Motomanų Diskusijos » Kelionės ir poilsis » Pietų Amerika: Nazca-Ushuaia-Caracas

Pabandyk sumažinti failus? nes jaučiu lengviau keliauti po laukine amerike, nei sumesti fotkes y motomanu saita

Kad nea-spaudžiu 'prisegti nuotraukas',tada pažymiu 'nuotraukos LT', ir tada neberodo nieko.nera kaip net pabandyti prisegti

As pirma i sita sudedu www.photobucket.com ir tada dedu i foruma.

Tprsme linkus sukeli?

Man nuotrauku neikelia tuo atveju, jei jos buna nesumazintos. Klaidos nerodo, bet sukelt irgi nesukelia.

bandyk per : part.lt uzsiregistruok ir gal bus ok tada. ten yra "nuoroda forumui" ja imeti i zinute ir foto turetu matytis... sekmes

Citata:

Cituoju: Evergreen Tprsme linkus sukeli?

Jo.
Ten duoda pasirinkt,prie fotkes buna pasirinkimas.
Bet principe,dedasi linkas i ta fotke,toje svetaineje.
Ira ir kitas pliusas.Nebaisu,kad uzlinkus-pradanginus kompa,dings fotkes.Nes fotkes ira kaskur tos svetaines servuose.

Mhh....komplikuotai čia.o gal kas pasirašytumėt vietoj manęs sukelt?persiųsčiau per FB ir voila?...pleaaase?..anksčiau Civic terorizuodavau, ale jaučiu zžkniso žmogą jau turbūt o_0 mano FB- El Gerai.help

Gal reik mazint iki kokiu 1000x800 mazdaug, visvien didesniu cia nerodo ir turetu isikelti. Dar kokybe pjaut iki kokiu 80%, sumazes svoris. Ta prasme palikt 80% nuo originalo.

Saulyčiai, tai kad ne fotkių dydyje reikalas-lievas planšetinis kompas išsikalinėja.spaudžiu 'prisegti nuotraukas', pažymiu 'nuotraukos lt', ir....nieko neįvyksta.vietoj to mygelio, kur 'įkelti nuotraukas', rodo kažkokį volu pervažiuotą teletabį.gal kažkokios programulkos ar kokio bieso neturiu, kad nesuportina fotkių įkėlimo.nu žodž.soris už spamą, ale kad nieko hytro nesugalvoju.

Citata:

Cituoju: Evergreen Saulyčiai, tai kad ne fotkių dydyje reikalas-lievas planšetinis kompas išsikalinėja.spaudžiu 'prisegti nuotraukas', pažymiu 'nuotraukos lt', ir....nieko neįvyksta.vietoj to mygelio, kur 'įkelti nuotraukas', rodo kažkokį volu pervažiuotą teletabį.gal kažkokios programulkos ar kokio bieso neturiu, kad nesuportina fotkių įkėlimo.nu žodž.soris už spamą, ale kad nieko hytro nesugalvoju.

Pas mane tas pats darosi keliant is telefono,tai kartais apkarpius gaunasi,bet tik kartais.

Permesiu fotkes.

Tres bien, fotkių klausimas išsisprendė, ačiū!spaminu toliau

Į Chachapoyas rairinosi lėtai (vėl makaulės susisuko nuo aukščio), bet teisingai-žemyn aukštyn kalnais, kelias totaliai nurautas, praktiškai vienos juostos, vietiniai vairuoja kaip apsipūtę lunatikai, vaizdai nerealūs, skardis dešinėj pusėj-labai realus ir nuo jo nudribus nusisukti sprandą ar šiaip slankstelį kitą išspjauti-irgi belenkaip realu.Markas su savo hytru bemsu visaip išsikalinėja po hytrus posūkius ir krykštauja, kol vos nenuskrenda po velnių įvairavęs į smėlį (jau turbūt porinau, kad Pietų Amerikos keliai taip nelabai prognozuojami-niekad nežinai, ką rasi už posūkio-duobę, žvyrą, karvę,visus tris variantus kartu,etc);aš zirziu kukliais 50-60km/, bandau nežiūrėti žemyn, o letenėlės truputį tirta, bet vaizdai tokie, kad žandikaulis kyburiuoja maždaug ties bamba.

Taip sau priblūdijom po visą Piuros regioną, prisispoksojom vietinių indėniukų, paofroadinom visiškai be ryšio per purvą ir šlapią molį (ieškojom,kaip privažiuoti kuo arčiau Gocta Waterfall ir pasiklydom, debilai);visur kempinom, dėję skersą apie perspėjimus dėl dengue fever nešiojačių moskitų-pofik, jau persirgau ta dengue ir nieko; dar radom visokių arklių, ir aš vietiniams įvariau strioko-užsodino mane ant žirgo ir ryškiai tikėjosi, kad durnė gringa dėsis žemėn ir dar gaus į dūdą iš kanopos.Bet durnė gringa paragino sartuką, apšuoliavo aplink pievą ir pasiūlė vietiniams eiti parūkyti į kampą, vataipva

Pritūsinę kalnuose, pasukom atgal prie Ramiojo.Staigiai perlėkėm Piuros dykynes, kur abiem išrovė stogus nuo karščio ir nuobodulio, ir įriedėjom į Mancora-surferių, backpackerių, narkoturistų, hipsterių ir šiaip visokių prieplaukų širšyną.susiradom fainą kempingą prie pat jūros su hamakais, palmem ir kokosais, ir geras 10 dienų tingėjom, girtuokliavom ir žiūrėjom futbolą su gauja apsipūtusių argentiniečių (kurie iš pradžių buvo draugiški, bet kai per finalą Argentinos komanda gavo į skudurus nuo vokiečių, pradėjo karksėti 'fakju, kaiser', kas Markui iš esmės įspūdžio nepadarė).dar nuvarėm pačekint vietinio motociklų muziejaus, kurį įkūręs austras greit išprotėjo nuo vietinių mentaliteto ir paraitė kulnis į Limą, ir paplaukiot su gigantiškais vėžliais.su tais vėžliais juokingai griaudu buvo-gidas sako, kai plaukiosit tarp vėžlių, nelieskit jų, čia rezervatas, lalala.tvarkoj.atvarom į vietą, ir paaiškėja, kad 'rezervatas' yra žvejų naudojamas tiltas (toks a la Palangos); prie tilto katlavanas žvejų laivelių, ant vandens dyzelio dėmės, ant tilto sėdi žvejų moteriškės ir darinėja žuvis, viskas, kas lieka-kraujas, viduriai, etc-teka nuo tilto į vandenį, kur dėl atliekų pešasi pelikanai ir daro pelikanišką kakutį į jūrą.vėžliai ryškiai senai pametę viltį, bet vienas kitas melancholiškai plaukioja aplink visą tą bardaką.tokia va nuotaikinga sriubytė vietiniams perujiečiams yra 'gamtinis rezervatas'.žoooodžiu...

Daugmaž prasiblaivę sugalvojom, kad užtenka to Peru, varom į Ekvadorą.Sauber.Iki pasienio be problemų, o pasienyje taip užsirovėm, kad maža nepasirodė.
Peru vizų sistema tokia, kad, jei tavo viza baigė galioti, už kiekvieną papildomą dieną turi susimokėt 1USD išvažiuojant iš šalies.tvarkoj.kadangi Marko viza buvo pasibaigus, aplakstėm visas įmanomas įstaigas klausinėdami, ar reikia kokio nors popiero ar irgi $$$ mocui.tiek Limos Policia Transito, tiek Policia Nacional, tiek pagrindinis customs ofisas-visur visi mus tikino, kad mocui nieko extra nereikia-pasieny tik susimokėt už overstay, ir viskas.

Gaidį.Ir tokį ant sunkaus.Atvarom pas perujiečius, paduodam mocų popierus;mano Naujas Kinietiškas pirktas Peru, pasieniečiai man kažką čiulba apie tai, kad turiu susimokėti 500 solų (apie 200USD), nes kitaip negaliu išvažiuoti su perujietišku mocu.ok, sakau, pažiūrėsim dėl tų mokesčių, sutvarkykit davai staigiai Maxo dokus ir ramiakas.Markas paduoda jiem moco popierus, anie sako, señor, negali išvažiuoti iš Peru, soris.dafak???pasirodo, jeigu tavo mocas Peru užsilieka ilgiau, nei 90 dienų-amen, jis traktuojamas kaip 'nelegaliai importuota transporto priemonė' ir konfiskuojamas.tiesiog taip.jooooooofanaaaaa.Markas praranda kalbos dovaną, aš isteriškai spygauju que que queeeeee??tolko jokio.
Abu visaip cypaujam pasieniečiams, kad bliatt nu, niekur mum to nieks nesakė, visur užtikrino, kad dėl moto overstay bėdų nebus, kas čia per fakas, gaidys ir bespredielas??pasieniečiai toliau kartoja tą patį, kol galiausiai užknisam vieni kitus juodai ir pasieniečiai iškviečia Valdžią.Valdžia pasirodo besąs toks nedidutis comandante, kuris įtartinai draugiškai šypso ir rodo, kad sektumėm jo džipą.nu va galvojam, vamzdiec, atims dabar svolačius mocą, šakės.Markas daug keikiasi vokiškai, o aš metodiškai kartoju Nu Bliatt Nu.

Comandante sustoja prie savo ofisiuko, patupdo mus priešais taburetės dydžio stalą, išgrūda lauk ten besitrynusius kareivukus, ir labai maloniai paaiškina tą, ką jau girdėjom:moto overstay-moto bai bai.hm, sakau, tėvai, o tai gal kažkaip kažką, nes moto bai bai būtų belenkaip lieva.comandante toliau šypso, kraipo ūsą ir labai emocingai porina, kaip jam tiesiog širdis plyšta, bet ką padarysi, toks jau įstatymas, nors, aišku, jis labai norėtų mums padėti, blablablabla.ryškiai nori kyšio.galų gale aplink per aplink suderam dėl 300 USD, už mocų ir von į Ekvadoro pusę, kur mums sutvarko dokus ir įštampuoja vizas per kelias minutes.viskas, mes Ekvadoro žinioj, nieks nebegali konfiskuoti jokių mocų, jėgaaaaaa, išsidrebiam ant ekvadorietiškos pievutės, lakam šaltą redbulį ir visaip negražiai (bet taip žiauuuriai negražiai) apkalbinėjam idiotiškus Peru įstatymus,idiotiškus Peru pasieniečius irgi korupciją.aišku, jei ne korupcija, Marko mocui tikrai būt buvę bai bai.bet visvien.ai, ir dar bajeris-Markas su Maxu dabar jau niekad nebegali įvažiuoti į Peru-atims mocą čia pat pasieny.o aš pagailėjau pinigo Sido popieram ir teoriškai iš Peru irgi išvažiavau nelegaliai.žodžiu, dabar ir aš, ir Markas Peru esam kriminalinis elementas.tai nusprendėm, kad nu ir nafik tą Peru su visais jų comandantem.škias.tegyvuoja tautų draugystė, atsiprašant.

Taip gerokai pridėję į kelnytes tą dieną nusigabenam tik iki nedidsko Santa Rosa zlobiškio, priparkuojam mocus saugiam garaže ir padarom po 50 į Ekvadoro sveikatą.Kiek saugus tas hotelio garažas buvo, jau skundžiausi...
Bet, kita vertus, aš šitam išprotėjusiam kontinente prablūdijau jau virš metų-kažkaip net gėda būtų, jei ištisai vien sektųsi.žiauriai gaila pavogto hardo su visom fotkem ir išvis viskuo, miegmaišio, šiltų skudurų, o labiausiai-tėčio knygos.bet eh bien, c'est la vie.tik taip galvoju:yra toks posakis, kad durniam sekasi, net lotynamerikiečiai supranta 'suerte de idiota'.bet kai nustoja sektis, tai lieki Tiesiog Durnius, ar kaip?..susimąsčiau.

Toliau:zigzagai Ekvadore su ugnikalniais, banginiais, guerilla, ir tūsai Kolumbijos pietuose.

Linkėjims

Iliustracijos , bandymai
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
18
19
20
21
22
23
24
 

čia taip baisiai nukentejo foto kokybe kai sumažinai ???

Niu kad nemazinau.Kokios snuknygej buvo,tokias ir sudejau.
Reik palaukt fotografes,ka pasakys.Tokios jos ir buvo,ar pakeliuij pasikeite .

Ačiū Sad.kokybė lieva, nes...nežinau, tiesą sakant

Bet šitą patį.
Iš Santa Rosos rairinam į Machala, kur randam hytrą prekybcentrį (Peru, išskyrus Limą, tokių džiaugsmų, kaip Akropolis, Senukai ar bent Shmaxima, nėra) ir absoliučiai nieko įdomaus, tik tiek, kad labai jaučiasi skirtumas po Peru-švarios tvarkingos gatvės, makdonaldai, truputį baltesni žmonės (ir perkeltine, ir tiesiogine prasme), o didžiausias kaifas-sąlyginė tyla.Peru gatvės-kokaino perdozavusių lunatikų cirkas:ant kiekvienos mašinos prikabinėta blyksinčių spalvotų lempučių ir dar visokio spalvoto gaidžio, visi pasileidę radijus, kiek neša, net mocai apsikabinėję speakeriais (ir būtinai spalvotais su blyksinčiom kalėdinėm lempikėm); visi ištisai pypsi, rėkia, grūdasi viens per kitą, jokių eismo taisyklių (jeigu jos ten ir egzistuoja, tai visiem giliai px-net policininkai dėję skersą),
nu žodžiu, totalus chaosas, o triukšmas toks, kad gali fiziškai jausti priešmirtinės agonijos tampomas savo smegenų ląsteles.

Ekvadore - belenkoks kontrastas, matėm net tokių stebuklų, kai vairuotojai stoja prie pėsčiųjų perėjos praleisti žmonių, rodo posūkius ir net šiek tiek pristabdo prie raudonos šviesos.ir nesignalizuoja vien dėl to, kad gali.o taksi visu garsu neklykia kokia vietinė vokalo zviazda, kurios (-o) balsas skamba kaip per kaktusų lauką tampomos pasiutusios katės.
Vienžo,šakės,civilizacija!

Apsikaifavę nuo ekvadorietiško ordnungo ir ramiako, rairinam į Cuenca.Kokio velnio, nepamenu, bet, marods, vien tam, kad vėl patūsinti po kalnų switchbackus.Cuencoj išvis kažkoks kosmosas:jaukūs parkai, lauko kavinukės, visur geras wi fi, latte ir Marlboro Blue Ice (pastarieji trys dalykai Peru praktiškai neegzistuoja), niekas nespokso kaip į marsiečius; Cuenca praktiškai ispanų miestas, kolonijinė architektūra, belenkaip gražu ir faina.tik šalta, todėl apšniukštinėję Cuenca vėl leidžiamės žemyn ir varom į Guayaquil-kiek girdėjom, pavojingiausią Ekvadoro miestą, kur tropikų karštyje (dieną iki plius 40 ir žiauriai drėgna) susigrūdę keli milijonai visokio plauko ir spalvų ekvadoriečių.

Guayaquilis įspūdžio per daug nepadarė, tik buvo įdomu paspoksoti į iguanas centriniam parke, kur jos gyvena laisvos ir kapoja salotų lapus iš žmonių rankų.blyn, bjaurūs padarai.tokios mutavusios į pankus pasinešusios varlės su uodegom, brrr.

Iš Guayaquilio pasukom į Montanita, nes:Montanita yra tūso sostinė;kelias į Montanita-Ruta del Sol, bėgantis palei vandenyną.įsukus į Ruta del Sol saulės nebuvo, buvo daug lietaus, šlapias nelygus kelias ir šiaip briedas kažkoks.aš eilinį kartą permirkau kaip benamis ciucka, tai į Montanita įriedėjom visiškai netūso nuotaikoj.bet Montanitoj nesiautėti-neįmanoma, nes visas miestukas yra praktiškai vienas didelis baras prie jūros.rasti maisto sunkiau, negu alaus, kas žingsnį-kokteilių kioskiukai, pubai, 24/7 vyksta beach party, blaivių pavidalų matėm vos keletą-paklaikusių garbaus amžiaus šveicarų porą;tauta gyvena nuolatinėj alko/narko (arba abiejų) būsenoj, visaip siautėja ir tūsinasi tol, kol atsijungia.tai ką- tokioj atmosferoj nebuvo kur dėtis, kaip tik pareigingai pasilakti nuo kibiro piña colada ir dar velniaižinko, paryčiais parlinguoti į hostelio hamaką ir, sakant, Lūžti Prie Baltijos.taip jeigu metaforom mėtantis.

Šiaip ne taip išvairavę iš Montanitos nurairinom į Puerto Lopez, tokį žvejų kalabybiškį, kuriame nėra absoliučiai nieko įdomaus, išskyrus banginius.tie banginiai tokie draugiški, priplaukia prie pat ir taškosi visaip, kas yra mažumėlę nejauku, nes laivukas plius minus už banginį mažesnis.bet jėga.

Prisivažinėję Ruta del Sol (kur saulės kaip nebuvo, taip nebuvo) pasukom į rytus apspoksoti ugnikalnių ir Quito.ugnikalniai gavosi tokie jokie, nes kone visas regionas skendi cloud forest, tai kad ir kaip spoksojom į tuos ugnikalnius, taip ir neparišom-dūmai ten ar šiaip vietinio pobūdžio debesys.bet pervažiuoti Ruta del Volcan buvo įdomu vien iš principo.ir kelias fainas, zigzagais aukštyn žemyn.dar sužavėjo vietinių pohuizmas-šalia Riobamba esantis ugnikalnis buvo atsibudęs, paskelbtas 'oranžinis statusas' (didelė išsiveržimo galimybė).vietoj evakuacijos planų ar kokio kitokio pasiruošimo vietiniai ėmėsi organizuoti turus prie ugnikalnio turistams.sakyč, tru kapitalizmo dvasia leninų ir stalinų šaly

Toliau- kiaurai į Quito, kur apsilopiau mocą (galiniai stabdžiai išėjo šaibom), radau wi fi ir angliškų knygų parduotuvikę.Quito irgi nieko ypatingo, man Cuenca buvo daug mielesnė.Suerte de Idiota mane Quito visiškai apleido-išėjom vakare olaus, prisėdom pube, po pusvalandžio susivokiau, kad kupriako nebėr.kaip ten vagys sugebėjo taip tykiai ir nepastebimai tą kupriaką nukabinti, neneša vaizduotė.ir šįkart daug žiauriau-pavogtam kupriake buvo telefonas, piniginė, negana to, ir įžymioji kamera, kurią nukabinau nuo moco-kad nepavogtų....žodžiu, kad be žodžių.

Quito palikom visai be nuotaikos ir išsukom nafik iš Panamericanos, kad pasiautėti vietiniu Death Road, kas buvo belenkaip faina.La Pazo Mirties Keliui neprilygsta, bet visvien prikolas.tik tiek, kad belenkiek lijo, tai važiuoji su nuliniu matomumu ir ūbauji sau į debesį.iš debesies priešpriešiais staiga išnyra fūra be šviesų, rairini į griovį, iš griovio, ir toliau pirmyn.viskas normoj.ZEN, matjj.

Paskutinis taškas Ekvadore-Lumbaquil, pusbaisis miesteliokas netoli Kolumbijos pasienio, kur susidraugaujam su vietiniu žuvies pardavėju.anas mums pasakoja, kad yra kolumbietis iš po kažkatro zlobiškio Karibuose ir šit jau virš 20 metų gyvena Ekvadore.nes turi pabėgėlio vizą.nes Kolumbijoj baisu.aha,sakom, o tai kas baisu.sako, guerilleros.sakom, o tai kad gal apsiraminę jie ten jau.Kolumbijoj žadam rauti į rytus, į Putumayo regioną.žuvies maestro pasakoja, kad ten yra 'zona roja' (raudona zona), kad gausim į kaulus, atims mocus, pagrobs arba šiaip nušaus kaip sabakas.susimąstom, bet neilgam.Panamericana neįdomu.Putumayo džiungliai-įdomu.dar jeigu kokį vietinį Če Gevarą sutiksim, išvis nerealiai.

Kertam Kolumbijos sieną palei Tulcan ir rairinam į Pasto, iš kurio nuošliaužų praktiškai sugriautu keliu- tolyn į Putumayo slėnį.visur pilna kariškių, ištisai kontrolės punktai, kiekvienam miestelyje mėtosi bent po 6-10 automatais apsikabinėjusių kaireivukų.hm, galvojam, o tai jau čia akuratt guerilla zona.bet iki Mocoa atvarom be jokių teroristinių nuotykių, išlūžtam kempinge, kurio savininkas belgas žvengia iš visų gąsdinimų ir tikina, kad jokie guerilleros mūsų skriausti neateis.kas iš esmės tiesa, tik va apie 5 ryto atsibundam nuo šūvių triukšmo, voliojamės iš palapinės ir galvojam, nu va, bliatt, užsirovėm.nė velnio.pasirodo, vietiniai banditėliai mėgino apiplėšti taksi, bet užsirovė ant policijos, policija pradėjo šaudyti, anie-atgal, rezultatas-du nebelabai gyvi plėšikai ir vienas areštuotas.viskas ramu.normalus kolumbietiškas rytas;kempingo savininkas žiovauja ir eina šerti beždžionių, o mes susigėstam dėl savo isterijų ir ainam ieškoti kavos.

Toliau-kiaurai Kolumbijos į Karibus ir...namo.
 

Ai va oftopas dar-kai turiu geresį internetą, po truputį tampau video iš google drive (kiek užteko proto sukelti).

Kartais kabindavau kamerą ant Maxo,kad paskui pasižiūrėt, kokį gaidį ant kelio darau.ir va visokių juokingų radau.kai sugebėsiu, ryškiai reiks montuoti Rubber Up filmuką su Mikės Pūkuotuko soundtracku.

Kaip antai:

http://youtu.be/-MxCEia_dXw

Čia dar Bolivijoj, su Pirmu Kinietišku, projektas RaiRaiRai Budinkšt, arba Naxer Tą Smėlį-zero enduro.

"...vietoj evakuacijos planų ar kokio kitokio pasiruošimo vietiniai ėmėsi organizuoti turus prie ugnikalnio turistams..."

uzjauciu del eiline daiktu netekties...

Citata:

Cituoju: Evergreen Čia dar Bolivijoj, su Pirmu Kinietišku, projektas RaiRaiRai Budinkšt, arba Naxer Tą Smėlį-zero enduro.

Po tokio smelio lietuviskas zvyras bus geresnis nei asfaltas

Citata:

Cituoju: Plasnart Citata: Cituoju: Evergreen Čia dar Bolivijoj, su Pirmu Kinietišku, projektas RaiRaiRai Budinkšt, arba Naxer Tą Smėlį-zero enduro. Po tokio smelio lietuviskas zvyras bus geresnis nei asfaltas

Ilga citata apie vaziavima smeliu - gal geriau tiktu i kokia nors enduro tema, bet jei jau cia apie tai kalbama, tai ikeliau:

http://www.motorcycle2013.com/motorcycle-news/the-secrets-to-riding-in-sand-sand-is-not-meant-to-be-feared-its-meant-to-be-enjoyed.h tml


If you are venturing off road, you will come across sand. This can present problems, especially on a big, heavy bike. Sand is not as difficult as it’s made out to be, yet plenty of bad advice and misconceptions about riding in it have prevailed. Hence, most riders dread, or even fear, the soft stuff. Here are some tips for riding in sand:

1. Tires matter.
If you think you can ride in sand with a smooth, round road tire or so-called 50/50 tires, you are fooling yourself—right up to the point you really need the tire to work for you and it doesn’t. You’ll be on your side or stuck—or likely both. And there isn’t much you can do about it, no matter your skill. The open block pattern, especially on the sidewall of the tire, does the majority of the work. Airing down does not really make the difference one would think. It helps a bit, but it does not compensate for a proper tire. Run your hand on the side of your tire: That’s what the ground feels. Smooth sidewalls translate to trouble in the sand.

2. Do not use the clutch.
In sand, the clutch should be an on/off switch. Slipping the clutch is pointless because your rear wheel will be spinning. The trick is to trust the torque of the motor and learn to back off the throttle to reduce the spinning and get traction. The motorcycle will actually accelerate as you abruptly back off the throttle.

3. Balance is critical.
If you are out of balance, that will compound anything the bike does, such as wander, shake its handlebar, or have its back end start to wallow. Get used to the bike moving underneath you. You need to be loose on the bars, balanced, and centered over the bike so you can use your weight to influence where you want the bike to go as well as react to the bike going someplace you don’t want. You steer with your feet by weighting the footpegs, which means you need to be standing. Additionally, this will give you a second chance to correct the out-of-balance bike by using your weight to fight back. If you are sitting, you are going where the bike wants; it’s taking you for the ride. And do not confuse speed and inertia with being in balance. If you can’t ride at 1 or 2 mph on hard dirt, you certainly can’t ride that slow in sand. In the beginning, going slow in the sand is the right way to do it safely and comfortably.

4. Do not “get over the back and gas it!”
This is a saying that everyone uses, but few good riders, especially on adventure bikes, practice. If you are over the back of the bike, you are out of balance and pulling on the handlebars, so if the bike decides to go someplace, it will take you with it. If you are going fast enough, you are just begging for a bigger crash because inertia is masking an out-of-balance rider. It’s true that a quick (short) burst of power can help you control the bike and regain balance, but if you do not get your bike and body back in balance and slow to a speed you are comfortable with, then you might not want (or even have it available) to use a burst of power for the next incident. It’s actually better to stop the bike and then take off slowly, but you’ll never hear anyone tell you this about sand riding.

5. Learn how to not get stuck.
If your rear tire is digging down faster than it is going forward, you need to stop. Stop digging a hole. The quicker you stop the better. Then, when you are about to get going, make sure you are off the seat and actively moving your body forward and pushing off like you are pushing off on a skateboard. You want to give your bike a 200-pound break on having to lug your body’s weight when you want to get started. Remember, drop the clutch (don’t slip it because the tire is going to spin no matter what) and quickly reduce the throttle to find the traction. This will work wonders for starting off in sandy conditions. Once you embrace this technique you will find that it is very hard to get stuck on level or downhill sandy conditions. If you don’t get a good start and balance or traction is not right, just stop and start over before you fall over.

6. Find a small patch to practice and gradually work up your skill.
Just reading these tips will not do much; you have to go out and feel what is going on through your bike. Having a safe place to practice is the only way to get over the fear of sand. Remember, you need to slow down before you get to the sand to allow yourself to be able to use bursts of power (throttle control) to make corrections. Starting and stopping in sand, as well as riding slow and balanced, should be part of your practice regimen so you are not afraid to do it out on the trail.


The Secrets to Riding in Sand Sand is not meant to be feared; it’s meant to be enjoyed.

Mocoa-Neiva-Ibague-Manizales-Medellin-Caucasia-Sincelejo-Cartagena-Baranquilla-Santa Marta

Eh bien, ma queridos motomanai, paskutinis mano postas iš Pietų Amerikos. Caracaso taip ir nepasiekiau-viena, dėl totalaus skurdo ir visiškos bepinigystės, o kita vertus, Venezuela dabar-labai prasta idėja gringo keliautojams.Ką padarysi;liko unfinished business ir pretekstas kada nors grįžti. Galiausiai, dar liko Brazilija, Surinamas, Guyana, Paragvajai visokie. Gal kažkada, kai Afrika ir Azija užknis. Ar šiaip lotynamerikietiškos nostalgijos suims.

Bet nėr čia ko seiliotis. Tęsiu visokią keverzonę apie Kolumbiją.

Mocoa nusprendėm, kad reikia Jamti Karibus, bet kadangi laiko buvo likę nebedaug, susiėmėm ir nusprendėm paskubėti. Gaila, nes Kolumbija - nereali šalis visais atžvilgiais: belenkaip graži gamta, faini žmonės, nurauti (bet asfaltuoti) keliai, žaliai mėlyni kalnai, dykumos, ir, aišku, Ruta del Caribe, kurios pabaigoj-prabangiai mėlyna Karibų jūra, baltučiai paplūdimiai, delfinai, teisingiausi pasauly mojito ir daiquiri ir, naturalmente, aguardiente.

Po Mocoa ėjom iš proto dėl karščio, pralėkdami Neiva, Ibague, Manizales, Medellin, Cartagena, Baranquilla. Niekur nestojom ilgiau, nei parūkyt, pafotkint kareivukų ir tankečių kolonų keliuose, pasilabint su iki dantų ginkluotais policininkais irgi muktelti šaltų guanabano sulčių.
Nestojom net Baranquilla anei Santa Marta, nes taikėm tiesiai į Taganga, 'Paraiso del Caribe', nedidelį pajūrio miestelioką, kur ketvertą dienų nardėm, girtuokliavom, drybsojom prie jūros ir visai, visai nenorėjom sukti atgal į Bogotą.

Bet joks gėris nesitęsia amžinai. Paskutinįkart stabtelėję Taganga bay, pasukom mocus atgal į pietus, į Bogotą.pakeliui nieko didaus nevyko, o gal mes nepastebėjom, nes abiem po truputį ėmė rauti stogus ir lįsti visokios depresijos, kad voila, viskas-end of an era, sakant, ir von atgal į europietišką matrix.
Bogotoj ištisai lijo. Markas supakavo Maksą dėžėn ir išsiuntė į Frankfurtą, o vargšytį Sidą teko parduoti vietiniams dealeriams už juokingas kapeikas.
Taip su kolumbietišku lietum ėmė ir baigėsi Eglioškės odisėja kiaurai/skersai/išilgai Pietų Amerikos, nuo Ramiojo iki Atlanto ir nuo Pasaulio Galo iki Karibų.

Ačiū visiems jums už palaikymą ir patarimus-labai baudžiausi pargabenti motomaniakams bonkelį kitą aguardiente, bet kadangi pinigo vos vos užteks iki Vilniaus...be to, aguardiente, tiesą sakant, pobjauris anyžių skonio reikalas, todėl ašai balsuoč už kokį pasisėdėjimą su alum ar škotiškais gėrimais.Jei tik bus norinčių.
 

P.S. Vilniuj jau 48 valandas, stoga rauna juodai, todel norejau paklausti, kiek LT kainuoja moto teisiu egzaminas, ar Vilniuj kas nors nuomoja mocus, ir kiek mazdaug pas mus kainuoja kokia stipriai padeveta Yamaha Tenere ar kas nors panasaus. Baisios moto lomkes. Help.

Sveika sugryzus..

Jau pasiruosus jot..?

Pasisėdėti prie alaus ir išgirsti Tavo įspūdžius "iš pirmų lūpų" tikrai norėtųsi...

Aciu, Sniegau!

Alu jamam anytime, kaip sakiau, jeigu tik norinciu atsiras.

Tai pala pala
Tu tipo visa pietu amerike,be teisybiu isvazinejai

taigi jo juk tikrai kazkuriam poste rasiau, kad be teisiu?
jiems ten visur, net Argentinoj ir Cilej, be jokiu klausimu sueidavo mano automobilines teises.Peru ir Bolivijoj pagal istatyma uztenka tik masininiu teisiu, jie net kategoriju ten neturi-turint auto teises gali vaziuot, kuo ismanai-auto, mocu, fura, asiliukais, niekam neidomu
Ekvadore ir Kolumbijoj moto teisiu reikia, bet velgi, maniskes niekam neuzkliuvo.Daugiau budavo idomu, kas yra Lietuva ir ar cia tikrai tokia salis isvis egzistuoja.Ir ar as apksritai esu tikras zmogus (zr.posta apie pirma apiplesima Ekvadore ir policininku elgesi)

tai tu sita visa.. rasyk knyga apie kelione, ir tiesiai in Regitra.. gausi teises dovanu..