Motomanų Diskusijos » Kelionės ir poilsis » 12-os dienų 4000 km kelionė į artimąją Europą (2013 Liepos 20)

12-os dienų 4000 km kelionė į artimąją Europą

Na štai, jau savaitė kaip grįžę iš atostogų. Atrodo, kad tai buvo kur kas seniau. Rašydama tikriausiai išgyvensiu jas iš naujo. Tad jei kažkam bus smagu skaityti bent pusę tiek, kiek man smagu rašyti, tai verta pamėginti.
Jei kas tikisi nerealių nuotykių, prilygstančiu Barono Miunhauzeno, tikrai nusivilsite Jei kam skambės kaip mokyklinuko rašynėlis "kaip aš praleidau vasaros atostogas", tai savo kritiką pasilaikykit sau Saviems pažadėjau parašyti ir darau tai kaip jau man gaunasi
Net neabejoju, kad visas aprašymas užtruks ilgiau ne pati kelionė Čia priklausys nuo to, kaip laisvalaikis ir mūzos su manim draugaus...

Pirmadienis, liepos 1-os rytas, 7 val. Žadintuvas įsakmiai liepia keltis. Tik šįryt tam įsakymui paklusti lengva, net malonu. 10 val. sutarta susitikti Savanorių pr. Emsi. Tą valandą prasidės ilgai laukta, mažai planuota kelionė. Nemėgstu planuoti poilsio, nes tada nebelieka erdvės stresui, jei planai nesivykdo. Nuotykių nesuplanuosi. Kai kažkas nutinka suplanuotoje dienotvarkėje, vadinama problema. Kai įvykis nesugriauna plano – jis vadinamas nuotykiu. Pastarasis kažkaip geriau žiūrisi atostogų kontekste. Viskas ką esame nutarę, tai tik lankytinos vietos ir šalys. Lenkija, Slovakija, Čekija. Tikimės šįvakar jau miegoti kažkur prie Krokuvos. Už daugiau nei 800 km. Įmanoma? Taip. Pasieksim? Gal.
Keliuosi anksti, nes kaip visada pritrūko laiko pasiruošimui. Žadėjau nusipirkti naują miegmaišį. Reikia apsidrausti, kad jei kas, artimiesiems parvežtų gražiai supakuotą. Na čia blogiausiu atveju, o šiaip ir už pleistrus ir zelionką užsienyje geriau mokėti iš draudimo kišenės. Taip pat dar reikia palėkt nusipirkti atsarginę kamerą (mano endurkė vienintelė kamerinė, tai tikrai niekas neturės) ir grandinės tepalo. Pernai vieną flakoną vežemės devyniems (dešimtas – kardanas), tai galop pritrūkom, o dabar km bus daug daugiau. Planuojam kokius 3500 numint... Taupydami vietą sutarėm su Liudu paiimti vieną dviems.
Tikriausiai šitoj vietoj reikėtų pristatyti pakeleivius. Važiuoja trys mano vieni ištikimiausių pakeleivių. Romo (Quicker) nenusikratau jau trečią sezoną. Linksmas jaunuolis, kartais paburbuliuoja, bet į tai kreipiu mažiau dėmesio nei į praplaukiančius debesis. Kritiškas protas - praverčia. Romas šiemet jau pasiima ir savo moterį, antrus metus tos pačios klaidos nekartoja. Gi sakiau – praktiškas protas. Jo balastas – Rima. Draugiška, kantri, tyli, protinga moteris. Romas skonį turi. Trečias mūsų pakeleivis – Julius (Spiritus). Jis po pernykščių kelių ratukų su mumis iškūrė į motoatostogas 2012 ir ten prisicementavo galutinai. Linksmas kompanionas. Humoro jausmas suinstaliuotas su visais upgrade‘ais. Ir paskutinis, bet ne prasčiausias protingasis žmogus Liudvikas (Bolidas). Protingasis, nes jau pernai mums įrodė, jog yra gudresnis už savo išmanųjį. Ne daug tokių sutiksi. Jo atsiradimo kompanijoje istorija labai artima Juliaus. Pernai keli ratukai kartu, tada motoatostogos... ir prilipo prie mūsų kompanijos.
O visi kiti mūsų motošeimos nariai su mumis keliavo mintimis. Tiesą sakant, jiems ir skirtas šis pasakojimas. Turėjau kažką parvežti lauktuvių. Patys suprantat, kad ant moco daug neprisikrausi.
Taigi pirmyn ruoštis. Praktiškai viskas buvo susipakuota iš vakaro. Dar šį bei tą, kitą aną ir valandos nebėra. Ant moco ir pro duris į „Banginį“ nusigriebt kokį miegmaišį. Ten pataikau atsistoti prie kasos su nauja kasininke. Miegančioji gražuolė. Aš skubu, o ji kažkodėl ne. Dar aplankau bankomatą, dar reik į parduotuvę kelių smulkmenų... Tada draudimas. Kur važiuoju, visur dar nedirba. Pagaliau randu jau dirbantį. Čia irgi mergaitei kylą per daug klausimų: „O gal jums dar?... O gal jūs turite tai?... O jeigu dar pasiūlyčiau?...“ Man norisi išrėžti „ JAMU VISKĄ!!! NIEKO NETURIU!!! DRAUSK IR AŠ VAIŽUOJU!!! Jau 9:20, o man dar reikia grįžt namo, baigti pakuotis, užsidėti ant moco… Skambinu Juliui paklaust ar jis spės persimontuot padangą (norėjo pasikeist prieš kelionę). Sako, kad nespės. Skambinu Liudui, tas lyg jau viską susitvarkęs, sutariam, kad apsidraudęs užsuks grandinės tepalo ir tuo pačiu prigriebs man kamerą. Truputį mažiau skubos. Grįžtu namo,paskambinu Romui. Jis jau laukia degalinėj. Punktualus pasitaikė. Pats kaltas. Susitikimą nukeliam valandai, nes Julius prognozuoja tiek užtrukti. Randu laiko arbatai ir kompui. Dvi savaites gyvensiu be jo. Skambina Liudas. Jį draudžiant užlūžo draudikų sistema. Sėdi, laukia kol atsigaus. Neprognozuojamas reikalas. Misiją “tepalas” paveda man.
Prisiveržiu šmutkes prie sėdynės, išklausau eilinių pagyvenusios kaimynės “bet tai kokia tu šaunuolė… vaje vaje… į tokią kelionę…” ir išjudu. Susirenku visas raudonas prie kiekvieno šviesoforo. Nenori manęs šis miestas išleisti… Ilgai laukiu kol aptarnaus parduotuvėj. Vienas darbuotojas kankinasi su klientu. Gaunu ko atvažiavusi. Skubu į susitikimo vietą.
Emsi Savanorių pr. Visi jau susirinkę. Padarome keletą kadrų. Jau 11 val. Mes dar vis Vilniuje. Kur mes ten nakvosim? Krokuvoj? Už 800 km? Per Lenkiją? Per Varšuvą? Na gal… Pajudu, laukiu kol vaikinai išsirykiuos už nugaros. Išriedam iš degalinės. Dabar jau įtampa atslūgsta. Ko nepasiėmėm, be to apsieisim. Prieš akis beveik dvi savaitės laiko be jokių pareigų, darbo skambučių, interneto. Tik aš ir tie keturi žmonės, važiuojantys iš paskos. Judam Lazdijų link. Oras puikus. Saulėta, bet gaivu. Mažas incidentas pakeliui. Atsikrato mano krepšys su palapine. Blogai užtraukiau diržus. Pastebėjau, kad kažką pamečiau. Gaunam priverstinį sustojimą. Gerai, kad tai vietinės reikšmės tuščias keliukas. Dabar jau su pagalba viską prisiveržiu. Tikrai nieko nebepamesiu. Stojam degalinėje Lazdijuose. Kuro nepilu, tai padarysiu Lenkijoj. Jie to gėrio nestokoja. Prisimenam, kad mes ne kažką tepusryčiavę. Degalinės kava ir sumuštiniai. Perskaitau gautą SMS: “Graži ketveriukė Šauni vedlė Kur važiuojate? “. Rašo vienas motomanas, kuris nežinau ar norėtų būti identifikuotas . Hm, motomanams pro akis nepastebėti neprasprūsim… O ir nenorim.

Dar šiek tiek ir kertam Lietuvos – Lenkijos sieną. “Kaip čia viskas kitaip!..” – prisimenu draugų žodžius, pasakytus, kai sykį automobiliu kirtome Lietuvos - Latvijos sieną. Pakikenu sau šalme. Sustojam prie “Kantor”. Prie tokio keistoko – langelis restorane. Duodu tetai lietuviškų, teta man atgal Zlotų ir Eurų. Užsiperkam valiutos, vėl į balnus ir jojam toliau. Lenkijos platybės dar tik prasidėda. Nors kaimynų krašto nepažįstu ir navigacijos neturiu, bet vyrai nesiveržia vesti kolonos. Davė užmest akį į žemėlapį ir liepia vadovautis kelio ženklais. Vadovaujuosi. Važiavimas smagus. Esam tik keturi, o tai reiškia, kad gana greita ir vikri kolona. Keliai čia nieko neprastesni nei tie, kuriais važiuojame Tėvynėje. Taip, jais srautas gausesnis, bet motociklininkams jis kur kas draugiškesnis. Pastebėję mus, vairuotojai traukiasi į dešinę, tad galime lenkti net esant srautui priešpriešais. Vienoje atkarpoje taip įsismaginu, kad sustojus pailsinti sėdimųjų Romas man išsako pastabą. Taip pavojinga. Tačiau nulipęs nuo moco Liudvikas, manęs paklausia, kodėl taip nuobodžiai važiuojam, juk dar yra kur paspaust. Suprask tuo vyrus... Gal aš tiesiog važiuosiu kaip jau man pačiai atrodys... Toliau kelionė vyksta taip pat sklandžiai. Nors vienu momentu dangus duoda užuominų apie lietų, bet greitai jos išsisklaido. Šiandien lyti nežada. Žada ryt. Kai antrą kartą Lenkijoj sustojam kuro, jau 17:30. Dar iki Varšuvos per 100 km. Gal laikas išbandyti lenkų virtuvę? Apalpsim kur jų sostinės kamštyje iš bado... Čia pat degalinėj yra maitinimo įstaiga. Užsisakom. Palaukiam. Atneša. Na jo... Lenkijoj nebadausim. Porcijos su lyg dviem mums įprastom. Vyrai atidaro žureko sezoną. Čia tokia sriuba su kiaušiniais ir dešra. Kažkodėl jiems ji labai patinka... Skubam. Šokam vėl ant savo aparatų. Prieš Varšuvą Romas mane aplenkia – toliau naviguos jis. Čia vadovautis kelio ženklais jau nenorėčiau. Kaži kur atsidurtume... O Varšuva šauni. Net su savais kamščiais. Gatve, panašia į mūsų Geležinio Vilko, srautas juda gerokai virš 100 km/h. Kažkas panašaus būtų, jei visi pajūrio poilsiautojai judėtų namo mūsų autostrada ir dar nuolat norėtų kažkur persirikiuoti. Dalį kelio mus lydi dviejų vaikinukų užsėsta britva. Jaunuoliai sportbačiuose ir lengva vasarine apranga rodo mums kaip reikia važiuoti. „Greitkelis“ atsiremia į prieš šviesoforus sustojusiųjų virtines. Čia mes turim ryškų pranašumą. Kilometrų kilometrus filtruojamės. Lenkai draugiškai daro tarpą, kad tilptume su visais savo krepšiais. Kuo toliau, tuo tai daryti lengviau. Jau vietomis ir antrą pavarą sau leidžiu. Vilniuje dabar neršti tarp eilių bus vieni niekai. Taip smagiai prašokame Varšuvą. Kuo toliau, tuo labiau mums šis kraštas patinka. Stojam degalinėj dar nepalikę miesto. Reikia susinaviguoti. Jau 19 h. Tėviškės laiku. Iki taip trokštamo tikslo dar beveik 300 km. Atrodytų kas čia beliko, bet mūsų subiniukai jau nebe tokie švieži kaip buvo ryte. Jau važiuojant norisi dažniau pasimuistyti ar atsistoti ant pakojų. Judam tikslo link. Dar beveik 100 km mūsų sąskaitoj. Veda Romas. Kažkaip jau net verkt norisi, kaip būtų gera sustoti, o jis vis prašoka vieną, kitą degalinę... Jau šalme pati sau keikiu jį už nejautrumą mūsų sėdimosioms. Pamatau degalinę, pati rodau, kad laikas stot. Nušokus nuo savo ryžo strykčioju po aikštelę. Smagumėlis!!! O kaip mūsų grandinės? Būtų laikas pasirūpinti ir jomis. Vaikinai man labai gražiai sutepa grandinę. Maždaug tiek pat sutepta ir galinė padanga. Visa baltuoja. Tikrai labai gražiai pasidarbuota. Pagiriu. Vyrus reikia girti dažnai ir daug. Kaip kitaip jiems žinot, kokie šaunūs yra?
Jau beveik 21 h. Lietuviškai. Pavargę. Tęsiam kelionę. Važiuojant temsta – kelionės tai tikrai nepalengvina. Vėl po 100 km leidžiam motociklams pailsėti. Taip taip, motociklams, negi mes, o ne jie čia pavargę Kelios minutės ir vėl lekiam. Iš pakelės liepų siluetų lieka tik stiprus jų kvapas. Jos ten velniškai vešlios, aukštos ir apsipylusios žiedais. Visos pakelės. Tikras liepos mėnuo. Liepų kvapo atostogos. Stojam likus apie valandai iki tikslo. Nulipam pailsėti. Nakties tamsa. Gal čia duos pavalgyti? Bet parduotuvėlės berniukai sakosi galį pasiūlyti tik stipriųjų gėrimų. Mūsų vaikinam sušvinta akys, bet dar tam ne laikas. Paaiškina, kur galime pavalgyti. Pažada superinius kebabus. Keletas kilometrų iki jų. Susirandam rekomenduotą kioskelį. Miestelio aikštelėje stovi kioskelis. Prie jo stovi dėdė su automobiliu, iš jo sklinda garsi daina. Rima mums paaiškina, kad tai vietinis topų topas. Dėdė azartiškai kerta kebabą. Vadinasi valgoma. Užsisakau. Aštrų. Tetutė dar perklausia ar tikrai tokio noriu, nes jis AŠTRUS! Kalba ji lenkiškai, aš ženklais, bet susišnekam. Matyt nepasirodžiau jai aštrių pojūčių mėgėja Gaunam kas ką užsisakę. Dar sykį įsitikinam, kad lenkai gaminti moka. Kol godžiai žiaumojam privažiuoja vietinių kietiakų prigrūsta mašina. Išlipa garsiai kalbėdami. Pakilę decibelai rodo kraujyje esant alkoholio. Mus nužiūri, bet nesusidomi. Na gal tik šiek tiek, nes mes veblenam paukščių kalba, bet parūkyt mūsų neprašo. Nepavojingi.
Jau vidurnaktis mano laiku (visi kiti seniai gyvena lenkišku). Pakoreguojam galutinį tikslą. Imsim kempingą neprivažiavę Krokuvos. Sekam Romą. Įvažiuojam į kažkokią gyvenvietę. Važiuojam jos gatvėmis, pasukam į kairę ir kiek pavažiavę sustojam. Romas atsidaro stikliuką ir teigia, jog šis nuosavų neprastų namų rajonas ir yra pažymėtas kaip kempingas. Apsidairom, nieko panašaus. Gal kažkada ir buvo... Vadinasi teks pravažiuot Krokuvą ir apsistot pradiniame tiksle. Dar apie 50 km kelio. Naktį kilometrai tirpsta ilgiau. Įvažiuojam į Krokuvą. Romas apsuka garbės ratą centru, mes iš paskos – dukart tom pačiom gatvėm. Manėm, kad čia mums nori miestą parodyti. Sustojęs paaiškins, kad kažką sugrybavo. Galiausiai pasiekiame taip trokštamą kempingą. Sustojam apšviestoj aikštelėj prieigose ir siunčiam desantus žvalgybon. Grįžta nešini žinia, kad ten tamsu, vartai užrakinti, nieko gyvo nesimato. Negi vėl ne? Jau jėgų likę labai ne kažką... Mano laiku jau beveik 1:30. Diena buvo ilga, už nugaros virš 800 km, o su nakvyne vis dar neaišku. Liudas su Julium išvažiuoja prie vartų paburzginti, gal kas išlįs. Neišlenda. Prie vartų rado vieną telefono Nr., prie stulpo čia dar vienas kabo. Abu to paties kempingo. Abu be lenkiško kodo. Niekas nežinom, koks jis. Liudui kažkas iš namiškiu parašo, ką prirašyti priekyje. Svarstom, ką daryti. Gal ieškotis nakvynės hosteliuose, kažkokių nakvynės namų matėm pakeliui. Visi sužiursta į mane ir liepia tart žodį. Skambinkit kempingui. Julius imasi atsakingo darbo. Surenka numerį. Visi apuoko akim žiūrim į jį. Kažkas atsiliepia. Valio. Suprantam, kad kalba krypsta gera linkme. Mus įleis.
Pro vartus įleidžia pagyvenęs dėdė. Surenka pinigus. Man gaunasi 14 Zlotų. Šalta, drėgna. Statom savo trobesiukus visiškoje tamsoje. Po to galime atsipūsti. Susėdame aplink stalą kempingo lauko kavinėj. Čia atrodo viskas apleista. Pasišviečiam savo švieselėmis. Sėdim diskutuodami, kokie mes šaunuoliai, kiek daug galim, kai norim. Prisimenam visus, kurie šiemet supasavo motoatostogas. Kompanija daug tylesnė. Nėra pačių šnekiausių. O gal tiesiog tie, kurie yra jau visą energiją ištaškė pakeliui. Vyrai geria kažką stipraus užgerdami alumi. Nusipelnė. Ryt laukia jau kur kas turiningesnė diena. Pagaliau pradėsime atostogauti. Šiandien dirbom. Atsilabinam ir einam kiekvienas į savo guolį...
 

Ryju tekstą, noriu dar. Atrodo, kad su jumis kartu važiuoju

Dėkui, piktazJDS, man tokie padrąsinimai labai reikalingi Būtinai bus daugiau

Gerai varai - varyk toliau !!!

Antradienis, liepos 2 d. Pabundu. Velniškai tvanku. Keista. Užmigti sekėsi sunkiai, nes buvo šalta. Prasegu palapinę. Saulė tvieskia tiesiai į mus. Dar tik 8 val. (toliau lai bus vietos laiku, nors mano laikrodis patriotiškai visas atostogas gyveno valanda skubėdamas). Kai mačiau telefoną paskutinį kartą buvo 3 val. nakties. Vadinasi miego būta ne kažką. Girdisi greitkelio triukšmas. Jis čia pat už tvoros ir krūmų. O manėm, kad mes prie upės... Romui tai buvo svarbus kriterijus renkantis kempingą. Išlendu lauk iš palapinės. Vaizdas niūrokas. Aukšta nešienauta žolė, seni kemperiai. Atrodo, kad visi evakuavosi viską palikdami. Kai kur džiuvo drabužiai, bet nė gyvos dvasios nesimatė. Saulė kaitino. Tikriausiai kempingo sargas nemelavo vakar įspėdamas, kad šiandien turėsime itin karštą dieną. Štai ir turim. Padykinėju. Miego norisi, bet lįsti atgal į palapinę – ne. Pasiimu kilimėlį ir miegmaišį ir įsitaisau po sena, vešlia liepa. Būtų tikras gėris, jei bičių dūzgimo jos žieduose neužgožtų greitkelio ūžesys. Bent nekaršta. Taip snūduriuoju iki kol visi atsikelia. Prasideda rytinės procedūros. Ryte duše sulaukiame žadėto šilto vandens. Punktualiai. Nuo 9 ryto. Visi pasinaudojam šiuo civilizacijos stebuklu. Vakare mums buvo sakyta, kad pasinaudoję juo turėsime susimokėti po 7 Zlotus. Tik negi eisi ieškoti kam juos paduoti?.. Nutariam, kad dar vienos nakties čia nenakvosim. Važiuosim į druskų kasyklą, tada Aušvico konclagerį. Naktinį paklydimą Krokuvoje užskaitome kaip miesto apžiūrėjimą. Gal visai įmanoma šiąnakt jau lovą klotis Zakopanėje... Daug negaišdami susipakuojame daiktus. Atrodo nieko čia neveikėm, bet jau beveik vidurdienis. Išriedam iš teritorijos. Keli šimtai metrų ir pamatome upę. Tai štai kur ji! Po kaire ant upės kranto nusižiūrime kavinę. Stojam. Naktiniai kebabai jau iškeliavę į nežinomybę. Reikia pasistiprinti. Užsisakom. Gaunam viena sriubos lėkšte daugiau nei prašėm. Vaišinga šalis. Mums patinka.
 

Liuks reportažas, varykit taip ir toliau
Bet pala - vis žurekas ir žurekas. Nejau buvot Lenkijoj ir niekur fliakų nevalgėt?

Ačiū
Apie fliakus bus dar Juos laikėmės kulminacijai Kokia Lenkija be fliakų?

Butu idealu rytoj ryte atejus i darba prie kavos paskaityti sekanti posta Lietuviskos aktualijos jau seniai nesiskaito

Na jei šiąnakt nemiga kankins...

Prisikertam, šokam ant dviračių ir minam paskui Romą. Mūsų laukia druska. Reik skubėt kol japonų turistai jos nesulaižė. Lekiam Krokuvos aplinkkeliais. Srautas juda greitai, keliai puikūs. Romas spaudžia 120 km/h, mums tenka ir greičiau, jei atitrūkstam ir stengiamės prisivyti. Daug greičio matuoklių. Tereikia pasiduoti tėkmei ir reaguoti į automobilių greitį – vietiniai puikiai žino, kur nereikia persistengti. Būčiau taip lyriškai ir tęsus kelionę, bet staiga iš pirmos juostos vilkikas metasi į antrą užkirsdamas man kelią. Mūsų greičių skirtumas ir atstumas iki jo priverčia mane sulaikyti kvapą. Atsidūstu tik suvokus, kad dar ne šiandien... Na bent ne dabar ir ne čia. Kažkaip ne feng šui būtų susiprojektuot į fūros subinę. Pralenkęs lėtaeigį sunkiasvorį vilkikas grįžta į pirmą juostą. Man kelias atsilaisvina. Pravažiuodama jį, pakeliu akis į vairuotoją. Mūsų akys susitinka. „Ką? Kietas?“ – pagalvoju. Turėčiau aš tokį tanką irgi kieta būčiau. Toliau viskas vėl puikiai. Adrenalinas palaipsniui sutirpsta, pulsas nukrenta, pradeda imti miegas. Lesu nuo bako. Toks trumpas kelias – reikia tik vieną miestą aplenkt – o spėju apturėt savijautą nuo vieno kraštutinumo iki kito. Matyt vakarykščio nuovargio kelios valandos miego neneutralizavo. Pasimato nuorodos „Kopalnia Soli Wieliczka“. Įriedam į parkingo aikštelę. Pribėga vaikinukas susirinkt rinkliavos. 10 Zlotų. Parodo į ženklą. Bet tiek parašyta automobiliams... Bandom paaiškinti, kad mes keturi telpam į vieno vietą... Romas mus nuramina. Tai tik 10 Zlotų. Už tai šalmus ir mano kelių apsaugas leidžia pasidėti sargo būdelėje. Tai labai neblogas dalykas, mat lauko temperatūra artima kūno. Vaikinai, važiavę man iš paskos, sakosi mane jau pakeliui peržegnoję. Sakosi apturėję strioko. Julius didžiuojasi jam atkeršijęs – pravažiuodamas parodė vidurinį pirštą! Taip, matyt furistui dieną tas tikrai sugadino... Saulė įnirtingai plieskia. Einam aiškintis kur čia apsibilietuoti. Kasoj paliekam po 75 Zlotus. Romas su Rima nusiperka teisę fotografuoti. Dar po 10 Zlotų. Imam turą su angliškai kalbančiu gidu. Rusų mūsų kompanijoj pasirodo ne visi supranta. Turim dar 20 min. iki mūsų ekskursijos. Prisėdame pavėsyje. Aplink labai energingai tarpusavyje bendrauja japonų turistai. Įdomu apie ką juokauja šie miniatiūriniai pagyvenę žmogučiai. Taip skaniai juokiasi.. Taip pat skaniai, kaip mes dabar geriam šaltą kolą.
 

Jau beveik antra valanda, o niekas nevyksta. Jau imame nerimauti, gal ne čia laukiam... Staiga pasigirsta angliška vyriška šneka. Kviečia rikiuotis prie įėjimo. Ilgai leidžiamės mediniais laipteliais. Žemyn, žemyn, žemyn... Galiausiai žemiau nėra kur, apspintam gidą. Nepirkau leidimo daryti paveiksliukų. Taip vadinu nuotraukas, kurias papaišo mano kovinis telefonas. Visą kelionės vaizdinę medžiagą kaupiau jame. Kažkokia pagarba neleido vogti vaizdų nesusimokėjus. O ir neverta, nes Romas nešėsi tikrą aparatą. Temperatūra ten 14-16 laipsnių. Gėris. Moto striukės tokios jaukios patapo. Gidas pasakoja kas čia kaip ir prie ko. Istorija. Kaip tobulėjo technologijos. Viena kita legenda. Erdves skiria sunkios durys, kurias pravėrus ima traukt toks skersvėjis, kad sunku jas nulaikyti. Čia kažkokia ypatinga vėdinimo sistema. Tikriausiai nereikia minėti, kad šviesa čia tik dirbtinė. Saulės kasos į tokį gylį sau kelio neranda. Dabar elektra. Anksčiau – ugnis. Tuomet čia būta nė vieno gaisro. Sienos, lubos, grindys – viskas čia sūru. Esam raginami giliai kvėpuoti, nes net oras čia prisisunkęs visa ko geriausio. Su lyg kiekvienu įkvėpimu jaučiu kaip sveikstu nuo visų lygų. Ypač nuo tų, kurių dar neturiu. Jaučiu kaip jos tolsta. Plius dar du metai alkano gyvenimo iš pensijos. Reik gal paviršutiniškiau kvėpti... Su lyg kiekviena erdve 75 zlotai už bilietą pinga. Įspūdis vertas kiekvieno cento. Požeminiai ežerai. Koplyčios. Didžiulį susižavėjimą sukelia bažnyčia. Viskas iš druskos. Taip dūsuojam sūriu oru apie pusantros valandos. Tada pasiūloma arba kilti į viršų, arba dar tiek pat techniškesnės ekskursijos. Mūsų žingeidumas jau patenkintas. Nutariam kilti. Einam paskui gidą ilgais koridoriais. Veda prie lifto. Vingiuojam druskų tuneliu, praeinam keletą sunkiųjų, skersvėjų trankomų durų. Štai ir liftas. Dviaukštė grotų dėžutė. Iš karto užpildomi abu aukštai. Laiptukai į pirmą aukštą – žemyn. Į antrą – aukštyn. Susispiečiam grotuotoje erdvėje. Tai štai kaip paukštyno vištos jaučiasi... Intymus artumas su pirmą kartą matomais žmonėmis. Kaži ko anie ten taip šypsosi?.. Pradedam kilti. Smagumėlis. Greitis didelis. Dienos šviesa. Šiluma. Laukas. Karštis... Su Julium ir Liudviku puolam ant suoliuko šešėlyje. Laukiam kol pakils Romas su Rima. Gaunu SMS. Nežinomas numeris. Nelietuviškas. „Laba Čia Andrius iš Zakopanės rašo...“ Iš karto man mintis: „Koks Andrius? Iš Zakopanės? Neturiu nieko bendro su jokiais Andriais iš Zakopanės...“ Tiesa sakant, net su ne Andriais Zakopanėje nieko bendro neturiu... Na bet skaitant toliau viskas išsiryškina.

Andrius (vienas iš trijų mūsų kompanijos Andrių) ten atostogauja. Be motociklo. Buvo minėjęs, kad varys, bet prisiminsi čia visų planus ir ketinimus... Tai sėdi jis jau Zakopanėj ir tokia linksma kompanija kaip mūsų žmogui nepamaišytų. Puiku. Mes kaip tik šiąnakt ketinam ją pasiekti. Dabar turime, kas mums gali parūpinti nakvynę.
Sulaukiame Romo ir Rimos. Nubėgu ledų. Ledai puikūs... Vyrai derina maršrutą į Aušvicą. Iki jo netoli, nėra nė 100 km. Atsiimam iš sargo savo ekipiruotę. Sėdam ir išriedam į jau pilnas gatves automobilių. Piko metas. Kamščiai. Velniškai karšta. Stojam kuro. Kelionė iki išriedam į užmiestį stipriai prailgsta. Toliau padėtis ryškiai pasitaiso. Keliukai per miestelius - nuolat reikia pagreitėjus vėl lėtėti-, tačiau gana žaismingi. Posūkiai, vaizdingas peizažas. Pasiekiame tikslą. Jau beveik 18 val. Mokėti už įėjimą nereikia, bet parkingas mokamas. Už tai kad leidžia pasistatyti savo mulus reiks susimokėti po 8 Zlotus. Įžengiam į skausmo ir kančių teritoriją. Ramuma. Viskas labai tvarkinga. Raudonų plytų pastatai tikrai neatrodo skurdūs ar nykūs. Pradžioj dar ėję kartu, išsibarstom kas sau. Barakų viduje įvairios ekspozicijos, instaliacijos. Kalnai batų, akinių, lagaminų... Ten kabo draudimai fotografuoti. Kai kurių taisyklių visgi laikausi. Ilgai vaikštau po tuščius pastatus. Vakaras. Lankytojų beveik nebelikę. Sunku kažką susitikti. Tik tu ir istorija. Krematoriumas... Kartuvės... Apsaugos bokšteliai... Dviguba spygliuotos vielos tvora... Dabar čia tokia neapsakoma ramybė... Kitaip ir būti negali, juk čia mirtis įsismelkus į kiekvieną žemės lopinėlį, į kiekvieną plytą sienoje... Vaikštau kol kojos ima sunkiai dirbti savo darbą. Jau atrodo beveik visur užsukau. Traukiu atgal. Išeinu pro vartus su užrašu „Arbeit macht frei“. Pasileidžiu tiesiai per plačią veją. Kai jau nužingsniuoju ja kokių 30 m. pasigirsta piktas vyriškas balsas. Kalba lenkiškai. Suprantu tik, kad bara mane, nedorėlę, žolės mindytoją. Grasina baudomis. Suprantu tik, kad piniginėmis. Ačiū dievui, nes jau maniau ką nors bus pasiuntę malkų krematoriumui ir lagerį paliksiu per kaminą. Koks tikslas bartis, kai iki „kito kranto“ man liko dar tiek pat. Ar eisiu atgal, ar pirmyn, vis tiek būsiu pripėdavus 60 m vejos. Turiu pastebėti, labai vešlios. Tikrai verta nuodėmės  Prisiartinu prie Romo ir Rimos sėdinčių ant suolelio. Prigulu ant gretimo. Jie liepia sėstis, nes vėl būsiu išbarta. Jie jau už tai gavo velnių. Man nerūpi. Užmerkiu akis. Žiauriai gera. Girdžiu artėjant Liudo ir Juliaus balsus. Reikia stotis. Eisim pas motus. Kursim ir važiuosim. Pasijuntu išalkus, pavargus, daug įspūdžių. Norisi miego.
 

Kartuvėse (kur fotkėj ne turnikas), po Niurbergo proceso buvo pakartas pats Aushwitz'o koncentracijos stovyklos vadas Rudolf'as Hoss'as.

Nežinojom. Dėkui, Tomai. Manau nusipelnė...

Ačiū tau už pasakojimus, labai įdomūs tiek pasakojimas tiek maršrutas. Wieliczk'ų druskų kasykla ir Aushwittz-Birkenau koncentracijos stovykla, tai vienos įspūdingiausių vietų net tik Lenkijos mastu.
Įmesk daugiau fotkių, jei turi, iš druskų kasyklų vidaus, tai atvėps žandikauliai ten nebuvusių, pamačius ką galima padaryt giliai po žeme.

ItWasNotMe, kai rašai apie vyrus - skaitau with pressure, kai rašai apie buitinį motomanų-ių realizmą - skaitau with pleasure
Tęskite!

Domantai, labai įdomu būtų sužinot, kuri čia vieta sukelia pressure Prieš vyrus nieko neturiu. Priešingai
Tomai, druskų kasyklų foto gal Romas kada teiksis įmesti, vidaus aš nefotkinau
Smagu, kad yra skaitančių Lengviau rašyt, kai ne vien sau rašau

As vietoj Osvencimo buciau geriau Krokuvoj po pili ir senamiesti pasibastes, kazkaip lb netraukia tokios tragiskos vietos. Buvau keleta kartu tose vietose, Vielicka aplankem, tikrai cool! tiesa buvom su lenku grupe, nes visi skirtingom kalbom kalbam, as daugmaz kertu lenkiskai, tai dar ivairiu bajeriuku isgirdom... Gaila, vaziavom auto, tai keliai uzkniso juodai, vaizdai nieko, bet lb apkrauti, velkasi letai... nuo Krokuvos iki ceku sienos virs 3 val. vaziavom, nesirinkom autostradu, kad kazka pamatytumem, tai laiko padejom.

Krokuva jau buvau porą kartų lankius. Kiti irgi didelio noro neišreiškė. Labai karšta diena iškrito, tai mieste su visa moto amunicija labai ne kažką. O Aušvicas man paliko įspūdį. Aš į tokius dalykus žiūriu visiškai ramiai. Neturėjo taip būti, bet buvo.

Citata:

Cituoju: ItWasNotMe Domantai, labai įdomu būtų sužinot, kuri čia vieta sukelia pressure Prieš vyrus nieko neturiu. Priešingai Tomai, druskų kasyklų foto gal Romas kada teiksis įmesti, vidaus aš nefotkinau Smagu, kad yra skaitančių Lengviau rašyt, kai ne vien sau rašau

Fūristas blogas, apsauginis blogas, chebra irgi, jeigu padangą grandinės tepalu sutepė (suprantu, kad tai draugiškas šaržas)
Kur jau čia neperskaitysi, kai sėdėjome prie plokštinės, jūs dalinotės įspūdžiais iš kelionės:
-O atsimenat kaip ten?...
-CHICHICHI!!!
-O atsimenat kaip tada?...
-CHACHACHA!!!

Aosauginis nuostabus - tikrai atiduočiau jam prižiūrėt savo veją, jei tik tokią turėčiau. Puikiai atlieka savo pareigą. Čia aš tokia kartais F**k the system* būnu Stengsiuos, taisysiuos
Maniškiai irgi puikūs, su ne puikiais tikrai nebūčiau važiavus tūkstančių kilometrų ir ne vienus metus. O, kad vienas iš kito pasišaipom, tai čia jau tikros draugystės ženklas. Jie apie mane irgi manau turėtų ką pasakyti
O furistas blogas...

Taip koncentracijos stovykloj ir likote?
Ar bus daugiau? Čia visokie dar neatostogavę godžiai ryja akimis svetimus kilometrus

Jau beveik 19:30 kai užkuriam variklius. Dar Romui tarstelnu, kad stotų artimiausioje degalinėj, nes šiandien pusryčius suvalgę patys, pietus, užuot pasidalinę su draugu, atidavėm priešui... Reik susileisti bent degalinės sumuštinį ir kavos, kad nereiktų derėtis su besimerkiančiom akim, kad dar paspoksotų į kelią. Iki Zakopanės apie 130 km. Na bent jau žinom, kad ten mūsų jau laukia vienas trivietis kambarys ir dviviečiai apartamentai. Kol slankiojau po lagerį su Andrium SMS‘ais suderinom, kad apsistosime tam pat name, kur ir jis. Bent jau pirmą naktį, nes antrai nakčiai dvivietis jau rezervuotas kitų.
Degalinė pasitaiko nė neišvažiavus iš miesto. Pasistveriam sumuštinių, pasidarom kavos. Dieviškai skanu. Čiaumojam prisimerkdami, nedaugžodžiaujam. Nusivalom taukuotas lūpas ir merkiam galvas atgal į šalmus. Reik skubėti. Miestas tolsta – ūpas kyla. Peizažas įskaitinis. Po truputį dieną keičia vakaras. Jau ir ant dainų patraukia (šalme privatumas didesnis nei duše – net kaimynai negirdi...) Mažai man tereikia – sumuštinis su kava ir aš vėl važiuoju plačiąja prasme. Dangus pradeda dažytis įmantriom spalvom. Kelias džiugina. Salsta dūšia... Aišku viską turi sugadinti vakaro vėsa. Košia kiaurai. Džinsai mažai tešildo, o ir striukę perpučia. Demonstruoju akrobatinius triukus bandydama užsisagstyti ventiliacijas. Efektas ginčytinas, bet bent muistydamasi sušylu. Priešais degalinė. Romas rodo posūkį į dešinę. Stosim. Pasirodo ne aš viena ataušau. Rengiamės. Ant džinsų užsitempiu dar ir moto kelnes, ant striukės Liudas vėl pasiūlo savo lietaus ploščių – bent neperpus. Vėl šokam ant mocų ir į kelią. Pasimato kalnai, keliai darosi vingiuotesni. Gaunam kažko panašaus į greitkelį. Jau tamsu. Prieš Zakopanę dar pravažiuojam kelio remonto atkarpas. Nudrožtas asfaltas. Mocas plaukioja. Vairą muša iš rankų. Dar šiek tiek ir mes jau kalnų kurorte. Matosi gyvenimas čia verda. Sekam Romą, Romas – rodyklę navigacijos ekrane. Stojam galutiniam taške. Apie 22:30. Skambinam Andriui, kad pasitiktų svečius. Suriedam į kiemą. Vieta nebloga. Iki centro vos kelios minutės pėsčiomis. Pasitinka ir šeimininkė. Pagyvenusi moteris. Puikiai kalba angliškai. Už nešulių ir į namą. Parodo mūsų kambarius. Vaikinai jama dviaukštę lovą . Kažkodėl ji juos masina. Aš vaikystėj tokia atsidžiaugiau, tai net nepretenduoju. Apsiforminam ir į miestą. Ryt žadam dieną skirti apsidairymui po apylinkes. Be mocų. Galim atsipalaiduoti. Tamsiais patvoriais išlendam prie centrinio stadiono. Shortcut‘ai yra gerai. Per kelią ir tiesiai į zakopaniškąją Basanavičiaus gatvę. Ieškom kas mums duos naktipiečius. Visi užsidarinėja. Ne kažką. Teks imti kebabus. Stojam į eilę. Užsisakom. Vienas drąsuolis paklaustas ar jam į alų įpilti sirupo papurto galvą išreikšdamas sutikimą. Žiūrim kaip tai atrodo. Na gal ir nieko... Visi seka jo pavyzdžiu. Aš alaus negeriu. Nemėgstu ir tiek. Bet jei čia nesijaus alaus skonio tai gal ištversiu... Pasiimu ir aš. Susėdam lauke. Vyrai gano akis. Ne į architektūrą, žinoma. Turi ką pasakyti apie kiekvieną praeinančią. Intriguoja jų pastabumas detalėms. Mezgasi smagi šneka. Kebabai puikūs. Alumi su sirupu vaikinai nesusižavi, bet man jis priimtinas. Liko dar vienas reikalas. Alus alumi, bet... Kebabų pardavėjos mostelį ranka – sako eikit ten ir rasit. Einam gatve aukštyn. Jau ilgokai, tiek tikrai per daug, bet neradom pakeliui nieko panašaus į gėrimų parduotuvę. Gatvė čia jau tuščia. Nė vieno praeivio. Iš skersgatvio po kairę ateina vyras. Susistabdom. Sakosi ką tik va uždaręs parduotuvę. Siūlo paėjėti dar porą šimtų metrų. Ten yra degalinė. Na gerai, keliaujam. Netoli gi. Nueinam kokį kilometrą. Nieko. Keistas tas kalnų žmonių atstumo suvokimas... Maždaug už 2 km. pagaliau pamatom Shell‘o šviesas. Kaip naktiniai drugeliai skriejam į jas. Suvirstam degalinėn. Aš prie kavos aparato. Kiti prie alkoholio. Lieka grįžti namo. Einam tuščiu miestu. Linksmumas liejasi per kraštus. Visi velniškai šmaikštūs. Ypač aš. Sukeliu susidomėjimą, su kuo aš tą kavą ten pasidariau, nes labai jau ji mane linksmina... Taip smagiai parkeliaujam į kiemą. Ten lenkų jaunimas prisituristavęs sėdi prie stalo. Vis dar sėdi. Kai mes atvažiavom jie jau ten kilnojo alaus skardines. Tebekilnoja. Pakviečia prisijungti. Mes gi draugoviški. Net kalbos barjeras mums ne barjeras. Jie mūsų žinomom kalbom nešneka. Taip ir bendraujam. Vietomis akivaizdžiai nesusišnekėdavome, bet procesas vis tiek smagus. Pas mus tik Romas lenkiškai pakalbantis, bet visiems neprivertėjaus. Aš daugmaž suprantu, ką jie šneka, bet atsakyt nieko negaliu. Sėdžiu idiotiškai išsišiepus ir manau to turi pakakti. Kai persisotinam bendravimo vienas po kito kylam nuo stalo, atsilabinam ir einam vidun. Kam nesimiega dar užsukam į Andriaus apartamentus palėpėje. Čia mus aplanko ir keisčiausias iš lenkučių. Velniškai šnekus. Mes geri klausytojai. Gerai, kad jis jaučią saiką ir palinkėjęs labos nakties uždaro duris iš kitos pusės. Laikas ir mums į guolius. Jau beveik 2:30. Ryt bus nauja diena – reiks gamint naujus įspūdžius.
 

Pamaniau, kad reiktu keletą fotkių įmest
 

Dėkui skaitantiems Dar tik dvi dienos iš dvylikos... man pačiai jau primena Tūkstančio ir vienos nakties pasakas Man viską papasakot ne daug trumpiau truks matau

Citata:

Cituoju: ItWasNotMe Nežinojom. Dėkui, Tomai. Manau nusipelnė...

Nezinojai, tai kule cituoji ir "afigienai" "mandrus" atsiminimus rasai apie tokius dalykus... Buvai Aushvice ir tesugebi parasyt ... -"tipo turnikas", "mociutes neduonkepe"..., liudna.

Citata:

Cituoju: carius Nezinojai, tai kule cituoji ir "afigienai" "mandrus" atsiminimus rasai

Nepatinka neskaityk, kas tu toks, kad aiškini kam ką sakyt? Tokie kaip tamsta tą "stovyklą" ir įkūrė, tokį patį požiūrį puoselėjo, kad jie kažikuom teisesni už kitus... Nori kažką papasakot - sėsk ant moco, važiuok ten, o grįžes papasakok savo įspūdžius, jei kam nors bus įdomu - paskaitys.

Citata:

Cituoju: carius Citata: Cituoju: ItWasNotMe Nežinojom. Dėkui, Tomai. Manau nusipelnė... Nezinojai, tai kule cituoji ir "afigienai" "mandrus" atsiminimus rasai apie tokius dalykus... Buvai Aushvice ir tesugebi parasyt ... -"tipo turnikas", "mociutes neduonkepe"..., liudna.

Dėkui už kritiką. Man garbė, kad pirmąjį savo postą motomanuose skyrėte man. O ypač žinant tai, kad čia anketą turite jau tris metus...
O kad žinotumėt kiek daug aš dar ko nežinau... Viso gyvenimo nepakaks sužinoti. Gaila tik, kad gaištate savo brangų laiką skaitydami tokius paistalus Jie skirti mano bendrakeleiviams ir bičiuliams, kuriems smagu prisiminti mūsų žygius. Nei čia mandra, nei afigiena... Aš fizikė, ne filologė, tad sory, jei nekaip dėstau mintis, o turinys tiesiog įspūdis.
Retorinis klausimas. Jei aš tapyčiau siaubingus paveikslus, bet vis tiek būtų kam patinka į juos veizėti, ar turėčiau teisę į savo darbų parodą?