APL'as (ne pažintinis) su tarybine technika

| 2014-07-07 shtaras | 10/6495 žinut.

shtaras

Sunkiasvoris
900cc

#1 +13

APL'as (ne pažintinis) su tarybine technika

KAIP EŽIUKAI SU IŽ’ais APLINK LIETUVĄ VAŽIAVO
Na va, per savaitgalį prinokau šiek tiek papasakoti apie mūsų kelionę aplink Lietuvą (APL). Mintis gimė kaliegai Ričardui jau pernai metais. Tuomet aš drąsiai atsakiau: nu jei su Afrikom (Honda Africa- tai toks didelis ir galingas endurkė- bekelės motociklas) apvažiuoja, tai su ižais tikrai apvarysim. Vėliau tuo suabejojau. Abejonės kankino iki pat, kol pamatėm finišą, o labiausiai paskutinės dienos etape, bet apie tai vėliau. Kodėl rusiška technika? Ogi todėl, kad pas mane su Ričardu po tokį daiktą, kuris voliojosi be darbo jau yra- pirkti nereikės. Dar dėl to, kad tokio reiškinio kaip APL niekas su tarybine technika nėra paėmęs, nors bandymų būta. Ir dar: tai būtų seniausi motociklai įveikę APL’ą. Kadangi 2012 metais APL buvome važiavę su lengvais bekelės motociklais, tai kartoti tą patį būtų buvę nuobodu. O be to tai juk nebe iššūkis važiuoti aplink savo Tėvynę perimetru motociklu, kuris tai gali padaryti kokiais 200 procentų.
Ižiukai buvo ištraukti iš tamsaus kampo ir nuspręsta juos paruošti tokiai beprotybei. Pats nepatikimiausias mazgas- degimo sistema bei generatorius buvo užsakyti iš Čekijos. Toliau laukė pilnas variklių perrinkimas bei visų guolių, padangų keitimas. Šiems darbams buvo ne mažiau kaip pusmetis, bet tikrasis pasiruošimas, kaip tikriems studentams, prasidėjo belikus vos gerai savaitei iki starto. Surinkus Ryčkos senolį 49 pasirodė, kad lenkiškas stūmoklis išlietas iš kažkokio “gyvo” aliuminio, kuris pradeda savo gyvenimą vos tik variklis apšyla. O tada laikykis- išsiplečia taip, kad čiuožia galinis ratas. Tikėjomės, kad prisidirbs per kelis šimtus km, bet… diena iki starto iš Utenos atkeliavo naujas šešiasdešimties metų cilindras su stūmokliu ir ši bėda buvo išspręsta. Prisukom navigatorius, pasikrovėm į busą, du naujus komandos narius Marių ir Egidijų supažindinome su jų pareigomis ir išmynėme į Sostinę, kur turėjo būti duotas startas.
Startavom. Pirma diena nenustebino- mocai dare viską, kas priklauso patikimai tarybinei technikai. Netraukė. Daužė subines. Mano 56-tukui užsikirto priekinė šake ir likau be amortizacijos. Ryčkos ižui pradėjo stipriai buksuoti sankaba ir tai vis blogėjo. Pasiekę kažkokį pasienio miestuką paskleidėm motorą ir paprašėm komandos, kad privežtų kibirą su ižo dalim, buvo patobulinta sankaba pridėjus papildomą frikcinį diską ir po valandėlės pūtėm toliau. Atvykę į stovyklą ne paskutiniai, buvom sutikti nustebsių akių… apskritai, kad atvažiuosim turbūt niekas netikėjo. Net mes.
Antra APL’o diena pasižymi tuo, kad būtent šią dieną reikia įveikti garsiąją Varadero Alėją: (čia rasite aprašyta, kas tai). Buvom nutarę apvažiuoti šį ruožą, nes mūsų tikslas ne sulaužyti mocus jau antrą dieną, o įveikti visa maršrutą. Kad jūs žinotumėte, kaip sustiprėjo mūsų tikėjimas laiminga pabaiga, kai Varadero alėją vis dėlto paėmėm!!! O pervažiavom dėl to, kad įvažiavus labai sunku apsisukti. Tai ir nesisukom. Stovykloje akys, kurios mate mus alėjoje, pradėjo žiūrėti į ežiukus su ižiukais rimčiau.
Trečia diena buvo visai linksma- pliaupė bevik visus kilometrus, kuriuos sukome ne taip jau ir greitai. Buvo laiko apmąstymams, kad vos pries kelias dienas 60-ties km/h greitis atrodė juokingas, o dabar toks nebeatrodo. O 64 km/h greitis- tai jau maksimalus!!! Numynus maždaug pusę dienos maršruto Ričardas pajuto, kad moco galas plaukioja labai didele amplitude. Šiaip jis visada plaukioja- juk jei ižui nieks nekliba, tai jis jau Yamaha… pasirodo, pabiro rato guolis, neatlaikęs elinės duobės smūgio. Kągi, ižas ant kelmo, ratas guldomas ant žolės, kalamas lauk pabiręs guoliukas (arba tai kas iš jo liko), dedamas naujas ir smaugiam toliau. Berods šią dieną Ričardas sugalvojo kaip įveikti kliūtis: stabdyti prieš kliūtį neverta, nes stabdžių praktiškai nėr. Gazo duoti- tas pats, kas paperdus bandyti išvystyti reaktyvine galią. Ryčkos metodas: pamačius kliūtį reikia prisimerkti. Padeda. Vakare stovykla Būtingėje. Musų komandos dalis, kuri vadelioja busą ir stato palapines sugriuvo ir remontavosi (čia versija mums, o iš tikro turbūt prisilupo vyrukai…) taigi, Būtingę pasiekėm šlapi, be rūbų persirengimui, be palapinės, o kas baisiausia, tai netgi be motyvacinio butelio. Bet namuose ir sienos padeda. Stovykloje mūsų su butelaičiu jau laukė Igoris su Aurelijum. Karališka palapinė jau pastatyta, čiužiniai pripūsti, uodai išvaikyti… ačiū jiems.
Ketvirtą dieną tereikėjo praminti kokį 150 km, tai visa dieną uliavojom ir važiavom tik vakare.
Penkta diena smagi- pievos, laukų keliukai, žirgų didelė gauja, molio kelias, kurio mes nepastebėjom (na trumpas jis visai, nors ir slidus). O nepastebėjom todėl, kad ižas modernus- turi praslydimo kontrolės sistemą. Tiksliau galios jam neužtenka kad ratą prasuktų. Berods būtent šią dieną stovyklą pasiekėm antri, tai turėjom laiko net vardus mocams sugalvoti: Nevaldoma Galia ir Žaibiškas Greitis. Daugiau nustebusių akių nebematėm. Priprato visų akys prie mūsų galinio žibinto švieselių… nežinau kodėl, bet mus aplenkdavo tik tiesiam lygiam kelyje… gal todėl, kad maksimumas 64? O minimumas bekelėje irgi panašus?
Šeštą dieną buvom nutarę apvažiuoti ilgą puraus smėlio ruožą, nes per bandomąjį važiavimą dar besiruošiant, Klaipėdos Kairių poligono smėlis pasakė, kad ižams čia nėr ką veikti su tokia nevaldoma galia. Prašai tos galios iš ižiuko, o jos nėr- ji matai nevaldoma… įvažiavom į smėlio ruožą, bet čia ta pati istorija kaip su varadero alėja- apsisukt smėlyje sunku. Tai ir pravažiavom. Druskininkuose degalinėje sutikom porą komandų beplaunančių savo bėrius. Ižas to būtų nesupratęs, tad mes nesivarginome besiprausdami, tik apsibenzininom ir vėl į kelią. Po dvidešimties minučių viena komanda puolė mus vytis. Vėliau sužinojom, kad dar viena bandė. Kiti neprisipažino. Bet kadangi žvyrkelių nebebuvo iki pat stovyklos Zervynose, tai kitos grupės pradėjo rinktis ir garsiai burgzti tik maždaug 40 minučių po mūsų kuklaus parbirbimo…
Iš paskutinės dienos nebesitikėjome nieko įpatingo, bet nuo ryto adrenalinas mušė per snukius: tikslas taip arti, bet jei sulūšim kuris nors iš keturių (tie keturi tai iž, iž, Ričardas ir kaip ten jis… Ramūnas) ir nedatrauksim? Nebesinori vėl kitais metais subines daužyti, vėl ižiukus ruošti. O ruošti būtų reikėję smarkiai, nes jie jau “pleveno”. Neklibėjo tik mano dar pradžioje užsikirtusi šake… man pradėjo mesti pavaras: iš ketvirtos prašai trečios, o gauni antrą. Jungi ketvirtą, o jis tik rėkia ir nevažiuoja. Pakartoji, atsargiai leidi sankabą- yra! Ryčkos nevaldoma galia pasibaidė, netilpo į posūkį, paėmė kelmą, nusilaužė dūdą ir nuplėšė išmetimo vamzdį nuo cilindro. Sustojom, apžiūrėjom nuostolius ir puolėm dirbti. Ekologiškai privirinom dūdą (eko-svarkė tai virvė), užsukom skersą veržlę ant cilindro, nes neskersa nebesilaikė ir apsiraminę- link Merkio. Tai trečias APL išbandymas, kurio ižai neturėjo imti, nes techniškai tai neįmanoma. Dėsnis “sunku apsisukti” suveikė. Per Merkį jau perplaukęs Kuzavas (tai žmogus, o ne sunkvežimio detalė) su savo barža (o jo barža tai ne koks laivas, o Afrika su kaliaske), trumpai pasitaręs su savo komanda, sutiko padėti perskraidinti veteranus rankytėmis virš vandens. Šlovė Kuzavui! Kai jau visai jokių siurprizų nebesitikėjom, tuomet prieš pat Medininkus sulindom į beprotišką bekelę. Vyšnia ant APL’o pyrago! Keikėmės, bet įveikėm. Buvo daaaug sunkiau nei Varaderas… finišas, busas, enduristų baras Muskatas, jautienos nugarinės kepsnys, kažkodės kietesnis nei kerzo padas, vėl busas ir namai.
APL. Kiekvienas, nutaręs jį pravažiuoti jaučiasi vis kitaip. Vienam jis lengvas. Kitam jis labai sunkus. Kiti sunkumų patys prisigalvoja. Kiekvienas, kuriam prie širdies enduro, turi jį pravažiuoti. Privalo. Niekada nepamiršiu čia sutiktų moto brolių. Po APL pradedi tikėti, kad motožmonių tarpe nėra blogų. Visi draugiški, visi padeda vienas kitam, visus riša bendras pomėgis. Aišku Lietuva tai ne kalnai. Ne dykuma. Šis išbandymas visai kitoks, jis be galo smagus. Galų gale tai pačios geriausios atostogos. Gera išsijungti telefoną. Gera važiuojant neturėti jokių ryšio priemonių su savo komanda. Gera tylėti ir galvoti. Bevažiuojant galva pilna minčių. Apie draugus, apie šeimą, artimuosius. Aš labai daug galvojau apie savo tėvą, kurį palaidojau pries pusmetį. Jam toks mano sumanymas neatrodytų labai didelis iššūkis, bet jis tikrai manim didžiuotųsi ir pasakotų visems savo draugams apie savo pasiutusį sūnų. Labai noriu savo pusę APL’o (kita pusė Ričardo) paskirti savo Tėvo Vytauto Štaro atminimui.