Vilnius - Norviliškės (2014 Liepos 14)

| 2014-07-15 Sanctus | 3/4007 žinut.

Narys
250cc

#1 +6

Vilnius - Norviliškės

Sveiki, negaliu pasidalinti tolimų kelionių įspūdžiais motociklu (kol kas), bet tikiuosi, kad ne nuvažiuotų kilometrų skaičius, o patirti įspūdžiai ir emocijos verčia mus dėlioti naujus maršrutus, ieškoti lankytinų objektų, bei vėl ir vėl ieškoti to potyrio, kai važiuoji ne todėl kad reikia o todėl kad tau tai patinka.
Pirmadienis keista diena – vis dar jauti praėjusio savaitgalio tinginystę, kitas savaitgalis atrodo kaip nepasiekiama iliuzija, užgriūva darbai, o prie viso to dar oras superinis, saulutė šviečia, nei debesėlio... Ir kaip galima dirbti tokiu oru? Tai sulaukęs darbo dienos pabaigos nieko daugiau ir negalvoju, tik kaip išlėkti iš miesto ir šiek tiek pravėdinti galvą. Grįžęs namo greitai užkandu, įsijungiu Google maps ir vedžioju pelės rodyklę po Vilniaus apylinkes, dėmesį patraukia Lietuvos “apendiksas“, tas pats kurį anot anekdotų prisikyrė Lietuvai, nes braižant sienos ribas ant žemėlapio gulėjo Stalino pypkė – niekas nedrįso jos patraukti, tad apibraukė aplink, ir taip Dieveniškės grąžintos Lietuvai. Tada prisimenu, kad šitame gale vyko koks tai festivalis, ir štai jums kelionės tikslas aplankyti Norviliškių pilį. Kuro bakas pilnas, užsidedu striukę, ir pirmyn. Senai nevažiavau šia kryptimi, tad potyriai kuo puikiausi, kelias puikus, tiesiasi per miškelius, pievas ir rugių laukus. Nuo Šalčininkų suku link Dieveniškių, dar keletas kilometrų ir pasitinka pasienio postas – kaip ir neįprasta, lyg ir neketinu kirsti sienos, na, bet tvarka yra tvarka. Patikrina dokumentus paklausia kur važiuoju, palinki gero kelio ir prabumsėjęs per “gulinčius policininkus“ riedu pirmyn. Pirmi kaimukai, besišypsantys žmonės, eismas beveik nulinis, asfaltas puikus – nuotaika superinė. Važiuojant nustebina draustinių ir lankytinų vietų gausa tai ir piliakalniai, ir akmenys, ir ąžuolai, nuorodos į etnografinius kaimus ir tt. Neapsikentęs stabteliu prie Bečionių piliakalnio kojas pramankštinti ir apylinkių vaizdais pasigrožėti. Vakaras šiltas, oras toks sodrus, kad rodos šaukštais kabink, kvepia nušienautos pievos, saulės įkaitintas miškas, pakraščiuose žydintys gėlynai, ir visas tas kvapų ir vaizdų aromatas veide kaip mat įjungia šypseną. Užsidedu šalmą ir judu pirmyn, bet stiklo neskubu nuleisti, kelias tuščias, suku rankeną ir jau Dieveniškių miestelis. Sustoju pasitikslinti važiavimo krypties, o čia vietinis diedulia su dviračiu pro šalį mina, mina aišku į parduotuvę

Dviratukas toks autentiškas, kaip ir dauguma dalykų aplink, neišskiriant ir jo paties. Diedukas stabtelį, šypsosi bedante šypsena, Ir skelia „Nu shto, idiom na peregonki?“ nu... šypsausi ir aš, suprato kad nelenktyniausiu, tai ir numynė į parduotuve vienas... Velnias, gal reikėjo palaikyt jam kompaniją... Suku iš Dieveniškių link Norviliškių, gaunu keletą kilometrų žvyrkelio ir pasiekiu vakarinio pasivažinėjimo tikslą - Norviliškes. Užvažiuoju į pilies kiemą ir einu apsižvalgyti. Tyla, nei gyvos dvasios, einant aplink pilį išgazdinu lapiuką, kuris papūsta uodega nurisnena neskubėdamas link medžių tankmės. Saulė leidžiasi rausvai nudažydama pilies sienas, vėjelis švelniai šiurena medžių viršūnes – kažkokia harmonija su gamta tvyro ore, ir lenda į galvą mintys apie šią pilį kas ją pastatė, kodėl tokioje nuošalioje vietoje, o gal kai statė ji buvo visai ne nuošaly. Nors vieta tikrai puikiai parinkta - pilis ant kalvos, žiūrint iš slėnio įgauna didingumo, bet tuo pačiu turi kažkokio paprasto jaukumo. Padarau keletą nuotraukų ir riedu atgal - vytis besileidžiančios saulės. Suku pro Dieveniškes,važiuoju per Peškonis, vietiniai vaikiai susisodinę mergas į rato vidurį žaidžia bulvę, pravažiuojant mojuoja, pamoju ir aš. Į pakelę išbėga du pypliai vienas iškėlęs ranką suka suspaustą kumštuką ir prašo pagazuoti, o ką, man negaila, spaudžiu sankaba, suku rankeną ir leidžiu „žirgams pažvengti“. Puiki pirmadienio pabaiga, o ir savaitgalis atrodo nebe tokia jau tolima iliuzija :-)