Motomanų Diskusijos » Kelionės ir poilsis » 2015 Euro Moto kelionė į NL MotoGP etapą Assen'e ...ir toliau, aplink Baltijos Jūrą.

2015 Euro Moto kelionė į NL MotoGP etapą Assen'e ...ir toliau, aplink Baltijos Jūrą.

Taigi atėjo laikas aprašyti mano, jau 2 mėnesių senumo, kelionę. Pasistengsiu tą padaryti visiems maloniausiu būdu. Tai yra, pradžiai, parašysime rašinį nebe translitu, o maksimaliai taisyklingai, Lietuviškai Iš anksto atsiprašau dėl klaidų.

Pradėsiu nuo to, kad šita, rimta, 2 savaičių kelionė į kažkiek tolimesnį užsienį yra trečia. Norus idealiai realizuoja 2013 žiemą įsigytas ir labai mylimas motociklas, kuris (tfu-tfu-tfu) nei sekundės nepavėde. Praeitais metais pavyko išbandyti jėgas poros dienų kelionėje į CR'ų AutoRin24 TrackDay (Parnu, EE) su papildoma kultūrine programa. Praktiškai iškart buvo nuspręsta, jog šiais metais būtinai apsilankysiu Čekijos MotoGP etape Brno. Tą įgyvendinti irgi pavyko, tačiau pirmas blynas gavosi šiek tiek prisvilęs. Tikrų jėgų nežinojimas privertė pasikankinti, pervertinti laiką. Tačiau, sumoje, viskas gavosi labai teigiamai, atsivežiau kalną įspūdžių ir užsidegiau dar didesniu keliavimo noru.

Taigi, 2014 rudens gale pradėjau planuoti naują poilsinę kelionę. Patirtis padėjo apsispręsti dėl kelių esminių dalykų: kad važiuosiu vienas, kad per dieną suksiu ne daugiau nei 700km, kad naktis leisiu patogiai, kad visą planuojamą laiką dauginsiu iš 2 (pvz. jei manau kad pravažiuosiu 200km per 2 valandas, reiškia tam skiriu 4). Booking'e iškart rezervavau preliminarias nakvynes, kas vėliau padėjo gauti geresnių pasiūlymų.

Šiek tiek atsakingiau persvarsčiau ir aprangą ir bagažą – atsirado, nors ir pigūs, bet firminiai moto batai, geresnės pirštinės, geros kelių apsaugos, lengvas drėgmei atsparus uždangalas, bako krepšys, ir „karinis“ krepšys didelės apimties drabužiams ir kitiems mažos vertės reikalingiems daiktams kurie netelpa į kitus krepšius. Vienas sandarus šoninis krepšys, važiuojant, visada buvo tuščias. Priežastis – kad sustojus į jį būtu galima greitai įdėti bako krepšį ir dalį aprangos (pagrinde kelių apsaugas ir pirštines)

Kruopščiai suplanavau kiekvieną dieną – kiek ir kokių kelių pravažiuosiu, kur sustosiu, ką ten apžiūrėsiu, kiek išleisiu pinigų. Patikslinau visų viešbučių, mokamų kelių, pramogų ir pan mokesčius, pridėjau preliminarias kuro, maisto, lauktuvių ir pan išlaidas. Iš anksto rezervavau visus bilietus į renginius, keltus ir apmokėjau dalį viešbučių. Deja, jau nebeturiu visiškai tikslių skaičiavimų, tačiau bendra suma gavosi ties 1300 eur. Iš kurių ~500 eur sudarė poros objektyvų nuoma (apie 130 eur), MotoGP bilietai (apie 130 eur), keltas į Helgoland'ą (ties 160 eur), keltas iš Švedijos į Lietuvą (100 eur). Su savimi, įvairių valiutų formoje ir kortelėje turėjau apie 700 eur.

Ne kartą teigiau, kad nemėgstu, ir niekam nerekomenduoju kelionėje naudoti navigacijų, nes jos neleidžia pilnavertiškai įvertinti vietinio kelių eismo, taip pat suveda orientacinius sugebėjimus į būklę arti nulio. Todėl, jau trečią kartą, pasirinkau pėstiesiems skirtą Garminą 62ST, kuris: turi kompasą, leidžia pavartyti žemėlapį, leidžia pasirinkti tame žemėlapyje tašką, kur vėliau rodo strėlytė su atstumu iki jo. Dvi patogios funkcijos – judėjimo logas (matai pro kur atėjai) ir vietos atmintis (pažymėtu kur yra viešbutis ar paliktas motociklas). Jokiu maršrutų, posūkių, rekomendacijų. Prietaisas yra atsparus vandeniui, dulkėm, smūgiams ir t.t. Prie to pačio atspausdinau kiekvienos dienos trumpą popierinę legendą su pagrindiniais dienos kelio taškais.


Diena „X“ atėjo labai greit. Nustebino faktas, kad prieš ją labai nepergyvenau, normaliai išsimiegojau. Paskutinę akimirką, dėl valandom suplanuoto maršruto pradėjau abejoti ar viskas rezervuota teisingom dienom, ar kažkur, artimiausiu metu, man neatsakys „Laba diena, atsiprašome, bet jūsų kambarys bus paruoštas tik rytoj“. Laimei, greitas patikrinimas klaidų nerado.

Pagal planą turėjau išvažiuoti 7-tą ryto, bet, tai įvyko tik valandą vėliau. Greitai pasiekiau Lenkijos sieną. Nuo Augustaw'o, 16-tu keliu, pro Elk'ą ir Ostroda'ą, pajudėjau link Gdansk'o. Eilinį kartą įsitikinau, kad Lenkija yra draugiška motociklams – vairuotojai mato, iškart praleidžia, mažesni keliai perkloti lygia nauja danga. Taip pat pamiršau vieną malonų niuansą – laiko juostas, todėl pasiekus kaimyninę šalį mano vėlavimas dingo.


Nors orų prognozės žadėjo kelią be lietaus, vos įvažiavus į Lenkiją pakliuvau į liūtį, kuri tesėsi iki pat dienos galo. Apranga „laikė“, bet riba nenumaldomai artėjo. Dėl to teko atsisakyti sustojimo gražiame Gdynia uoste. O, atvykus į Jastarnia, vietoj ekskursijos į turistinį Hel'ą, apžiūrėti 1957 metais paskandintą karinį laivą ORP „Grom“, pakrantės ir vietinio švyturio aplankymo, motociklas buvo užklotas prie kambario durų, apranga sudėliota džiovinimui. Tuo tarpu, vairuotojas, su skėčiu ir fotoaparatų, pėsčiomis išvyko susipažinti su esamo miestelio aplinką.


Kažko ypatingo neradau, bet pasijuokiau iš vietinių turistinių kioskelių su lygiai tuo pačiu, Palangos lygio vaikams skirtų prekių asortimentu iš Kinijos. Labiausiai pralinksmino 90-tų metų kompiuterinė su arkadiniais aparatais. Visumoje, nors žmonių buvo nemažai, po lietum miestas atrodė liūdnas ir pilkas.


Vakarą praleidau nagrinėdamas orų prognozės. Nuotaika skaidrino vietinės kabelinės TV muzikinis kanalas, kuriame leido žiauriai juokingas '90 Rusiško popso Lenkiškas dainų kopijas. Руки Вверх ritmais, karšti Lenkai su madingais kabrioletais kabino merginas, šoko lambadą ir pan. Per šitos terapijos valandą buvo atstatytas visas optimizmas ir gera nuotaika.

Antrą dieną atsibudau 5-tą ryto. Jai buvo numatytas beveik 700 km kelias iki Lubeck'o, pro Schwerin'ą. Kaip ir žadėjo sinoptikai, buvo debesuota, bet be lietaus. Bepakuojant daiktus, susidūriau su technine problema – prispaudžiant rankeną, nesuveikdavo vieno šoninio krepšio fiksavimo mechanizmas. Jos šalinimui prireikė replių ir 5 minučių. Galiausiai, vos atsisėdus ant motociklo, vėl pradėjo lyti. Nestipriai, bet pakankamai, kad vėl sugadinti visą nuotaiką.


Pajudėjau porą valandų anksčiau nei numačiau plane. Maršrutas tęsęsi E28 keliu, kuris labai pirminė atkarpą tarp Trakų ir Vievio, ir turėjo 2 esminius privalumus – platesnę kokybišką dangą ir 10 kart didesnį ilgį. Kadangi važiavau super anksti – traffic'o nebuvo visai. Apsiperkant Lidl'e, prie maisto pridėjau pigiausią plaukų džiovintuvą. Tai yra kojinių... kojinių, kelnių, marškinėlių ir kitų drabužių džiovintuvą. Savaime atiduoti drėgmę jie atsisakė. Nieko tokio, padėsiu.

Įvažiavus į Vokietiją pirmą kartą pamačiau saulę. Taip pat supratau, kad vidutinis lietuviškas kelias yra tas pats, kas prastas lenkų kelias. O, labai geras lenkų kelias - paprastas vokiečių. Pirmą kartą pamačiau tik motociklams skirtą greitkelio greičio ribojimą, vokiečiai tokius stato prieš senesnės kelio dangos atkarpą.

Schwerin'ą pasiekiau be ryškių įvykių. Čia turėjau praleisti tik porą valandų – apžiūrėti vieną didžiausių ir gražiausiu Europos Pilių. Nuotraukose ji atrodė ypač įspūdingai, bet šiuo metu ją restauruoja. Todėl, pusė yra uždengta statybiniu apsauginiu tinklu, dalis teritorijos aptverta, dirba spec technika. Apėjau, susipažinau, įvertinau aplinką ir šiek tiek gąsdinantį turistų iš Azijos kiekį. Čia pastebėjau, kad neteisingai užsidėjau kelių apsaugas – sumaišiau kairę ir dešinę. Kuo pasėkoje subraižiau baką.

Po pietų pajudėjau link Lubeck'o, antros nakvynės vietos. Miestą prisimenu labai ramiu ir užpildytą laimingai atrodančiomis vidutinio amžiaus ar vyresnėmis poromis, daug dviratininkų. Senamiestis yra šalia uosto, aplink matosi daug veikiančių gamyklų, angarų. Paskutiniai yra arba naudojami komerciškai pagal paskirtį, arba rekonstruoti į gyvenamuosius namus. Kai kuriuose įsikūrė barai, klubai. Lubeck'as primena Klaipėdą, bet yra 2 kartus didesnis.



Trečią dieną pradėjau pagal planą, greitkeliais artėjau prie Olandijos. Pakeliui laukė 2 dideli miestai – Bremen ir Hamburg. Antrame, vėliau, planavau praleisti net 2 naktis, todėl šiandien trumpam užsukau į pirmą. Iš namų nagrinėjau motociklo parkavimo ypatumus centre, Google Stree View pastebėjau garą vietą, kurioje stovėjo vietinis motociklas. Atvykus į tašką radau tą motociklą, toje pačioje vietoje.

Per porą valandų apėjau Teerhof salą. Nuo XVI amžiaus joje buvo įsikūręs uostas, klestėjo prekyba. Šiandien tai yra vienas prabangiausių gyvenamųjų kvartalų, šalia - porą muziejų. Vizualiai – tipinė vokiška architektūra, švaru, tvarkinga, ramu. Arčiau centro pradėjo ryškėti labai platus skirtingų tautybių žmonių „asortimentas“.


Po poros valandų pakliuvau į tikrą vokišką autobahn'ą su rekomenduojamu 140 km/h greičiu. Be abejo, susilaikyti nuo legalaus lakstymo nepavyko, gerą poros dešimčių kilometrų atkarpą pralėkiau 200+ km/h greičiu, per tas kelias minutes teko pasitraukti į vidurinę juostą, kad praleisti 250+ km/h skubančius automobilius. Pastebėjau, jog vokėčiai nekreipia ypatingo dėmesio į greičio ribojimą, nebent kelias eina pro miestą – tokiuose ruožuose visi sulėtėja ir laiko leistiną 100 ar 120 net kairėje juostoje.

Į Olandiją įvažiavau atsilikdamas nuo plano maždaug valandą. Problema buvo tame, kad iki 17 valandos, Assen'o žiede turėjau atsiimti nupirktus MotoGP bilietus. O, prieš tai, dar reikia užsiregistruoti viešbutyje, kuris randasi nuotakiame miestelyje. Padidinau tempą, spėjau į viešbutį, bet prašoviau pagrindinį posūkį į žiedą likus 15 min iki kasų darbo pabaigos. Į vietą atvažiavau be 5 min – very close call. Kitaip bilietų reikėtu ieškoti anksti ryte, per kamščius ir žmonių eiles.

Žemiau esančią nuotrauką norėjau padaryti štatyvo pagalba, bet, kol tą derinau, priėjo pora linksmų vyrukų ir pasiūlė padėti – nufotografuoti, ačiū!


Sutvarkius administracinius reikalus startavo 400km pažintinis vakarinis ratukas. Orai irgi susitvarkė – tapo saulėta ir šilta. Visų pirmą patiko faktas, kad visa šalis, kaip šachmatų lenta, yra išraižyta kanalais ir šalia klotais tiesiais keliais. Jeigu visur kitur tu turi orientuotis pagal kelių ženklus, ieškoti teisingo posūkio, čia tau užtenka turėti kompasą. Pavyzdžiui, jeigu tu važiuoji keliu, kuris švelniai keičia kryptį, tai yra, pastebi kad tau reikia nusukti į dešine – sulauki pirmo asfaltuoto posūkio ir nusuki. Gali būti absoliučiai tikras - tuo keliu tu tikrai nuvažiuosi ten, kur tau reikia, arba iki miestelio, kuriame rasi kitą sankryžą į panašų kelią link tavo tikslo. Visos didesnės užmiesčio sankryžos yra žiedinės. Nėra žvyrkeliu, jokių aklaviečių, tik malonūs tiesūs keliai. Aplink – žaliausios lygumos, kanalais juda jachtos, labai daug vėjo jėgainių „fermų“, ant stogų saulės baterijos. Dauguma namų – vieno ar dvejų aukštų, kiekvienas antras turi savo prieplauką ir kažkokį prišvartuotą valtį. Absoliučiai visi tiltai yra pasukami/pakeliami, su šviesoforais. Sunku pagalvoti, kad kiekvienas iš jų turi savo administratorių. Manote, kad Olandai bijo klimato atšilimo nes šalies dalis yra žemiau jūros lygio? Spėkite dar kartą. Jeigu šalį užtvindys, kelių milijonu valčių ir jachtų laivynas dienos bėgyje okupuos bet kokią kaimyninę šalį. Bijokit


Aplinkinių namų gyventojai nesislepia, langai neturi jokių užuolaidų ar žaliuzių – važiuoji ir matai, kaip kažkas miega kojom į viršų, žiūri didelį televizorių. Mojuoja ir šypsosi vaikai. Žodžiu, aplink labai gražu, patogu, jauku ir spindi draugiškumu. Grįžtant prie kelių – čia jie gali būti asfaltuoti, arba kloti trinkele. Neįsivaizduoju kaip juos kloja, bet tos trinkeles yra lygesnes už įprastą asfaltą. Pastebėjau, kad kai kur žmonės juos šluoja nuo dulkių ar, tikriausiai, smėlio. Todėl esi tikras, kad gali pilnai pasitikėti savo padangom.

Dviračiai ir motoroleriai – atskira tema. Daug neišsiplėsiu, bet pasakysiu kad jie visur. Daug dviviečių. Motoroleriai važiuoja dviračiu takais, dažniausiai vairuotojai nedėvi jokių šalmų ar kitos apsaugos.

Prieš 8 metus lankiausi Amsterdame, miestas man nepatiko. Tuo metu buvo labai madingi „transai“, kurie kabinosi prie praeivių, anksti ryte stotelėse miegojo/dejavo kažkokie apsvaigę žmonės, mėtėsi aprūdiję dviračiai ir t.t. Šį kartą į sostinę nevažiavau, nieko tokio (ar bent kažkiek panašaus) nemačiau. Todėl, įspūdžiai gavosi tik labai teigiami.

Ratuko kelias nuvedė Afsluitdijk ir Houtribdijk pylimais, kurių galuose ir vidury yra įkurtos didžiulės dambos. Kaip suprantu, būtent jos ir atlieka vandens lygio reguliavimo darbą, papildomai – praleidžia laivus. Taip pat pravažiavau po pačiu pirmu „naviduct“u pasaulyje. Įprastai pravažiuojame tiltu virš upės, šiuo atveju „upė“, tiltų, eina virš kelio. Viduje yra įkurti šliuzai praleisti vidutinio didžio laivams.



Vakare testavau aukščiau minėtą teoriją dėl vietinių kelių – iš greitkelio nusukau į paprastą mažą keliuką, kuris, naktį, vingiais ir miesteliais atvedė ten, kur man ir reikėjo. Viskas pasitvirtino.

Ketvirtą dieną, 8 valandą ryto išvykau tiesiai į Assen'ą, stebėti MotoGP kvalifikacijos, kurį turėjo startuoti 10:00. Kaip ir tikėtasi, tokiu laiku kamščių dar nesusidarė, tačiau miestas buvo pilnas traffiko. Nežinodamas kur yra Moto aikštelė, palikau motociklą kitame tolimame kampe. Nors šitos dienos bilietas buvo užsakytas tik „pievom“, jis leido aplankyti visas pagrindines tribūnas – jokios kontrolės įėjimuose nebuvo. Todėl nepraleidau progos kiekvieną nufotografuoti. Žmonių buvo daug, bet turint Brno patirtį žinojau kad rytoj čia susirinks, mažiausiai, 3 kart daugiau liaudės.



Be abejo nudžiugino MotoGP GOAT („Greatest Of All Times“) lenktynininkas, kuriam nereikia jokio pristatymo. Šiandien jis pasiekė patį geriausią rezultatą ir užėmė pirmą starto poziciją. Garsus ir nuotaikas pasistengiau įrašyti ir pateikti žemesniam video. Renginio pabaigoje apėjau visą žiedo teritoriją ir supratau kur reikės parkuotis rytoj – radau tą didžiulią legendarinę Moto stovėjimo aikštelę. Nuo laukų automobiliams vieta išsiskiria tuo, kad yra išraižyta siauromis betoninemis juostelėmis, kurios yra skirtos motociklo kojelėm ir garantuoja, jog visi bus priparkuoti gražiomis lygiomis eilėmis. Nors aikštelė ir nebuvo pilnai užpildyta, bekraštis ir raibas motociklų lauko vaizdas labai stulbino.Kadangi, vakar, man pasiūle padėti padaryti puikią nutorauką su moto prie Assen'o įvažiavimo, irgi nepraleidau progos padėti kitam moto broliui, nufotografavau jį šitos aikštelės fone.


Vakare buvo suplanuotas pačio Assen aplankymas, o šiek tiek vėliau užsiregistravau „TT Night Ride“ ratukui po miestą. Jį organizavo miesto vietinis moto sporto/kultūros klubas, LMK analogas. Viskas nemokamai, o užsiregistravus iš anksto gauni dar ir porą kuponų gėrimams. Žinant kad natūralių sulčių stiklinė čia kainuoja 3-4 eurus – tai buvo labai geras bonusas. Į susirinkimo vietą atvažiavau vienas pirmu, todėl pavyko pabendrauti su, dar ne iki kaklo reikalais apkrautu, organizacijos prezidentu Martin de Gries ir jo padėjėju. Organizatorių labai nustebino mano pilietybė. Klausinėjo kaip aš radau šitą renginį (jis buvo skelbiamas tik jų kalbą), apie Lietuvą, kelionę, įspūdžius ir t.t. Kolega patikslino daug įdomių faktų. Pavyzdžiui tai, kad šiuo metu kelius reguliuoja daug į šalį atvykusių kaimyninių vietovių teisėsaugos pareigūnų-savanorių, kurių dabartinis statusas "užsienyje“ neleidžia nieko bausti tiesiogiai, bet suteikia teisę reguliuoti eismą, padėti policijai. Taip pat stabdyti pažeidėją ir kviesti vietinių pareigūnų ekipažą. Papasakojo kad aplink yra labai daug nežymėtu automobilių, bet jie į aplinką žiūri teigiamai, labiausiai prižiūri greitį. Jeigu skirtumas nedidelis – stabdo ir įspėja. Kaip tik tuo metu naujienos suko reportažą apie vokiečių porą, kuri buvo sustabdyta 10km atstumu nuo Assen'o viršijant greiti tik dvigubai - turistai keliavo greitkeliu 250km/h. Dėl to policija konfiskavo jų techniką ir pažymėjimus. Kelionę svečiai buvo priversti tęsti su Taksi. Žodžiu, renginio vadai buvo labai draugiški, kalbūs, pasiūlė užimti geresnę kolonos vietą priekyje, šalia retro motociklų. Sulaukiau ir kitų dalyvių dėmesio – jie badė pirštais į neįprastai atrodantį baltą numerį su LT ženklu, šnypštė „Litaua? Litaua!“. Užsienio šalių numerius ieškojau ir aš. Bet, 95 procentų motociklų buvo vietiniai, vienetai iš Vokietijos, Belgijos, Britanijos. Pavyko rasti vieną Isle of Man atstovą su labai-labai gražia Aprilia.

Praeitais metais organizatoriai sulauke tik 170 motociklų, renginys pavyko. Dėl paplitusios informacijos socialinėse tinkluose šiais metais užsiregistravo virš 700, o surinko dar daugiau. Todėl, mėgėjų paradą papildė ir komercinės organizacijos, vietinių spec. tarnybų moto ekipažai, retro motociklų klubai ir labai-labai unikalūs eksponatai. Iš jų labai patiko „TT Moto taksi“ su „liulką“, jame buvo sumontuota daug radijo įrangos ir galinga gyvūnus atbaidanti sirena su krūvą garsu opcijų. Taip pat, unikalią gamykloje modifikuotą labai žemo ūgio žmogui pritaikytą Yamahą XT660 Limited. Negaliu nepaminėti dešimčių 6 cilindrų Benelli ir kitų senų įdomių sportinių motociklų.



Bet kokiam miesto taške girdėjosi muzika, riaumojantys varyklai, šaudantys duslintuvai. Dėl to, prieš vietinius gyventojus pasijutau kažkiek nepatogiai, bet situaciją pakeitė pastebėta scena: ramia miegamojo rajono gatve ėjo pagyvenusi pora su anūku. Po kelių minučių ramybės, pro šoną praskrido motociklininkas su "tiesiu vamzdžiu“, o iš kažkur toli pasigirdo pastovus "šaudymas“ ir sirgalių klyksmai. Vietoj to, kad reiški kažkokį nepatenkinimą, poros vaiduose atsirado šypsenos ir jie pradėjo kažką diskutuoti ir juoktis. Trumpai tariant, TT festivalį šventė visi be išimties, nuo vaikų iki pensininkų.

Vos nepamiršau paminėti vaikų. Čia juos galima vežioti motociklais nuo pat mažens. Susivažiavime stebėjau daug tokių ekipažų – maži motociklininkai su mini moto striukėmis, kelnėmis batukais ir pirštinėm atrodė ypač mielai. Kad tvirtai laikytis už tėvo/mamos kūno važiuojant, savo trumpose rankytėse jie laike virvutes.


Galų gale prasukome porą ratų aplink Assen'o centrą. Koloną pasitiko pulkai gyventojų ir svečių. Miesto vidury įsikūrė ties 10 scenų, alus liejosi upe. Žinant, kad rytoj taip lengvai žiedo nepasieksiu, išvažiavau į viešbutį anksčiau.


Šeštadienio rytas prasidėjo labai anksti, kelyje buvau dar prieš 7 valandą ryto. Magistralėse jau susiformavo kelių kilometrų kamščiai, pro kuriuos lėtai ir saugiai filterinosi motociklininkų eilės. Puikiai kontroliuojamas eismas ir jo rūšiavimas į moto ir auto leido pasiekti žiedą jau 07:30. Atvažiavau toli-gražu ne pirmas, trasa ūžė nuo lankytoju, sirgaliai skubėjo pirkti ryškiausias vėliavėles, kepurėles ir marškinėlius. Pustuštėje tribūnoje užėmiau super patogią vieta, tačiau po pusvalandžio manęs paklausė ar šita vieta yra tikrai mano. Savo nuostabai supratau kad bilietas yra skirtas ne tik tribūnai, bet turi ir konkrečia eilę/vietą, kurios negalima pasirinkti jį įsigyjant. Vietą radau, šiek tiek prastesnę – iš apžvalgos dingo 3 ir 4 posūkiai („Ossebroeken“). Bet nusileidau arčiau pit'ų ir starto-finišo linijos. Taip pat, prieš nosį margėjo didžiausias TV ekranas.



Apie lenktynes daug neprirašysi, vaizdus įvertinsite filmuke. Pridėsiu, kad visi gėrė alų (ypač daug skardinių/butelių buvo primėtyta aplink uždaras karavanų aikšteles), bet visiškai girtų iki pat pabaigos nebuvo visai, tiksliau, vos paeinančiu mačiau porą. Vienas stiklinėmis akimis, antras labai draugiškas ir kalbus, pamatė mano kamerą ir fotoaparatą bandė suprasti ar aš ruošiu reportažą EuroSport'ui ar kažkokiam kitam dideliam kanalui. Ačiū-ačiū . Antrą kartą apsilankiau iki kraštų užpildytame „moto lauke“, čia radau dar ir analogišką dviračių parkavimo vietą su vienu originaliu ypatumu – teritorijoje buvo įrengti specialūs trikampiai (iš metalinės tvoros), kad prirakinti dviratį, o trikampio viduje – stulpas su mobilaus numerio lentele. Jeigu kartais pamiršai ar nerandi dviračio – skambini ir tas stulpas pradeda garsiai groti muziką.



Šiek tiek minčių: Mačiau kaip apsaugą išlydėjo benamį. Tokį, per 3 dienas Olandijoje, pamačiau pirmą kartą. Iš žiedo jį lydėjo apsaugos vyras ir moteris – pirma laikė už rankos, antras tiesiog ėjo šalia. Užbėgant už akių, lyginant šitą vaizdą su Lietuvos skandalingom naujienom – pilnai pritariu policijos nuginklavimui. Šalyse, kuriuose apsilankiau (Olandija, Danija ir Švedija) pareigūnai, apsauga nenešioja kokių šaunamų ginklų, tik šokerius ir, kaip supratau, dujų balionėlius ar kažką panašaus. Visur tvarka, ramybė, žmonės labai teigiami ir adekvatūs.

Į viešbutį vėl grįžau anksti, reikėjo spėti išskalbti ir po vakarine saule išdžiovinti drabužių dalį, viską supakuoti, paruošti maistą peržiūrėti padarytas nuotraukas, įkrauti GoPro ir fotoaparato baterijas ir būtinai atsižymėti bent poroje motomanų temų. Nuostabų šiltą vakarą praleidau prie kompo viešbučio lauko terasoje.

Sekmadienio ryte prasidėjo nauja kultūrinė kelionės dalis. Fantastiškai šiltą ir giedrą dieną tiesiais užmiesčio keliais, pro ypatingo grožio begalinius lygius laukus, judėjau atgal į Hamburg'ą. Nors įspėjau viešbuti kad atvyksiu būtent 13-ta valandą ir gavau patvirtinimą ( ! ! ! ), manę informavo, kad kambarys dar neparuoštas, reikia laukti mažiausiai valandą. Pirmą kartą per savaitę teko save raminti ir tramdyti pyktį. Laimei, po 30 min man pasiūle sudėti daiktus į bagažo kambarį. Kas leido „ant lengvų“ priparkuoti motociklą 2km atstumu esančioje požeminėje mokamoje stovėjimo aikštelėje.

Centre irgi vyko kažkoks moto festivalis – aplink trynėsi šimtai motociklininkų, buvo aptvertos kelios gatvės. Jeigu Olandijoje dauguma motociklų yra sportiniai, miesto, arba turistiniai, Vokietijoje jaučiasi labai didelis kontrastas – čia manimi pastebėta dauguma važinėją triukšmingais Cruiser'iais.

Visa sekmadienio diena buvo skirta susipažinimui su Hamburg'u ir paruošimui kelionei į Helgoland'ą.


Tikslas numeris buvo vienas didžiausių Europoje uostas, aplinka irgi stulbinanti – eismas Elbe'je priminė centrinę Vilniaus viešojo transporto stotelę. St. Pauli rajono pusėje, kiekvienas porą minučių prieplaukoj švartuojasi lavai, iš jų išlipa keli dešimčiai, ar net šimtai, turistų. Iškart įlipą nauja jų partija. Viskas idealiai organizuota, vyksta kaip šveicariškas laikrodis. Arčiau senamiesčio prisišvartuoti keli dideli laivai. Didžiausi yra burlaivis „Rickmer Rickmers“ ir krovininis „Cap San Diego“ - abu muziejai. Labai patiko ir 108 metrų ilgio karinis laivas „Zr.Ms. Groningen“, tikriausiai jį irgi prisišvartavo parodai, bet prieiti pakalbinti jūreivių, deja, nedrįsau. Vėliau patikslinau, kad konkrečiai šitas laivas į vandenį nuleistas 2010 metais ir yra skirtas vandenyno patruliavimui. Trumpai, faktai: kaina – 0,5b eur, 1 gelbėjimo valtis, 2 greitos persekiojimo valtys, sraigtasparnis, ~11 tūkstančių kW suminė variklių galia, 250km aplinkos monitoringas, tokio pat radiuso veikimo raketos žemė-oras, 70 km radiuso raketos žemė-žemė, 2 didelio kalibro ir 2 mažesnio automatiniai pabūklai. 52 žmonės, 21d autonominio darbo. Nors aš esu didelis pacifistas, žinant, kad tokia technika yra „tavo pusėje“ - jautiesi saugiau.




Aplankiau žinomiausią Hamburg'o apžvalgos aikštelę - Šv. Michaelio bažnyčią, kelis skverus, senamiestį. Galiu konstatuoti, kad miestas yra dviveidis: yra šviesi ir draugiška turistinė ir verslo dalis, yra daug tamsių rajonų su krūvą benamių, neaiškių parduotuvių, ir arabiškais užrašais išpaišytais daugiabučiais. Nesu kažkoks anti semitas, tačiau einant pro tokius mažumos gyvenimo centrus ir girdint absoliučiai nepažįstamą ir nesuprantamą kalbą buvo labai nejauku. Turistą su ryškia kuprine, kamera ant galvos ir dideliu fotoaparatu ant kaklo, vietiniai lydėjo labai piktais žvilgsniais.


Vakare padalinau daiktus į reikalingiausius Helgolandui, ir tuos, ką palieku parkinge su motociklu.

Pirmadienis prasidėjo labai anksti, su perpildyta kuprine ir visa foto įranga ant kaklo, pajudėjau į uostą. 7 ryto miestas atrodė kaip didelis skruzdėlynas, ypač daug žmonių buriavosi aplink metro ir pagrindinę traukinių stotį. Keista, bet automobilių kamščių nebuvo visai.

Prieplaukoje manęs laukė vienas greičiausiu keleivinių laivų Vokiečių asortimente, pagal spec užsakymą Suomiais pagamintas katamaranas HSC „HalunderJet“. Šitas, 7000 kW (arba 9400 hp) suminę galia turinčiais 4 turbo varikliais varomas modelis išvysto net 68 km/h greitį. 52 metrų ilgio laivo maksimalus keleivių kiekis – 587. Yra įrengti 2 deniai. Apatinis vadinasi „Jet Class“, (bilieto kaina į abi pusės apie 130 eur), Viršutinis, su plačiais panoraminiais langais - „Comfort Class“ (maždaug 160 eur į abi puses). Perkant bilietus dar žiemą, dėl 4 valandų kelio apžvalgos iškart nusprendžiau netaupyti tokio menko skirtumo, ir įsigyti brangesnį, pavyko pasirinkti pačią geriausią priekinę vietą. Vietoje paaiškėjo puikus priedas - į šito denio bilieto kainą yra įskaičiuotas ir švediškas gėrimų/vaisių stalas.




Orai nenustojo džiuginti, katamaranas pajudėjo laiku. Nors judėjimo greitis, pagal GPS'ą, buvo tarp 25-40 km/h, kaip motociklu, lengvai ir greitai prasifilterinome iš miesto. Upei praplatėjus, kapitonas "įmušė penktą šaibą". HalunderJet sudrebo, išspjovė didelį riebų sudeginto dyzelio dūmų debesį ir momentaliai įsibėgėjo iki 62km/h (pagal GPS).

Prasilenkėme su porą didžiulių baržų, pralėkėme pro Aerobus'o gamyklą. Žodžiais vaizdo neaprašysi, pridedu nuotrauką.


Prieš pat Šiaurės Jūrą trumpai sustojome Cuxhavene, kažkas išlipo, kažkas įlipo. Pasiekus jūrą, paprasta akimi buvo lengva matyti jos užterštumą... vargšė fauna, vargšė flora…

13 valandą dienos priartėjome prie tikslo – Helgoland salos. Vykstant čia, dar nežinojau, kad vieta turi labai tankią ir graudžią istoriją. Kadangi man tai pasirodė ypač įdomi, pasistengsiu trumpai papasakoti esminius dalykus: XIX amžiuje salą negalėjo pasidalinti Britai, Prancūzai ir Danai. Napoleono laikais ji buvo špionažo ir kontrabandos centru. 1814 metais ji atiteko Britams ir tapo strateginiu karinių jūros pajėgu tašku vandenų kontrolei, paraleliai – prabangia turistine vieta. 1890 vietą perdavė Vokietijai. Čia pradėjo studijuoti gyvūnų migraciją. Vėliau, pirmo pasaulinio karo metu, salą vėl reorganizavo į Naciais valdomą karinę bazę. Dėl aktyvių karinių veiksmų gyventojus 5 metams evakavo į žemyną. Vėliau, Antrojo Pasaulinio Karo metu, Helgolandą pastoviai bombardavo ir užminuodavo aplinkinius vandenis. 1945 metais salą paliko paskutiniai gyventojai, todėl Britų oro pajėgos ją naudojo kaip poligona. 1947 metu pavasarį saloje buvo susprogdinta galingiausia pasaulyje nebranduoline 6.7 megatonų bomba. Kas galutinai sulygino salą su, mmm, jūros lygiu ir lėmė dabartinį mažą plotą – vos 1 km2, plius 0.7 km2 šalia esančios kopos. Per kažkokį stebuklą, čia liko neliestas vienas vienintelis pastatas – masyvus švyturys. Galiausiai, po ilgų derybų, 1952 metais sala buvo grąžinta šiuolaikiniai Vokietijai, į ją grįžo seni gyventojai. Šiandien tai yra vienas svarbiausių iš unikaliausių gamtos draustinių. Jeigu nežinai istorijos - karo randų nepastebėti. Helolande yra leidžiama naudoti tik ekologiškai saugią techniką, dėl mažo ploto uždrausti ir dviračiai. Nors vieta priklauso Vokietijai, sala nėra apmokestinama PVM'ų, visa ekonomika laikosi iš turizmo, yra dideli investicijų planai. Deja, šito nežinojau, todėl negalėjau pilnai įvertinti visos aplinkos. Pridedu trumpą filmuką (Jo "thumbas" kažkodėl nuvažiavo į pačią apačią).

https://www.youtube.com/watch?v=Z6hKwjoKa-c

Grįžtant į dabartį, sala yra tiesiog ramybės mekka. Čia atvykstančių svečių tikslas – pabėgti iš skruzdėlyno, pailsėti nuo spartaus gyvenimo ritmo. Kartą per dieną Helgolandą pasiekia vos keli sąlyginiai brangūs laivai, todėl žmonių nėra daug. Barai yra įrengti viešbučiuose, niekas negirtuokliauja ir netriukšmauja kabakuose. Aplink visą salą eina specialus 3 kilometrų saugus turistinis keliukas. Nuo 10 valandos vakaro, kai tik sutemsta, miestas galutinai užmiega, gatvės pasidaro visiškai tuščiomis.



Kalbant apie geologiją ir fauną – salą yra unikalus reiškinys, sudarytą iš nuosėdinių uolienų sluoksnių, kurie susiformavo tūkstančių metų bėgyje ir yra žymiai stipresni/kietesni nei kituose kraštuose. Jūros paukščiai naudoja pagrindinę salą migracijai, čia dauginasi. Paskaičiuota, juo vienu metu saloje gyvena net 5000 Gannet'ų porų. Vaizdai – nuotraukose. Draudžiama kažką maitinti, tad paukščiai neišlepinti ir turistus ignoruoja. Piktai patruliuoja tik retos žuvėdros, teko pamatyti kaip viena, dideliu greičiu, praskrenda pro moters petį ir pabando griebti kažkokį blizgų saldainį. Salos vidury ganosi draugiškos ožkos, kad pasikasyti jos naudoja suoliukus, trina aštresnius kampus, pastangos atrodo labai juokingai.
Papildomai, radau porą kačių ir karvių.



Kitos dienos rytą praleidau šalia esančiose kopų saloje, kurioje buriuojasi ruoniai ir jūrų vėpliai. Įplaukoje yra daug informacinių plakatų, kurie, vėlgi, draudžia kažką maitinti, prieiti prie gyvūnų arčiau nei 30 metrų atstumu. Taip pat informacija prašo pasidalinti su draugais, ir, jei pamatai kažką, kas nesilaiko taisyklių – prieiti ir priminti tvarką. Čia yra įrengtas mažas oro uostas, per 2 valandas jame nusileido 5 ar 6 maži lėktuvai.




Pamiršau paminėti, kad Helgolande bazuojasi pats didžiausias (46 metrų), galingiausias (9300 kW) ir greičiausias (46km/h) „German Maritime Search and Rescue Service“ laivas - Hermann Marwede.

Šiaip, po apsilankymo Hamburg'e ir pamačius Elbės laivų judėjimą, pradedi rimtai domėtis laivyba. Pvz, pakeliui matėme 2 didžiules konteinerių baržas. Viena – 369m ilgio „APL Vanda“, nuleistas į vandenį prieš porą metų, laivas talpina 14,000 sunkvežimio didžio konteinerių. Antra – net 398m barža pavadinimu „Estelle Mærsk“, talpina šiek tiek mažiau – 13,500. Sunku net įsivaizduoti, kiek valandų, žmonių, automobilių, traukinių reikia tokio krovinio administravimui.


Taip pat, benagrinėdamas nuotraukas pastebėjau jog praktiškai visuose, kur matosi jūra ar Elbe – yra užfiksuotas kažkoks laivukas.

Atgal į Hamburg'ą katamaranas pajudėjo 17-tą valandą. Šį kartą upėje pamatėme dar vieną unikalų laivą – Queen Mary 2, kas yra 9 didžiausias kruizinis laivas pasaulyje.


Tikslius laivų ilgius pradėjau tikrinti tuomet, kai DainiusD paraše kad matė pati didžiausią konteinerinį laivą pasaulyje – MSC Oscar, kuris talpina 19,224 konteinerius, yra 396x59m didžio ir sveria 197,362 tonas.

Tai va, įsižiūrėjus į vieną nuotrauką, negalėjau patikėti savo akim. Už fotografuojamo 366 metrų ir 13100 kont. talpos „Hanjin Harmony“ pastebėjau to giganto fragmentą. Fone - United Arab Shipping Company priklausantis laivas pavadinimu „Barzan“. Šitas, lygiai 400 metrų milžinas sveria 199,744 tonas, bet šiek tiek mažesnės talpos – 18800 konteinerių. Beje, iš gamyklos jis išėjo vos prieš porą mėnesių - Gegužės 8, 2015. Šiandien laivas skaitosi pačių ekologiškiausiu, ekonomiškiausiu ir, be jokių abejonių, moderniausiu krovininių laivų atstovu.


Tad, še tau Dainiau, na ir kas, kad mažiau konteinerių, šitame sąraše mano užmatytas egzempliorius yra ne pats talpiausias, bet ilgiausias ir sunkiausias, HA-HA!

Prie pačios kelionės: Hamburg'o uostą pasiekiau 20-tą valandą. Iškart nuėjau tiesiai prie motociklo. Kadangi šita naktis buvo suplanuota studentiškame hostelyje ir buvo vėlus vakaras – čia viską perpakavau ir paruoščiau rytdienos keliui į Daniją. Nusprendžiau nemokėti už papildomą parkingo naktį, sumokėjau 2,5 dienų mokestį, kuris sudarė 24 eurus. Šiąnakt plieninį žirgą palikau šalia didelio kamerom apkabinto viešbučio 200m atstumu nuo nakvynės. Kažkaip 100 procentais pasitikėjau jog, toje vietoje, su visais krepšiais ir uždengtas brezentu, jis sėkmingai prastovės 8 nakties valandas. Su savim pasiėmiau tik brangią elektroniką.

Hostelis ūžė nuo mažamečių mokinių ir studentų. Gavus raktą nuo kambario paaiškėjo, kad mano lova yra užimta. Administratorius atsiprašė ir pasiūlė pasirinkti kitą. Gavau automatinį Wireless'o pajungimo loginą – jis taip ir nesuveikė, tiksliau, prie tinklo prisijungti leido, bet nei viena naršyklė neatidarė „Welcome lango“ kur galėčiau prisijungti.

Pirmą kartą miegojosi labai sunkiai. Už durų kažkas bėgiojo, kaimynai triukšmingai atidarinėjo/uždarinėjo spinteles. Žmonių nekaltinu, tiesiog viešbutis pasirinko labai prastas spynas. Ryškiai smirdėjo kojinių prakaitų. Atrodo, miegoti pavyko apie 5 valandas.

Ryte visi susirinko valgykloje, dėl ko susidarė didelė eilė, vos-vos užteko sėdimų vietų. Žodžiu, kitą kartą tikrai nepagailėsiu 5 papildomų eurų ir atsipalaiduosiu normaliame kambaryje ir pusryčiausiu neperpildytoje aplinkoje. Švedijoje laukė dar vienas hostelis, bet iš aukšto vertinimo ir Booking'o atsiliepimų turėjo būti daug gėriau.

Tesėsi puikus orai, 8-tą ryto pajudėjau į šiaurę. Ganėtinai greitai pasiekiau Danijos sieną, atstumas iš Hamburo – tik 200km. Išsikroviau svečių namuose šalia miestelio Tønder. Čia, kaimo vietovėje, manę labai šiltai pasitiko administratorė su visą gyvūnų seima – pora kačių, 3 arkliais ir nerealiai draugišku zenenhundu . Kadangi turiu didesnį šunį ir žinau kaip su tokiais elgtis, iškart radau bendrą kalbą su paskutiniu. Savininkė labai nustebo, sakė visi jos bijo, o jus, kažkaip iškart susidraugavote. Prie viso to, vietoj 1 žmogui skirto kambario, gavau dvigubą. Pirmame aukštė radau didelį Danijos žemėlapį su visom įdomybėm, lankytinom vietom. Šalia - visą stalą žurnalų, renginių reklamų ir pan.


Šią dieną, kaip ir Olandijos atvėju, buvo suplanuotas pažintinis ratukas šalies vakaruose. Šeimininkė paklausinėjo apie mano nuotykius, įvertino ir pritarė dėl vietų, kurias planuoju aplankyti. Pakomentavo kad ne kiekvieną dieną ją lanko motociklininkai, kurie tą pačia dieną dar nori pravažiuoti 500km.

Į kelią grįžau 12-tą valandą, iškart nuskubėjau link pirmo įdomumo taško - Rømø salos. Vieta unikali 2 faktais. Visų pirmą, tai yra vienas plačiausių paplūdimių Europoje. Jo plotis siekia 2.5km, o ilgis – net 8 km. Antras, svarbiausias momentas – čia leidžiama įvažiuoti motorinėmis transporto priemonėmis. Atvykus į vietą, vos pasibaigus asfaltui, mane išgąsdino kelių metrų minkšto smėlio atkarpa, minimalios endurinimo žinios sugeneravo mintį "važiuok greičiau", o motociklizmo žinios kartojo "duok gazo, duok daugiau gazo, neapkrauk priekio". Įsibėgėjau iki 30km/h, vos pasiekus smėlį priekinis ratas įsismeigė maždaug 10cm, išsigandęs daviau gazo (tą akimirką galas jau irgi buvo smėlyje), ji gerai nustūmė į šoną, bet po sekundes priekis rado kietą drėgną smėlio dangą, pavojus buvo sėkmingai įveiktas.

Dar toliau danga pasidarė gerai pravažinėta ir kieta, nuo vaizdų šypsena išsiplėtė iki pat ausų. Prie pat jūros radau treilerių miestelį, vaikai leido aitvarus, kažkas maudėsi, kažkas tiesiog deginosi. Pro šoną pralėkė keli keturračiai ir krosiniai motociklai. Vienintelė problema buvo motociklo parkavimas – kad ir koks kietas smėlis bebūtu, kojelė vistiek įsmigdavo. Čekiško MotoGP metu piktybiškai pasisavinau porą specialių plastikinį padukų, skirtų pakišti po kojelę paliekant motociklą ant žolės. Vieną paėmiau su savimi, čia ją ir panaudojau.



Padariau kelias nuotraukas, pabandžiau šiek tiek palakstyti. Esant prastam sukibimui ir lygiai dangai, nuo galinio rato prasisukimo, nešiojimo staigiai greitėjant iki 80-100 km/h ir dėl kontroliuojamo galo blokavimo stabdant šypseną beveik plyšo. Patyriau tiek naujų įspūdžių, kaip pirmą kartą užlipęs ant 250cc motociklo praktikos pamokos pradžioje.



Iš Rømø pasukau link Danijos „Palgangos“, miestelio pavadinimu Blåvand. Pakeliu radau vieną ryškų Lietuvių ir Danų tapatumą – ir vieni ir kiti viską gražina nacionalinėmis vėliavomis ir herbais. Taip pat, šitų aksesuarų gali rasti praktiškai kiekvienoje degalinėje ar maisto prekių parduotuvėje. Pasigrožėjau jų tautiniais šiaudų stogais.

Blåvand'e apėjau panašią į Rømø pakrantę, aišku, ne tokią plačią. Čia ji tęsiasi, tikriausiai, virš 20 kilometrų į abi puses. Žmonių labai mažai. Jūra labai šilta, rami ir negili, kad lygis pasiektu bambą reikia praeiti daugiau 100 metrų. Aplankiau įžymų Švyturį. Apie jį – atskira istoriją. Teritorija su pakeltu šlagbaumu, gali įeiti, priekį pats švyturys, durys atviros. Šone – administracinis pastatas. Aplink – jokių gyvų dvasių. Google minėjo kad bilietas kainuoja 5 eurus, bet kur ji nupirkti ir kam rodyti – neaišku. Sąžiningai nuėjau į šalia esantį pastatą, ten radau nemažą suvenyrų skyrelį ir pusiau miegantį senuką. Čia sumokėjau minėtus pinigus ir ramia sąžinę pakilau į bokšto viršūnę. Vejas, aukštis, vaizdai – uh! Keisčiausia, kad Vokiečiai viską aptverią apsauginiais tinklais, spec signalizacijom ir kameros. Čia tau tiesiog parodo "įėjimas yra čia". Užlipi, pats atidarai liuką, toliau – viskas priklauso tik nuo tavęs pačio. Na, nori šokti žemyn – šok. Nenori – liukas atidarytas.



Kaip ir Olandijoje, dauguma užmiesčio sankryžų yra žiedinės, jų daug ir visos vienodos. Pradžioje važiavau pavyzdingai – stabdžiau iki 30, rodžiau posūkius ir pan. Vėliau, kai aplink nerasdavau nei vieno automobilio ar pėsčiojo, pradėjau testuoti, kokiu greičiu ir kokių kampu aš galėčiau įveikti konkrečią sankryžą greičiau ir linksmiau.

Maloniais keliukais grįžau atgal į svečių namus. Pirmą kartą, bendra virtuvė turėjo absoliučiai viską ko reikėjo – ir virdulį, ir šaldytuvą, ir mikrobangų krosnelę, ir didelių puodelių, net šviežios duonos su skania arbata. Nepraleidau progos pažaistu su šunimi, ir, po savininko palaiminimo pamaitinti arklius iš anksto paruoštais obuoliais. Arkliai Danijoje yra tikras fetishas. Jeigu Lietuvoje kiekvienas antras turi krepšinio kamuolį, Olandijoje – dviratį, o JAV - ginklą, čia visi turi po arklį. Įdomu, jeigu Olandija visgi paskęstu ir užpultu kaimyną, ar Danai apsigintu nacionaline kavalerija?

Kitą dieną, ketvirtadienį, startavau šiek tiek vėliau. Kultūrinės programos pratęsimas buvo kelias link Roskilde. Svarbiausi sustojimo taškai pakeliui: 10km Bøjden/Fynshav perkėla, Egeskov'o pilis ir su jos sodais, 7 km ilgio „Great Belt Fixed Link“ tiltas.

Nepaisant vėlavimo, dėl puikios nuotaikos, idealių eilinės dienos orų į perkėlą atvažiavau pusvalandžių anksčiau. Apmokėjau rezervaciją, triniausi administracijos/laukimo kambariuke. Kaip ir visur kitur, čia buvo pridėta šimtas tonų skrajučių, žurnalų ir kitos turistams skirtos medžiagos. Pasiėmiau vieną gražų žurnalą. Vėliau, jo viduje radau beveik metro ant metro žemėlapį, labai panašų į tą, kuris kabėjo praeituose svečių namuose.

Keltas atvyko laiku, įvažiavau pirmas, prisiparkuoti paprašė pačiam priekyje, kadangi įlanka buvo labai rami, įsitikinus kad motociklas tikrai nejuda, pasiūlymo jį pririšti atsisakiau. Priartėjus prie kito įlankos krašto, dėl itin ramių vandenų, laivo nosį, prie kurio stovėjo motociklas, pakėlė prieš porą šimtų metrų iki švartavimo. Buvo labai įdomų stebėti darbuotojus, švartavimo procedūrą.



Visai šalia, manęs laukė Egeskov'o pilis. Planuojant šitą tašką perskaičiau nemažai reklaminės medžiagos, koks kietas yra tas Egeškovo palikuonis, kad jis mėgsta motociklus, automobilius, rengia vieną didžiausių (ar patį didžiausią) Danijos moto festivalį ir t.t. Kad važiuoju aplankyti jo pilį apsisprendžiau tvirtai, bet niekaip negalėjau suprasti, kodėl už apsilankymas jos teritorijoje turiu sumokėti beveik 20 eurų.

Atsakymas į šitą klausimą neprivertė savęs laukti. Pasirodo, kad neskaitant, be jokių kalbų, ypatingo grožio parkų, sodų ir pačios pilies, teritorijoje yra įrengta daug vaikiškų pramogų ir porą muziejų. Minėti pinigai padengia apsilankymą visur.




Didžiausią malonų šoką patyriau tada, kai ant muziejaus pastato pamačiau metalinius motociklų imitacijas. O, įėjus į vidų, radau ekspoziciją iš ~50, kaip paaiškėjo vėliau, super retų įvairių metų ir tipo modelių. Labiausiai įsiminė jubiliejinis Ducati 750 F1, 1986 metais jų pagamino tik 1800 vienetus. Taip pat buvo pristatyta įdomi istorija (su video) apie prieškarinį Harlejų, kuris 50 metų prastovėjo tvarte, buvo nupirktas iš pensininko už 300 eurų ir užsikūrė jau po 2 valandų tvarkymo.



Man to pakaktų, bet antrame pastato aukšte įsikūrė retro automobilių paroda, šalimais – Falck, search and rescue servisus teikiančios kompanijos kompanijos istorinis muziejus. Antikvarinių dviračių ekspozicija ir užkonservuota senamadiška parduotuvė su įvairaus alkoholio, tabako ir kitų ūkio prekių parduotuvė-ekspozicija.



20 Eurai? Wow! Shut up and take my money!

Išėjus iš teritorijos, aplink savo motociklą, parkavimo aikštelėje radau dar porą FJR'ų ir kitų motociklų. Ant rankenų kabėjo palikti Shubert'o šalmai, po ratais voliojosi vėju nupustos striukės ir pirštinės. Nieko ypatingo, tas pats kas visur aplink.


Dar po kelių valandų pravažiavau minėtą Great Belt Fixed Link tiltą. Važiuoti buvo įdomu, bet tikėjausi kažko įspūdingesnio. Stiprus vėjas vis bandė nupūsti į šoną.


Sekančią nakvinę pasiekiau gan anksti. Sužinojau kad šalia vyksta vienas didžiausių Danijos festivalių, kažkas panašaus į mūsų Karklę, tik, aišku, 5 kart didesnis. Ta Danija… vėl, netikėtai, gavau 2-vietį kambarį su idealią bendrą virtuvę ir puikią pastogę lauke. Pritrūko tik žalios mėsos, čia ja užmarinuočiau, supjaustyčiau ir pagaminčiau šaliką ar kokį barbekių. Eh, teko tenkintis sumuštiniais, vaisiais ir arbata – to irgi pakako. Kadangi rytoj laukė didžiausias žygis Kopenhagoj, miegoti nuėjau 2 valandomis anksčiau nei planavau.


Po ypač saldaus miego, penktadienį atsibuvau irgi porą valandų anksčiau. Kaip ir kiekvieną tokį rytą iš vakaro paruoštų daiktų pakrovimas užtruko tik porą minučių. Ir 09 30 jau buvau Danijos sostinėje. Labai pergyvenau dėl parkingo, jeigu Google street view rasdavau kaip tik nori priparkuotų motociklų, kurie suteikdavo pasitikėjimo jog sau vietą tikrai rasiu, Kopenhagoje to nebuvo. Tačiau, pačio pirmo įdomumo taško, Zoologijos sodo, automobilių stovėjimo aikštelėje radau specialių nemokamų vietų motociklams. Liuks!


Kadangi atvykau daugiau nei 2 valandom anksčiau nei planuota, viskas buvo uždaryta, bet aplink susirinko minia žmonių. Durys atsidarė lygiai 10-tą valandą. Labai daug apie zoologijos sodą nerašysiu, viską pamatysite nuotraukose. Gyvūnų rūšių čia yra ne tiek ir daug. Tačiau kiekvienas gyvūnas čia turi labai patogią, švarią, ir jo gimtinę priminančią teritoriją. Darbuotojai maitino ruonius, tuo pačių parodė kelis triukus. Su kai kuriais draugiškais zoologijos sodo gyventojais galima buvo pabendrauti iš arti – vaikai stumdėsi prie labai mielų mažiukų ožiukų, glostė ponius ir t.t. Labai didelį įspūdį paliko meškos: mažesnė, ruda, chill'ino tvenkiny, baltos - gaudė prižiūrėtojais mėtomą žuvį/mėsą ir ją ginė nuo žuvėdrų. Čia praleidaug visą papildomai sutaupytą laiką ir pajudėjau link miesto centro.




Parkingo vietos paieškoje pravažiavau gerą kilometrą, kol nepastebėjau prie pat viešbučio priparkuotų GS'ų. Taip idealiai mano motociklas dar niekas neįsiprašydavo – atvažiavau su jais, prisiparkavome kartu, gražu.

Pėsčiom nuėjau link įžymių parkų. Esant šalia matai metalinę tvorą ir krūmus. Kas yra viduje – neaišku. Randi siaurą arką ir žengi į teritoriją. Čia – atskiras pasaulis. Minėta nepermatoma tvora ir krūmai izoliuoja zoną nuo pašalinio triukšmo, akių ir kitų dalykų. Pamiršti kad randiesi 1.3 milijoninio miesto centre. Kiekvieno parko centre – ežeras arba keli. Aplinkui ilsisi žmonės – kažkas skaito knygas pavėsy, kažkas deginasi, kažkas sportuoja, kažkas miega ant suoliuko. Vienas parkas susijungia su kitu, arba tarp jų yra kelių šimtų metrų atstumas. Kelias link pagrindinio vedą pro panašų į Halios turgelį, čia siūlo paragauti jūros gerybių, išskirtinio grožio sumuštiniu ar kitų delikatesų. Taip pat išgerti vyno, alaus ir pan. Centrinis, ir pats didžiausias Kopenhagos parkas turi savo pilį, kuri vadinasi „Rosenborg“. Aplink ją esančiame tvenkinyje gyvena didžiuliai karpiai (arba labai panaši žuvis). Juos turistai maitiną iš rankų. Kaip visada saulėta ir gražu.



Iš čia keliauju link dar vieno parko-senovines pilies – „Kastellet“. Jis yra unikalios žvaigždės ar snaigės formos. Šalia randasi pats garsiausias sostinės simbolius – undinė. Prie jos prieiti beveik neįmanoma. Aplink trinasi šimtas svečių iš Azijos, prisiartinus poros metrų atstumu rizikuoji gauti per galvą selfi stick'u (kaip tame juokingame video). Jeigu kažkam neįtiksi – jų yra 100 kart daugiau nei tavęs. Tad viską fiksavau iš saugaus atstumo.


Pakeliui į centrą, pakrantėje radau dar vieną įdomybę – mechaninio žmogaus instaliaciją „Zinkglobal“. Skulptūros tikslas parodyti, kad žmonija, kaip ir šitas žmogus, yra sudaryta iš labai skirtingų detalių, tačiau kiekviena iš jų yra pagamina iš tų vienodų medžiagų. Todėl reikia vienytis ir bandyti gerinti pasaulį kartu.


Praktiškai pačiame miesto centre, prieplaukoje, mane sudomino kelios jachtos - „Nevertheless“, „Positive Carry“ ir „Moon Sand“. Apie pirmą ir trečią informacijos nėra daug, tik specifikacijos ir nuotraukos. Tačiau antrą siūlo išnuomoti savaitei už pusę milijono JAV dolerių. Visa trijulė pakliūną į prabangių megayachtų sąrašą. Yra kur augti.


Per sekančias porą valandų paėjau patį centrą. Šį penktadienį buvo užimti visi kavinių staliukai, suoliukai, ir kitos vietos kur kažkas galėtu prsėsti. Neprasistumti. Apžiūrėjau porą aikščių, užsukau į Tesla saloną – labai panašu į iDealą. Ir, 17-tą valandą, pasiekiau paskutini įdomumo tašką - Vor Frelsers Kirke (Church of our Saviour) bažnyčią.




Kaip ir undinė, šitą vieta yra vienas ryškiausių Kopenhagos simbolių, už porą eurų liežiama užlipti ant stogo, tiesioginę prasmę. Pakilus dešimt metrų vidiniais laiptais, jau standartiškai, randi duris su lentele "Išeinate į išorę savo rizika". Už jų – išorė, ką sudaro laiptukai su gražiais variniais turėklais. Pagal aukšti, man ties bambą. Kuo aukščiau, tuo kelias siaurėja, o pačiame viršuje apsisuki ir lipi atgal į apačią.



Iš čia, 18 valandą nuskubėjau tiesiai prie palikto motociklo, iki kurio buvo 3 km pėsčiom. Vakarėjo. Laukė papildomi 70 kelio į Švediją kilometrai. Iš centro išvažiavau apie 19:30. Turiu pažymėti dviratininkų kiekį, pagal šitą kriterijų Danijos sostinė beveik neatsilieka nuo Olandijos.


Pravažiavau dar vieną 7.8km ilgio tiltą „Øresundsbroen“, kuris jungią Danija su kaimyninę valstiją. Pirma kelio dalis yra kelių kilometrų tunelis, kita – pats tiltas. Šiek tiek stipresnis vėjas vėl stūmė motociklą į šoną, buvo linksma.



Naktį turėjau praleistį Lund'o hostelyje. Morališkai nusiteikiau Hamburg'o pakartojimui, bet tikėjausi gerų atsiliepimų patvirtinimo.
 

Hostelis yra įrengtas pačiame-pačiame Lund miestelio centre, sename pastate. Įėjus pro didelius vartus turi atrakinti dideles stiklines duris kodu, kurį gauni registracijos metu po apmokėjimo. Viduje jau laukia vokas su tavo vardu, jame informacija apie konkrečią lovą, interneto loginai, trumpa suvestine ką daryti / ko nedaryti ir dar vienas kodas kambariui atrakinti. Kadangi atvažiavau vėlai vakare – nemačiau jokio personalo, jo ir neprireikė. Visas dizainas yra labai minimalistinis, bet išlaiko įdomią futuristinę temą. Įdomus minkštas apšvietimas apgauna aplinkos suvokimą, todėl net nepastebi kad šitame hostelije nėra nei vieno lango. Komforto tai negadina. Virtuvė buvo organizuota baro formoje, aplink apie 10 mažesnių ir didesnių staliukų, šalia kiekvieno randasi 2-4 elektros rozetes. Čia galima pagaminti nemokamos kavos/arbatos, vėlgi yra visi įrankiai, indai, pora šaldytuvu, net indaplovė. Super.

Likau nustebintas auditorija, ji pasitaikė, maždaug, mano arba vyresnio amžiaus. 4 žmonės užėmė po tokį atskirą staliuką, prie jų, su visą elektronika (2 kamerom, fotiku, kompu, porą įkroviklių) prisijungiau ir aš. Grojo labai tyli fonine muzika, tiksėjo klaviatūros. Arčiau vidurnakčio prisijunge 4 išgėrę vyrukai kažką aptarinėjo, juokiesi, bet tą darė saikiai, niekam netrukdė. Čia negalėjau atsidžiaugti idealiu internetu, bet, kas galėtu tikėtis kažko kito, juk tai yra Švedija.

Kambariai irgi buvo organizuoti labai originaliai, vietoj standartiniu lovų, čia buvo įrengtos beveik „kapsulės“. Į ją įlipi pro platų langą, užsidengi užuolaida, turi savo šviestuvą, porą elektros rozečių. Niekam netrukdai. Išeinant į tuliką sutikau azijietiškos išvaizdos ~40 metų puikiausiai angliškai kalbančią moterį, kuri nustebo, jog aš išėjau iš jos kambario. Pamačius vidų apsižiūrėjo ir apsidžiaugė tuo, kaip čia yra patogu. Vienintelis skundas buvo dušas, kuris neturėjo nei vieno rankšluosčio (arba jo tiesiog neradau). Teko naudoti savo, mažą. Pamiršau patikslinti, kad motociklą palikau mokamos aikštelės pakraštyje, prie pat įėjimo į hostelį, po kažkokią kamerą, nes jokio savo parkinto šita vieta neturėjo.

Atsibudus – apgaulinga aplinka be langų nepasikeitė. Šiek tiek paryškino apšvietimą, virtuvėje atsirado indus plaunantį jauna padėjėja. Kaip ir vakare, pats nuėjau plauti savo indų, bet šį kartą, rodant pirštų į indaplovę, iš manęs viską atėmė. Ot. Išėjus į lauką, ir vėl radau visiškai giedrą saulėtą dieną.


Pilnas jėgų, ryte išvykau ratukinti po Švedijos pietus. Pagal legendą, pirmas sustojimas buvo Malmö simbolius – „Turning Torso“ dangoraižis. Tikėjausi, kad man pavyks pakliūti į vidų. Privažiavus, pastebėjau kad jis neturi jokio foje, o iš tavęs, su elektriniais raktais, į jį įeina kažkokie žmonės su gyvūnais, šortais ir t.t. Pasirodo, Turning torsto yra gyvenamasis namas. Va tau taip. Pėsčiom nuėjau į šalia esančią jūros pakrantę, iš kurios aiškiai matėsi Kopenhaga ir Øresundsbroen.


Jeigu tame krante vyksta pastovus judėjimas, šitoje pusėje vyrauja ramybė. Visa pakrantė su vienišu dangoraižiu yra miegamasis kvartalas. Viskas nauja, modernu. Užbetonuoto kranto tarpose yra įrengti nusileidimai prie jūros, čia – medinės platformos su laiptukais į vandenį. Kaip baseine. Iš už 20 metrų esančių namų, gyventojai nusileidžia su chalatu ir kavos puodeliu. Nusirengia, palieka kavą ant suoliuko, atsigaiviną vandeny, grįžtą prie suoliuko ir mėgaujasi tylia aplinka.



Aplankiau iš šalią esantį paplūdimį su čią esančiu pramogų centru „Ribersborgs kallbadhus“. Į vidų, deja, nepakliuvau, įėjimas mokamas. Iš reklamos supratau jog ten yra vietinis „Comedy Club“, baseinas ir ir t.t. Jūros vanduo yra skaidrus, bendrai – negilu. Plaukioja daug žuvies. Daug vaikų. Šį rytą nuotaiką pagerino moto aikštelėje paliktas baltas motoroleris su blakstienom.



Sekantis sustojimo taškas buvo Ales stenar (Ale's akmenys). Čia keliavau pakrantės keliais, sustojau prie dar vieno švyturio. Šį kartą visiškai metalinio. Vietinės gyvenvietes administratorius mielai pasiūlė užlipti į viršų. Visą kelią buvo labai šiltą, bet vienu momentu staigiai pasidarė šaltą, sustojau apsirengti. Po valandos temperatūrą vėl grįžo į normalią būklę.


Privažiuojant prie miestelio Ystad, pakliuvau į didžiausią automobilių spūstį. Čia sutikau organizuotą motociklininkų grupę. Kelias minutes prastovėjome kamštyje, vėliau, pirma pusė pradėjo filterintis. Palikau vieną minutę likusiųjų apsisprendimui, tačiau, nepajutus veiksmo, visus apvažiavau ir nuskubėjau paskui pirmą grupės dalį. Veidrodėliuose pastebėjau kad tie irgi pajudėjo mano pėdomis.

Pravažiavus miesto centrą, vėl atsiradau beveik tuščiame kelyje, vidury Švediško moto ratuko. Važiavom taisyklingai - šachmatais, pagal KET. Pastebėjau, kad važiuojame į tą pačią vietą. Nusukome į Kåseberga (kaimuką šalia akmenų). Prisiparkavus, supratau, kad dauguma motociklininkų yra 40-60 metų amžiaus. Atsiprašiau, kad įsiterpiau į jų organizuotą koloną. Savo ruožtu, kolegos juokavo kad žino Lietuvą, perka mūsų pigius ir kokybiškus žuvies gaminius.



Lipau į kalną pamatyti senų, panašių į „Stonehenge“, akmenų, o vietoje radau vaizdą, nuo kurio minutei atsidarė burna. Matomumas į visas puses – kaip minimum 30 km, nuokalnei žydi aguonos arba labai panašios ryškiai raudonos gėlės, aplink begaliniai trumpos žolės laukai. Jūroje matosi pavieniai mažyčiai burlaiviai.



Apie tuos akmenys pamiršau visai. Jie, be abejo, irgi įdomūs: įrengti astronomiškai taisyklingai, atlieka saulės laikrodžio ir kalendoriaus funkciją. Patikslinta, kad jų didžioji dalis yra 5500 metų senumo, kiti – 1400.

Šitoje akį džiuginančioje vietoje praleidau kelias valandas ir, galiausiai išvykau į paskutinį užsienio tašką – Karlshamn'ą, kur manęs laukė keltas DFDS keltas į Klaipėdą. Vietą pasiekiau registracijos pradžios laiku, čia manęs pirmą kartą paprašė paso (jo aš nepaėmiau). Paklausiau ar tiks vairuotojo pažymėjimas (viskas angliškai). Administratorė paklausė ar aš kalbu Lietuviškai, įsitikinus kad, taip, kalbu. Patikslino, kad be paso negalėsiu grįžti. Nevisai supratau kaip tau susieta su mano kelionę į vieną pusę, namo. Padėkojau ir įvažiavau į keltą.



Čia motociklą tvirtai pririšo prie spec kablių, su savimi pasiėmiau pustuštę kuprinę ir foto įrangą. Bendrai keltas pasirodė labai patogus ir modernus. Dauguma žmonių pasirinko barus/kavines, asmeniškai stebėjau aplinką iš viršutinio atviro denio – sraigtasparnio aikštelės. Pirmą kartą leidau sau atsipalaiduoti ir įsigijau porą pigių Guiness'o skardinių.



Faktiškai keltas judėjo 13 valandų, tačiau jame praleidome kaip minimum 2 papildomas (kol visi pasikrovė, kol visi išsikrovė). Naktį praleidau ant kėdės, iš esmės ji buvo patogi, bet trukdė aplinkiniu knarkimas ir pastovus durų daužymas. Bendroje įskaitoje miegojau maksimum 4 valandas. Nors rytas ir atrodė kupinas jėgų, važiuoti paskutinius kelionės 300 km iki namų buvo labai sunku. Šį kartą pasirinkau tiesią magistralė. Tarpinių 100km atkarpoje iki Kauno sustoti, kad neužmigti, teko maždaug 4 kartus. Vėliau atsirakino kažkoks energijos rezervas ir į Vilnių atlėkiau tiesiog momentaliai.


Pilnas kelionės atstumas pagal GPS Tracker'į - 5329 km.
Kelionės atstumas ant dvejų ratų - 4510 km.

Ištvermingiausi gali peržiūrėti visas 1300 nuotraukas.

Nevisai ištvermingi gali susipažinti su geriausiais kadrais facebook'e.
Vien tik kelionė, be MotoGP
Vien tik MotoGP

Na, ir, galiausiai, dedu ant torto uogą - pirmų 5 dienų video:
https://www.youtube.com/watch?v=jhvLjgqXIyo

Ar suėjo finansiniai "galai"? Taip, vienas prie vieno.
Ar pasiteisino kruopštus planavimas? Taip, sutaupyta daug laiko.
Ar laiko planavimas buvo labai arti tiesos? Bendrai - taip, bet priklausė nuo orų.
Ar pasiteisino pasirinktas tempas? Absoliučiai, nuovargio praktiškai nesijautė.
Ar pasiteisino kelionės formatas (solo)? Absoliučiai, nors ir atrodė baisokai.
Ar teisingai sudėliojau bagažą? Nevisai, ateity mažinsiu drabužių kiekį.
Kokios gavosi kuro sąnaudos? Pagal sąskaitas, įprastos ~5l/100km.
Kur važiuosime sekančiais metais? Į Mugello.
Ar tai bus vienintelė tolimesnė kelionė 2016 metais? Laikas parodys, tikriausiai ne.
 

Dėkui už įdomų aprašymą Ateities planuose taip pat yra Brno, Assen'o arba Sachsenring'o GP.

Oii kaip smagiai susiskaitė, pradėjau nuo ryto, tai su pertraukelem ( reikėjo biški padirbti) iki pietu perskaičiau

Jei teisingai suskaiciavau dienos kaina gavosi 66Eur, o 1 km 0,17 Eur

Super sumontuotas filmukas Tiesiog saldainis

šitą aprašymą reikia įtraukt į privalomą švietimo programą, kad vaikai užaugę žinotų kaip teisingai įspūdžius perteikinėt

Ačiū-ačiū , pasistengsiu per porą mėn, ar greičiau, antrą dalį video išleisti.

Maladec Decoy. Nostalgija uzpludo, kai pamaciau Asseno kempinga su palapinemis ir kemperiais. Prisiminiau F-1 linksmybes Spa ir Hockenheime.

Sveikinu, pamatei MotoKultūrą su dvejomis didžiosiomis raidėmis neveltui! Gal nepradėsime, kurioje europos šalyje ji gajausia, bet Assen' o etapas visuomet ypatingas. Jeigu Brno bohemiškas tai šis toks ,biškį, prie religijos, tikrąja to žodžio prasme:
The original race in 1925 was forced to switch from Sunday to Saturday, after complaints from a local Dutch Reformed pastor who did not want the roar of motorcycles coming past the front door of his church on Sunday. deja, ši tradicija nuo 2016-tų nebebus tęsiama.

Domantai, is kur tu tokius faktus gylius pastoviai trauki?

Faina kelionė

Citata:

Cituoju: Decoy Domantai, is kur tu tokius faktus gylius pastoviai trauki?

cituota, pasvirusi pastraipa iš asphaltandrubber, mėgstamus portalus jau minėjau: straipsniai iš naujienų portalų #2207 žinutėje.
nu ir spausdintas žinias pasiskaitau retkarčiais.
 

Žadėta antra video dalis, enjoy:
https://www.youtube.com/watch?v=kxgYPxkuE0g