Motomanų Diskusijos » Naudingi daiktai ir priemonės » Motomanų testas: „NANOdanga šalmui“, „Nano ProTech Electric“, „MotorUP Xtreme”

Su lietuvaičių įmonės „Nanotekas” platinama produkcija motomanai jau yra šiek tiek pažįstami – pernai rašiau apie išbandytus jų siūlomus hidrofobinius repelentus motociklams ir ekipiruotei, kurių pavadinimuose figūruoja magiškas žodis „nano". Šiemet įmonės asortimente pasirodė dar daugiau dalykėlių, galinčių praversti ko ne kiekvienam motociklininkui. Tris iš jų nutariau išbandyti „savo kailiu" ir rezultatais pasidalinti su jumis.

Tiesa, iš anksto įspėju, kad vertinimai bus subjektyvūs, paremti mano, kaip eilinio vartotojo pastebėjimais – tikrai nei vieno produkto nevežiau tirti į laboratorijas, vėjo tunelius, dyno stendus ar į didžiausios nanoekspertės Lietuvoje Janutienės laidą.

„NANOdanga šalmui“

Pernai mano testuota automobilių stiklams skirta hidrofobinė danga „Nano Wiper” pasirodė puikiai tinkanti ir motociklininkų šalmų stikliukams bei vėjo gaubtams. Tačiau buvo vienas trūkumas – komplekto sudėtyje esantis valiklis netiko polikarbonatiniams paviršiams.

Atrodo, kad bičai iš „Nanoteko“ atidžiai skaitė mano straipsnį (kaži, aš čia ne per gerai apie save galvoju?) ir jūsų komentarus, todėl šiemet pasiūlė būtent motociklų vairuotojams skirtą produktą, kurį netgi papuošė ne kokiu įmantriu anglišku pavadinimu, bet lietuviška etikete „NANOdanga šalmui".

Ši priemonė gamintojų pristatoma kaip „specialiai motociklininkams sukurtas produktas, skirtas plastikinių šalmo stiklų išoriniam dengimui. Padengtas paviršius įgyja hidrofobines bei oleofobines savybes. Impregnavus nano danga šalmo stiklą paviršius tampa lengvai valomas bei prižiūrimas. Pagerėja matomumas vairuojant lietaus metu, o važiuojant greičiau nei 60 km/h greičiu atsiranda “nematomų valytuvų efektas”.

Taip pat pažymima, padengimo efektyvumas išlieka 2–3 mėnesius, priklausomai nuo aplinkos poveikio.



Žiūrim, ką turime pakuotėje. Viduje yra du 30 ml talpos buteliukai su purškikliais ir dvi šluostės. Viename buteliuke – valiklis, kitame – nano dangos skystis. Nors buteliukai visai nedidukai, tačiau reikia pastebėti, kad jų išeiga taip pat labai nedidelė – visam šalmo stikliuko padengimui užtenka vieną ar du kartus spustelėti purškiklį ir skystį tolygiai paskirstyti šluoste. Tiesa, patys gamintojai nurodo skysčius iš pradžių purkšti ant šluosčių ir tada jomis trinti, bet man atrodo, kad maniškis būdas yra ekonomiškesnis, o efektas pasiekiamas toks pats.

NANOdangos bandymo eksperimentą kartu su žmona, galima sakyti, pradėjome dar gegužės mėnesį, tačiau šį sezoną mums kaip niekad nesisekė (o gal kaip tik sekėsi...) pakliūti į stiprų lietų, kad savo akimis įsitikintumėme produkto veiksmingumu. Bet tokia „sėkmė“ pagaliau nusišypsojo kelionėje po Skandinavijos šalis, kurios metu teko vairuoti įvairiomis oro sąlygomis, tarp jų ir per įvairaus intensyvumo lietų.

Taigi, kelionėje įsitikinome, kad priemonė išties veikia taip, kaip aprašo gamintojai: važiuojant per lietų, pasiekus maždaug 60–70 km/h greitį (priklauso nuo vėjo stiprumo ir kryties), ant šalmo stikliuko patekę lašai iškart nupučiami, todėl vairuojant nereikia kraipyti galvos į šalis „gaudant vėją“ ar braukti vandenį pirštu.

Tikriausiai, jokiam motociklininkui nereikia aiškinti, kaip tai yra patogu! Aš iš savo patirties galiu pasakyti, kad pačios pavojingiausios situacijos, kurias iki šiol buvo tekę patirti važiuojant per lietų (ypač – sutemus) buvo susiję būtent su prastu matomumu.

Tiesa, jeigu lyja itin smulkiais lietaus lašais („purškia“), patys mažiausieji vandens lašeliai hidrofobiniam efektui nelabai pasiduoda ir lieka ant stiklo. Tačiau jie matomumui netrukdo.

Testo metu taip pat pastebėjome vieną svarbų niuansą, kuris kažkodėl liko nutylėtas tiek instrukcijoje, tiek „Nanoteko“ svetainėje: pastebėjus, jog hidrofobinis padengimo efektyvumas susilpnėjo, nebūtina iškart pulti purkšti NANOdangos – užtenka stikliuką kruopščiai nuvalyti valikliu, ir vandenį atstumiantis efektas vėl grįžta.

Kaip vėliau man paaiškino patys „Nanoteko“ atstovai (nežinau, ar jie taip geranoriškai konsultuoja visus savo klientus, bet sakė, kad motociklininkus itin mėgsta) hidrofobinis efektas ilgainiui susilpnėja šalmo stikliukui pasidengus riebalinės kilmės apnašomis iš aplinkos, pavyzdžiui – automobilių išmetamomis mikrodalelėmis, todėl periodiškai nuriebalinti paviršius yra svarbu. Ką daryti pasibaigus komplekte esančiam valikliui? Sako, kad galima naudoti praktiškai bet kokį kitą stiklų valiklį, kurio sudėtyje nėra izopropilo alkoholio.

Apibendrindamas galiu pasakyti, kad NANOdangą drąsiai rekomenduoju visiems vairuojantiems motociklus, nepaisant baikų tipo ir to, ar jie turi priekinius stiklus, ar ne. Atsižvelgiant į nesiekiančia trisdešimties litų produkto kainą – tai yra puikus kainos ir kokybės derinys, prieinamas tikrai visiems. Be to, nedideli pakuotės gabaritai leidžia ją visuomet vežiotis motociklo įrankių dėžėje, o maža išeiga žada tai, kad šios priemonės turėtų užtekti dviem, o gal ir trims sezonams.

Oficiali informacija apie gaminį ir jo įsigijimą čia.

„Nano ProTech Electric“

Iš vandens ištrauktas veikiantis mobilusis telefonas, į akvariumą įmetama lemputė, kuri nenustoja šviesti, po vandeniu veikiantis elektrinis grąžtas – ar jau matėte visa tai?



Gamintojai skelbia, kad „Nano ProTech Electric“ „yra unikalus, atitikmenų neturintis novatoriškas nano produktas, skirtas apsaugoti metalinius paviršius nuo vandens sukeliamos korozijos tiek namuose, tiek pramonėje. Ši priemonė ne tik suteikia ilgalaikę apsaugą, bet kartu užtikrina elektroninio prietaiso funkcionalumą net pačiomis ekstremaliausiomis sąlygomis".

Taigi, regis, šis Rusijoje gaminamas stebuklas turi daugybę pritaikymo galimybių buityje ar automobiliuose, bet kuo jis gali praversti motociklininkams?

Nekantriems iškart atsakau – ne, jūsų motociklo į povandeninį jis nepavers, tačiau...

Pirmiausia man į galvą atėjo įvairūs papildomi elektros prietaisai, kurie gamykliškai nėra skirti naudojimui motocikle, bet auksarankių savininkų primontuojami prie motociklo. Pavyzdžiui, USB pakrovėjai, vandeniui neatsparios GPS navigacijos ir panašiai.

Pamodeliuokime: tarkime, jūs neturite motociklinio GPS aparato, o navigacijos programą naudojate savo „gudrafone", maitinimo laidu pajungtame prie pigiausio kinietiško USB pakrovėjo, kuris savo ruožtu jungiasi tiesiai prie akumuliatoriaus ir net neturi saugiklio.

Kadangi stalčiuje kaip tik voliojosi nelabai reikalingas androidinis telefonas, o prie žmonos motociklo neseniai pajungiau USB pakrovėją, tai panižo rankos padaryti eksperimentą – nupurkšti juos „Nano ProTech Electric“ ir patikrinti atsparumą vandens poveikiui. Pats savimi stebiuosi, bet nepatingėjau net visa tai nufilmuoti.

Laikykime, kad išbandymą ši priemonė atlaikė: purškiant vandenį ant mobiliojo telefono, USB jungties ir akumuliatoriaus kontaktų nieko blogo neatsitiko – trumpas sujungimas neįvyko, nei vienas eksperimente panaudotas prietaisas nesugedo.






Žinau, kad jums visiems rūpi klausimas – ar tai reiškia, kad galima atsisakyti brangių vandeniui atsparių motociklinių navigacijos aparatų, o vietoje jų pradėti naudoti paprastus mobiliakus be jokių dėklų? Oho, tai gal ir panėręs vonioje galėsiu atsakinėti į telefono skambučius?

Teoriškai – taip. Bet...

„Nano ProTech Electric“ pasižymi viena savybe, apie kurią garsiai nekalbama, tačiau ji labai apriboja šios priemonės naudojimą su mobiliaisiais telefonais ar panašiais elektroniniais prietaisais, kuriuos liečiame rankomis, glaudžiame prie ausies ar dedamės į kišenę – šiuo skysčiu padengus paviršių, jis tampa riebus ir lipnus. Be to, nėra visiškai skaidrus (rusvos spalvos) ir skleidžia smarkų alyvos kvapą.

Taigi, mano nuomonė tokia, kad „Nano ProTech Electric“ naudojimas viršuje aprašytu būdu yra įmanomas, bet nelabai praktiškas ir tikriausiai, negali garantuoti ilgalaikės šimtaprocentinės apsaugos (gamintojai rekomenduoja pakartotinį paviršių dengimą kas 6 mėnesius).

Na gerai, o kaip dėl kitų motociklo mazgų?

Dauguma motociklų šiaip jau yra pritaikyti veikti įvairiomis sąlygomis, tad pagrindinės jų detalės yra apsaugotos nuo galimo kritulių ar kitokio tiesioginio vandens patekimo. Bet ko juk nepasitaiko tikro baikerio gyvenime – ir per stiprią liūtį važiuoti, ir po atviru dangumi lyjant savo žirgą palikti, ir gilią balą įveikti, ir drėgname garaže palaikyti.

Paskutinis punktas yra bene pats klastingiausias, todėl kad paprastai korozijos paveiktus metalinius paviršius, oksidavusius elektros laidų kontaktus pastebime tik po kurio laiko. Nėra kuo didžiuotis, bet šių eilučių autoriui, pavyzdžiui, yra tekę nulaužti akumuliatoriaus „klemą“, prie kurio nuo oksidacijos buvo neatskiriamai „prikepęs“ gnybtas.

Taigi, kur link suku, supratote. „Nano ProTech Electric“ yra naudinga profilaktiškai padengti visas motociklo jungtis, ant kurių bent teoriškai gali patekti vanduo ar ore esanti drėgmė: akumuliatoriaus gnybtai, žvakilaidžiai, ant vairo esantys įvairūs laidų sudūrimai ir pan.



Žinoma, drėgmės garaže problemą reikėtų spręsti statybinėmis priemonėmis, tačiau jei tokios galimybės neturite – „Nano ProTech Electric“ galėtų būti laikinas, bet efektyvus sprendimas.

42 litus siekianti flakonėlio kaina galbūt daugeliui nepasirodys itin maža, tačiau aukšta ja pavadinti taip pat sunku – nepamirškite, kad šią priemonę pritaikyti galima ne tik motocikle, bet ir automobilyje, namuose ar darbe.

Oficiali informacija apie gaminį ir jo įsigijimą čia.

„MotorUP Xtreme“

Vidaus degimo variklių alyvos priedai yra slidi tema ne tik tiesiogine to žodžio prasme. Automobiliniuose interneto forumuose galima rasti daugybę diskusijų šiuo klausimu ir daug skirtingų patirčių aprašymų. Tačiau nuomonės – visiškai skirtingos. Vieni džiaugiasi sumažėjusiomis kuro sąnaudomis, dūmijimu ir tylesniu variklio darbu, kiti tikina jokio žadėto efekto nepajutę arba jį buvus trumpalaikiu. Apie tokių priedų naudojimą motocikluose – informacijos dar mažiau.



Nepaisant kontraversiškų vertinimų, alyvos priedus jau daug metų sėkmingai gamina daugybė kompanijų. Vadinasi, paklausa yra.

Iki šiol nepriklausiau nei skeptikų, nei entuziastų frakcijai, kadangi jokių alyvos priedų neteko naudoti pačiam. Bet progai pasitaikius smalsumas nugalėjo ir nutariau savo motocikle išbandyti „MotorUP Xtreme“, kurį Lietuvoje taip pat platina „Nanotekas“. Ne todėl, kad skųsčiausi kokiomis nors variklio bėdomis, bet tiesiog šiaip, dėl sportinio intereso.

Platintojai rašo, kad „MotorUP Xtreme“ „apsaugo vidaus degimo variklį nuo trinties, ekstremalaus slėgio, karščio, šalčio, nešvarumų, ir skilimo produktų sukeliamos korozijos, prailgina variklio eksploatacijos laikotarpį, palengvina jo užkūrimą“. Įdomu, kad patys gamintojai ant produkto pakuotės jau išvardinę ir daugiau intriguojančių „bonusų“, kuriuos turėtų pajusti vartotojas – pvz., sumažėjęs degalų suvartojimas, padidėjusi variklio galia ir kompresija, tylesnis darbas ir t.t. Na, žodžiu – beveik panacėja. Jei gertų žmogus, tikriausiai ir nuo vėžio išgydytų.

Nesu chemikas ar fizikas, bet jei gerai suprantu iš viešai prieinamos informacijos, „MotorUP Xtreme“ nuo bene populiariausių Lietuvoje alyvos priedų „Xado“ ir „RVS“ labiausiai skiriasi tuo, kad pastarieji du produktai sukietina paviršius padengdami juos metalo keramika, o „MotorUP Xtreme“ paviršius padengia kitokiomis medžiagomis (įvardijamomis kaip „nano dalelės“) ir kažkokiu būdu paverčia juos slidesniais.

Naudojimas paprastas – tiesiog supilti gražaus buteliuko turinį į tepalo pylimo angą. Rašo, kad prieš tai alyvos keisti nebūtina, o poveikis turėtų išlikti net ir po alyvos keitimo.

Tiesa, iš pat pradžių iškilo klausimas – kaip teisingai dozuoti skystį? Talpoje – 240 ml, tačiau šis tūris paskaičiuotas automobiliams. Primečiau, kad jei automobilių varikliuose vidutiniškai telpa po 5 litrus alyvos, tuomet logiška būtų paskaičiuoti proporciją, pagal kurią į maniškę Honda VT1100 Shadow priklausytų be kelių lašų 150 ml. Likusį 90 ml supyliau į bičiulio 1982 m. gamybos Yamaha XV 900 variklį.




Tiesa, jau vėliau dirstelėjęs į „MotorUP Xtreme“ svetainę, FAQ skiltyje radau gamintojų rekomendaciją, kad į keturtakčius motociklus su šlapia sankaba pilamas skystis turi sudaryti ne daugiau 3 % nuo viso tepalo tūrio. Vadinasi, į mano 3,1 l tepalo talpyklą priklausė tik 93 ml skysčio. Ouč. Na, bent jau draugui proporciją netyčia pataikėm beveik teisingai.

Su priemone variklyje nuvažiavau apie 3000 km. Taigi, jau galima pakalbėti ir apie pastebėtus rezultatus.

Kaip minėjau straipsnio pradžioje, jokių laboratorinių matavimų nedariau, todėl suprantu, kad mano pastebėjimai iš dalies gali būti paveikti „placebo efekto“, bet kita vertus – vertindamas stengiausi išlikti kaip įmanoma objektyvus.

Vis tik du dalykai yra akivaizdūs. Pirmasis – sumažėjęs degalų suvartojimas. Šį skaičių paprastai apskaičiuoju pagal tai, ties kokiais odometro rodmenimis tenka jungti degalų bako rezervą. Maniškio „Shadowo“, kuriame yra Stage–1 tiuningas (Jet Kit žikleriai, K&N oro filtras, laisvo išmetimo duslintuvai) rezervą tekdavo jungti ties 130–150 mylių atžyma, vadinasi, apetitas įprastai svyruodavo tarp 6,15 ir 6,62 litrų šimtui kilometrų, priklausomai nuo važiavimo stiliaus, vėjo, krovinių ir t.t.
Po „MotorUP Xtreme“ pastebėjau, kad rezervą tenka jungti nuvažiavus maždaug 20 mylių (32 km) daugiau nei iki šiol.

Paradoksas, bet absoliutų savo rekordą – 173 mylias iki rezervo – pasiekiau Norvegijoje, važiuodamas itin sunkiai pakrautu motociklu kalnuose, kur teko dažnai junginėti pavaras ir iš motociklo „gręžti“ visą jo turimą galią. Kitaip tariant, su vienu kuro baku tokiomis sąlygomis nuvažiavau apie 40 mylių (64 km!) daugiau nei galėjau tikėtis.

Šito poveikio negaliu tiesiog „nurašyti“, anot legendų, geresniam norvegiškam kurui, todėl, kad net ir grįžus į Lietuvą, motociklo apetitas nesugrįžo iki buvusio prieš tai.

Taigi, dar po kelių savaičių eksploatacijos lieka konstatuoti, kad po „MotorUP Xtreme“ panaudojimo degalų suvartojimo vidurkis nukrito iki 5,35 litrų šimtui kilometrų arba 16 %. Sutikite, rezultatas atrodo įspūdingai. Kažkaip sunku juo patikėti net man pačiam.

Tiesa, kiek ilgai tęsis šis poveikis – kol kas atsakyti per anksti. Tikiuosi, kuo ilgiau.

Antrasis mano pastebėtas „MotorUP Xtreme“ poveikis toks, kad dabar daug anksčiau galiu jungti aukštesnę pavarą, nebijodamas, kad motociklas ims „tąsytis". Pavyzdžiui, penktąją pavarą galiu jungti nuo 70 km/h, kai anksčiau – nuo 85 km/h. Ypač šitas dalykas jaučiasi įveikiant įkalnes – dabar net ir pakrautas motociklas 80 km/h greičiu penktąja pavara kyla be jokių problemų.

Panašų poveikį kažkada pajutau į baką įpylęs benzino oktaninį skaičių sukeliantį benzino priedą (tik tas džiaugsmas baigėsi jau po pirmo naujo kuro užpylimo), tad darau išvadą, kad „MotorUP Xtreme“ iš tiesų padidino variklio galią.

Taigi, tokie būtų du mano pastebėti šios priemonės sukelti efektai. Apie kitus, tokius kaip variklio ilgaamžiškumo prailginimas ar jo apsauga nuo korozijos, suprantama, kol kas nieko pasakyti negaliu. Ar sumažėjo variklio garsas, ar jis pradėjo mažiau kaisti ir išmesti mažiau dūmų – nepastebėjau. Galbūt poveikis ir yra, bet šioje srityje ir taip jokių problemų neturėjau.

Tiesa, o kaip gi sekėsi mano draugui su Yamaha? Anot jo, jis pravažiavęs apie 2 tūkstančius kilometrų, nepajuto absoliučiai jokio poveikio...

Galbūt „MotorUP Xtreme“ poveikiui pajusti iš tikrųjų reikia jo pilti daugiau, kaip tai padariau aš? Galbūt šis priedas skirtingai veikia su skirtingų gamintojų alyvomis (mano – pusiau sintetinė 10w50 „Motul“, draugo – sintetinė 10w50 „Elf“)? Galbūt yra dar kitos priežastys. Atsakymo, deja, neturiu. Taigi, galutinį verdiktą dėl „MotorUP Xtreme“ palieku tarti jums patiems.

Oficiali informacija apie gaminį ir jo įsigijimą – čia.

https://www.youtube.com/watch?v=Zy-_LggR-RY
 


Paskelbė: Saulius (Dellamorte)