Motomanų Diskusijos » Kelionės ir poilsis » 12-os dienų 4000 km kelionė į artimąją Europą (2013 Liepos 20)

Smagu skaityti, laukiam sekanciu dienu ir sekancios valstybes

Super. Laukiu tęsinio.

Ir vėl jo didenybė pakavimosi ritualas. Romas prognozuoja lietų. Sunku patikėti, bet ką gali žinoti... Kita valstybė – kitas dangus. Viskas vėl tvirtai susegta, priveržta, prispausta. 12:45 atsisveikinam su Andrium iš Zakopanės. Kai susitiksime kitą kartą jis jau bus tiesiog Andrius iš Vilniaus. Praslystam pro miestelį. Kelias driekiasi gamtovaizdžiu kiek neįprastu ir egzotišku mūsų lietuviškoms akims. Kalnuota vietovė pas mus reiškia kiek kitokį reljefą. Smagi dalis pasitaikė likus keletui kilometrų iki Slovakijos sienos. Smagūs pirmieji tikri vingiai miške. Kertam sieną. Kaip čia viskas kitaip... vėl prisimenu draugų žodžius kelionėje į Latviją. Bene labiausiai miške esantis pasienis, kurį iki šiol mums yra tekę aplankyt. Informacinės lentos skelbia, kad atvykome į nulio promilių šalį. Mišką keičia laukai. Kalnų peizažas lieka šone. Vis dar saulėta ir vis dar šilta. Važiavome nepakankamai ilgai, kad užpakaliai imtų prašytis nukeliami nuo sėdynės ir panešiojami. Bet taip gražu... Stojam pakelės užeigoj. Atviruke. Tie, kas silpniau papusryčiavo, jau kažką linkę suvartoti. Jaučiu poreikį kavai. Mažas mažas puodelis... Sėdim akis pakabinę. Gražu. Romas pareiškia, kad galėtų va čia ir gyventi. Pasistatytų namą šitoj atvirutėj ir sėdėtų jame. Išlįstų tik užsėst ant moco ir prasilėkt tais paveiksliuko takeliais. Drįstu priminti, kad jam čia būtų vienišoka. Susisgrimba, kad tikrai. Svajonėje atsiranda dar viena kita moteris name su langais rodančiais kalnus. Einam nusitraukti. Ta prasme, nusifotografuoti. 14:10 vėl sėdam ant mocų. Kita stotelė – nakvynės taškas – Tatranska Lomnyca. Nors nuo Zakopanės iki jos vos per 50 km, keliaujame apie porą valandų. Gal dėl vingelių, gal dėl kraštovaizdžio, o gal ilgai svajojom apie gyvenimą atvirutėje. Tatranską Lomnycą mums rekomendavo Julius. Jis ir kempingą ten žino. Tad privažiavus kurortą, Julius išspiriamas priekin. Lai veda. O jis žino trumpiausius kelius... Staiga metasi nuo asfalto ir neria į krūmus vienvėžiu duobėtu keliuku. Mes sutrikę, bet šokam paskui. Krūmai ir meldai, meldai ir krūmai. Dar pasimetusi takeliu ėjusi porelė. Atrodo nustebę. Negi ne dažnai čia pralekia keturi šmutkėm apkrauti motociklai. Trys iš jų endurinimui ne kažką tepritaikyti. Lygiai taip kaip netikėtai įnėrėm, taip netikėtai vėl šokam ant asfalto kai kelias priartėja ir susisiekia su mūsų linksmuoju takeliu. Matosi, kad žmogus čia vaikščiodavo pėsčias. O gal asfaltas pabodo... Vėl tęsiame kelionę savo nuobodžiuoju asfaltu. Gal kokį kilometrą ir sukam dešinėn. Čia kempingas. Yra nameliai. Galima statytis palapines. Nusiunčiam Liudą su Julium išsiaiškinti situacijos į registratūrą. Grįžta su žinia, kad palapinėje miegoti mums kainuos 8 eurus už naktį. Visas namelis – 60 eurų. Po 12 eurų iš kiekvieno. Ką pasirenkam sakyti nereikia. Imam porai naktų. Nulio promilių šalis... Išrikiuojam savo bolidus prie namelio Nr. 6. Abejingų nepaliekantis skaičius. Įėjus pajuntu vėsą. Užlipu į antrą aukšta. Ten karšta. Palėpė arčiau saulės. Dedu šalmą ant lovos apačioje. Renkuosi miegoti gaiviai. Bet dar iki nakties ir miego reikia pagyventi. 15:00 Planuose dar Ledo urvas ir Pilis.
 

Smagu skaityti!. Na ir atmintis ItWasNotMe sakyciau superine... kas ka padare, pasake ar pagalvojo po tiek laiko!!!

Dėkui bet įsivaizduojat kaip sunku gyventi, kai visų neištęsėtus pažadus prisimeni?

Netempdami į naktį sukam raktelius, vedam variklius ir sudrumstę poilsiavietės ramybę pasileidžiam slovakiškais keliukais. Siauroki jie, dažni miesteliai. Pakelės uogų pardavėjai ne Lietuvos išmislas. Ten ištisas kaimelis nutūptom pakelėm tamsaus gymio uogautojų. Taip nevietiniai vietiniai ir verčiasi matyt sezono metu. Vasarą miškai mėlynių pritvinę. Žiemą gal malkas pardavinėja... Iš karto už šio kaimiūkščio kelias smunka į mišką. O miškas reiškia kalną. O kalnas serpantinus. Kelio vingiai vis aštrėja. Raitosi asfaltas kaip žaltys. Kelio kilpos verčia suktis 360 laipsnių kampais. Romas važiuoja pirmas. Greit jis tampa nebematomas. Dar kartais užmatau nugarą kur ilgesnė tiesioji, bet greit prapuola. Įlekiu į posūkį per dideliu greičiu, nesitikėjau tokio mažo spindulio ir tokio kampo. Išimu, bet išorine puse. Pasiseka, kad nepasitaikė nieko iš priešpriešais. Eismas čia ne toks jau menkas. Vis išlenda kas iš už krūmais, medžiais apaugusių posūkių. Pagalvoju, kad šiuo keliu visai nenorėčiau grįžti sutemus, nes jokio kelio ženklinimo: jokių stulpelių, kelio juostų, atšvaitų... Sukant matytum tik tiesiai, jokio supratimo kiek labai reik stengtis kiekviename posūkyje. O dar naktį ir visokia miško fauna, kuriai nesimiega, patraukia nuotykių ieškoti. Nesinorėtų tapti kokio briedžio nuotykiu... Bet kol diena, tai be galo smagus tas keliukas! Pora kart tiek tenka priguldyt mocą, kad batu žemę pradrožiu. Išmokstu, kad geriau koją nuo pakojo visgi kilstelt. Vingiai baigiasi, dar kažkiek tiesesnių kilometrų ir mes jau vietoj. Žvyruota aikštelė, restoranas ir akmenim grįstas kelias miškan. Sustojam aikštutėj. Kažkaip nesinori dabar tįst šalmų kalnan... Einam derint su restorano personalu, kad mes čia savo kaušus priglausim kur nors. Duoda susidėt salytėj, kur tikriausiai, vyksta kokie užsakyti vakarėliai. Surikiuojam kampe ant grindų savo turtą. Štai ir rankos laisvesnės. Leidžiamės grindiniu įkalnėn. Ne daug tenušlepsim. Iki informacinio stendo. Jis skelbia, kad paskutinis užėjimas į urvą 16 val. Dabar 16:17. Ne kažką... Apačion eina keli ale turistai. Klausiam kaip toli tas urvas. Patikina, kad bent pusvalandį lapnotume. Tenka pripažint, kad pavėlavom. Valanda kelio, o tikslo nepasiekėm... Na bent jau džiugina tai, kad tuo pat keliu gausim ir ryt prasivažiuoti. Vaikinai krykštauja dalindamiesi įspūdžiais kas kur kiek paguldė ir kiek spidometre išspaudė. Romas Rimai įspūdžių irgi sugebėjo prigeneruot. Drąsi, pagalvojau. Aš bijočiau. Kiūtinam atgal. Na reikia bent jau pavakarieniauti pas šalmų saugotojus. Prisėdam, užsisakom. Populiariausias pasirinkimas – vengriškas guliašas. Tai mūsiškas guliašas, tik patiekiamas ant didžiulio bulvinio blyno. Vyrai žengia žingsnį pripučiamos moters link. Užsisako nealkoholinio alaus. Nulio promilių šalis. Viskas skanu. Net sako, kad alus pakenčiamas. „Alus“... Toliau lankysim pilį. Iki jos dar panašus gabaliukas kelio. Turėsim grįžti tais mūsų teigiamai įvertintais serpantinais, o tada pasiduot kiton pusėn. Aš kaip visad kažkodėl greičiau susisuku ir sėdžiu ant savo oranžinio jau pasiruošus judėti. Keliu išsidirbinėdamas pralekia vaikinukas su enduro. Matosi, kad ant moco ne naujokas. Ir šiaip matyt šioj atkarpoj pratęs susirinkt turistų dėmesio dozę. Kompanija jau pasiruošus. Pajudam. Atgal grįžtant vingiuose pasigaunu kelis automobilius. Vieną pavyksta aplenkt. Bet taip, kad kitų jau nebandau. Tiesiosios labai trumpos. Rusiška ruletė. Išlendi ir tikiesi, kad priešais niekas nevažiuoja. Nutariu nerizikuoti. Pakeliui pasitaiko visai nemenkas miestas. Prasideda dirbami laukai. Lygumos. Saulė jau pavakarinė. Nebe virš galvos. Pakankamai žemai, kad erzinančiai spigintų akysna. Pasimato tikslas. Kalva (Lietuvoje tai būtų vadinama kalnu), o ant jos akmeninė tvirtovė. Jau iš toli atrodo įspūdingai. Artėjam. Nuo pagrindinio kelio sukam dešinėn. Pavažiuojam, vėl dešinėn. Kylam siauru keliuku kalvos viršun. Privažiuojam parkingą. Ženklai rodo, kad aukščiau jau negalima. Aikštelė tuščia. Kaži kodėl?... Tik suvenyrų kioskas tebedirba. Sustojam. Hm. Na ką, keliaujam toliau pėsčiomis. Pilį pasiekiam. Vartai užrakinti. Ir čia pavėlavom. Tik čia jau teks pasitenkinti tuo, kiek pamatysim. Nebegrįšim jon ryt. Paspoksom pro vartus. Okupuojam prieigas. Sugulam kas kur randam kokią atbrailą, palangę... Lyg kokie katinai mėgaujamės šiluma ir nieko neveikimu. Pasidarom šiokią tokią fotosesiją. Aš sėdžiu ant skylės sienoje atbrailos nukabinus kojas lauk, o Romas nerimastingai trypčioja aplink. Kaip koks tėtis pergyvena, kad nenukrisčiau. Patikinu, kad neketinu šokt. Kad jau nepamatėm pilies iš vidaus, einam apžiūrėt iš išorės. Kažkaip einant pasieniu nedžiugina tai, kad vis leidžiamės žemyn. Tas reiški, kad kelias atgal bus į viršų. Apėjom vos pusę. Toliau takelis vis labiau užžėlęs. Nu ir nereik. Kitą sieną mes ir taip įsivaizduojam. Grįžtam. Tiesa ne visi. Romas su Rima dar bando paimt tvirtovę. Link mocų kiaurai per pievą traukiam trise. Visgi taip sutaupom jėgų, nes nekopiam į viršų – parkingas juk žemiau. Pagalvoju kaip nelinksma būtų šitoj vešlioj aukštoj žolėj pamest moco raktelį. Dar kartą pasitikrinu kišenę. Viskas vietoj. Aikštelėj krentam palei gyvatvorę pavėsyje. Nors saulė jau žemai, bet pavėsyje vis tiek smagiau. Diskutuojam apie kelių apsaugas. Juliui jo trina. Aš maivausi, nes man mano labai patogios. Pasirodo ir mūsų duetas. Stojamės ir einam savo žirgų balnot. Laikas jot namolio.
 

Citata:

Cituoju: Plasnart Smagu skaityti!. Na ir atmintis ItWasNotMe sakyciau superine... kas ka padare, pasake ar pagalvojo po tiek laiko!!!

Moterys turi pazangia failu tvarkymo sistema, viskas sudeliota i stalciukus, kurie yra visu imanomu spalvu. Kiekviena ju turi tam tikra reiksme. Failai labai gerai suspadziami, del to talpa yra milziniska, NASA ar Pentagonas gali tik svajoti apie tokius HDD, visa smulki info kuri vyro galvoje issitrina po 5min, pas moteri islieka 5metus ir ilgiau...

Darix,

19:30 paliekame pilies stovėjimo aikštelę. Atgal judam Romo diktuojamu tempu. Čia jis prigąsdintas draugų ir pažįstamų gazą suka labai santūriai. Ne tik nulio promilių, bet ir griežtų policininkų kraštas. Gal tiesa, gal ir ne, bet ne viską norisi pačiam patikrinti. Ne taip jau arti nuo mūsų laikinųjų namų ta pilis. Jau važiuojame beveik valandą. Prariedėjus eiliniu pakelės miesteliu pasirodo didingas peizažas. Kalnai vakaro fone. Romas stabdo arklius. Mes rikiuojamės iš paskos. Niekam nereikia aiškinti ko sustojom. Nuovoki kompanija pasitaikė. Ta proga net rimtas fotoaparatas išpakuojamas. Aš savo telefonu irgi pasidarau paveiksliuką atminčiai. Vėl šokam ant mocų. Tik vienas vis akivaizdžiau rodo kaprizus. Romo Katana. Šeimininkas su Liudo pagalba palaužia atkaklų priešinimąsi užsikurti. Vėl kely. Dar pusvalandukas ir stojam Tatranskoj Lomnycoj centre prie parduotuvės. Liko 10 minučių iki jos užsidarymo. Reikia kažko valgomo vakarojimui. Nuo lentynos pagriebiu pirmą pasitaikiusį pintą sūrį ir pintą mielinį pyragą su pagardais. Matyt pinta nuotaika papuolė. Dar Radllerio, nes jis neturi alaus skonio. Grįžtam namolio pilni gėrybių. Rytoj niekur anksti važiuot neketinam. Vienintelis tikslas – ledo urvas. Dabar jau gudrūs – žinom, kad 16 val. paskutinė ekskursija. Vadinasi apsidrausdami turim taikyti į 15-os val. turą. Namus reiks palikti 13:30. Vienas paskui kitą į dušą. Nusiprausiam dienos dulkes. Vienas po kito užsiimam pozicijas aplink stalą. Chebra puošiasi alumi. Turim dar vieną misiją. Slyvovica ir grušovica. Ne, čia ne kraštovardžiai. Rengiamias ir einam į kempingo restoraną. Julius neleis mums palikti nepadegustavus tos vietinių dievų dovanos. Lapnojam aklinoje tamsoje per pievą. Julius žino čia šortkatus. Įspėjam vienas kitą apie laiptelius tamsoje. Nesinorėtų lopyti kurio iš draugų praskelto pakaušio. Mūsų kelionę lydi garsus nešvankių kalbų debesis. Ir iš kur tokie nepraustaburniai?.. Akivaizdu, kad gerklės prašosi praskalaujamos. Reikia dezinfekuoti, kad karmos neužterštų. Sugriūnam apšvieston restorano patalpon. Iš karto patraukiam besitvarkančio padavėjo dėmesį. Susėdam aplink didelį stalą. Esam bene vieninteliai tad nesivaržome. Nors ir taip susivaržymo pas mus ne fontanai... Pirmiausia, kol galvos šviežios, išsiaiškinam kada pusryčiai. Sako nuo 10. O dabar slivovicos. Visiems. Atneša penkis stikliukus. Pauostom ir į sveikatą! Kadangi alkoholio ne labai mėgstu, išgeriu vienu ypu. Su priešais reik kovoti ryžtingai. Kas pasirauko, kas pasičepsi. Pasidalinam įspūdžiais ir vėl kviečiam berniuką su prijuoste. Dabar mums grušovicos. Vėl pakartojam ceremoniją. Restorano laikrodis rodo šiek tiek po 11. Atėjom, pamatėm, nugalėjom ir einam atgal. Žvaigždės stebi mūsų žygį. Lauke šilta. Girdisi čia pat už namelių šniokščianti upė. Jos garsus iš paskutiniųjų stengiasi užgožti svirpliai. Aplanko tas jausmas pavadinimu „gyvenimas yra gražus“ . Vėl jaukiai susispiečiam aplink stalą pirmame aukšte. Nueinu į virtuvę. Grįžtu su sūriu ir pyragu. Atklausau odžių, kokia aš nuostabi. Negaliu nepritarti vyrų nuomonei. Pilnų ir tuščių alaus skardinių santykis nuolat kinta. Pilnų vis mažėja, daugėja tuščių. Kaip blaiviausia ir nesusipykusi su skaičiais gaunu rimtą užduotį. Paskaičiuoti, kiek jie dar gali sau leisti išgerti, kad 13:30 galėtume pajudėti. Jau tuoj 1 val. nakties. Mintyse padalinu, padauginu... Leidžiu dar po skardinę. Visgi nulio promilių šalis. Paskutinės skardinės įveiktos. Nebelieka ko sėdėt. Vienas po kito nusirašo lovosna. Net stipriausiems ne gėda smigt veidu į pagalvę, kai ateina laikas.
 

Citata:

Cituoju: Darix Citata: Cituoju: Plasnart Smagu skaityti!. Na ir atmintis ItWasNotMe sakyciau superine... kas ka padare, pasake ar pagalvojo po tiek laiko!!! Moterys turi pazangia failu tvarkymo sistema, viskas sudeliota i stalciukus, kurie yra visu imanomu spalvu. Kiekviena ju turi tam tikra reiksme. Failai labai gerai suspadziami, del to talpa yra milziniska, NASA ar Pentagonas gali tik svajoti apie tokius HDD, visa smulki info kuri vyro galvoje issitrina po 5min, pas moteri islieka 5metus ir ilgiau...

Pala pala kazka supainiojai. Pagal mano info saltini stalciukai ar dezutes yra pas vyrus galvoje... Ypac ta svarbiausioji kuri vadinasi "niekas"

Negalima nesijuokti: Detaliau http://www.youtube.com/watch?v=AQ9L9YBJkk8

 

Kokią netikėtą diskusiją išprovokavo atostogų istorija

Citata:

Cituoju: ItWasNotMe Kokią netikėtą diskusiją išprovokavo atostogų istorija

Kad ir apie ka bediskutuotum ankciau ar veliau visi keliai nuveda i ... Roma

Labai gerai, nes kaip tik Romoj dar niekada nebuvau

o nakvynė gal tatranec viesbutyje buvo?

Ne, ne viešbutyje, namelį išsinuomavom. Ten aukščiau yra fotkė su juo.

Liepos 5 d., penktadienis. Po vakar posėdžio niekas neskuba keltis. Aš irgi neskubu, bet jau esu soti miego. Tįsojimo taip pat. Atsikeliu. Išeinu į lauką. Gražus rytas. Graži akmenuota upė. Kaimyninio namelio pusamžiai gyventojai sustoję ratu daro ryto mankštą. Pavyzdinga. Nors eik ir junkis, bet aš labai drovi, tai nutariu grįžti atgal į savo pilį. Vis dar karaliauja miegas. O, šalmas apmusijęs! Radau veiklos. Veikiu. Nuveikiau. Imu kitą. Draugai apsidžiaugs. Liudo šalmo langas irgi išvalytas. Imuosi Juliaus. Kol valau trečiąjį, sujunda miegaliai. Namai pagyvėja. Visi pasineria į savo rytines procedūras. Gera valandžiukė ir mes jau pasiruošę. Tik kam? Tariamės. Galim čia sėdėt ir laukti, nes liko apie valanda iki pietų. Pietų čia pat – kempinge. Arba galim keliauti į miestą. Julius tikina, kad čia vos geras pusvalandis per krūmynus. Sėdėti ir laukti? Mes laukti? Na ne... Nors šilta, bet oras tvinksta drėgme. Regis pratrūks lyti. Pasiimam lietaus aprangas. Zakopanės mokykla. Pajudam po 11 val. Vyrai dar vis prisisunkę alkoholio. Prasieiti bus į gerą. Kaliukas eina per krūmus, kemsynus. Kertam rastiniu tilteliu upelytę. Ryškiai ji ir teka pro mūsų namelį. Aš žingsniuoju priekyje. Pagavau gerą lapnojimo ritmą, tad tenka vis pristabdyt ir luktelti. Jau tarp draugų prasimuša viena kita frazė iš serijos „kokio velnio?...“ Jau einam pusvalandį. Krūmų galo nematyt. Dar šiek tiek ir išlendam ant asfalto. Lygiai toj vietoj, kur Julius vakar šoko nuo kelio ir nusitempė mus iš paskos enduro trasa. Pasukam kairėn. Jau miestelio pakraštėliai. Šlepsim asfaltu. Jau kempinge pietų metas... Reikėjo tik luktelti truputį... Sukam į dešine. Po kaire nuosavi namai, poilsio namai. Po dešine – daugiaaukščiai. Asfaltas šiek tiek kyla į kalną. Pradeda krist dideli reti lašai. Bet tvanku, tad rengtis neskubam. Dar geras kilometras ir po kaire tikslas. Kabakėlis. Julius sako kad čia. Labai laiku, nes lašnojimas perauga į tai, ką drąsiai galima vadint lietum. Nulendam į patį įstaigos galą. Susėdam. Užsisakom. Visi jau gerai praalkę. Ir prablaivėję. Vakarienė buvo seniai. Visą valandą truko žygis. Jau po vidurdienio. Staliuką puošia plastikinės gėlės. Liudui jos pasirodo daug patrauklesnės, kai pareiškiu, kad jos silikoninės. Pasirodo silikoninis grožis grožio skalėj visgi yra keliom pakopom aukščiau nei plastmasinis. Randam sintetinę temą padėsiančią sulaukti valgio. Maistu ne visi lieka patenkinti. Gal ne tiek pačiu maistu, kiek pietų kaina. Europa. Kurortas. Išlindus lauk jau nebelyja. Užsukam krautuvėn. Pasiimam skysčių. Laukia ilgas kelias. Minimum 5 km. Grįšime kaip tik laiku, kai turėsime pajudėti. Kelionė atgal tokia pat smagi ir su paburbėjimais „kokio velnio?...“ Mąstom gal nuvarius čia kokį mašiniuką. Kiemuose ne vienas egzempliorius, toks, kad vargu ar už dyką imtum. Nu negi kas jo pasiges? Visgi būdami labai išrankūs pasmerkti eiti pėsti. Vėl neriam į krūmus. Čia žalia. Kur ne kur kokia usnis puikuojasi nuostabiais violetiniais žiedais. Gamta. Gražu. O štai ant akmens ir gyvatė savo uodegą šildo. O gal kaklą... Namus pasiekiam prieš dvi. Nuo grafiko atsiliekam pusvalandžiu, bet galim sau tai leisti. Dabar jau esam tikri, jog ledo urvą pamatysim.
 

Vis intriga islaikoma, kas bus toliau...?

O, istorija tęsiasi, šaunuolė Danguolė, skaitydamas įspūdžius išgyvenu antrą kartą
 

superrrrrr

Citata:

Cituoju: bocman o nakvynė gal tatranec viesbutyje buvo?

Bocman - salia Tatranec, kur bungaloo yra..

Kad būtų įdomiau, Romo navigacija nutaria pasiimti išeiginę. Veda Liudas su savo išmaniuoju. Tiesa, jo ekrano, kai dangus jame atsispindi, jis ne labai mato, tad vadovaujasi žodiniais nurodymais. Mūsų eilė kolonoje yra bene vienintelis vakarykštės ir šios kelionės skirtumas. Vėl kaimeliai su uogautojais. Vėl tie patys nepakartojami vingiai. Tik gal kiek drąsiau imami, nes visgi nebe pirmas kartas. Patirtis. Kas yra tikra patirtis pasimatė, kai serpantinuose pora britvų dėjo mus pro šoną. Matyt jiems tai ne antras... ir net ne trečias kartas. Kelionė sklandi. Įriedam į jau vakar pasimatuotą stovėjimo aikštelę priešais restoraną. Tik šiandien ji jau nebe nemokama. Slovakiška šviesiaplaukė ilgakasė iš kiekvieno susirenka po eurą su kapeikom. Šalmus vėl susikraunam restorane. Dabar jau leidžiamės kalnan laiku. Iki 15 valandos ekskursijos liko 20 min. Kuo daugiau einam, tuo protingesnis atrodo vakarykščias sprendimas nebėgti į tą urvą kai tikėtina, jog niekas jau mūsų būtų nebeįleidę. Kalnas vis statėja. Už kiekvieno takelio posūkio tikimės, kad tai jau paskutinis, bet vis pamatome dar ir dar vieną. Jėgos nelygios, tad išsibarstom. Pirmas kapoja barzdotas kalnų žmogus Liudas. Paskutinis lėtai, bet užtikrintai kopia Julius. Moto kombinezonai pasirodo labai jau nepritaikyti sportui. Nugalim kalną ir apsibilietuojam lygiai tuo metu, kai pradeda leisti į vidų. Vėl fotografai perkasi teisę į meną. Leidžiamės laipteliais žemyn į urvą. Temperatūra krinta. Mes permirkę prakaitu jaučiam geliančią šaldytuvo kameros gaivą. Taip tikriausiai jaučiasi šmotas šoninės parsineštas iš mamos Maximos ir pasidėtas ant po to. Senokai buvo atitirpdytas šaldiklis... Prišalę kalnai ledo... Kad ir koks skeptikas ar „man niekas nenuostabu“ tipas būtum, urvas įspūdį palieka. Jautiesi toks mažas šiltas kūnelis bejėgis prieš visa tą šaltą didybę ir grožį. Traukiu ir aš savo telefoną ir nelegaliai darau paveiksliukus. Savo įžūlumui rasčiau kalną pateisinimų, bet niekas jų nepaprašo. Gidas veda iš vienos aikštutės į kitą. Mes klusniai sekam paskui. Visas procesas užtrunka kiek daugiau nei pusvalandį. Išėjus lauk užplūsta vasariška šiluma. Prisėdam iki eisim. Na štai, misija Slovakijoje baigta. Ryt kita šalis. Žemyn kelias daug smagesnis. Su pagreičiu. 16:00 jau vedam variklius. Nuvažiavus vos kelis kilometrus ima kristi dideli nieko gero nežadantys lietaus lašai. Vis dažnėja. Prapliumpa. Staigiai stojam, traukiam lietaus aprangas ir puolam rengtis. Ir vėl į kelią. Lyja. Ranka vis braukiu šalmo stiklą, kad bent kažkas būtų matyti. Dar keli kilometrai ir lietus liaujasi. Apsirengti buvo protinga, nes toks lietus būtų kiaurai permerkęs. Pasirodo lijo ne visur. Štai ir visai sausas asfaltas. Stojam pravažiuojamame mieste. Pilamės kuro. Nusirengiu savo priešlietinę palapinę. Kita stotelė - parduotuvė tame pačiame mieste. Deja joje ne labai ką terandam. Aš prigriebiu anyžinių guminukų. Gėris. Mėgstu. Ne daug kas supranta kame ten jų gerumas. Nereikia dalintis. Mintys nuo įspūdžių grįžta prie maisto. Jau mūsų tiek pastangų pareikalavę pusryčiai išsieikvojo. Reikia naujos energijos dozės. Važiuosim į savo miestelį maitintoją – Tatranską Lomnycą. Vėl visi paskui Liudą. Jis atgal parveda kiek kitu keliu. Visgi navigacijos pakeitimas kartais visai teigiamas dalykas. Matyt kiekviena jų, turi savo nuomonę apie tinkamiausią kelią. Sustojam prie savo lankomiausio supermarketo. Dairomės vietos pavalgyti. Perskaitom greito maisto kabakėlio meniu. Neužkabina. Kitas variantas pasirodo patrauklesnis. Lauke vietos jau nebėra. Sėdam viduj. Renkamės sunkiai suprasdami, ką. Bet guliašai visom kalbom guliašai. Užsisakom. Gaunu guliašą su kalnu kažko panašaus į ne visai iškepusį batoną. Labai minkštas, bet prie to, kas lėkštėje kažkaip tinka. O kola viską vainikuoja. Nėra to blogo, ko su jos pagalba nesuvirškintum. Pasisotinę traukiam parduotuvėn. Reikia dar pasirūpinti ir vakaru. Jis dar prieš akis. 18:00 dar ne vėlu. Aš jamu Radlerį, vaikinai alaus. Romas dar nuo kasos man rėkia paimti sūrio, kur vakar vaišinau. Labai jau jis jam gerai buvo. Paimu jam, sau ir draugams. Susimokam, susipakuojam kur kas turi laisvos vietos. Aš važinėju be krepšių, tad esu nuolatinė prieglobsčio kaulytoja. Grįžtam namolio. Tepam grandines kol šiltos. Vakaras nieko neveikimo. Strakalioju palei upę su savo ale fotiku. Kiti irgi kažką veikia. Kiekvienas turim laiko sau. Na ne visai kiekvienas. Liudas su Romu rado laiko navigaciją atvest į protą. Iškeliauja registratūron ieškoti interneto. Ilgai jų nematom. Grįžę sėda ant sofos ir vėl sukiša nosis įrenginin. Liudas dar savo išmanųjį kankina. Vyksta man nesuprantami procesai. Juos vainikuoja Liudo pareiškimas apie tai, koks jis pats sau protingas ir nuostabus. Jis net sisteminį failą pakeitė. Kaip labai tai oho galiu suprasti tik iš jo paties akivaizdaus pasitenkinimo savimi. Net Romas pridėjo vieną kitą pagyrų žodį. Esą jis telefonan parsipūtė kažkokius stebuklus iš torentų, o tada padarė tai, ką padarė. Labai didžiavausi tokiu bendražygiu. Visi didžiavomės. Mūsų kelionė išgelbėta. Nepaklysim gūdžioj Europoj. Manau jį įkvėpė tai, kad jei Romas liktų be navigacijos, vesti turėtų Liudas. O to tai jie nei vienas nemėgsta. Toliau vakaro scenarijus panašus į vakarykštį, tik su mažiau alkoholio. Su daug mažiau, nes ryte turim būti kaip nauji. Nulis promilių. Vėl skaičiuoju kam ko kiek galima. Kai tai, kas galima baigiasi prasideda kelionės į lovas.
 

Nebuvo nei vieno maisto pavartojimo, kad Danguolė nebūtų išsitraukusi savo neišmaniojo telefotoaparato Užtat ir žvilgsniai tokie
 

Grazu - laukiam tesinio !

Tik jau dabar neskubekit pasakot, kad iki pavasario uztektu seriju

Ačiū, kad neskubinat. Tai ir neskubėsiu, kad nereikėtų iki pavasario eterio užiminėt savo niūrios kasdienybės po kelionės pasakom

Liepos 6 d., šeštadienis. Niekam ilgai nesimiega. Gal prieškelioninis jaudulys... O gal kietos lovos. Pasiruošimas vyksta greitai. Keliamės. Prausiamės. Pakuojamės. Gaunu į rankas savo šalmą. Švyti. Vakarykštė mano švaros misija prie vaikinų šalmų susilaukė atpildo. Liudas matyt nemėgsta būti skolingas. 10:00 paliekam namo raktelį registratūroje ir judam... ieškoti pusryčio. Sutariam stoti artimiausioj užmatytoj maitinančioj vietoj. Pirmieji bandymai nesėkmingi. Norime gauti kavos ir sumuštinių, bet abi pasitaikiusios degalinės to pasiūlyti negali. Manėm to tai visose būna... Liepia man vesti. Kelias tiesiai. Įvažiavus į miestą stoti, kur jau man labiau patiks. Niekas nenori prisiimti sunkios sprendimo naštos. Dar 20 min. ir pasiekiam miestą. Degalinė. Rodau posūkį. Stojam. Ši turtinga sumuštinių ir kavos. Tikri kelioniniai pusryčiai užu stalo degalinės pašonėj. Tuščių skrandžių problemą išsprendėm. Sprendžiam plikų padangų. Juliaus priekinė labai jau ne kažką. Romo galinė. Julius nori užsukt čia į kokį padangų rojų. Mažu ką sau pritaikys, jei kainos nesikandžios. Užsukam Michelin‘an. Kainos apkandžioja. Įsikanda, suleidžia dantis ir dar papurto. Gal ne tokia dar ir plika čia ta padanga... Viskas, ką žada ši diena – tai daug kilometrų. Turime nusigauti iki beveik Prahos. Pakelės vaizdai šildo dūšią. Saulė šildo kūną. Tiesa, karšta nra. Pats tas. Be sustojimo važiuojame beveik porą valandų. Kertant miestus gaunam pakelt užpakalius prie šviesoforų ar pėsčiųjų perėjų. Nuo kelio dėmesį traukia kalnai. Norisi prisisiurbti vaizdų iki išsipūsi, sprogsi ir išsitaškysi tame grožyje. Labiausiai gaila, kad išvažiuodama neįsigudrinau pasikabint telefono ant kaklo, jog galėčiau pafotkinti. Prieš vidurdienį stojam pakelės degalinėj. Pasipildom bakus. Pasitariam ar alkani. Alkis pas mus yra sutarimo reikalas. Susitariam, kad valgyti dar nenorim. Kimarinam pavėsinėj. Aš strakalioju su telefonu ir visus erzinu savo noru viską įamžinti. Iki Čekijos sienos dar daugiau nei dvi valandos kelio. Na jei niekur nestotume... Visos dienos misija virš 500 km. Ar dar ką beveiksim be važiavimo dar nė patys nežinom. Muziejus, kurį norim aplankyt jau vargu ar bedirbs. Gal prabangiai pavakarieniauti sostinėj?.. Dar porą valandų. Vėl degalinė. Šį kartą jau susitariame, kad esame alkani. Paskutiniai slovakiškos virtuvės šansai pasirodyti. Šįsyk pasirodo dosniai. Porcijos patenkina net valgiausius. Pajudam sunkūs ir tingūs. Iki Čekijos jau vos vos. Dar vos vos ir vėl stojam. Keisim valiutą. Kažkaip nutariu, kad eurų jau nebeprireiks. Turiu jau tik 40. Nueinu ir paprašau duoti kas čia už juos išeina. Gaunu visą 1000. Nuo tada tai tampa mano atskaitos tašku. Matai kainą tūkstančiais. Tada primeti, kiek už tuos tūkstančius keturiasdešimtukų išeitų. O jau eurai, tai plius minus intuityviai suvokiami kaip „daug“ arba „mažai“. Kam tikslūs skaičiai kai atostogauji? Duodu savo tūkstantinę Liudui papozuoti. Jis eurų neturėjo - neturi kuo pasidžiaugti. Rimos akys spindi laikydamos pluoštą valiutos. Moteris visada gerai žiūrisi kai laiko rankoj pinigus. Daaaaug pinigų! Pramogos pasibaigė. Ilgai nestoviniuojam. Dar daug važiuoti. Belieka išsiaiškint tik ar reikia mokėti čia už kelius. Gal verta susimokėti, kas priklauso, nes nesinori nusibausti ir atiduoti tuos tūkstančius, kurie taip džiugina. Degalinėj patikina, kad motociklistams nekainuoja. Nekainuoja tai nekainuoja. O ir gerai kad nekainavo. Kelias pasitaiko nelengvas. Remontas. Asfaltas nudrožtas. Vibracija verčia tirpti pirštus. Bet niekur nedingsi, vairuoti tenka. Važiuojam “ant dvylikos”. Maždaug. Man lyg ir nieko tie kelio nelygumai, bet kolegos jiems jautresni. Na bet judėti į priekį vis tiek turime. Prisivejam vienišą motociklistą. Ant BMW. Jo greitis toks, kad lenkti nesinori. Mums tinka. Ilgai sėdžiu jam ant rato. Nusibosta. Nutariu atsukt rankeną ir aplenkt. Lenkdama dar užmetu akį. Grynai iš smalsumo… Na atseit ar fainas. Ne labai. Net ne gaila lenkti. Daugiau nieko įdomaus nevyksta. Greitkelis. Remontuojamas greitkelis. Prieš 16 val. vėl stojam kuro. Straksim, trypčiojam. Bandom priversti kraują tolygiai pasiskirstyti kūne. Nusėdėti užpakaliai, nutirpę rankos. Navigacija iki vietos rodo porą valandų kelio. Nutariam, kad stosim kempinge neprivažiavę Prahos. Vienas yra visai šalia Java muziejaus, kuris yra vienas iš mūsų tikslų.
 

Labai fainai skaitosi ir žiurisi, neabejotinai tai oazė aplinkoje!

Ačiū, Domantai!

Toliau niekuo neypatingi kilometrai greitkeliu. Vedu aš, nes ir be navigacijos nėra kur nuklysti. Pagaliau ateina laikas pasiplauti nuo autostrados. Romas praskrieja pro šalį, rodo posūkį į dešinę. Atiduodu vadžias į jo rankas. Paliekam greitkelį. Judam po kaire matyto tamsaus debesies link. Niūrus jis. Nesinorėtų sutikti. Gal kažkaip išvengsim. Juolab kad judam ne tiesiai link jo, o laikom jį labiau po kaire. Toli važiuoti netenka. Miestukas. Dar šiek tiek už jo ir įriedam į motelių kiemą. Registratūra, patys moteliai... O kur kempingas? Palapinių nematom. Romas mus pasiunčia. Mane ir Rimą. Į priimamąjį aiškintis kas kaip ir po kiek. Išsiaiškinam, kad kempingas visgi yra. Kambarių taip pat laisvų yra. Statytis palapinę kainuotų kur kas pigiau. Romas ir Rima iškeliauja pasiimti kambario. Dvivietis 40 eurų. 1000 vietinių pinigų. Tarp mūsų likusių trijų verda diskusija, ką geriau imt. Nesam lepūs – galim ir ant žolės išsimiegot. Grįžta kambario ėmikai. Pro mus ir link savo apartamentų. Mes trys vis dar pasimetime. Galiausiai abejones išsklaido apartamentus apžiūrėjęs tandemas. Sako, kad nepasigailėsim pasiėmę, nes oi kaip ten labai faina. Ką gi, einam ir mes registratūron. Gal mums duos trivietį? Ne, pasiūlo tik du dviviečius. Priparkuojam savo dviratukus prie pat durų, susitempiam visą turtą nuo jų į vidų ir susirenkam kieme tartis ką darom toliau. Jau 19 val. Reikia arba važiuot kažkur vakarienės arba vakarienę vežtis čia. Nutariam, kad jei jau pasiėmėm tokius prabangius namus, tai reik juose pasibūti. Skubam miestelio parduotuvėn, kol ji neužsidarė. Spėjam. Suvirstam vidun ir išsisklaidom kiekvienas susikaupęs ties savo poreikiais. Mišrainės, silkės, vaisiai, sūriai, dešros, gaivieji ir atpalaiduojantieji gėrimai... Tiesa, čia taip pat nulio promilių šalis. Rytdienos planas miglotas, tad reikia neįsijausti. Eidama pro alaus skyrių užmatau Liudą kažkam kažką karštai dėstant. Liudai, tu čia su kuo kalbi? Nė kiek nepasimetęs paaiškina, kad su alum... Gūžteliu pečiais ir nueinu pasikalbėt su mineraliniu vandeniu. Vienas po kito nešini pirkiniais paliekam parduotuvę ir buriamės prie motų. Įsiprašau priglausti mano pirkinius kas dar turi kur kokią laisvą kišenę. Lygiai 20 val. visi apsiforminę apsižergiam savo burzgiančius ir riedam namolio. Vakaras šiltas. Lietus taip ir nusliūkino kažkur prošal. Na ir gerai, mums jo nereik. Kai išlendu iš dušo, kompanija jau dėlioja gėrybes ant stalo apartamentų kiemelyje. Pritraukia dar vieną kėdę ir man. Pagaliau atsipalaiduosim po daugiau nei 500 km. Atrodo, jog mes čia vieni. Besidalinant kas ką sumedžiojo krautuvėj, beragaujant kieno silkė skanesnė, kieno sūris sūresnis lengvą vakaro prietemą sutirštino artėjanti naktis. Kai visą dieną praleidžiame kiekvienas atskirai – kiekvienas savo šalme, taip vieni kitų draugijos pasiilgstam! Vėl turim apie ką kalbėti. Svarbiausia reikia nutarti, kur keliaujam ryt. Vokietija? Pjaunam atgal į Lenkiją? Diskusijos karštos. Romas nerimauja dėl paplikusios padangos. Vokietija pridėtų neplanuotų kilometrų. Mes norime dar vienos šalies atostogų maršrute. Tačiau čia taip neblogai, tai gal imam dar vieną naktį ir skiriam daugiau laiko Prahai? Kelis kart grįžtam prie šios temos ir vėl nutolstam kol galiausiai Vokietija – patvirtinta. Alus išgertas. Ar traukti ką rimčiau irgi priklauso nuo ryto planų. Planuojam rytą. Pusryčiai. Tada galima pėsčiom į Javos muziejų, nes jis čia kažkur netoliese. Tada po jo jau būsim stadijoj važiuot ir į Kaulų bažnyčią. Patvirtinta. Ant stalo atsiranda ir stipriau. Staiga mūsų judrus didelis vyras nusibosta plastikinei kėdei ir ji jį pasodina ant žemės. Nepasimetam. Sulūžusi kėdė atsiranda kaimyniniame kiemelyje, o jos vieton po Juliaus užpakaliu – kėdė iš jų. Visai sutemus ima vaidentis švytintys taškai. Diagnozuojam, kad tai jonvabaliai. Vieną netgi pasigaunu. Padarau įspūdingą jo foto. Juodam fone blankus mažas šviesos taškas. Menu to nepavadinsi. Ištrinu. Vakarojam smagiai, prisimenam bendrus draugus, tėčius, mamas, turėtus gyvūnus, automobilius, kas kaip pradėjom karjeras... Kiek dar daug mes apie vienas kitą nežinom. Gal ir nereikia... Gal kartais saugiau nežinoti su kuo susidėjai. Pavargę surenkam likučius nuo stalo, palinkim vieni kitiems ramios nakties ir traukiam pataluosna. Ryt nakvosim jau kitoje šaly.
 

na ir akylumas ir kruopštumas pasakotojos kiekvienai detalei, kiekvienai ale smulkmenai, be kurios pasakojimas iš tikro netektų šio didžiulio žavesio ...