Motomanų Diskusijos » Kelionės ir poilsis » 12-os dienų 4000 km kelionė į artimąją Europą (2013 Liepos 20)

Na gal jau dirbti laikas pradeti, o jau pietus beveik! dar nelaikas ...gerai susiskaite, pradedu gailetis, kad neprisijungiau ir jau mintyse delioju, kad jau kitais metais tai...

Ačiū, vaikinai, už pagyras (už pagyrias nedėkočiau... ). Prisiskaito štai tokių liaupsų mano mūzos, paplekšnoja per petį ir liepia eit tęst istoriją. Tai štai, rašau toliau...

Liepos 7 d., sekmadienis. Miegą pertraukia svajinga žadintuvo melodija. Būtų dar saldu pamiegoti, bet turime keltis ir rengtis. Pusryčiai nuo 9 iki 10 val. Šis gėris įskaičiuotas į nakvynės kainą, tad nei už ką jų negalime praleisti. Beveik 9:30 visi susitinkam kieme. Tvieskia saulė. Tipename koja už kojos į viešbučio restoraną. Sugužam į vidų. Švediškas stalas matosi buvęs gausus, bet kiti svečiai ne tokie miegaliai, tai gerokai nusiaubė vaišes. Kiaušinienė, dešrelės, pyragai, miusli, bandelės, kavos, arbatos, sultys, jogurtai... Alkani neliksim. Vyrai ypač tvirtai nusiteikę atpiginti nakvynę. Kuo daugiau pravalgys – tuo mažiau liks pramiegota. Nesijaučiu alkana, tad stengiuosi nepasiduoti jų įtakai. Užsiimam staliuką lauke. Prie gretimo prisėda pora su mažu vaiku. Vaikis sukasi aplinkui viskuo labai domėdamasis. Spėliojam berniukas tai ar mergaitė. Vyrai prisipažįsta mylintys vaikus, kurių mamos gražios. Šis nekatrosios giminės vaikis atrodo iš tų, kuriuos myli. Bepusryčiaudami pakoreguojame planus. Niekur mes pėsti neisim. Labai karšta. Į muziejų važiuosim. Tad po pusryčių tenka pakuotis daiktus. Susirenkam šmutkes, atsisveikinam su prabangiais namais ir 10:30 išjudam iš viešbučio aikštelės. Keli šimtai metrų tiesiai. Kairėn. Keli šimtai metrų ir vėl kairėn. Siauras asfaltuotas keliukas mišku. Po dešine viešbutis. Pirmieji pravažiuoja, bet pamačius iškabą su nuorodom į muziejų sustoju ir laukiu grįžtančių pirmų. Susirenkam draugėn ir įriedam į teritoriją. Viešbutis, restoranas... Štai randam ir kiek užsislėpusį muziejų. Nulipam nuo mocų ir einam sekdami rodykles. Pasitinka pagyvenęs vyras. Palydi į vidų. Vos įėjus suprantu, kad čia man patiks. Nusiperkam grašius kainuojančius bilietus. Akivaizdu, kad iš to vargu ar jis daug teuždirba. Esam vieninteliai lankytojai, tad dėmesio mums negaili. Pasakoja. Mes klausom. Ne pirmi lietuviai mes čia. Atsimena ir daugiau buvus. Ekspozicija išties įspūdinga. Akimis ryju eksponatus, bet fiziškai neįmanoma visų gerai apžiūrėti. O kaip norėtųsi ir vieną kitą pasibalnoti! Keista jog papenėti savo žingeidumą čia spėjam vos per pusvalandį. Padėkojam, atsisveikinam ir vėl į kelią. Dar beveik valandos kelionė į Kutna Horą. Ten tikimės save nustebinti kaulų bažnyčia. Kelias nuostabiai gražus. Siauras asfaltas. Vingiai. Miškai. Dirbami laukai. Violetinių aguonų jūros. Lietuvoje to nepamatysi. O Kūčioms aguonpienį tai iš kažko gaminam... Prisivejam lėtai važiuojantį policijos automobilį. Na labai jau lėtai jie juda. Matyt grožisi peizažu pro apdulkėjusį langą. Romas rodo posūkį ir lenkia. Mes iš paskos. Džiaugiamės, kad mumis nesusidomi. Aš džiaugiuosi už draugus. Draugai džiaugiasi už save. Nulio promilių kraštas. O kas žino, kiek ten pas juos dar dešimtųjų po nakties likę. Nors kelionė šauni, tačiau patenkinta, jog pagaliau įriedam į miestelį ir Romas rodo ženklą parkuotis. Sustojam priešais akmeninę tvorą. Nusirenkam nuo motų vertingiausią ką turime. Aš su savimi pasiimu tik šalmą ir pirštines. Kiti daugiau gerų daiktų turi. Liudas nusikelia kuprinę nuo bako. Didelę dalį jos svorio sudaro obuoliai. Pasiūlau juos tiesiog palikti ant moco. Na kas gi ims obuolius? Liudas užtikrintai išrėžia: „obuolių vagis!”. Prunkščiam. Nuo tos minutės su mumis keliavo ir Obuolių Vagis. Niekad jo nematėm, bet nuolat jautėm jo buvimą šalia. Einam per gatvę. Pro vartus. Atsiduriame senose kapinaitėse. Jų centre stūkso niekuo neypatinga bažnytėlė. Niekuo neypatinga iš išorės, bet velniškai įspūdinga iš vidaus. Žodis „velniškai“ čia skamba kitaip. Aplink kaulai. Daug daug kaulų. Keista, bet jaučiuosi labai jaukiai. Apskritai tai, kas gamtiška man niekada nekelia jokių neigiamų emocijų. Mirtis yra labai gamtiška. Čia štai visi lygūs. Gyvenime vargu ar tokie buvo... Gauname bažnyčios pastatymo istoriją atspausdintą lietuviškai. Kiekvienas užėjęs gauna A4 lapą istorijos pasirinkta kalba. Puikiai pasiruošta sutikt turistus. Bažnyčia mažutė, tačiau čia užtrunkame tik 10 min. trumpiau nei Java muziejuje. Sunku atitraukti akis nuo to, kuo gali virsti tai, kas dabar pas mus giliai po oda. Po oda ir dar po storesniu ar plonesniu sluoksniu viso ko gero. Išeinam į dienos šviesą. Visi kažkokie nurimę. Susėdam už kapinių tvoros prie gatvės ant suoliuko. Kitapus kelio matome savo motociklus. Pasidžiaugiam, kad Obuolių Vagis nesusigundė mūsų paliktais daiktais. Viskas regis vietose. Tuoj jau ir valanda po vidurdienio, o mums dar reikia aplankyti Prahą ir pasiekti Berlyną. Slenkam motų link.
 

Tas popiežiaus motas pasirodo paauksuotas
 

Siandien grizau prie jusu keliones pradzios, pasiskaitinejau apie Zakopane, kazkaip pries kelias dienas buvo sukiles noras ten pasidairyti, tik galvoju, kad simet jau velu, nes ten jau ko gero ziemiski orai... Kutna horoje buvom pernai vasara su seima, lb. nuostabus miestelis, tik nezinojau apie mocu muzieju, tikrai butume apsilanke. Ir apskritai man Cekija labai miela salis, patinka ir zmones, ir gamta, ir kultura, manau musu Lietuva butu panasi, jei nebutume tureje 200 su virsum metu rusu ant saves. Isnaudoju kiekviena proga ten apsilankyti.

...mjo, blemba, atiduok kaukuolę!....
................................................
Nebuvo paskutinės frazės užrašo ant bažnyčios durų?
gal ne viską atspausdino?

Su muziejum tai apmaudi situacija, tikriausiai dėl lėšų stygiaus motociklai suštabeliuoti kaip skruzdės skruzdelyne, dviem aukštais. Viskas taip sugrūsta, kad labai sunku sukoncentruoti dėmesį ties vienu eksponatu, o jų ten laaaabai daug. Jei būtu kelis kart didesniam plote - darytu daug didesnį įspūdį. Tačiau apsilankyti tikrai verta. Beje, kiek suprantu - šalimais yra dar vienas panašus muziejus, bet informacija labai paini, tai manau reiks paieškot kitą kartą būnant tame krašte.

Į Prahą traukiam artimiausiu keliu – sukam greitkelio link. Kelio vos 80 km. Iki autostrados išveda Romas, o po to jau man liepta suktis kaip išmanau. Prahos kryptis aiški, iki centro tūkstančiai kelių – atseit, niekur kitur nenuvažiuosiu. O galėčiau… Ir iš tiesų, kažkaip imu ir nusuku dešinėn, kai privažiavus sostinės prieigas visi ženklai rėkte rėkia, kad centras - tiesiai. Bet nieko, centrą randu nesunkiai. Gal kiek ne tokiom plačiom gatvėm, bet į tikslą atvedu. Beprotiškai karšta. Parkuotis nėra kur. Na tiesa, mes norim sustot pačioj miesto širdį, kad tik niekur eiti nereiktų. Parodau pavyzdį stoti po draudžiančiu ženklu. Vis tiek matyt nuo mocų niekur nesitrauksim. Nepaliksim savo daiktų, o neštis kai toks alinantis karštis… Perbėgam į kitą gatvės pusę nuo motociklų. Pasidarome atžymos, kad Praha aplankyta nuotrauką. Dar vieną. Dar kitu kampu. Dar kitaip išsivėpę… Na štai. Dabar niekas nepasakys, kad miestas neaplankytas. Na ir šiaip beveik visi jį mindom nebe pirmą kartą. 14:30. Jau seniai nebe rytas, o mums dar reikia pasiekti Berlyną. Bet iš kitos pusės, juk iki jo vos 350 km. Esam matę ir daugiau. Skubam rengtis ir atlaisvinti gatvę po draudžiančiu ženklu. Sekam Romą. Jis turi mus išvesti iš miesto į kelią, vedantį pažadėtojon žemėn. Na pradžioj dar degalinėn. Jau ir mūsų pačių bakai reikalauja būti papildyti. Koks sumuštinis labai nudžiugintų. Geras pusvalandis ir stojam. Greitai apsiforminam. Pastebiu, kad mano moto nuomone mes jau nuvažiavome 2222 km nuo namų. Vėl stveriam vairus į rankas ir sukam rankenas. Vokietija jau visai čia pat. Pasileidžiam greitkeliu. Privažiuojam sieną. Tiksliau kuklų kelio ženklą, kuris leidžia suprasti, jog tai jau pasienis. Na dar automobilis su švyturėliais. Neriam greitkeliu į tunelį. Išneriam. Štai ir Vokietija! Kaip čia viskas kitaip! Toliau visą laiką neblogi peizažai tiek iš dešinės, tiek iš kairės. Vedu aš. Nors keliai leidžia spausti, bet sutarta, kad laikysim apie 120 km/h. Kas taupo sparčiai ant karštos dangos plinkančiais leisgyves padangas. Ką be priekinio stiklo greit važiuojant nuo moco plešia. Laikas pailsinti minkštąsias. Stojam. Tuo pačiu susitepam grandines palikdami tepalo dėmes ant išpuoselėtų stovėjimo aikštelės trinkelių. Strateguojam. Stojam pietų kur pakeliui ar bandom išgyventi iki Berlyno? Sutariam, kad neišgyvensim. Dabar jau 17 val. Vietoje būti turėtume niekaip ne anksčiau nei 21 val. Vadinasi pakeliui reikia savim pasirūpinti. Kuo toliau nuo Čekijos, tuo kraštovaizdis darosi mažiau įspūdingas ir vis labiau slepiamas pakelės atitvarais. Kad tik kur ko gero nenužiūrėtume. Nes žiūrėti reikia po ratais. Ne vien Čekija aktyviai remontuoja kelius vedančius į sostinę. Čia irgi gaunam taisomų ruožų. Tai greitis ribojamas, tai uždaryta kokia juosta, tai danga pasmaginta, kad neužsnūstume nuo monotonijos. Netrunkam nė porą valandų iki vėl gauname atsitiesti ir pamankštinti savo kombinezonuosna supakuotus kūnelius. O ir ne vien mankšta juos džiuginsim – valgyt duosim. Smagu, kai randi degalinę sukooperuotą su maitinimo įstaiga. O čia visai neblogai. Praeini, susirenki ant padėklo, kas labiausiai žadina seilėtekį (aš pasitenkinu varškės pyragu ir balta kava) ir susimoki už visą gėrį kasoje. Kortele. Tiesa, korteles ten skaito velniškai ilgai, na bet mes kantrūs. Gaila tik vėstančio maisto... Ir čia stengiamės neužsibūti. Iki sutemų norisi jau turėti namus. Trauksim į kempingą Berlyno pakrašty. 19 val. Dar apie pusantros valandos ir turėtume būti pasiekę tikslą. Panašiai ir gaunasi. Tik per tas pusantros valandos pasiekiame miesto pakraštį. Berlynas pasitinka gatvėmis pilnomis automobilų. To ir reikėjo tikėtis. Sėdam porimčiame kamštyje. Čia ne Lenkija. Filtravimosi, kaip supratome, netoleruoja. Vietinis su britva kantriai stovi kartu. Pabando lįsti tarp eilių. Automobilistai su tuo nesutinka ir aiškiai tai parodo. Nelaimėlis stojasi vėl į bendrą srautą ir juda su visais. Vietomis net užgesinu variklį. Galiausiai suprantam kame čia bėda. Uždarytos kelios juostos remontui ir visiems tenka gerokai pasispausti. Iškenčiam Berlyno išbandymą ir pagaliau vėl judam. Negreitai, bet visgi judam. Taip ramiai sekam naviguotoją. Jau riedam miesto pakraščiu. Galiausiai parodo posūkį į kairę ir smunka pro vartus. Kempingas. Kaip visada už savo draugus atsakau savo dokumentu. Palieku registratūroj mainais už sklypą ir po vieną žetoną dušui. Miela tetutė parodo, kur mūsų valdos. Na ne labai reljefas atrodo lygus, bet mes kaip nors... Gavom apsistot pakrašty. Matyt nujaučia kokia mes audringa kompanija. Jo, mes tokie... Kol ne tamsu, puolam statytis palapinių. Sunkiausia išsirinkti vietą, kur bus pakankamai lygu, kad neslystum visą naktį ant kambarioko ar jis ant tavęs. Galiausiai visi trys namai tvirtai stovi. Aš, Liudas ir Julius pasišaunam palėkt iki degalinės. Tikrai ne kuro. Julius važiuoja pirmas. Vos isprūdęs pro vartus pasileidžia lėkti. Tiesa vos 80 km/h. Bet leidžiama tik 50, o čia gyvenvietė su vokiška tvarka. Nesinorėtų palengvinti piniginės. Leidžiam Juliui atitrūkti. Susitiksim degalinėj – niekur nedings. Ir neklydom. Tikrai niekur nedingo. Pasiimam čipsų, alaus. Aš sau tik kai ko panašaus į alų. Kai parvykstam, jau visai tamsu. Susirangau ant moco savo mėgstama nevažiavimo poza. Butelis radlerio vienoje rankoje, anyžiniai guminukai kitoje ir viskas taip gerai, kad vargu ar geriau būti begali. Stebiu kaip Julius desperatiškai kuičia savo daiktus. Paaiškina, kad tas prakeiktas Obuolių Vagis kažkur nukišo jo glaudes. Neradęs numoja ranka ir keliauja į dušą. Kompanija ima spiestis aplink. Kadangi per dieną per mažai ant mocų prisisėdėjom bandom kompensuoti tą artumo su savo aparatais trūkumą čia po pušim. Kaip katinai susirangome ant savo mocų sustatytų puslankiu. Vyksta audringas vakarėlis. Taip triukšmaujam, kad girdisi net kaimynų knarkimas palapinėse. Toks pašėlęs vakarėlis atima paskutines jėgas ir priverčia ieškoti kelio miegmaišin.
 

Liepos 8 d., pirmadienis. Pirmadienis gali būti mielas kai tai pirmadienis, o tau atostogos. Pabundu, pasiraivau. Kaip visada apgraibom susirandu kažkur per naktį guolyje pasimetusį telefoną. Jau gerokai po 9 val. Ilgokai išmiegojom. Išsirangau iš palapinės. Daug saulės. Gerai, kad miegojom šiokiam tokiam pavėsy. Vienas paskui kitą mygius palieka ir kiti. Kaip visada rytais daug nekalbam. Nors jau atsikėlę, bet pabust reikia kur kas daugiau laiko. Įprastos vandens, muilo, šampūno ir dantų pastos procedūros. Tada galvojimas kokį išeiginį kostiumą rinktis. Troškintis kombinezone ar pasitenkinti tik džinsais?... Vėsiau, bet kelias nusimato ilgas ir mažu pavojingas, o džinsai nėra labai skūrą saugantis drabužis... Tiek to, kęsiu karštį. Pusryčių neturime. Randu savo du Obuolių Vagies paliktus obuolius. Pasidalinu su Liudu ir Julium. Ardom palapines. Savają dar paklojam ant gyvatvorės, kad nudžiūtų rasa. Galiausiai, praėjus daugiau nei valandai nuo pabudimo, visi jau pasiruošę judėti. Prie kempingo vartų dar stabtelim. Nubėgu registratūron. Reikia atsiskaityti ir atgauti savo dokumentą. 11 val. vedam motus ir į kelią. Ne tiek tolimą, kiek įtemptą, nes kita stotelė pačiam Berlyne. Reikia judriam mieste neatsilikti nuo vedlio. Geras pusvalandis ir mes jau vietoje. O ta vieta... Louis‘as! O kaip be jo? Va vyrams reikia atsinaujinti garderobą. Pasistatau savo ryžąjį į pavėsį atskirai nuo visų. Einu į moto prekių rojų. Šalmas ir striukė rankoje. Neužmačiau, kur juos galėčiau pasidėti. Šmirinėju tarp prekystalių, stelažų ir kabyklų. Kaip visada nežinau ar man ko čia reikia, o jei ir reiktų, tai kaip parsivežti, kai kiekvienas centimetras krepšy užimtas? Na nebent tai būtų striukė... su gėlytėm. Keista, tokios nėra. O Julius tikrai pasiryžęs be naujų kelnių iš čia neišeiti. Romas irgi už vienų užkliūna. Įsitaisau į fotelį priešais matavimosi kabinas ir stebiu kaip pardavėja Juliui vis neša kitas kelnes, kurias jis visas išprakaitavęs matuojasi. Karšta. Man karšta sėdėti fotelyje su stikline šalto vandens rankoje, o jei dar tektų čia apsirengt, čia nusirengt... ir vėl iš naujo. Pagaliau. Ir Romas, ir Julius pasipuošia. Sliūkinu laukan. Pasirodo ir Julius su Liudu. Sėdim palei jų mocus. Prisimenu Liudviko moco krepšy pasidėtus anyžinius guminukus. Išsitraukiu ir pasiūlau draugams. Liudas purto galvą. Julius pasiryžta surizikuoti ir pasivaišina. Prailgsta laukti Romo su Rima. Karšta. Pagaliau gražieji žmonės pasirodo tarpdurį. Kitas mūsų tikslas – pusryčiai. Pats laikas. Jau 12:30. Pravažiuodami matėm Hesburger‘į. Į jį ir taikome. Jis čia visai netoliese. Prisiparkuojame ir suvirstame į vėsią patalpą. Gėris. Stojam eilėn ir juodaodei užsakymų priėmėjai klojam savo troškimus. Iš pradžių troškimus, o po to pinigus. Greitas maistas tokių turistų kaip mes išsigelbėjimas. Tikru naminiu ar geresnių kavinių maistu pasimėgausime grįžę. Brangioj šaly gurmanu nepabūsi. O mes ir šiaip kuklūs. O kuklių ir poreikiai kuklūs. Kai pusryčiai per pietus, tai viskas dar skaniau atrodo.
 

...
 

Kazko nebesimato tesinio, negi prie Louis'o kelione ir baigesi?

ainu per uždarymą, žiūriu autorė stovi, sakau eisiu pasisveikinsiu/sveikinuosi, o jinai su nuostaba:
-Čia jūs man sakėte?....
Tai kaip supratau dar nebuvo grįžusi
 

Aciu, skaitesi labai skaniai! daug minciu pasisemiau savajai 2014 motokelionei.