Motomanų Diskusijos » Kelionės ir poilsis » 12-os dienų 4000 km kelionė į artimąją Europą (2013 Liepos 20)

Et, vietoj tų kelių sakinių, skirtų niurzgai, geriau būtų keli sakiniai apie kelionę. Danguole, esu labai laiminga, kad vis tik rašo fizikė, o ne filologė, bent skaitosi lengvai ir man labai suprantamai.

Aš kaip ne iš 'Playstation generation' , suprantu Carius pąstabą dėl cinizmo. Susiduria kartos ir susidurs! Fojė-kitoks pasaulis.
O iš autorės tikiuosi tolimesnio pąsakojimo, su jai būdinga maniera,detalėmis ir braižu, su minčių eiga ir jokiais būdais ne su už$ąkojamaisiais(komentatorių) pastebėjimais ir įspūdžiais

Kol Danguolė kuria sekantį įrašą, pamaniau idėsiu trumpą video iš kelionės... Jame - truputis Varšuvos.

http://www.youtube.com/watch?v=xcqIfRrjbDs
 

Šaunuoliai

Prasibundu vidutiniškai anksti. Jau po 9-ių. Visi du kambariokai dar miega nebe kietą ryto miegą. Išlendu iš kambario, pabimbynėju koridorium. Grįžtu, dar pabandau migti. Užmušu kažkiek nuobodaus ryto meto. Pradeda krutėti dviaukštės lovos fauna. Išsiruošiu į dušą. Tiesa, dušas čia vertas atskiro pasakojimo. Tiksliau jo dydis. Tualeto, beje irgi. Andriaus buvom įspėti, kad jais naudotis yra tikras iššūkis. Iki šiol mums didelė paslaptis, kaip Julius, toks didelis vyras, užėjęs pasisvečiuot pas baltąjį civilizacijos stebuklą, sugebėdavo užsidaryti patalpos duris... Aišku, mes visi labai džiaugiamės, kad vis gi sugebėdavo. Dušas dar mažesnis. Tai tiesiog maža patalpėlė (maždaug 68,5 x 67,2 cm), kurios durys atsidaro tiesiai į koridorių. Be jokio prieškambario. Tai reiškia, kad jei nenori neštis savo drabužių po dušu, turi nusirengti koridoriuje. Kad taip daryti nereikėtų, vidinėje durų pusėje yra kabliukai drabužiams pridengti dušo užuolaida. Mano mėginimas nusirengti viduje baigiasi tuo, kad užkliudau dušo rankeną ir atsuku vandenį. Lieku išmaudyta su drabužiais. Tada to dar nesuprantu, bet tai – ženklas, įspėjimas, apvaizda... Kai grįžtu į kambarį, jame jau nebe du, o trys vyrai. Andrius jau irgi išsimiegojo. Atnešė žinią, kad mūsų balandėliai jau turėtų apleisti apartamentus, nes rezervavę klientai jau tarpdury. Skambinu ir prašau ruoštis lauk. Visi suvirsta į mūsų ankštą kambarėlį. Dar ir šeimininkė įsispraudžia. Susirenka mokesčius. Po 40 Zlotų naktis mums ir po 50 balandėliams. Tiesa, jie moka už vieną naktį, mes – už dvi. Dar vieną naktį liksim čia. Kur padėsime Rimą su Romu kol kas galvos nesukam. Rūpinamės dabartimi. Reikia eiti pusryčiauti ir kopti kalnan. Lapnosim į Giewont‘ą. Andrius kritiškai nužiūri savo kuprinės turinį. Lietaus aprangos nereikės – oras nuostabus. Į jos vietą įsiūlau jam savo drabužėlį, nes nutariu, kad ant kalno man bus šalta. Jei reiktų pačiai neštis, tikrai neimčiau, bet dabar... Beveik 12:30 uždarome kiemo vartelius iš lauko pusės. Kryptis – centras. Tikslas – pusryčiai. Prieš perėja sustojam praleist atkriokiantį moto. Pasitikdami akimis iš priekio niekas neabejojom, kad tai KTM‘as. Visgi prekiniu KTM ženklu tapusi oranžinė mus apgavo – ne KTM‘as. Eidami svarstom vykimo iki kalno scenarijų. Pasiūlymą eiti pėsčiomis atmesti verčia vidudienio karštis. Karšta net nejudėti. Taxi? Arkliukais? Nieko nenusprendžiam, gal per alkani. Aptūpiam porą stalų restorane, kuriam norėjom prisėsti vakar, bet jie užsidarinėjo. Užsakymą priimanti padavėja yra ryškiai ne mūsų vaikinų skonio. Aiškinu, kad ne visos moterys darbą gauną už grožį. Retai bet pasitaiko, kad darbdavio pasirinkimą lemia darbštumas, patikimumas... arba galiausiai gi reikia kažką priimt į vietą, kurios niekas nenori. Visus pietus lydi gretimos maitinimo įstaigos darbuotojo, apsirengusio valgiaraščiu, įkyrus šūkavimas apie neįtikėtinus pietų pasiūlymus. Nutariam, kad tokią gatvės bausmę gauna prasižengęs padavėjas. Dar gatve slankioja mergina dalinanti skrajutes. Leopardo raštų palaidinė. Mūsų vyrai ir apie tokias turi ką pasakyti. Linksmos kalbos iki gaunam maistą. Pusryčiai stiprūs. Kalnas pareikalaus daug jėgų. Sotėdami protingėjam. Pagaliau priimam vieningą sprendimą ką darom - einam iki autobusų stotelės ir iki kopimo vietos nukankam juo. Pakeliui stotelėn, užsukam dar parduotuvėn. Reiks daug skysčių. Paimu ir paskato kompanijai – vieno kąsnio Snickers‘iukų.
 

Tiesa, suabejojau ar motomanų forume reikia aprašynėti dienas be motociklo...

Nereikia,o BUTINA.
Nes paskui gali viskas nesusivesti.

O kadangi tai itin įtrempto siužeto psichologinis trileris, tai kiekviena detalė itin svarbi!

Taigi reikia kazka skaityti,prie rytines arbatos arba vakarinio alaus

Danguolė paparacina
 

Šaunuoliai. Smagi kelionė, puiki kompanija, puikus, šmaikštus aprašymas. Visada maniau, kad žmogaus intelektas tiesiogiai susijęs su sklandžia vaizdinga kalba ir taisyklinga rašysena. Sveikinu.
O kiek daug yra žmonių, kuriems siaučia pūga galvoje!

Išvirstam lauk iš vėsios parduotuvės. Velkamės stotelės link. Stotelėje vieninteliai laukiantieji esam mes. Trumpas suoliukas verčia mus susispausti. Visi taupo kojas. Pasirodo autobusiukas. Suvirstam jo galan. Andrius lieka sėdėt priekyje. Jam pavedam už mus sumokėti. Vis riedam, riedam... Burbtelnu, jog džiaugiuosi, kad nepasirašėm iki kalno eiti pėsčiom. Pagaliau posūkis į dešinę. Sustojam aikštelėje. Čia kelio pradžia. Išlipam. Atsiskaitom su Andrium. Kryptis aiški. Žygeiviškais žingsniais pasileidžiam akmenų grindiniu į kalną. Tekini, vos ne pasišokinėdami. Aš, Liudas ir Andrius. Kiti kažkaip laikosi santūriau. Rimas jau jungia savo „nedžiugina“ rėžimą. Kur mes taip lekiam? Sustoti priverčia bilietų kioskelis. Perkam bilietus į mišką. Keli Zlotai, bet vis tiek tai miškas... Apsibilietavimo procesas duoda laiko atsipūsti. Ir toliau akmenuotu keliu. Saulę virš galvos vis dažniau uždengia praslenkantis debesėlis. Vėsiau, bet ne kažką. Apie 14:30 pasiekiame pirmąją tarpinę stotelę. Sugriūnam ant rastinių suolų aplink didelį medinį stalą. Kraštovaizdis jau leidžia jaustis atvykus į kalnus. Pasimaivom prieš Romo objektyvą. Ištraukiu Snickers‘iukus. Šiek tiek šokolado įkvepia toliau tęsti žygį. Nedžiugina tik tai, kad iki šiol kelias, ėjęs į kalną, ima leistis žemyn. Mūsų matomas tikslas yra viršuje. Vadinasi, kiek leidžiamės, tiek vėl gausim kilti. Pradedam vartyti temą „o kas, jei va kažkur čia išsisuki koją?“ Nutariam, kad geriau nenusisukti. Va kaip protingai nusprendžiam. Nuo sustojimo visą laiką ėję sumintu smulkios skaldos taku pasiekiame jau rimtesnį kelio pagrindą. Didelių akmenų laiptai. Dabar jau nebe einame, o lipame. Laiptai aukštoki, statytojai nesismulkino. Sukrovė iš tokių nevaikiškų uolų. Vis dažniau norisi sustoti. Pakopę vėl gauname skaldos takelį. Stojam pritūpt ant suolelių. Pro šalį pakalnėn eina jaunas kunigas. Šalio jo mergina. Abu balsu kalba rožinį. Susižvalgom ir vienas kitą suprantam be žodžių. Suprast suprantam, bet dar ir žodžiais užtvirtinam. Kunigas ir jo nuodėmė žingsniuojanti iš dešinės... Matyt turi ko atgailauti... Fu, kokie mes šventvagiški. Keliam sėdimąsias ir vėl į kelią. Dabar jau stojam prie kalnų restorano. Čia paskutinė tokia civilizuota stotelė prieš kalną. Minios žmonių. Kas jau nusileidę, kas dar tik kils. Tiesa, pastarųjų mažuma, nes jau nebe rytas. Normalūs žmonės išžygiuoja anksti. Padalinu Snickers‘iukų. Na, drąsuoliai, jamam kalną! Drąsūs, stiprūs, vikrūs (na kas kokie, ne visiems gal visas rinkinys duotas...) vėl kelia savo įkaitusius prakaituotus kūnus. Dabar jau darosi sunkiau lipt. Ima labai skirtis kopimo tempas. Pirmauja Liudas. Nutariame, kad tai dėl barzdos: juk visokie kalnų elfai, gnomai, nykštukai ir kita kalnų mistiška fauna barzdoti. O Romui sunku – jis šį rytą glotniai nusiskuto. Nereikėjo. Galiausiai Liudą tematome toli toli priekyje. Jį vejasi Andrius. Mums keturiems sunkiau. Matyt kažkoks aukščio poveikis yra. Liudas buvo tik grįžęs iš savaitės buvimo kalnuose, Andrius jau čia irgi nebe pirmą dieną. O mes va tik iš pakalnės. Čia taip save teisinam. Per tą perdėtą koncentraciją į savijautą nė nepastebim kaip pasikeičia dangus. Iš už kalno verčiasi tamsūs debesys. Saulė jau nebekepina. Iki viršūnės liko apie 40 minučių kelio. Jei nelėtintume tempo. Nors jis taip jau nebe spartus. Stojam vis prie šaltinių pasipildyti vandens buteliukus. Vanduo čia eina į trasą.
 

Kažkaip visai ne apie fotografavimą galvojosi, o kur čia daugiau įkvėpt Antrą dieną jau būtų buvę lengviau...
 

Vanduo... Tą dieną būtų geriau jis ir buvęs tik upelyje ir tik buteliuke. Krentantis iš dangaus nebuvo pageidaujamas. Bet lietui nė motais laukiam mes jo ar ne. Jo dienotvarkėj punktas „16:30 išskalbti Giewont‘ą“. Ima kristi pavieniai didžiuliai lašai. Jie vis tankesni... Rima pabando slėptis po šalia keliuko augančiom žemom pušelėm. Tai šiokia tokia priedanga, nes jos ant žemo skarduko, tad susirietus gaunasi virš galvos. Romas sakosi palipsiąs dar į viršų. Rima iš paskos. Aš užimu jos vietą po pušelėm. Užsimetu džemperį, bet iš jo naudos ne daug. Kaip aš nesupratau, ką man bandė pasakyti dušas? Kodėl nepasiėmiau lietaus aprangos? Kitas šiltesnis drabužėlis yra dabar kažkur pakeliui į viršūnę Andriaus kuprinėj. Kaži Liudas su Andrium spėjo pasiekti tikslą?... Tupiu po pušelėm, kurios saugo labiau morališkai nei fiziškai. Pasirodo Julius. Jis vis dar kopė į viršų ir pasiekęs mane taip pat sustojo. Aukščiau nekops. Darosi šalta. Oras atvėso. Pila kaip iš kibiro. Noriu namo, sausų drabužių, šilumos, jaukumo... Jaučiu kaip vis mažiau belieka sauso kūno ploto. Kur tie gelbėtojų sraigtasparniai kai jų taip reikia? Ar čia ne draudiminis įvykis? Šalta, šlapia ir liūdna. Noriu būti išgelbėta. Pro šalį eina žmonės. Leidžiasi žemyn. Kažkodėl jie turi lietaus aprangas. Kas mums belieka? Leistis. Palieku savo psiaudo prieglobstį ir pasileidžiu šlapiais akmenimis žemyn. Pasirodo esu labai mikli. Greit palieku Julių toli užnugarį. Vejuosi ir lenkiu kitus nelaimėlius. Strikt, strikt ir jau nebešalta. Įsismaginu ir nė nepajuntu kaip baigiasi uolėtoji kelio dalis. Dar per eglynėlį... Jame atsipalaiduoju, nes tai tiesiog lygus miško takelis. Per daug atsipalaiduoju – nyksteliu kulkšnį. Nudiegia. Pastriksiu ant vienos kojos. Ech, to betrūko... Skausmas atlėgsta, bet priminti nedžiugina. Ne pirmas kartas, nesureikšminu. Tekina paržingsniuoju iki restorano. Pastogėje randu vietos ant suoliuko. Prisėdu. Gražu. Lyja. Šlapias kūnas vėl pradeda vėsti. Bet ant galvos nebe lyja. Peizažas atperka nemalonius pojūčius ir gyvenimas vėl gražus. Stebiu šlapius turistus. Pasirodo Julius. Pasislenku priimdama jį prisėsti. Ištraukia Snickers‘iukus. Mažu bus nuo jų šilčiau... Pasirodo ir Rima su Romu. Viršūnės nepasiekė, bet užkopė iki vietos, kur jau matosi kitas kalno šlaitas. Užsidėjo sau pliusą. Pasigrožim pasirodžiusia dviguba vaivorykšte. Nusprendžiam sušilti restorano viduje. Meniu užmatom žureką. Reikia suvartot. Turėtų pakelti kūnų temperatūrą. 10 zlotų ir po nosim garuoja po sklidiną lėkštę. Tai buvo pirmas kartas kai jo paragavau. Beje ir paskutinis. Nieko blogo, valgyt galima, bet jei manoma rinktis ką nors kitą, tai geriau taip ir darysiu. Kol srebiam dar parašau SMS Andriui, kad mūsų nepraeitų. Lėkštės turiniui artėjant į pabaigą į vidų įvirsta mūsų gražuoliai. Iki pusės nuogi. Rado pretekstą pademonstruot savo treniruotus kūnus. Jie vieninteliai pasiekė dienos tikslą. Didžiuojamės jais. Kietų vyrų esama. Aš apsidžiaugiu, kad atkeliavo man bent vienas sausas drabužis. Tiek sausas kiek sugebėjo likt sausas drėgnoj Andriaus kuprinėj. Pamirštu drovumą ir čia pat prie stalo persirengiu. Gyvenimo kokybė dar šiek tiek pakyla. Vaikinai atsisako sriubos tad nieko nelaukę einam lauk. Jau ir nebelyja. Ir saulė vis dažniau pro debesis pasišypso. Einam mosikuodami šlapiais drabužiais, kurie po truputį sausėja. Kažkurioje vietoj pražiopsom posūkį ir grįžtam kiek kitu keliu nei atėjom. Julius, sekęs iš paskos, posūkio nepražiopso. Mes jį pametam. O gal jis mus... Kai keliai vėl susieina. Palūkuriuojam. Štai ir prarastasis. Vėl kompanija pilnos sudėties. Atgal einasi daug lengviau. Pasirodo autobusų aikštelė. Valio. Jau beveik sausi. Nebešalta. Mintys sukasi apie gėrimų parduotuvę. Žurekas mintis apie maistą nužudė. Dviem atsisakiusiems sriubos suvalgydinu paskutinius Snickers‘iukus. Kas jais daugiau pasirūpins?... Sėdam į autobusą. Keliolika minučių ir išlipam Zakopanės centre. Suvirstam į pakeliui pasitaikiusą parduotuvę. Pasiimam užkandžių. Kompanija ilgai renkasi šildančius gėrimus. Pagaliau visi apsiformina prie kasų ir krypuojam namo nešini baltais maišeliais. Iki namų netoli. Grįžus tiesiu taikymu į dušą. Skalbimas, džiaustymas... Dar ir mūsų Romas su Rima benamiai. Viena tuščia lova yra pas Andrių palėpėje. Romas ją žvilgsniu išmatuoja. Siauroka. Mano kambarį jam kyla įtarimas, kad maniškė ryškiai platesnė. Jam nė nereikia man kažką sakyti. Gerai. Aš išsikraustau. Pasiimu miegmaišį ir pro duris. Įvirstu pas Andrių į kambarį. Pareiškiu, kad aš čia gyvensiu. Gūžteli pečiais – nu gyvenk. Vakarą leidžiam mano senuosiuose apartamentuose. Ratu suka kas ką turi. Su Romu leidžiamės į atvirą diskusiją gyvenimiškomis temomis. Kambariokai susidomėję seka mūsų minčių vingrybes, bet savo nuomones pasilieka sau. Čia tik mums visos temos be tabu. Viskas diskutuotina. Pasirodo lyg mažoka linksmonado, bet mes su Rima nesutinkam eit pirkt daugiau (aš visai nesuinteresuota, nes man jo nereikėjo kai buvo, nereikia ir kai baigėsi). Nieko kito pasiųsti jie negali. Na manęs irgi negali, bet bandė. Nesėkmingai. Tai tik į sveikatą. Ryt juk jau važiuosime. Kitą naktį jau miegosime Slovakijoj. Ši diena buvo nelengva. Buvo ir šalta ir karšta. Aukštai ir žemai. Lėtai ir greitai... Visi pavargę. Atsisveikinam iki ryto. Einu į savo naująjį kambarį. Susisuku į miegmaišį ant siauresnės nei draugams atiduotoji lovos. Andrius dar žiūri televizorių. Užmerkiu akis. Dar apsikeičiam keliais sakiniais ir smingu.
 

Smagiai skaitosi. Techninis klausimas, kiek laiko reikejo (reiketu) uzkopti iki virsunes turistiniu marsrutu?

Apie trijų valandų. Su trupučiu

Na, Danguolė čia labai jau nepatenkinta buvo, kad sušlapo, tai nebe taip smagiai ir papasakojo... Iš tiesų, viskas buvo tobula, o jei lietus būtų nors 15 minučių pavėlaves ar būtume lietaus aprangas turėję - viršūnę būtume pasiekę visi... Bet ir sušlapus tikrai vertėjo dar šiek tiek pakopti - vaizdai nerealūs!
 

Citata:

Cituoju: Quicker Na, Danguolė čia labai jau nepatenkinta buvo, kad sušlapo, tai nebe taip smagiai ir papasakojo... Iš tiesų, viskas buvo tobula, o jei lietus būtų nors 15 minučių pavėlaves ar būtume lietaus aprangas turėję - viršūnę būtume pasiekę visi... Bet ir sušlapus tikrai vertėjo dar šiek tiek pakopti - vaizdai nerealūs!

Danguolė niekada nebūna labai nepatenkinta Gi nusileidę nuo kalno radot šlapią, bet besišypsančią Čia tyčinis dramatizmas pasakojime

Smagiai pasiskaitem.
Laukiam pratesimo.
Ir kaip sako patarle: Nera blogo oro yra bloga apranga.

ItWasNotMe, rašei šalme dainuoji, galima būtų sužinot repertuarą
Šiaip yra didelis skirtumas - ką klausaisi ir ką dainuoji

Važiuojant mocu mano favoritė šita http://www.youtube.com/watch?v=nS9xsPVxJz0 Neklausk kodėl Keistas pasirinkimas, kai esi žmogus, gyvenime nesurūkęs nė vienos cigaretės...
O klausausi tai nuo bardų iki trance ir visokių kitokių sintetikų Žiauriai platus tas mano klausimosi spektras
 

Man tai ukrainiečių "pachka cygarok"versija labiau prie širdies, o ir už vairo labiau mėgstu tonusą:
SEL - Svetimi (Paris mix)
ir gyvą atlikimą:
MAYNARD FRGUSON MEDLEY

Jei ką, tai aš be ausinuko važiuoju ir man gaunasi visa ko gyva lietuviška versija, be pusės žodžių ir iškreipta melodija Bet auditorija nesiskundžia

o kodel ne.visgi optimistine dainele...

Radau ir aš 5 min. laisvo laiko atsiverst šią temą ... iš pradžių maniau greitai perbėgsiu akimis ... bet kur tau ... nuo pat pirmųjų eilučių užsikabliavau ... visa ta rašliava taip smagia skaitėsi, o dar tie puikūs dadrai žavingų akimirkų... , o foto iš druskų kasyklos ar nuo Giewont'o viršukalnės - kažkas nerealaus, užgniaužia kvapą !

Būtų labai smagu paskaityti tolesnius kelionės įspūdžius .... tai kur ten mintis nutrūko, ar tik ne į Slovakiją jau lendate ?

Super kelione, arbata ir kava subega nepastebimai skaitant smaikscius minciu vingius...

Kalbant apie dainas salmo viduje, tai po paskutines keliones aplink Lietuva suskambo sis kurinys

http://www.youtube.com/watch?v=c8mjJ1N1RtI
 

Buvau atitrūkus tikran gyveniman, tai prisiminimų liejimas buvo nustumtas į šalį. Mėginsiu po truputį grįžti
Skyriau valandžiukę ir apšilimui aprašiau dienos pradžią

Liepos 4 d., ketvirtadienis. Akys prasimerkia po devynių. Išsispardau iš miegmaišio ir einu žemyn. Užsuku pas draugus aukštu žemiau. Tie dar miega. Ar bent apsimeta, nes tingi labintis. Pasiimu iš jų kambario kas man patinka ir išeinu kieman pasigrožėt diena. Rytas iš tų, kur žada gerą. Na jei karštis yra gerai... Šiuo momentu man jis irgi patiko, nes rankoj turėjau dar porą po vakar lietaus šlapių drabužių, kurių nesinorėjo pakuotis neišdžiuvusių. Papuošiau jais kiemo supynes. Grįžus namam jau radau savus bekrutančius. Keliausim miestan paskutinių zakopaniškų pusryčių. Eilutė prie įstabiojo dušo. Mes radom logišką paaiškinimą jo dydžiui. Andriui lenkiški paukšteliai ausin pričiulbėjo, kad gyvenamo ploto kvadrato kaina Zakopanėje yra apie 20 kZl. Mums iš karto viskas pasidaro aišku. Lenkai – praktiški žmonės. 10:30 mes jau kieme. Kas dar turi kuo, papuošia mano pradėtas gražinti supynes. Atsilabinam su įsimintiniausiu mūsų namo gyventoju, kuris persikūnijęs į kažkokį vietinį veikėją – gal piemenį... – keliauja pagrindinėn gatvėn linksminti praeivių. Tiesa sakant ne visai supratom jo rolės šiame mieste. Jį nulydėjo jo draugė, kuri, Romo aiškinimu, su juo tik todėl, kad Lenkijoj trūksta vyrų... Niekas nesistengia to nuginčyti. Išsiskaičiuojam ar nieko nepalikom kur užstrigusio tarp aukštų ir keliaujam. Centras arti. Klibinkščiuojam pagrindine alėja rinkdamiesi kas mus šiandien pamaitins. Pasirenkam užeigą po kaire. Užsisakom. Vieni kukliai sriubas, kiti nusiteikę privalgyti ir „ant po to“. Liudas savo kiaušinienės laukia ilgai, bet pamatęs porciją pamiršta ilgo laukimo pyktį. Mano naminiai koldūnai su varške irgi ilgai klijuojami. Niekam nerūpi, bet pasigiriu, kad skanūs. Tegu žino. Sotūs keliaujam namolio. Sotūs, bet ištroškę. Užsukam prekybcentrin gaiviųjų gėrimų. Po kaire. Būtume susimokėję ir ramiai sau keliavę toliau, bet... va būtent susimokėti ir nepavyko. Romui. Kasos terminalas nesuranda bendros šnekos su jo kortele. Lyg ir nuskaitymas vyksta, lyg ir ne. Procesas vyksta, nutraukti jo niekas nedrįsta. O jis vyksta vis, vyksta... Kasininkė dideliausiame pasimetime. Niekas parduotuvėje nežino, ką daryt. Klientai jo eilėje, o ypač aš, nervingai trypčioja, ražosi ir kosčioja... Kurorto ramybei iškyla rimtas pavojus! Nepraėjus nė dešimčiai minučių tęsiame savo karštą kelionę namo.
 

Džiugu vėl skaityti jūsų prisiminimus (įtariu, kad Vilniaus maratonas prisidėjo prie tokios pauzės).
Patiko tas lenkų pragmatiškumas (už kiekvieną 'pirst' renkami zlotai (...shtoby ne slishkom provalivalas...))
ir dėl koldūnų, niekas staliaus klijų nepasigedo?

Na stalius prie staliuko nepriėjo pasiteiraut ar kartais ne jo klijais mintam Ne, ne Vilniaus maratonas... gimtadienių, koncertų (vienan net mocu lėkėm Robbio paklausyt Taline), mergvakarių ir vestuvių maratonas...