksperimento klaidos, šįkart kiekvieną žingsnį nutariau daryti tiksliai pagal instrukcijas. Iš pradžių motociklą kruopščiai nuploviau ir nusausinau šluoste. Tiesa, specialų nuriebalinimo purškalą panaudojau tik variklio ir važiuoklės dalims, kitur paviršiai buvo sausi.



Tada atėjo eilė „Diamond Shield“. Pradėjau nuo bako. Tolygiai jį padengiau skysčiu ir ėmiau trinti šluoste. Teko gerokai pavargti, kol jis ėmė blizgėti.




Tada atsargiai perėjau prie priekinio stiklo (tiksliau – „vėjo skydo“, kadangi jis ne stiklinis). Jį teko irgi gana ilgai pablizginti šluoste, tačiau galiausiai jis liko skaidrus lyg naujas.



Tuomet nupurškiau ir likusias motociklo dalis, išskyrus gal tik padangas ir stabdžių diską.

Visam procesui prireikė poros valandų, tačiau galiausiai buvo smagu matyti savo motociklą tokį blizgantį.



Dar tą pačią dieną išriedėjau į Kauno gatves ir eksperimentas prasidėjo.

Po dviejų mėnesių kasdienės eksploatacijos saulei šviečiant, lietui lyjant, keliui dulkant ir purvui tyškant, susigulėjo tokie įspūdžiai ir išvados.

„Diamond Shield“ reklamoje aprašomos savybės ir esmės pasitvirtino – gaminys veikia labai panašiai kaip „stiprus“ vaškas: ant padengtų paviršių dulkės ir nešvarumai beveik nesikaupia, o prilipusios apnašos visiškai lengvai nusiplauna tiesiog vandeniu ir šepečiu ar kempine be jokio šampūno.

Tiesa, nėra visiškai taip, kad VISAS purvas tiesiog atšoktų nuo paviršių. Dalis užtiškusių apnašų pravažiavus šlapiu gruntuotu keliu vis tiek lieka ant sparnų, duslintuvų ar kitų atvirų vietų.



Tačiau tie nešvarumai nuplaunami labai lengvai.

Kas man patiko, kad pravažiavus žvyrkeliu, ant motociklo nusėdusių dulkių didžioji dalis tiesiog nusipučia pravažiavus kelis kilometrus asfaltuotu keliu.

Na, o kaip gi trūkumai, nejaugi jų nėra?

Nežinau, ar tai galima įvardinti trūkumu, tačiau paaiškėjo, kad „Diamond Shield“ padengtus kietus paviršius po kiekvieno plovimo ar lietaus būtina VISIŠKAI nusausinti.

„Anokia čia naujiena“, – atsakysite. „Visada po plovimo motociklą reikia nusausinti, nes liks kalkių dėmės“.

Taip, aš su jumis nesiginčiju. Tačiau ant „deimantiniu skydu“ padengtų paviršių likę kalkių lašeliai pasirodė esantys itin „piktybiški“ – hidrofobinis efektas smulkius vandens lašelius verčia telktis į stambesnius, kurie išdžiuvę palieka didesnes nei po įprasto plovimo dėmes, o šias sausuoju būdu vėliau nuvalyti ganėtinai sunku.



Todėl lieka du keliai – arba nuplautą motociklą visiškai nusausinti (šluoste, popieriniu rankšluosčiu etc.) arba likusius stambius vandens lašus nupūsti oro srove – tam jie lengvai pasiduoda.

Jeigu jūsų tokios procedūros negąsdina – tuomet „Diamond Shield“ turėtų nenuvilti. Po dviejų mėnesių bandymų ir važiavimo įvairiomis oro sąlygomis, galiu patvirtinti, kad priemonės hidrofobinis ir blizgesio suteikimo efektas išliko ne silpnesnis nei pradžioje.

Gamintojų teigimu, produkto veiksmingumas trunka metus laiko. Kadangi flakonėlyje dar liko pusė turinio, tikiuosi, kad blizginimo procedūrą tereiks pakartoti tik kitą pavasarį.

Nano Wiper

Dėl šio produkto iš pradžių buvau skeptiškiausias, kadangi jis yra skirtas automobilių priekiniams stiklams, be to polikarbonatinius šalmų ir motociklo „stiklus“ jau buvau padengęs universaliuoju „Nano Shield“. Tačiau paragintas „Nanoteko“ atstovų, sutikau išbandyti ir šį skystį.

Buvau įspėtas verčiau nenaudoti komplekte esančio valiklio, skirto stiklų nuvalymui prieš dengiant nano danga, kadangi valiklyje esantis cerio dioksidas (naudojamas pramonėje stiklo, juvelyrikoje – brangakmenių šlifavimui) gali subraižyti plastikinį paviršių, paversti jį matiniu.

Bespalvis ir bekvapis „Nano Wiper“ specialia šluoste pasidengė labai lengvai ir nepastebėjau jokių neigiamų pasekmių – matomumas nesuprastėjo, paviršiai nesusibraižė ir įgavo blizgesį.

Panaudojus priemonę dviem šalmams ir motociklo vėjo skydui, buteliuke dar liko apie 90 procentų turinio – vadinasi, produkto išeiga išties nedidelė.

Tačiau labiausiai pradžiugino „Nano Wiper“ hidrofobinės savybės. Važiuojant per lietų greitesniu nei 70 km/h greičiu vandens lašai nuo šalmo stikliuko lekia kaip pasiutę – nebereikia valyti rankomis ar kraipyti galvos į šalis „gaudant vėją“.

Panašiai važiuojant „elgėsi“ ir motociklo gaubtas. Tiesa, dėl aerodinaminių gaubto formų produkto poveikis čia galbūt nebuvo toks akivaizdus.



Be to, po važiavimo per lietų išdžiūvusio šalmo stikliuko neprireikė valyti ar plauti daugiau nei dvi savaites nepaisant kasdienio naudojimo! Iš tiesų, po lietaus ant paviršiaus neliko beveik jokių nuosėdų, o miesto dulkės tiesiog neprilipo prie paviršių. Šiuo atžvilgiu „Nano Wiper“ pasirodė daug efektyvesnis už „Nano Shield“.

O kaip dėl uodų ir kitos „paukštienos“? Deja, eksperimento laikotarpiu rimto spiečiaus neteko sumedžioti, o vos pora pagautų pavienių „lakūnų“ su stiklu atsisveikino vos perbraukus šluoste.

Taigi, apibendrindamas, galiu pasakyti, kad paskutinioji ir trumpiausiai bandyta nano šeimos atžala man labiausiai patiko iš visų trijų. Įvertinus gana nedidelę jo kainą, nedidelę išeigą ir veiksmingumą, manau, kad „Nano Wiper“ galiu rekomenduoti visiems motociklininkams. Galbūt jums taip pat puikiai tiktų ir kitos dvi priemonės – nuspręskite patys, tačiau atsižvelgę ne tik į mano įspūdžius, bet ir gaminių aprašymus.

Nano Diamond Shield: http://www.youtube.com/watch?feature=player_embedded&v=0MB5P_bXYAI

NanoAuto Textile&Leather: http://www.youtube.com/watch?feature=player_embedded&v=sDbIWTZDQv0

Nano Wiper:
http://www.youtube.com/watch?feature=player_embedded&v=tNX2isgClT8
 


Paskelbė: Saulius (Dellamorte)