Motomanų Diskusijos » Kelionės ir poilsis » Savaitė po Lietuvą per Jonines (2014 Birželio 21)

Savaitė po Lietuvą per Jonines

Ehehei,
Besivalkiodamas po Europą ir gryžęs į gimtinę supratau, kad nors Podgorica gražus miestas, Citrinų ežeras toks didelis, kad net keičia aplinkinį klimatą, kad Costa Brava pakrantėje atsiveria nuostabūs vaizdai ir kad Budejovice gaminamas puikus , bet Lietuvoje irgi yra ką pamatyti, nes mūsų šalis tikrai graži. Taigi, planas šeštadienį ryte išjudėti, pačias Jonines atsitūsint Palangoj prie didelio laužo na ir likusias savaitės dienas praleisti aplankant kuo daugiau lankytinų objektų ir pravažiuojant pačiais įdomiausiais keliukais. Greitis nedidelis, iki 120, pilnas ekipažas, režimas turistinis - daugiau čilinant, nei važiuojant, nakvynė palapinėse ar pas pažįstamus, preliminarus atstumas ~1000 km, galbūt kelionės eigoje ištįs. Nors ir daug kas suplanuota, bet kad nepamiršt tikros kelionės dvasios palikta vietos ir trupučiui improvizacijos nežinant poros dienų nakvynės vietų. Kad gyventi būtų įdomiau

Taigi, kelionė baigta. Aprašymą ir foto sukėlinėsiu po truputį, nors dabar ir vasara, festivaliai ir visi kiti malonumai, tai galbūt užtruks. Taigi, per 9 dienas prasukta 2050 kilometrai, pasak banko išrašų išleista 896 litai ir visiškai maksimaliai patenkintas rezultatu. Tai buvo pirmoji mano ilgesnė kelionė apšilimui prieš rimtesnį ratuką už gero mėnesio su šiuo motociklu. Likau absoliučiai patenkintas. Kuro sąnaudos - 5,7 litro, kas turbūt visai neblogai tokios kubatūros motociklui. Buvo batonėlis, kai besistuminėdamas atbulomis pataikiau skersom užvažiuot ratais ant buldiūro - vistik tiek masės atlaikyt nebuvo lengva, nors net lankų dažai nenusilupo. Taip pat buvau šiktelėjęs, kai moto nesikūrė, negaudė net KIPASS sistemos rakčiuko. Per ~pusvalandį nustačiau, jog buvo oksidavesi saugikliai. O apie pačią kelionę, tai galiu pasakyti, kad ko tikėjausi, tą ir pamačiau - Lietuva yra nerealiai graži. Planai kaip visada nuplaukė jau pirmą dieną, tad važiavau po lankytinus objektus tol kol pavargdavau ir tada ieškodavau nakvynės. Viskas buvo awesome. O tuo tarpu pora nuotraukų:
 

Užuodžiu, kad įdomi istorija bus laukiu aprašymo. Beje, gan pigiai apsisukai

Turbūt tokių raudonų kawasakių su Lietuvos vėliavėlėm neturėtų būti daug, greičiausiai su tavim prasilenkėm prie Juozapinės kalno kažkurį savaitgalį

bet vien tik kurui isleidai virs 500lt, ir nori pasakyti kad nakvinei ir maistui isleidai 9 dienoms 400lt?
na nuostabu

06.21d. 1 diena.
Taigi, štai ir ilgai laukta diena. Susipakavau daiktus ir palikęs bagažinę ankstyvą rytą išmyniau pas mergaitę, kuri irgi labai greitai ir tvarkingai susipakavo daiktus, susikrapštėm ir išmynėm iki parduotuvės apsiprekinti paskutinius trūkstamus daiktus. Pagalvojom gerai prieš kelionę ir sėdom į balnus. Pirmasis tikslas - Medininkų pilis. Saulutė švietė kaip išprotėjus, bet nešildė, tad susirėdę daug drabužių mynėme keliu. Pūtė vėjas, čiulbėjo paukštukai, asfaltas vyniojosi po ratais kaip pavasarinis sniegas, na ir neilgai trukus pasiekėme savo tikslą. Pasivaikščiojom po pilį, kuri atrodė vis dar gan įspūdingo stoto, išmėginau galvos kirtimo aparatą ir gerai pagalvoję nutarėm judėti į kitą punktą. Tik išėję užtikom Medininkų medinę bažnyčią, kuri irgi atrodė gan įdomiai. Toliau sekė aukščiausia Lietuvos vieta, Aukštojo kalnas (jau nebe Juozapinės kalnas), kuris buvo visai netolimais. Moto palikome aikštėlėje, saulutė jau pradėjo ir šildyt, tad numetę visą aprangą ir batus pėdinome prie apžvalgos bokštelio. Pakeliui pievoje pamatėme kažkokių tai baltų kukulių, kurie pasirodė besantys avių banda, gerai pralinksmino. Aukščiausia vieta pasirodė besantis kažkoks tai pipsiukas ant akmenėlio. Užlipę ant apžvalgos bokšto pamatėme visą Lietuvą, kokia ji graži. Užtrukome, tad pagalvoję, jog žirgas vis dar laukia mūsų pasiruošęs ilgai kelionei, grįžome atgal prie jo. Toliau sekė Merkinės dvaro (Pavlovo respublikos) dvaro griuvėsiai. Įspūdinga vieta ir net praplėtė istorijos žinias. Toliau mynėme į Dieveniškes - miestelis, kuriame žmonės sunkiai kalba lietuviškai. Besigrožėdami pakelės vaizdais pastebėjom pasieniečių bokštą, kuris atrodė mąsinantis objektas. Kaip toliau pamatysite, per šią kelionę mus traukė link dangaus, tad nutarėme, jog ši kelionė bus nieko verta, jei mes į ten neįkopsime. Kaip tarėm taip padarėm. Besiekiant tikslo pasitiko pirmoji kliūtis - tvora. Įveikėm. Antroji kliūtis į apžvalgos aikštelę - spyna. Šitos įveikti nepavyko, tad likom po aikštele už grotų. Bokštas siūbavo, tad pamąstę nulipome žemyn ir mergaitei pasakiau, jog mintis palikome ten kažkur viršuje. Sulaikiau jos entuziazmą grįžti atgal į bokštą ir pajudėjome į išsvajotą poilsiavietę prie Poškonių ežero. Dieveniškėse apsiprekinom maisto ir buvo keista tokiam kaime atsisikaitinėti kortele. Išsipakavom, išsivirėm kavos ant primuso ir pagaliau pajutom tą kelionės malonumą. Nufotogravau vietą, kur buvome su dviem kolegom prieš kelis gerus metus - užrašas nors ir patrintas, bet dar liko. Toliau sekė Merkinės piramidė. Beartėjant tikslo link lietus bandė mus išgąsdinti, bet mes buvome pakankamai drąsūs ir neilgai trukus atvykome į entuziastingo žmogelio sukonstruotą įdomų statinį, kuriame sklandė daug energijos ir buvo labai gera akustika. Viskas aplinkui gaudė ir buvo labai įdomus užpildantis jausmas. Prisipylėm šventinto vandens, kad kelionėj sektųsi ir į tą laiką lietus baigėsi, tad mes išjudėjome į sekantį dienos tikslą. Dviejų tikslų nesuradom, tad atvykome į paskutinį dienos tikslą - Liudvinavo miestelį, kuriame turėjo būti apleista estrada. Jos irgi neradom, bet aptikom nuostabų parkelį ir dar negirdėtą vietinių akcentą. Pats esu suvalkietis, bet net ir man buvo juokinga klausyti tų visų jų "Kap tęę sęękasi". Miestelis pasirodė visai gražus ir sutvarkytas. Netoli jo sukome į Marijampolę, kur paskutinėmis minutėmis atradome dar dirbančią piceriją, nes jau buvo gan vėlus metas. Gerai pasisotinę išjudėjome į nakvynės vietą Vilkaviškyje, kur saugiai priparkavę žirgą pagalvojome, jog jau laikas miegoti. Seniai taip skaniai miegojom

Dėl išlaidų pastebėjau, kad mano bankas mala šūdą ir išlaidas rodo ne tomis datomis, kada atsiskaitinėjau, tad realiai kainos nelabai įsivaizduoju. Bet spėju, kad galėjo būti panašiai, nes muziejai gan nebrangūs o už nakvynę mokėjom tris kartus. Tai manau apie tūkstantuką su kapeikom ir gavosi.
Toliau bus istorija apie gedimus, žioplą galvą, netgi batonėlį ir dar daugiau įspūdžių ir neregėtų vaizdų. Ilgai aprašinėju, bet geriau vėliau, negu niekada, tad tikiuos man atleisit

06.22. 2 diena
Pabudom gan anksti nuo blynų kvapo, kuriuos kepė mano brolis, bet kol susikrapštėm jau įpietojo. Aprodžiau mergaitei miestą, oras buvo gan ne kažką, vėsu, vėjuota, bet kas mums jauniems. Sėdom į balną ir pajudėjom link pirmo dienos tikslo - Paežerių dvaro. Graži aplinka ir parkelis, kuriame augo neatpažintas violetinis medis. Toliau mynėm link Bartninkų, kur aptikom seną, apleistą bažnyčią, kurioje sklandė ne tik dvasios, bet ir reperiai balandžiai. Toliau sekė lietuvių kalbos tėvo - Basanavičiaus gimtinė. Stuba buvo gerai išsilaikius, visokie įrankiai matyti iš kaimo laikų, kai kurių neatspėjom nė paskirties. Teko suktelti ir rankinę akmeninę girną (nors negalima buvo). Kluonas irgi buvo senovinis, tik dabar viduryje jo buvo padaryta scena, matyt kaimo renginiams vesti, tai šieno, kaip jau supratot, ten ir nieks nebeveža. Aplink sodybą buvo tautinis ąžuolynas, kuris buvo toks didelis, kad muziejininkė turėjo duot mums žemėlapį, kad nepaklystume. Bilietai kainavo berods po du litus, tai tikrai rekomenduojam aplankyt. Sodybą apžiūrėjom, pagalvojom, oras nešyla, bet vistiek reik važiuot toliau. Kitas tikslas - piliakalnis. Ir ne bet koks, o Piliakalnių piliakalnis. Čia pavadinimas jo toks. Vykstant link jo, pasitiko pirma kliūtis - žvyrkelis. Jį įveikėme sėkmingai. Kita kliūtis - patvinęs žvyrkelis. Šios neįveikėm, tad palikę moto pėdinom savom kojom. Piliakalnis patiko savo senovės dvelksmu, istorijos jausmu ir aplinkine gamta. Papėdė pasirodė vos ne įspūdingesnė, nei pats piliakalnis, kuri alsavo laukine ir žmogaus nepaliesta gamta. Toliau judėjom link pačio gražiausio Suvalkijos ežero - Vištyčio. Miestelyje apsiprekinom maisto ir patraukėm Pavištyčiu link stovyklavietės, kur pavalgėm, pačilinom ir net bandėm pasideginti, nes saulutė jau ne tik švietė, bet truputį ir šildė. Tačiau lįsti ežeran nedrįsome. Vėl gerokai pasiilsėję patraukėme savais keliais toliau. Toliau važiavome pro Kybartus, kur sustojome užsipilti dinamito kūnui ir patraukėme pro Vilkaviškį, kur planavau vėl pasiimti savo popierinį žemėlapį, tačiau ir vėl pamiršau. Artėjome Kauno link, kur užsukome į Karmėlavą, kur gaminami turbūt patys didžiausi visame pasaulyje CEPELINAI. Buvo skanu. Ir nuo šios vietos dar kartą supratome, kad pasitikėti reikia ne naujausiomis technologijomis, o senais, gerais, laiko patikrintais keliavimo būdais - popieriniais žemėlapiais. Nes mano išmanusis telefonas pasirodė ne visai išmaniai ir sukvailiojęs neberodė, kur vykti. Teko stoti ieškoti popierinio žemėlapio, kurį radę iš karto vykome ieškoti nakvynės. Ją radome netoli Kauno išvažiavimo į Panemunės kelią, kur buvo kempingas. Administratorius labai nustebo, kad esame lietuviai, nes pasak jo ten stoja tik užsieniečiai. Kempingas buvo gražus ir tvarkingas, aptvertas saugiai tvora, tad padarėm išvadą, jog gyventi galima ir Kaune

06.23d. 3 diena.
Pabudę išlenkėm po puoduką kavos ir išjudėjome atgal į Kauną. Apžiūrėjome Perkūno namą, toliau pasukome link upių sąntakos. Jų viduryje, vandenyje buvo padėtos dvi kėdutės - gal tai menas?. Begalvojant, ką jos ten veikia, pastebėjome, jog priešais kaupiasi dideli lietaus debesys. Tad nieko nelaukę nutarėm judėti tolyn. Lietus vijosi ir jau kaip davė, tai maža nepasirodė, bet visas šis malonumas truko gan trumpai, tai kai sustojome Vilkijoje, jau buvome gerokai pradžiuvę. Šis miestelis ir vertas atskiro paminėjimo, nes bent jau man, kaip motomanui tie serpentinai ir aplinkiniai vaizdeliai padarė didelį įspūdį. Ties šiuo miestuku tai pat kursuoja ir keltas per upę. Toliau sekė Seredžiaus piliakalnis, nuo kurio atsivėrė taip pat pusė Lietuvos. Tada Raudonės ir Panemunės pilys.Tada spaudėm link Rambyno kalno, kur žmonės jau ruošėsi švęsti Jonines. Šventė dar nevyko, tad papleškinome kelias foto nuo kalno viršaus ir judėjome toliau link Pagėgių. Gražus, sutvarkytas miestukas, palikęs smagų įspūdį. Taip pat jame pajodinėjau su naujai rastu žirgeliu. Galima pasakyt tik tiek, kad Panemunės kelias nors ir netolimas, bet pakeliui yra labai daug objektų, kuriuos turėtų apžiūrėti kiekvienas, save bevadinąs lietuviu ir bent truputį besidomintis šalies istorija. Atėjo eilė ir Rusnei - apsilankėme etnografinėje žvejo sodyboje. Taip pat ji dvelkė senove ir stebino keistais rakandais, kurių dalis buvo skirta jūrinėms reikmėms, tad nebūnant pajūrio gyventojais jų reikšmės be užrašų turbūt neitų suprasti. Toliau judėjome link dar vieno įspūdingo objekto - Mingės kaimo, kitaip tariant - Lietuviška Venecija, kur kaimynas pas kaimynę ne eina, o iriasi valtele. Dar viena vieta, kurią rekomenduojame pamatyti. Iki jos vėl teko išbandyti motociklo pajėgumą važiuoti žvyrkeliu. Motociklas galėjo, šoferis ir po truputį įprato, tad rankena sukosi vis smagiau, buvo galima palaikyti ~70 km/h ant tvarkingo žvyrkelio. Toliau - iš trijų pusių vandens supamas iškyšulys - Ventės Ragas su švyturiu. Deja, ten vyko statybos, todėl negalėjom užlipti ant pylimo į marias, tad pagalvoję nutarėm judėti link paskutinio dienos tikslo - sutikti Jonines prie jūros mėgstamiausiame tautiečių kurorte - Palangoje. Besiekiant šio tikslo pakeliui gėrėjomės į jūrą besileidžiančios saulės sukuriamais peizažais. Tikslą pasiekėme gan greitai, kur susitikome su bičiuku iš CS, kuris mus žadėjo apnakvyndinti. Tuo metu vyko futbolo čempionatas, tad susitikę bičiuką palikom jį žiūrėti varžybų, o mes nuėjome ieškoti laužo, kurį, kad ir kaip būtų keista, radome pačioje pakrantėje ant smėlio. Buvo gražu. Per laužą nešokome, bet pasigėrėję grįžome atgal pas mūsų globėją, su kuriuo nuvykome į jo Vydmantų kaimą, esantį netoli pačios Palangos. Bičiukas nepasirodė nuobodus, greičiau priešingai, tad negalėjom nueiti miegoti, nes reikėjo padiskutuoti filosofinėmis temomis apie gyvenimą. Bet nuovargis padarė savo, tad teko vistik eiti miegoti.

06.24d. 4 diena.
Atsibudome Vydmantuose, nuostabiai išsimiegoję. Padėkojome už nakvynę ir atsisveikinome su bičiuku. Pargrįžome į Palangą, aplankyti botanikos parko. Bečilinant po parkelį gavau prizą siurprizą - sveikinimą su gimtadieniu ir dar net tortuką su žvakute, kurią sėkmingai užpūčiau - noras išsipildys . Pasimėgavę gimtadieniniu rytu, pajudėjome į Kretingą, aplankyti žiemos sodo. Fotkinti buvo negalima, bet kelios foto jūsų malonumui įmestos. Sode augo gražūs ir nematyti augalai, bet mergaitei didžiausią įspūdį padarė tas, kad ji paglostė žuvį ir vėžliuką. Nu man ir patiko ta žuvis, kurią įsivaizdavau keptuvėj. Dar ir papūga buvo, žodžiu pusė zoologijos sodo. Viduje klimatas buvo šiltas ir drėgnas, kvėpuoti buvo sunkoka. Viduje buvo ir restoranėlis, kurio kainos visai nešokiravo, tad ten besilankantiems galima pavalgyti už padorią kainą. Žodžiu labai patiko. Toliau buvo ir dar vienas nuostabus objektas - japoniškas sodas. Taip taip, jūs supratote teisingai, mes vis dar buvome Lietuvoje, sode, tiksliau net parke, kuriame augo begalės japoniškų augalų: bonsai, sakuros ir visokie kitokie sunkiai atsimenami pavadinimai. Ir buvo privežta ir išdėta 120 000 tonų akmenų! Bevykdami į šį tašką aptikom kitą sudominusį objektą - Baltų mitologinį parką, į kurį taip pat nusprendėme užsukti. Ir nenusivylėm, nes pamatėm, į kokius perkūnus mūsų prabočiai tikėjo ir kokių velnių bijojo, kam alų aukojo - Ragučiui. Šitas patiko ir man, nuo tada irgi kartais alaus putytę paaukoju. Šalia dar buvo ir labirintas, bet kadangi mūsų maršrute vienas jau buvo numatytas, tai jį praleidom. Mynėm į miestelį pas braliukus gražiu pavadinimu - Papė. Vėjas labai pūtė, kedeno plaukus, suvėlė belenkaip. Atmynėm pažiūrėti ežero, bet jį kažkaip praleidom, radom tik švyturį netoli kempingo, kur pagalvojom, jog šalta ir šiaip diena dar nesibaigė, tad nakvosim tėvynėje prie Platelių ežero. Grįžus tėvynėn padvėsė fotiko batareikė, tad iki vakaro vaizdeliai teišliko tik mūsų galvose. Atvykę prie didaus ežero parduotuvėj prieš 10 pasiėmėm atsigaivint alaus ir čipsų, tada GPS'e pasijungėm artimiausias nakvynės vietas. Platelių jachtklube kaina buvo 70 Lt, tad nutarėm vykti kitur. Kito kempingo neradom, tad užsukom pas tetulę, kuri nuomavo kambarius. Kaina buvo irgi ta pati, bet mūsų aštrūs liežuviai nuderėjo kainą iki 50, kuri pasirodė tinkama, nors tetulė sakė, kad "dą tep pigiai nebuvo". Tad šturmavom dušus, pasijautę normaliais žmonėmis sukrimtom gausią vakarienę ir suvartoję alų trūkom.

06.25d. 5 diena.

Pabudom žvalūs gražūs. Pajutom trauką link dangaus, tad numynėm pasidairyti po tėvynę nuo Platelių apžvalgos bokšto. Buvo aukštai, matėsi daug gražumo. Nuo ten pajdėjom link Plungės, kur užkandom Maximos aikštelėje. Parko gatvėje 1 troboje buvo įsikūręs dėdulė Oginskis, tiksliau kokia dar troba - visas dvaras. Vidun nėjom, bet pačilinom nuostabiam parkelyje, medžių pavėsyje. Pagalvojom, jog norisi kažko didelio, tad patraukėm link pačio didžiausio visoje Lietuvoje akmens. Tai ne Puntukas, kaip kai kurie iš jūsų pagalvojote - tai Barstyčio akmuo, kurio matmenys 13 x 9 x 4 metrai. Tikrai didelis gabaliukas, nei paneši, nei pavilksi ir išvis įdomu, kaip melioratoriai jį iškasė iš po žemių. Sako, kad ledynas jį atitempė net iš pačios Skandinavijos. Tai bent. Nuo ten patraukėme pasidairyti po Telše krašta. Visai gražus miestukas, bet ilgai negaišę pajudėjom link sekančio punktpo - Šatrijos kalno. Jei mano vaiksytės georafijos žinios neklysta, tai yra pati aukščiausia visoje Lietuvoje kalva, matuojant nuo žemės lygio. Užsikarti buvo sudėtinga, daug drąsuolių buvo kritę pakeliui besiekdami tikslo, na bet mums pavyko. Viršuj siautė atšiaurūs vėjai, matyt raganų siųsti, bet vaizdeliai buvo to verti - matėsi išties daug gimtinės. Ant to kalno senovėj periodiškai per Jonines rinkdavosi raganos, kurias vietiniai išvaikė ir pastatė bažnyčią, tada jos ją prakeikė ir susmigdino žemėn. Dėl to ant kalno viršaus ir yra įduba. Na, bent jau taip legendos pasakoja. Važiuojant toliau, niekuo neišsiskiriančiame miestukyje - Kaunatavoje - užtikome gražią bažnyčią. Papilėje turėjom aplankyti Jūros periodo atodangą. Pakeliavom aplink, radom kapines ant kalno, nuostabų vaizdelį į upės slėpį na ir pagaliau atvykome iki pačios atodangos. Aha, tikrai įspūdinga.. Dydis maždaug du ant keturių metrų, aptverta mediniais rėmeliais ir belenkaip nulaipiota žmonių. Na bet bent jau aptikom fosiliją pradinėj stadijoj, kuri dar net truputį krutėjo. Kitaip tariant tai buvo sraigė. Na, nedelsę pajudėjom link Kuršėnų, kur gerai prikirtom ir nuvykom į Meškius, kur buvo visai įdomus kempingas. Jame buvo daug veiklos, tad pasistatėm palapinę ir mes kaip tikri lietuviai ir krepšinio ekspertai nutarėm sulošt "minusiuką". Kovojom aktyviai, net prakaito lašas ištryško, bet po ilgos ir sunkios kovos buvau priverstas pripažinti mergaitės pergalę. Susėdom prie staliuko kveptelt, kur buvau apmokytas įdomaus žaidimo, kur pasakoma istorijos pabaiga, o reikia atspėti istorijos pradžią. Dūmojau dūmojau, bet beveik viską teisingai ir sudūmojau. Diena buvo ilga, su daug įspūdžių, tad ėmėm ir trūkom.


06.26d. 6 diena
Kad jau pabudom netoli Šiaulių, tad ryte pabudę, išgėrę kavos pamąstėm, kad reikia aplankyti šį Saulės miestą ir jame esantį Rasos šokolado muziejų / fabriką, Tilžės gatvėje. Atvykom į miestą ir.. suplyšo mano striukės užtrauktukas. Na, be užtrauktuko nesivažiuoja, tad susiradom taisyklą, kur gan greitai jį sutvarkė. Ir štai, muziejus prieš akis. Nedrąsiai pravėrėm duris ir vos tik įžengus mums smogė šokolado aromatas. Visur viskas kvepėjo šokoladu. Dar buvo ir parduotuvytė viduje, bet kadangi atvykom gan anksti, tai ji dar nedirbo. Ir gerai o tai kadangi buvau trputį alkanas, būčiau nupirkęs visą tą parduotuvę. Viduje, muziejuje aprašytas šokolado gimimas. Viskas prasideda nuo kavos pupelės, augintos Pietų Amerikoje, tada su laivais ji atvyksta iki Belgijos, kur iš jų pagamina šokolado pagrindą ir tada eksportuoja toliau po visą Europą. Šokoladas - nuostabus, sudėtingas ir labai gardus daiktas. Mėgstantiems šį delikatesą, rekomenduoju aplankyti šį muziejų. Na, bet šokoladas šokoladu, o mums reikėjo traukti toliau. Kaip jau visi žinome, netoli Šiaulių yra Kryžių kalnas, kurį paskutinį kartą lankiau tik gilioj vaikystėj, dar kai lankiau mokyklą. Radau ir motomanų kryžiuką. Toliau tesėm kelionę į šiaurę, kur visai netoliese aplankėm miestelį Meškiai. Kaip sako meškis nuo meškučio netoli rieda . Miestelis, tiesa, paprastas, niekuo labai neišsiskiriantis. Kryptis vis dar buvo į šiaurę ir atsidesnis skaitytojas turbūt jau pastebėjo, kad be Joniško į tą pusę mūsų gimtinėje daugiau nieko nėra. Ir jis bus velniškai teisus. Nors kelionė vadinosi LT tripas, bet padarėm mažytę išimtį ir norėjom aplankyti Baltiškus Versalio rūmus. Netoli sienos, pas kaimynus braliukus yra miestelis Bauska ir netoli jo stovi didūs Rundalės rūmai. Atvykom ir sužinojom, kad paskutinių lankytojų jau nebeleidžia, nors dar ir buvo tik gal kokia 3-4 vakaro. Na, neleidžia, tai neleidžia, pernakvosim kur nors netoliese ir grįšim ryte. Juolab, kad Panevėžy gyveno mergaitės draugė, kuri ir nakvynę pasiūlė. Na o tuščiom į svečius juk nevažiuosi, tad pro Skaistakalne miestelį grįžom į gimtinę ir pakeliui ar aplankėm Biržus, kurie garsėja savo alumi. Na, alus kaip alus, tačiau sulijo neblogai mus. Ir šalta buvo, kaip vėsu rudens vakarą. O iki Panevėžio laukė dar nemenkas kelio galiukas. Bet kas mums jauniems karštiems, Išvažinėjam iš Biržų, kuriuose man jau buvo užsidegus kuro lemputė, ale užšalusios smegenys pamiršo, kad reikia ir moto pamaitinti, ne tik mums patiems pavalgyti. Važiuojam sau ir nuo vibracijos matyt atsipurtė smegenys, kai suvokiau, kad jau būtinai reikia benzino. Buvo pusiaukelė tarp Biržų ir Vabalninko. Iš akies primečiau, kad tokiame miestelyje, kuris žemėlapyje visai nemažas, tikrai bus kokia nors degalinė. Pasitikrinau GPS'e - tikrai yra. Na ir važiuojam sau toliau. Visai prie pat degalinės, už kelių metrų garai pasibaigė ir moto atsisakė toliau važiuoti. O degalinė tokia sovietinė, tamsi, šviesos nežiba, kita už dar gal kokių 4 kilometrų, pasak GPS'o. Na, reikia vistiek įsitikinti, kad ši degalinė tikrai nebedirba. Vaikščiojau aplink - miestelis mažas, aplink nei gyvos dvasios. Ką padarysi, teks kulniuot tuos 4 km, gal bent šilčiau pasidarys. Susiradau kanistrą ir jau pradėjau žingsniuot link kitos degalinės, kai mano akis užkliuvo už kažkokio neįprasto prietaiso. Apžiūrėjau atidžiau ir - omaigod, pasirodo ten buvo aparatas - savitarnos aparatas, kuris leido atlikti savitarną. Nieko negalvodamas sukišau kreditinę, užpyliau pilnutėlį baką ir kelionė tesėsi tolyn. Sėkmingai suradom nakvynės vietą, kur dvi seniai nesimatę panelės ir skanus alus tęsė tūsą dar kelias valandas.

06.27d. 7 diena
Vakar buvom gavę rekomendaciją aplankyti Radviliškio rajone, Burbiškio kaime to paties pavadinimo dvarą, tad prieš Rundalę nutarėm prasukti dar ir pro jį. Stipru, aplinka nerealiai graži, dvaras, gan nemažas, su gražiu sodu. Nesu matęs daug dvarų, bet šis man pasirodė tikrai vertas dėmesio objektas. Kad jau šis dvaras buvo toks įspūdingas, iš Rundalės rūmų nebesitikėjau kažko stipresnio. Kryptį vėl nustatėme į šiaurę, kur pakeliui aptikome Linkuvos miestelį. Ir kadangi jau buvome praalkę, susieškojome kavinukę, kuri buvo kaimiškai įrengta, kaip ir visas tas gražus miestelis. Arba mes buvome labai išalkę, arba jie tikrai kepa nerealiai skanias picas. Kaimelis nedidelis, kavinę lengvai galima rasti pagal kelio ženklus. Pasisotinę netrukus atvykome iki Bauskos, nuo kur ir vėl pasukome jau važiuotu keliu ir atvykome į rūmus. Tiesa, prieš tai noriu paminėti Latviškus kelius. Kaune nėra duobių, visos jos yra Latvijoje. Ten žvyrkelis geresnis, nei asfaltas, abejais galima važiuoti max 70 km/h, tik ant žvyro mažiau duobių randasi. Nutarėm, kad padaryti šortkutą nebuvo pati geriausia mintis, nes pagrindiniai keliai dar gan padorūs. Taigi, o dabar apie rūmus. Kaip aš klydau, galvodamas, kad Rundalė nepadarys įspūdžio. Esu buvęs originaliame, prancūziškame Versalyje, bet šie jei ir nėra tokie magiškai įspūdingi, bet žandikaulius vistiek priverčia atsilapoti. Didžiuliai rūmai, kuriuose nueiti tenka ne vieną kilometrą. Ir kai jau skaudančiomis kojomis baigi apžiūrėti rūmus - lieka dar didesnis sodas. Kad jau mes vis dar buvome jauni, apėjome ir visą sodą. Vykstant ta kryptimi ir turint bent pusdienį laiko - turbūt buvo vienas labiausiai įsimintinų kelionės objektų. Na ir toliau pro Pasvalį, seną gerą Vabalninko miestelį, atvykome į Kupiškį, kuriame ir pradėjome ieškoti nakvynės. Kadangi teko šią dieną nemažai vaikščioti, mergaitė jau buvo pasiekusi tą stadiją, kai reikia burbėti. Maksimoje pasiklausėm žmonių, kur galima pernakvoti, jie pasiūlė profkės nakvynės namus. Atvykom iki vietos, pasiklausinėjom, kaip kas - buvo 40 Lt žmogui už lovą (ne kambarį) ir jokio privatumo, dušo ir nieko panašaus. Nutarėm pasieškoti kitos vietos, bet.. Moto sugalvojo papokštauti ir spustelėjus užvedimo mygtuką nesikūrė. Patikrinau kelis saugiklius ir moto apsimetė, kad viskas ok, užsikūrė ir nubirbėm tolyn. Iš kažkur buvom gavę nuorodą, kad netoliese užmiestyje yra motelis. Atvykę ten radom vykstantį tūsą, bet nakvynei vietų vistik buvo su visais patogumais ir už žmogišką kainą.

06.28d. 8 diena
Pirmasis dienos tikslas buvo Anykščiai. Bet motociklas vėl pradėjo pokštaut. Nusipirkau pulteliui bateriją ir lyg ir viskas pradėjo veikti vėl. Taigi - nuostabus miestelis. Užkilom į bažynčią, pamatėm panoramą. Tada nulėkėm į kukurūzų labirintą. Trys labirintai, vertas dėmesio reikalas. Pirmas buvo lenktynių labirintas, kur du žmonės turi lenktyniauti, kuris greičiau pereis labirintą. Kitas buvo apvalusis labirintas, kuriame reikėjo visai pasukti galvą, norint pasiekti tikslą. Na ir trečiasis buvo didysis labirintas, bet jame užtrukome mažiau laiko, nei kad apvaliajame. Dar buvo šansas pašokinėti ant batuto, kur smagiai paskraidėm. Aplankėm ir netoliese esantį Puntuko akmenį, pažiūrėjom į Dariaus ir Girėno veidus. Toliau aplankėm ir laimės žiburį, kuriame yra palaidotas J, Biliūnas. Lipdami nei karto neatisgrežėm atgal, taigi užkopėm sėkmingai. Dar aplankėm Rubikių apžvalgos bokštą, kur matėsi Anykščių rajono apylinkės. Taip pat ten radome tūnantį seną dėdulę, kuris papasakojo visą savo gyvenimo išmintį, kuri apsiribojo ties kažkokiais lėktuvais. Toliau sekė Molėtų kryptis. Akylesni moto žmonės pastebės, kad nuo Anykščių į Molėtus eina žymusis Alantos keliukas, kurio sėkmingai ir praskridom Gerai, kad buvom nevalgę, tad nieks neiškrito, bet Molėtuos reikėjo sustoti Donatelo picerijoje pasistiprinti ir palaukti, kol nustos drebėti rankos. Pavalgę prasukom pro numatytą aplankyti tašką - observatoriją, tik pamiršom, kad buvo vis dar diena, tad numynėm iki Baltųjų Lakajų stovyklavietės, kur pavirtom į gamtos žmones ir pasistatėm palapinę, pašokom, paplūduriavom dailioje valtelėje ir taip baigėm savo nuostabią dieną.

06.29d. 9 diena
Pabudę mynėm Labanoro keliu, pro Saldutiškį, Ignalinos elektrinės link. Pakeliui įkopėm į tuo metu buvusį aukščiausią Bitės apžvalgos bokštą, kuris gerai siūbavo, tad greit susipakavom ir mynėm toliau. ar plankėm Ladakalnį, nuo kurio matėsi 7 Lietuvos ežerai. Gražūs vaizdeliai. Į šitą kalną, pasak legendų, reikia užsinešti akmenuką, sugalvoti norą ir jį ten palikti. Matyt, noras išsipildė. Dar aplankėm Ginučių vandens malūną, pro kurį eina baidarių takas ir viduje duoda pavalgyti. Nebuvom atlikę namų darbų, tad nepamąstėm, kad elektrinės pačiam mieste nebus. Na, bet pavaikščiojom po miestelį, kuris pasirodė toks apleistas, niūrus. O ir diena pasitaikė itin inūri ir šalta - vėsu buvo net ir su striuke. Tad ilgai netrukom, ir išmynėm link Švenčionių. Jame radom išskirtinio dizaino cerkvę, netoliese ir pasisistiprinom. Ir diena dar nors ir buvo nesibaigusi, bet oras nekėlė malonumo, tad pro Pabradę parmynėm namo. Tad štai kaip vat o taip, ši kelionė nors ir niūriai užsibaigusi, paliko daug neišdildomų įspūdžių ir malonių atsiminimų.

a kur tesinys ir foto