Motomanų Diskusijos » Kelionės ir poilsis » Woodstock + Venecija + Juodkalnija + Graikija + Rumunija (2014 Rugpjūčio 1)

2x3000 butu labai brangu

Citata:

Cituoju: Decoy 2x3000 butu labai brangu

Man irgi per brangu. Bet realu, jei miega moteliuose, mėgaujasi vietinio maisto delikatesais.

Taigi, truputį paištelsiu kelionės pradžią. Bet prieš tai atsakysiu į jums kilusius klausimus.
Keliavom pradžioj dviese, ant dviejų moto, vėliau, Kroatijoj prisijungė trečias žmogus, su kuriuo išsiskyrėm berods tai Rumunijoj. Kuo verčiuos, tai galit pažiūrėt anketoj, laisvas laikas yra per atostogas. Keliavau po tokius kraštus, kur kainos buvo + - kaip Lietuvoj, visokiose Austrijose belenko nepirkdavom ir tiek. 16 dienų 1000 litų, gaunasi dienai 62 litai grynai maistui ir pramogoms, iš kurių reik atmest 3 tranzitines dienas per PL, D, kai padarydavom po ~800 km per dieną. Nakvojom bevei kvisada palapinėse, nes jei kas pamena mano ankstesnių kelionių aprašymus, tai aš toks žmogus, kuris viską susiplanuoja, bet iš plano lieka tik lankytini objektai ir keliai Man toks keliavimo būdas labai patinka, nes važiuoji nesiparindamas ir niekur neskubėdamas, kai sutemsta, pasistatai palapinę ir ryte vėl viską kartoji iš naujo. O lėkt, ieškot visokių lovų, kuriose galima permiegot užima laiko, kainuoja ir šiaip blyn, gi kelionėj esi, kokia dar lova. Neprates aš taip Dėl to "papildomas krovimys" keliaujant vienam man trijų bagažinių buvo dar ir per daug, tad susidėjau visokio šlamšto, kaip kad moto tentas ir panašiai. Tūlikas yra gamtoj ir degalinėse, jei rimtesniam reikalui, dušo praktiškai nereikėjo, nes maudėmėe jūrose, drabužių buvau pasiėmes visai kelionei, dar net ne visus ir išnaudojau. Elektra buvo nuo prikūrkės, maisto nekaupėm o vartojom vietoj. Pižoniškai miegojom Lenkijoj festivaly palapinėj, Kroatijoj pas kažkokią moteriškę, Graikijoj kempinge ir gryžtant Lenkijoj draugės draugės kieme palapinėj irgi Visur kitur stodavom tiesiog kur būdavo gražu, saugu ir patogu ir kai sutemdavo. Šlata tikrai nebuvo, greičiau priešingai, Graikijoj su visa maikute ir šortais nirdavau jūron ir net nenusigrežęs sėsdavau ant moto. Kolegai su SV 650s buvo biskį geriau, nes mano fotelis pasižymi oro maišo efektu, kas puikiai tinka mūsų kraštuose, bet pietuose jau truputį per daug gaunasi šilumos. Graikijoj už kempingą mokėjom berods 12 eurų, Kroatijoj eurais už kmabarį gavosi ir kažkas panašaus. Maistą valgėm visur vietinį, kur ir vėl belnekaip patiko Vienoj Centimetro bare atnešta ne tai, kad pati porcija, bet jos dydis . Decoy minėjo, kad jam tai skamba kaip kankynė, bet užsidėjęs trečią dėžę pats pamatysi, kad vienam žmogui net nėr ką dėt ten į tas dėžes, na galbūt aš tiesiog paprastas žmogus, kuriam nieko nereikia Padangas buvau susimetęs nuliovas Michelin Pilor Road 4 GT (GT skirta sunkesniems moto, kaip tavo ar mano), atlaikė puikiai, viso su jom prasukta ~15 k km, manau dar kokia 10 laisvai nuvažiuosiu. Padangom skiriu 10 balų. Užtat galiu dar papeikt Ferodo keramikines priekines kaladėles, kurios neatlaikė nei 10 k km, cypė ir dar padrožė diską, tad ant dienų planuoju imt kažkokias kitokias. Taip pat apie kuro suvartojimą - borto kompiuteris rodė 5,1, kuom likau visai patenkintas, kaip tokios kubatūros motociklui. Planasart minėjo, jog maistas ne visur yra įkandamas - Šveicarijoj taip, turistinėse vietose glabūt taip, bet kitose vietose kainos sakau, grynai kaip LT. Pvz Vienoj, Centinetro bare už tikrai gigantišką porciją, kurią aš skaniai sudorojau o kolega pasiėmė išsinešimui ir vlagė dar dvi dienas + alaus bokalas (beje, Austrijoj galima ir gert ir rūkyt viešoj vietoj ir net bare) sumokėjom kažkas ~15 eurų. Lietuvoj tiek maisto kažin ar išvis kur nors gamina, įsivaizdavimui galiu pasakyt, kad jos dydis buvo maždaug kaip du su puse Karmėlavos cepelino. Maršrutu esu patenkintas, galbūt dar Juodkalnijoj norėjosi pasimalt truputį daugiau, nors tiek ten, tiek Kroatijoj važiavom tokiais keliukais, kur galiu atiduot savo nykštį, bet manau joks GTR ir SV ten dar nebuvo važiavęs Wiguti, taip suvenyrų ir parsivežiau, vyno apie tris litrus, visokio tabako iš visur, magnetukai, lipdukai ant moto.
Taigi, dabar pati kelionė.

Lenkija

Tikslas - Woodstock festivalis. Kas tai yra? Įsivaizduokit patį didžiausią open air festivalį, kokiame esate buve. Tai va, tas festivalis buvo dar didesnis, teko girdėt gandų, jog tai yra vienas didžiausių open air festivalių vykstančių Europoje. Šeštadienis buvo paskutinė diena, tad pasiėmėm papildomą laisvą dieną ir išvykome penktadienį popiet. Aš kaip visada buvau nemigęs prieš, nes užtrukau, kol atsisveikinau su man brangiais žmonėmis Laukė 800 km, tad reikėjo nedelsti. Lazdijuos pasikeitėm eurus ir išmynėm į pirmąją šalį. Mano vairavimo būdas kolegą pradžioj gan stipriai šokiravo, nes nors ir max greitis buvo iki ~110 km, bet gazo nenumetinėdavau, lenkdavau bet kur ir bet kaip, kur būdavo saugu, tad jam buvo pradžioj truputį sunku palaiikyti tempą, kas mane net nervino. Bet vėliau įkalbėjau, kad Lenkijoj baudos "jei ką" nedidelės, tad liepiau lenkti ir jam nepaisant ištisinių (teatleidžia man patruliai ). Po kelių dienų jau važiavo tikrai normaliai, skųstis negalėjau. Taigi, minam minam, pavalgom kažkur, Makdonalde, apsiprekinam parduotovėj, pravažiuodami pro Olštyną dairėmės mūšio vietos, bet kadangi dar km buvo likę ir ėjo link tamsos, ženklų neradom, tad mynėm toliau. Temsto, 8, 10 valanda, atstumo dar belnekiek, nuovargis daro savo, akys merkiasi, pradeda vaidentis. Paskutinius šimtą km važiavom gal pora valandų, nes stojom vos ne kas 30 km kveptelti minutėlei, bet savo tikslą pasiekėm, atvykom į festivalį, kur motus palikom saugomoj vietoj po stogu, nuėjom pasistaty palapinę ir griuvom kaip užmušti. Už kokios valandos kažkas beldžiasi vidun, sako ne vietoj palapinę pasistatėt.. Gerai, kad aš geras žmogus ir tuo metu savo ginklų neradau ir pamiršau, kaip keiktis reikia, tai persistatėm palapinę kur buvo galima ir dar kartą trūkom. Išaušo šeštadienis. Atsikėlėm apiepiet, įkalėm ir kažką pavalgyt, paklausiau pirmos grupės didžiulėje scenoje ir vėl trūkau kelioms valandoms damiegot nedamiegota Pabudęs išsiaiškinau, kad ta "didžiulė scena" buvo small stage, tad paklausiau kaimynų, kur yra tada "main stage". Gaves nurodymus nuėjau pažiūrėt, kur ji randasi, supratau, kaip tai galingai yra. Paklausėm pora grupių, dar apsiprekinom ir maisto. Artėjo mano mėgiamos grupės pasirodymas, tad dar pora grupių prieš įsibroviau į minią, kuo arčiau scenos. Jausmas nerealus, stovi tu priešais neįtikėtinai didelę ir kokybiškai grojančią sceną, aplink tave neįsivaizduojama masė žmonių, kuo arčiau scenos, tuo visi labiau susispaudę, saulutė dirbo savo darbą, galvojau kaip čia išeit ir ateit prieš pat grupės pasirodymą. Tačiau ir vėl teko uždėti didžiulį pliusą Lenkijos festivalių organizuotojams, nes jie apie viską buvo pagalvoję - Begalvojant, kokiu būdu išsiteleportuoti iš tos masės staiga pajutau, jog negana to, jog trūksta vietos ir šiaip, tai dar kažkokia mašina važiuoja tiesiai į minios vidurį. Tačiau mano didis pasipiktinimas išgaravo bemat, kai pamačiau, jog tai gaisrinė mašina ir ji, taip tikrai taip, liejo vandenį ant žiūrovų ir šlangos. Jausmas nerealus, jėgos bematant sugryžo, liaudis ėmė dar labiau taškytis. Po kiek laiko dar ir lietus truputį nukrapnojo, tai pagalvojau, jog pirmą kartą gyvenime nuoširdžiai džiaugiuosi, jog pagaliau lyja Grupės grojo, liaudis šėlo, buvo nuostabu. Kolega turbūt pirmą kartą buvo tokiam festivaly, nes man išrašė velnių, jog neleidžiu žmonėms praeiti (vietos ir taip nebuvo). Na, nesakiau nieko. Vėliau liaudis dar labiau įsišėlo, pradėjo rodytis pirmieji poginimosi požymiai, kolega išsigando, sakao kas čia darosi dabar.. Tada ir supratau, jog kai kuriems čia pirmas kartas Jam pogo idėja visiškai nepatiko, tad tepė slides na o aš išsitaškiau. Visas apsipatenkines nuėjau į dušą (taip, dušų ir tūlikų buvo pilna aplinkui) ir griuvau laimingas miegot į palapinę. Rytoj laukė vėl ilga kelionė, tad reikėjo sukaupti jėgas pernakt. Ryte pabudę susikrovėm daiktus, nuėjom prie motų. Apsauginis labai pageidavo, kad susimokėtume už dar vieną dieną, nes ale kita diena jau skaitosi nuo 12 nakties. Bet po ilgų įtikinėjimų nuleido kainą iki studentiškos. Taip pat šalia pakavosi kolega vokietis. Pakalbėjom, kas kur važiuoja, davė patarimų ir pro Austriją liepė nelėkt, nes baudos "fatal". Padėkojom ir išmynėm Vokietijos link.

Citata:

Cituoju: Decoy 2x3000 butu labai brangu

Butu kaina artimesne realybei

Rebiatos, brangu/nebrangu, viryklė/neviryklė, man rodos tai visiškai nesusiję su tema.
Žmogus parašė, kad važiuos, žmogus pravažiavo ir pateikė keletą faktų. Taip pat praktiškai pažadėjo, kad parašys viską Tai gal neterškime jo temos.

Moderatoriai, plyz į darbą

to civic

Gerai varai varyk toliau !

Ir nauju zodziu galima pasimokyti ("pogo")

Megstu festivalius, daugybe ju aplankiau, bet kas ta "pogo ideja"?

Citata:

Cituoju: MeloMan Megstu festivalius, daugybe ju aplankiau, bet kas ta "pogo ideja"?

http://www.youtube.com/watch?v=rJZx58BtmAc
 

Na, pogo yra štai kas, tiesiai iš koncerto, kuriame buvau. Myliu šitą grupę, užskaitau šitą festivalį, kitais metais 99,99% varysiu ir vėl. O jei ūkiškai kalbant, tai pogas yra toks dalykas, kai klausaisi savo mėgstamos grupės, bent jau širdy esi niolikos, moki atsipalaiduoti ir turi kalną energijos, kurios tau suteikia tavo mėgstama grupė. Lendi tiesiai prie scenos, kur pilna tokių, kaip tu ir prasideda malimasis, stumdymasis, šokinėjimas ir visoks kitoks išsidirbinėjimas. Dažniausiai aptinkamas įvairaus dydžio roko ir metalo koncertuose Pavyzdys 1. Būna, jog kartais žmonės parpuola, bet suveikia teamworkas ir nespėjęs net paliesti žemės dažniausiai gauni bent kelias ištiestas rankas, padedančias atsistot. Būna ir ekstremalesnių variantų, kaip kad šis. Skamba baisiai, bet žiauriai fainas reikalas ir esmė ta, kad per visą mano poginimosi karjerą nesu nei mates nei girdėjęs nei vieno žmogaus patyrusio traumą. Užtat tai yra tai, kas vadinama išsitaškymu. Mėlynių pasitaiko, bet juk vyrams (daugumai ir mergiočių) jos nebaisu, taip?
 

heh geras rasinelis skaitau ir baltai pavydziu

Kur sekanti dalis apie Venecija?
Ir kaip cia gaunas, kad nelendi i autostradas, pilnu lagaminu nepripildai, bet GTR pasirode per mazas ir ieskai GoldWingo?

UPDATE! Foto čia. Ir kadangi pavasaris ant nosies, jau ir pačiam sukilo nervas viską imti ir užbaigti, tad štai jums mano kuklios kelionės skurdus aprašymas, tikiuosi patiks

Dėl GTR dydžio - dydis sakykim dar būtų pusė by jūnėlio, bet kad nevalina jis visiškai nieko. Galbūt opozitinis variklis važiuos labiau pagal mano poreikius, nes inlainai kažkaip manes netenkina. Ir aišku visi tie kavos aparatai mane itin ITIN! domina. V nemėgstu, tad kaip ir nebelieka kitų alternatyvų, na nebent koks BMW K 1600 GTL ar Victory Vision (Na taip, čia V, bet maža kas, gal įdomus būtų variantas), bet anie yr reti paukščiai šitam pasauly. Tai tad tiek

Vokietija

Tik įvažiavus pasitiko vokiška tvarka, kuri po festivalio aplinkos atrodė labai keistai. Oras geras, šilta, smagu, stengiamės neskubėti, važiuodami mėgaujamės. Lipdukas ant moto, benzinas, vokiškos dešrelės ir besidairydami minam toliau. Mažiau miškų daugiau industrijos ir technologijų. Taip panaudoję šią šalį tranzitiniams tikslams ir išlindom į Čekiją prie Zittau miestelio.

Čekija

Šalis taip pat buvo panaudota tranzitui, bet pakeliui laukė vienas objektas - Praha. Reljevas raukšlėjosi, kilo, prasidėjo debesys ir netrukus sekė lietus. Stiklas aukštyn, šildomos rankenos on, malonumo nebe tiek daug, bet kadangi dar tik atostogų pradžia, tai kentėt galima. Atvykus, sostinė pasitiko savo puošniais pastatais, padaugėjusiu mašinų kiekiu ir noru sustoti prie kiekvienos gražesnės vietos. Ilgai irgi neužtrukom, nes artėjo objektai, dėl kurių ir išvažiavom į kelionę. Taikėm į kaimynės širdį - Vieną.

Austrija

Pirmieji objekai sostinėje: Stefano katedra. Didelis, pilkšvas ir dvelkiantis senove objektas. Apvaikštinėjom, padarėm kelias foto. Pavaikštinėjom visur aplinkui, apsidairėm, pabandėm įkvėpti tos austriškos dvasios ir pajutom, jog laikas atėjo judėti į kitą objektą prikišmti skrandžius. Tai buvo baras Centimeter. Apie jį norėčiau truputį labiau papasakoti. Iš viso jų yra trys mieste. Vokiškai nebaisiai moku, bet iš meniu susidariau nuomonę, jog maisto dydį galima matuoti centimetrais. Pasiėmėm firminį patiekalą - schnittzell'į, ir alaus, kad geriau sulįstų. Baruose, kaip ir visose kitose viešose vietose galima ir vartoti alkoholį ir rūkyti, tad bare plaukiojo cigarečių debesėlis - sulaukęs savo išsvajotojo maisto ir pajaučiau tą dvasią. Porcijos dydis - didelis. Nemeluoju, tikrai didelis. Pats neatrodau didelis, bet kemšu daug, tad man porcijos dydžio užteko itin sočiai pavalgyti. Kolega pasiėmė išsinešimui ir valgė dar du kartus po to. Maistas ne tai, kad pasakiškai skanus, bet porcijų dydis tikrai vertas šio žodžio.
Taip pat noriu paminėti dar vieną įdomų nuotykį šioje šalyje. Buvo pradėję temti, kempingo suplanuotoje vietoje neradom, tad teko klausinėti žmonių, ar turi vietą kambaryje. Sezono metu to aišku taip lengvai nepavyko padaryti, net ir sustojus, tad pradėjom klausinėt, ar žino kokį kitą kempingą. Šitoj vietoj vėl norėčiau paminėti vieną įvykį, kuris tuo metu visai nebuvo toks smagus, kaip kad dabar. Kaip jau minėjau temo, laikėm greitį ~100 km/h. Vingiavom tarp miestukų, įvažiavom į eilinį šikkaimį, kur trys namai ir du tvarkai, bet miesto ženklas, kažkaip tuo metu užsekiau, kad nusimečiau ikki ~80. Minu sau atsipūtęs toks, mėgaujuosi gyvenimu. Staiga trenkė žaibas iš giedro dangaus, viskas pasidarė balta balta aplink. Trenkė dukart. Pradžioj net nesupratau, kas čia vyksta, bet po antro blico susivokiau, kad papuoliau ant radaro, kuris jama ir iš galo. Na, glavoju dabar tai bus man fatal, kaip vokietis po konco minėjo.. Bet jau (tpfu tpfu tpfu) pusė metų eina po kelionės ir vis dar tyku Taigis, tesiu toliau - pasiklausinėję žmonių ir gavę nurodymus atvykom į kaimuką, kuriame tebuvo tik kelios palapinės nuostabaus kraštovaizdžio aplinkoje, ežere esančiame pussiasalyje tarp kalnų, kuriuos iš viršaus prispaudę sunkūs debesys. Tipiškas austriškas vaizdelis. Susiradom reception, tolimesnis dialogas:
- Hello, we want a place for a tent for one night.
- One tent and a car?
- One tent, two motorbikes.
- OK, so go and build it.
- And how much do we need to pay?
- Nothing it's free.
- What? Are you sure?
- Yes, because that's why you are travelling with motorbikes. Toilets and showers also for free over there. Spėju, kad tai buvo kažkur čia
Susileidom vietinio alaus, išsimaudėm civilizuotai, kempingą tikrai užskaitau. Beraižydami posūkius lengvose kalvose ties Villach išlindom į picos ir ledų šalį.

Italija

Įvažiavom i brangesnio kuro ir makaronų šalį. Prieš ją sustojom makdonalde pažiūrėt, kaip šeria, nes nenorėjom ilgai užtrukt beimaitindami. Šiaip ne taip pasigavom internetą, pagaliau pirmą kartą kelionėje. Jau ne kelintą kartą rašau savo kelionių aprašymuose, kad elektronika pasitikėti griežtai negalima, bet vis nepasimokau. Paištelėjau laiškelį savo mylimai merginai, pavalgėm ir išmynėm toliau. Taip pat parašė vienas pažįstamas, jog taip pat turi atostogas ir išvaro kažkur su moto, tad siūlė susitikti B&H. Kadangi pats sudaužiau savo telefoną dieną prieš, tai daviau kolegos numerį. Laisvės gatve patekom į įšskirtinį, nedidelį, bet žymų miestuką, pavadinimu Venecija. Moto mieste parkuoti nebuvo kur, tad teko vykti į miešto pakraštį, kur pravažiuodami matėm aikštelę. Pilna motociklų, bet net ir savo dičkei suradau vietą. Ayvykom popiet, tad turėjom gerą pusdienį miesto apžiūrėjimui. Ką galiu pasakyt, kas buvę, tas žino, kas nebuvę - rekomenduoju aplankyt. Pačiam buvo gal trečias kartas šiame mieste, bet jis turi kažkokio, nežinau, magiško žavesio, kaskart jis atrodo vis kitoks. Ir nesijaučia jokių ten kanalizacijos dvokų ar pan. nesąmonių. Yra vandens kvapas, bet jis tikrai nėra nemalonus. O pats miestas.. magiškai žavingas. Pats galbūt nebūčiau čia važiaves, bet kolega jame nebuvo buvęs, tad nutarėm užsukti ir nei truputčio nepasigailėjau. Dviem bachuram šiame mieste galbūt ir nėra labai awesome, bet jeigu atvykus su panele, tai čia galima praleisti pora dienų. Daugybė gondolų, aišku turistų, nakties gaiva, aikštėse daugybė bariukų, restoraniukų ir šiaip užeigėlių, prie kas antros stovi po grupę ir groja itališkus romantiškus gabalus. Kas patiko, jog vienu metu vienoje aikštėje groja tik po vieną grupę, tad žioplinėtojų grupei galima paklausyti įvairios muzikos. Dieną ar naktį mieste gyvenimas nesiskiria, gyvas visuomet, nesijaučia to tokio pietietiško tingumo dienos metu ir siautulingo atgimimi vos tik saulei nusileidus. Italijoje keliavome pakrante, vengėme greitkelių, kaip ir visur, tad keliavome pro mažyčius kaimelius, kurių ten buvo begalės. Išvažiuoti iš Venecijos pasirodė gan sudėtinga, dabar nepamenu kodėl, bet GPS nebeveikė, ar tai neturėjom žemėlapio, tad teko orientuotis pagal seną gerą popierą. Pavažinėjom aplink gal 30 kilometrų, sugaišom gerą valandikę, kol pagaliau išvykom į reikiamą kelią ir traukėm pakrante tolyn. Nors atrodo laiko ir sugaišom, ale bet o tačiau tas važiavimas neaišku kur ir ko, galų gale išvis pasimetimas žemėlapyje, sustojimas kažkokio miestelio viduryje ir žmonių klausinėjimas, kaip patekti į kažkur, padeda pačiam susivokti, koks žmogus iš tiesų esi. Taip pat atskleidžia kelionės kompanjono savybes sudėtingesnėse situacijose. Nors iš šalies žvelgiant toks blaškymasis neatneša didelės naudos ir nepadidina kilometražo, kaip kad "suplanuota", bet man tokie dalykai patinka, kai gyveni, nežinodamas, ką atneš sekanti valanda, ką čia valanda, net perr keliolika sekančių minučių gali apimti begalinis džiugesys pagaliau radus kelią arba didelė nuostaba, vėl atvykus į tą patį tašką, kurį jau pravažiavai prieš valandą Taigis, minam Italijos pakrante tolyn, grožimės vaizdeliais, benzino bakai tuštėja, reiškias reik staigiai mint Slovėnijon. Ale bet o tačiau ties Triestu tenka dasipilti po kelis litrus, nes abiems pritrūksta iki sienos. Blaškymaisi ir benzino pylimasis atėmė tą reikalingą valandą patekti į kitą šalį, tad tariam stoti miegoti kažkur netoliese. Išsukom iš pagrindinio kelio, pavažiavom truputį šalutiniais keliukais ir sustojom pamiškėj, pasistatėm palapines ir trūkom. Rytą bepusryčiaujant kažkas pravažinėjo pro šalį, pamojavom, patiko. Ech, tas nuostabus jausmas miegoti kažkur palapinėje, laukuose, kažkur belenkur išvykus taip toli nuo namų, kur viskas kitaip. Nors pagalvojus atstumas tik apie pora tūkstantėlių, tai ne taip jau ir toli, medžiai tie patys, žolė ta pati. Bet vat kelionės jausmas širdyje plevena ir nieko negali padaryt, malonumas neišpasakytas.

Slovėnija

Viena iš mano svajonių šalių. Nežinau kodėl, man ji taip patinka, galbūt todėl, kad kažkada gilioj jaunystėj begulėdamas jos paplūdimyje užmačiau daug panų be viršutinės aprangos dalies - taip nudegiau nugarą saulėje, bet buvo gražu pasidairyti Pačilinom po Koperį, kuris buvo toks jau kitoks miestukas, nei kad itališki kaimūkščiai, su visai kitokiais architektūriniais elementais, kažkuo pietietiškas, bet turintis ir modernesnio pasaulio įtakų. Miestelis suteikia tokio savotiško žavesio, pastatai lyg ir senoviški, bet užsukus vidun kad ir į parduotuvę viskas modernu, visur kondicionieriai, kad irgi sukėlė truputį tokio.. tunelio jausmo - važiuojant būna visą laiką karšta o nulipus ir užsukur į bet kokį pastatą jaučiamas vėsus drebulys, nėra tiesioggaiviai šilto oro. Na o po Koperio be abejo reikėjo traukti į vaikystės rojų - Slovėnijos pliažą Yra mokamų, bet berods gps'e susiradom artimiausius POI, pliažą, kuris buvo nemokamas ir puikiai įrengtas, su tūlikais, dušais (tie buvo mokami). Pusplikių moteriškių buvo, reiškia pliažą užskaitėm, turėjom alaus, kažkokio maisto, tad pasvilinom šonus ir nugaras Kadangi čia buvo vienas pirmesnių pasibuvimų pusplikiems prieš saulutę, tad ilgai tverti neišėjo, tepabuvom gal tik pusdienį ir išmynėm toliau, atsigaivinti ore, kuris vis šiltėjo ir jau važiavimas motociklui buvo gaivus tik užmiestyje, laisvame kelyje. Prasidėjo serpentinai, visiškai kitoks pasaulis, nei kad patyurėme prieš tai. Austrijoje buvo kalnai, serpentinai, jautėsi toks fiziškai suslėgtas pasaulis ir jo didybė o čia dangus buvo giedras ir aukštas, oras šiltas šiltas, kelio vingiai vertė zulinti moticklo padangų tai kairę tai dešinę pusę, ir sukti dešinę rankenėlę vis daugiau ir daugiau. Matomumas neišpasakytai didelis užkilus ant kalniuko, nuo kurio matėsi pusė pasaulio į jūros pusę. Na, bet kiek ten tėra tos Slovėnijos, plikos merginos paplūdimiuose baigėsi taip ir atvykom iki tautiečių mėgstamos šalies.

Kroatija

Čia jau esu buvęs begalę kartų, tad norėjau panaudoti šią šalį tik tranzitui, ale bet o tačiau, kelionė tam ir skirta, kad suteiktų malonumą. Susirašėm per kolegą su pažįstamu, nutarėm sustikt kažkur Kroatijos vidury. Venecijoj prie kažkokio bariuko buvom parsisiuntę keletą sekančių šalių žemėlapių, tad dabar jau tiksliai žinojom, kur važiuot. Tad išmynėm. Kažkokiam kaimuky beieškant nakvynės nutarėm, kad jamsim gamtą, tad išlėkėm ~20 km užmiestin pasieškoti ko nors minkštesnio ir kadangi važiavau pirmas, pamačiau, kad pralėkiau plačią pievą, sustojau, riktelėjau kolegai, kad sukamės ir pargrįžau gerus penkiasdešimt metrų, išsukau nuo kelio į pievą ir sustojęs laukiu kolegos. Ko tai ilgai neatvyksta.. Ir staiga švyst pro šalį.. Ot pelėda, nepatebėjo, kur išsukau ir grįžo atvažiuotu keliu tolyn. Aš ant moto, kol susikrapšiau, to jau ir pėdos buvo atšalusios. Na, ką tokiu atveju daryt, pargrįžau į tą vietą, kur paskutinį kartą išsiskyrėm ir laukiu. Nuobou daros, naktis, jau gal 10 h vakaro. Laukiu, prigulęs ant moto. Kadangi savo telefoną buvau sudaužęs pora dienų prieš kelionę ir buvau vedlys, turėjau kolegos telefoną. Staiga žiūriu - skambina kažkoks užsienietis. Na viskas aišku, atsiliepiu, sakau kur esi? Liepė pargrįžt tuos 20 km iki pardės, kur prekinomės prieš tai. Minu serpentinais, vingiuoju, tas žiūriu laukia visas susiparinęs. Pasirodo apsisukinėjant vietoj pagavo batoną ir iš to strioko nepamatė, kad aš čia prie pat išsukau šalikelėn. Na, buvo, kaip buvo, grįžom savo nusižirėton vieton ir saldžiai pasnaudėm. Ryte užsidėjau "trumpiausias kelias" Sygic navigacijoje ir mynėm pirmyn. Žinojau, prie ko priveda toks poelgis kelionėje, tad nenustebau, kai navigacija liepė išsukti iš asfaltuoto lygaus keliuko ir įvažiuoti į kažkokį šunkelį, kuriuo, kaip kad draugelis išsireiškė "net žmonės nevaikšto". Bet ir vėl, mano atsakymas būtų - gyvenam tik vieną kartą, po paraliais, kas draudžia su dideliu touringu prasivažuot siaurais ir akmenėtais kalnų žvyrkeliukais? Kalnai, žvyrkelis, jokių atitvarų ir kelias prie pat skardžio. Adrenalinas augo, azartas didėjo, net nepastebėjau, kaip kolega pranyko iš veidrodėlių. Stbatelėjau prie nuostabaus peizažo, pasivijo, liepė man mint ir nesimaišyt jam po kojomis. Pasifotkinom ir myniau toliau. Žvyras nelygus, skardžiai baigės, bet ale o tačiau patekom miškan, kur medžiai auga prie pat, pilna vandens skersai praraustų išgraužų, bet nėra tokio kelio, kurio neįveiktų entuziazmas su visiškai tam nepritaikytu motociklu. Pasidarė net baisu - o ką, jei kokia meška stovetų ant kelio? Sustot spėčiau, bet apsisukt ir pabėgt jau niekaip.. Bet po kokia 30 km kelias baigėsi ir patekau ant asfalto. Supešiau laimės cigaretę, apfotkinau moto, lentelę, kurioje buv parayšta, kad pranėrėm pro kažkokį tai nacionalinį parką ir kur buves kur nebuves pasirodė ir kolega. Pirmi jo žodžiai buvo kažkokie necenzūriniai, liepė daugiau nevažiuot tokiais keliais, bet paskui, kai atkišau ir jam ramybės dūmą, pripažino, kad toks dalykas daromas tik vieną kartą gyvenime ir tikrai vertas. Daugiau per kelionę žvyro praktiškai ir negavom. Mažas patarimas, buvusiems Kroatijoje ir likimo vėl nublokštiems ten pat - nenorint vėl važiuoti nuobodžiais pajūrio keliukais reikia nerti į šalies gilumą - vaizdai visai kitokie, kaip iš kokių senovinių filmų. Atvykom į kažkokį miestuką, nutarėm, kad dulkėti palapinėj tai jau tikrai nemiegosim, juolab, kad ir trečiam kolegai reikėjo adreso, kad mus susirastų, tad susiraom nakvynės namus, kur saugiai priparkavę motus ir ištaršę vietinio vynelio neilgai trukus sulaukėm ir kolegos su savo HD - bičas atmynė non stop iš Lietuvos su minimaliu snustelėjimu kažkur Lenkijoj ant suoliuko. Įspūdžiai liejos laisvai, tik nuovargis padarė savo ir apėmė toks jausmas, jog lova dar niekada nebuvo tokia minkšta ir patogi Ryte atsiskaitėm su šeimininke ir patraukėm kitos šalies link

Bosnija ir Hercegovina

Na štai ir "problemos". PAsirodo mano žemėlapis ~1990 ar panašių metųsenumo, kai nei keliai nei miestai nebuvo tokie, kokie nupaišyti tam žemėlapį. Na, galvoju juk elektronika tai jau tikrai nepaves.. Sygic turėjo šitoj šalyje gal penkis kelius.. Teko atsiprašyti popieros, kad ir kokia ji pasenus būtų, na bet kelias yra kelias, jo nepatrauksi šalin, nenugriausi taip paprastai. Taigi, trys genialūs protai atvyko į vieną iš lauktų miestų - Mostar. Vykom į senamiestį (o kaip kitaip, kai turėjom tik kelio ženklus), sustojom kažkur, pribėgo bičas, mostelėjo, kad važiuotume paskui jį, už kelių šimtų metrų pasistatėm motus kažkur. Bičas pribėgęs liepė susimokėt, nes pasistatm motus mokamoj zonoj, buvo nebrangu, susimokėjom. Liepė pasidėt ir šlamus, nes negalima neštis, jis pasaugos. Na pasidėjom, tuo pačiu ir odas palikom ten. Galvojom nukosės, tai nukosės, vistiek čia jau galima be šalmų važinėt šitoj šalyj. Ir išėjom pasivaikščiot. Matėm, kaip bičas nušoka nuo tilto (gūglėj suveskit mostar bridge). Pavalgėm kažkokios skanios jų vietinės nesąmonės, panaršėm po senamiestį - jau papopsintas turistų, priima €, bet vistiek, buvo verta pamatyt. Suplukę po pasivaikščiojimo ir neradę ledų, mynėm toliau. Vėl užmiestis, stikliukas minimalioj pozicijoj, pagaliau kažkokia gaiva, aš odos jau net nesidėjau, nes tapkutės ir šortukai pasirodė priimtinesnis variantas mano foteliui. Ir staiga bevingiuojant iškilo miražas - ežeras.. What, koks dar ežeras šitoj sausrymėj? Sustojom, nusirengėm, įšokom.. Eina sau, tikrai ežeras ir vanduo, tiesa panašus, kaip vonioj, bet eina sau, kaip mes ten turškėmės. Taip besipliuškenant, sustoja dar vietinių mašinėlė, išlipa šeimyna. Trečiasis kolega, kaip drąsiausias, pradėjo juos kibint, pasirodo šitas ežeras yra vienas iš (bijau dabar sumeluot) trijų ežerų visoj ar tai šalyje ar tai šitam regione ir tai suformuotas dirbtinai. Užveista visokių žuvyčių, jie patys vietiniai keliauja (papasakojo kažkokią istoriją, kaip jų giminaitis grįžo iš kažkur tai toli toli) kažką aplankyt. Malonūs žmonės. Bet kelionėj negalima panirti į bet kokį nuobodulį, tad sėdom ant žirgų ir nurūkom.. Net patys nežinojom kur, nes navigacija kelių nerodė, popierinis žemėlapis irgi jau grybą pjovė. Et, koks skirtumas, kelias yra, benzo užtenka, tai ir minam, kur akys veda. Vakarėja, sustojom kažkokiam šikkaimy pasiaiškinti, kur po šimts pypkių mes gi esam? Stabttelėjo ryškiai salotinis Kawasaki, paklausė, "any problems, need help?" Gavęs neigiamą atsakymą nurūko tolyn o mes "išsiaiškinę" kryptį patraukėm savais keliais. Už kokia dvidešimt gerų kilometrų nutarėm, kad reikėjo sąnkryžoj kitu keliu pasukti. Apsisukau ir nurūkau tolyn. Ale žiūrau ko tai kolegų nesimato pakeliui. Grįžtu atgal - SV vadeliotojas batoną pagavęs, baigia moto pasikelt, sėda visas linksmas atgal ant moto.. Sąnkabos rankenėlė lūžus.. Ot velnias, prigalvojau, kokią necenzūrą čia išliet, bet kadangi jo išraiška ir taip jau buvo gan graudi, susilaikiau. Kažkokiom žolėm ir dratais iš šalikelės šiaip taip "susiremontavom" sąnkabą, kad eitų pargrįžt iki artimiausio miestuko. Kažko sunkiai tie dratai laikė, galvojom, ką daryt, nutariau tiesiog palaukt ir fortūna nusišypsojo - neilgai trukus ta koše į kurią nevažiavom iš priekio atvažiavo iki ausų murzinas enduristas patvirtino, kad Juodkalnijos tuo keliu mes nebūtume pasiekę. Puoliau stabdyt jį ir čia suveikė motomaniškas solidarumas, bičas sustojo, išsiaiškino mūsų situaciją, skambtelėjo savo pažįstamiems, mes su įtampa laukėm, ką jis pasakys - "no problem, we have a mechanic here". Na, sutvėrę moto su dratais mes laukiam to jo mechaniko.. Atvyksta bičas su kažkur jau matytu salotiniu Kawasakiu. "Yup dude, now we have some problem" Šiaip taip nuvykom iki artimiausio miestuko, kur viens bičas už keliolika eurų suvirino kolegai tą rankenėlę o mes tuo tarpu šnektelėjom su Kawasakio vairuotoju. Pasirodo bičas buves kareivis, patyręs kelias rimtas avarijas, netekęs kelių kaulų, bet paklaustas ar jam vis ar nebaisu važinėt tik ironiškai nusijuokė. Sutvarkė rankeną per valandą laiko, bičiukas mus pasisiūlė net palydėti iki kempingo, sutikom, atvedė tvarkingai, kuo nuoširdžiausiai atsisveikinom, bet kadangi kempinge buvo kažkokios nesveikos kainos, patraukėm tolyn nakvoti į gamtą

Juodkalnija

Back to Montenegro! Ką galiu pasakyt - didingas Šveicarijos Alpių grožis nei per kur neprilygsta šitam įstabiam nerealumui. Negaliu pasakyti, kokiais keliais važiavau, nes 1. Sygic navigacija visuose Balkanuose nuo B&H iki Graikijos kiekvienai šaliai terodė tik po kelis kelius. 2. Popierinis žemėlapis, kuriais labiausiai pasitikiu per keliones buvo ~1990 metų senumo, kai tais laikais Balkanų sąndara ir miestų pavadinimai buvo visai kitokie. Atvyksti į belenkokią šalį ir staiga supranti, kad nežinai, kur esi. Kas vyksta? Kur važiuot? Koks skirtumas, juk atostogos, tad kiek atmintis traukė, kiek svetima kalba leido susikalbėti ir kiek jaunatviškas entuziazmas vedė, vykome belenkur belenkokiais keliukais. Ir ką (eilinį kartą) galiu pasakyti - Juodkalnija/Montenegro ne be reikalo taip vadinasi - juodieji kalnai. Jamėm siauriausius kalnų keliukus, nors buvo neseniai įvykę potvyniai ir kai kurie keliai buvo nepravažiuojami net endurikams, bet vaizdai buvo verti platinos medalio. 1. Kyli į aukštą aukštą kalną, užkyli į pačią viršūnę ir kurį laiką važiuoji siauru keliuku, iš kairės ir dešinės begalinės bedugnės, o tu vingiuoji serpentinais. 2. Nusileidi į pakalnę žemyn, leidiesi, kol šalimais itin statūs kalnai užstoja net saulę ir vingiuoji tarpeklio dugne taip, kad atrodo, jog jei kalnai pajudėtų bent pusmetrį vienas link kito - taves niekada niekas neberastų. Aš nesu poetas, tad tinkamų žodžių šitiems įspūdžiams nesurasiu, įspūdžiams išreikšti naudoju paprastus epitetus, tad galiu pasakyti, kad bbd, kokia buvo taškalynė. Už kalnus gali būti geriau tik kalnai, bet už Juodkalnijos kalnus nežinau ar gali būti kas nors geriau. Susiradę kokį vingiuotesnį keliuką aš neatlaikydavau ir padidindavau tempą, kolegų palaukdamas prie nusukimų. Prie vieno tokio sustojau, gan ilgai važiavęs, kolegų laukiau pusvalandį. Širdy pradėjo darytis neramu, nes tiek daug jau buvo keista, kad atsiliko. Bet galvojau vistiek buvo dviese, tad rasiu nesunkiai. Tačiau neilgai trukus pasirodė abu - pasirodo sustabdė policininkai, kad HD šoferis serpentinuose buvo išvažaives iš savo juostos ir kirpo kampą. Po ilgų pasakojimų apie vokiečių baikerį, kuris nukrito kalnuose ir ilgai jo nieks nerado, galų gale apdovanojo kolegą 20 €. Taip pat suradom Taros upę, pravažiavom jos slėniu. Prie Taros tilto sustojom pasituristauti, pasirodo bungee jumpingas į kurį taip troškau, jau nebeveikia kelis metus, but who cares. Kokias tiksliai pamenu kordinates, tai buvo kur nusileidom iki Kotoro siauru kalnų keliuku - ąąą!!! Adrenalino begalybė, kolegų palaukiau kokias 15 minučių, kai jie atbirbė, pasidalinom įspūdžiais ir nušiaušėm į senamiestį, kuris buvo tikrai įspūdingas ir dvelkiantis modernia senove. Kažkur bevingiuojant kalnų keliukais tik užsibaigus posūkui man prieš akis išniro patrulių ekipažas. Iš karto pradėjau stabyti, nors jie dar nesiėmė jokių veiksmų, tačiau tuoj pat vienas jų puolė iš mašinos ir tiesė ranką, matyt norėdamas pasisveikinti. Sustojau, nusivedė į mašiną, pastoviai klausdamas, ar kalbu angliškai. Pasirodo ten buvo miestas, ir aš viršinau kažkiek gan nemažai kilometrų. Už ką vietiniamsb ūtų grėsę teisių atėmimas ir dar ten bauda kažkokia. Sakau sorry, I'm tourist, what can I do? Sako varom į banką, išsiimsi daug milijonų ir susimokėjęs galėsi važiuot. Sakau Is there anything else we can do? Sako ar tu supranti angliškai? Gaves teigiamą atsakymą pasakė, kad už tai gręsia didžiulė atsakomybė. Aš viską supratau, bet jis stiaga sako kiek turi? Nu 50 sakau yra pas mane, sako nereik tiek, dėk čia 20 ir laisvas. Malonūs žmonės Tada pralėkėm R-16 keliuku link Shkoder'io.

Albanija

Viena iš įspūdingesnių šalių. Tik įvažaivus į šalį už kokio puskilometrio laukė tiltas į dešinę pro muitinę ir iki tol didžiulis kamštis. Gerai, kad mes buvom su motociklais, tad po truputį lenkėm. Sustojus kažkokioj nepravažiuojamoj vietoj šalikelėj matyti vaizdai ėmė artėti į mus - tik sustojus pripuolė apdriskusių vaikų būrys ir ėmė prašyti išmaldos. Gan naglai taip, keli paklausė, ar gali nulaupyti akcesuarus nuo mano moto, nes "I'd love it". Man ši jų mintis nepatiko, tad suktelėjom rankeną ir pasprukom nuo jų. Šalikelėj suvargusios, bet jaunos mergaitės siuntinėjo bučinių debesis, bet sustoti buvo kažkaip.. sakyčiau net baisu. Pro tiltą kažkodėl nutarėm nevažiuoti, tad važiavom tiesiai į šalies gilumą? Vaizdas buvo įspūdingai skurdus - nušiurusios trobos, sudriskę vaikai ir suaugėliai. Kelio viduriu vestis karvę ar visą jų bandą buvo įprastas dalykas. Asfaltas trūkinėjo, buvo lopas ant lopo o ant to lopo dar keli lopai. Nutarėm, kad tuo keliu niekur nenuvažiuosim, tad grįžom pro tiltą, kur visa masė ir slinko. Visoje šalyje nieko pasiturinčio nepamatėm, tik visiškus bėdžius ir skurdžius. Vaizdas visiškai pasikeitė įvažiavus į sostinę Tiraną. Namai - gan nauji, buvo net daugiaaukščių, sakyčiau net modernių, pilna kavinių, vienoje iš jų ir sustojome užkąsti kažko nacionališko. Buvo kažkokie makaronai, kurie visai patiko. Žmonės kalbėjo net angliškai, priėmė eurus, net motociklus palikti gatvėje ir nueiti pasivaikščioti nepasirodė baisu. Matėm net keletą Ferrarių! ir šiaip turtingų asmenų. Bet vidutinis sluoksnis gyvavo tik sostinėje, kitur buvo arba visiški skurdžiai arba turčiai. Išvykus iš sostinės mynėm pro Struga link Prespos ežero šiaurinės dalies. Pasitaikė kalnų keliukai - grynas malonumas - jokio saugumo ar atitvarų, asfaltas gan normalus, bet iškilo netikėtos kliūtys. Pirmą kliūtį palaikiau stebuklu, bet kai pasitaikė armija jų, tada nutarėm, jog jie čia vietiniai. Tai buvo.. vėžliukai. Kadangi sutraiškytų pakelėse nesimatė nei vieno, tai nutarėm, jog užvažiavus ant tokio kietakiaučio posūkyje neaišku, kas įvyktų. Bet kalnų jausmas įspūdingas - skrendi posūkyje, kurių didžioji dauguma buvo visiškai atviri, nors ir siauri, paguldai į kampą ir tiesiogine to žodžio prasme pakimbi virš bedugnės. Tada apima toks keistas susižavėjimas gravitacija - nejučia paglalvoji, jog jei ji dingtų, prasmegtum skradžiai. Šalis paliko tikrai nors ir slogų, bet įspūdį.

Makedonija

Įdomi šalis. Iš savo ankstesnių kelionių galiu paminėti, jog buvau sutikęs karininką bičiuką, kuris mane tuo metu nutranzavo nuo Graikijos pasienio link sostinės Skopje. Papasakojo, kad pas juos vasarą būna +30 o žiemą -30, dėl to toks klimatas leidžia itin palankiai vystyti žemės ūkio kultūras, kurių čia apstu. Žmonės panašūs, kaip pas mus, viskas kažkaip net keistai lietuviška. Prie ežeriuko sustojom paidomėti kempingu - nutarėm, kad gretimais esančiam miškely nakvoti bus žymiai įdomiau. Kaip tarėm, taip ir padarėm o kad nebūtų pernelyg nuobodu, draugelis su HD nusibatonino ir sulankstė apsauginį rėmą, kuris pasirodo laikėsi tik ant garbės žodžio. Na atspardėm jį į teisingą poziciją ir ramiai sau sugulėm.

Graikija

Na ką galiu pasakyti. Eilinį kartą čia besilankant tai yra problemų, krizės ir neveikimo šalis. Gal 8 degalinėj sustoję pagaliau prisipylėm kuro už pinigus iš kortelės, nes eurų kaip tyčia neturėjom. Beje, nežinau, ką ten per kurą užsipyliau, bet su 22 l baku pajėgiau įveikti 470 km!, kas gaunasi 4,6 l / 100 km tokiam dideliam motociklui kaip mano Kol kas tai yra mano rekordas, šiaip laikėsi apie 5,3 l / 100 km. Dar buvo įvykis. Važiavom užmiesty, kaip ten buvo, dabar niekas nebepamena, bet važiavua keliu, kuris kirtosi su kitu. Buvau kolonos vedlys. Ženklų jokių arba nebuvo, arba nuovargis padarė savo ir nei vienas iš trijų jų nepastebėjom, tad taip gaunasi, kad keliai gavosi lygiareikšmiai. Na ir važiuoju prie eilinės tokios sąnkryžos ir matau, kad artėja mašina iš dešinės. Staiga įsijungia saugikliai galvoje ir visas dėmesys tik į mašiną, kuri net nesiruošia lėtinti greičio. Atstumas mažėja ir matau, kad jau reikalai pakrypo į šūdinąją pusę. Aš jau visai prie pat sąnkryžos, laikas teka įspūdingai lėtai o reikalai vis šūdinėja. Pasigirsta gumos cypimas į asfaltą o aš pasitikėdamas motociklu sukteliu gazo rankenėlę ir pasinaudodamas kontrvairavimu per tokį atstumą, kurio užtenka, kad pridergtum kelnes, šiaip taip išvengiu mašinos. Už manes važaivę kolegos laikė pagarbų atstumą, tad jiems pavojaus jokio nekilo. Nesureagavau niekaip, tad tik už keliolikos km suradęs degalinę nutariau, kaddegalų kol kas nepilsiu o geriau kveptelsiu ir palauksiu, kol rankos sugraibys benzino šlangą. Dar ką pastebėjau, kad mano 4 Michelin pilot Road 4 jie ir šiaip kol nepašilę būna gan slidoki, bet ir kolegos sakė tą patį, kad keliai yra gna slidoki, ar tai mėtosi smėlio pakankamai ant kelių ar kas yra, bet visoje šalyje iki pakojo taip ir nebuvom paguldę. Kelis kartus slystelėjau abiem ratais ir dar kartą dėkoju padangoms, kad jos savo darbą atliko puikiai ir jokių batonų taip man ir neįvyko. Šalis graži savo gamtovaizdžiu, tiesa miegoti laukuos žiauriai nepatiko, nes visur kietas gruntas, tad vėliau, prie Aleksandropolio nutarėm snustelti kempinge, kur buvo ir šioks toks wifi. Išsitaškėm čilinimo režime. Važiuoti buvo karšta, žiauriai karšta. Termometras rodė +35C, apie kažkokias apsaugas su savo foteliu net nebegalvojau ir myniau tik su tapkutėm, šortukais ir maikute (vistik maikutė suteikdavo daugiau vėsos, nei važiuojant be jos). Kas šimtą km stodavom pajūry, įnirdavau su visais drabužiais jūron, ir net nenusigrežęs sėsdavausi atgal į balną. Pramynėm maždaug nuo Salonikų pakrante į rytus, gps'e, kuris šioje šalyje jau vėl veikė, uždėję varniukes ant "vengti greitkelių" ir "ieškoti trumpiausio kelio". Problemų kaip visada buvo pilna pilna, nors Aleksandropolio kempinge atsiskaitant grynais viskas buvo okei. Nuo šios vietos maršrutas turėjo pasisukti jau link namų krypties.

Turkija

Kokie dar namai, kai Turkija visai čia pat, ranka pasiekiama ir vizos nereikia - pirmyn!!! Pasienyje teko pralaukti gal valandą laiko, buvo keistas jausmas. Šiaip taip apsiforminom, be didesnių problemų ir įriedėjom į šią jau gan egzotišką šalį. Nors kabinom tik kampą, bet vaizdai buvo nerealūs. Važiavom nuo Kesan į šiaurę E87 keliu, tada D100 pasukom link Babaeski, tada pro Kirklareli link Burgaso krypties. Taip nutolus nuo jūros temperatūra pakilo ligi +40 C, bet kūnui buvo vėsiau, nei kad pajūry ir didelio strioko neapturėjom. Peizažai išskirtiniai. Kalnų nėra, yra tik kilometrinės, nestačios kalvos į kurias užkilus matosi pusė pasaulio. Keistas vaizdelis, kai važiuoji kaip ir lygumose, bet jautiesi, kaip ant aukšto kalno, matosi net horizonto linkis. Sustojom kažkokiam šikkaimy, kur jautėmės išskirtinės žvaigždės, visų dėmesys buvo į mus. Neilgai trukus supratome kodėl - japoniškų ar amerikietiškų motociklų tuose neturistiniuose regionuose nė kvapo, bet visokiųū noneimų - nors vežimu vežk. Motociklininkams šalmai matyt neprivalomi, keistas jausmas, kai didmiestyje pamatėm bičiuką su gsxr ir tik su tapkutėm, bei šortukais su maikute. Šalis islamiška, tad viskas ten jau kitaip, nei pas mus. Bet kaimukuose žmonės itin draugiški, nežinau, ar dėl mūsų motociklų ar šiaip prijaučiantys užklydusiems keliautojams. Kolega su HD nežinau ar buvo toks drąsus ar beprotis, bet sugalvojo palikt savo šalmą tiesiog pakabintą ant motociklo, kol vaikščiojom po kaimuką. Gryžę po valandos viską radom nekrutinta, tik aplink būriavosi būrys smalsuolių. Taip pat ką reikia atlikti nuvažiavus į Turkiją? Be abejo - suvalgyti kebabą, ką mes sėkmingai ir padarėm. Na.. lietuviškam gomuriui Jammi kebabas atrodo skaniau, bet šitą reikalą išmėginti tikrai verta, juolab, kad kitoks maistas bus visai nepažįstamas skrandžiui. Šalyje nemiegojom, nes negiliai buvom įlindę, tad apie šią nacionalinius Turkijoje miegojimo ypatumus nieko pasakyti negaliu. Tik tiek, kad šalyje priima mūsų naująją valiutą.

Bulgarija

Įvažaivom į šią šalį jau sutemus, bet rekomenduoju E87 keliuką imti dienos metu. Posūkiai miškuose puikūs, gaila, kad buvo per tamsu įžvelgti landšalfto dizainą. Nakvojom kažkur apie Burgasą, kur ryte pabudę nutarėm su HD vadeliotoju atsisveikinti, nes šoferis norėjo paimti Transalpiną ir grįžti namo šeštadieniui o ne sekmadienį, kaip kad planavom mes. Palinkėjom visokeriopos sėkmės ir išsiskirstėm - kolega link šiaurės vakarų o mes toliau pakrante link Varnos. Miestą pasiekėm popietę, kur galvojom trumpai pasidairysim kas gero ir pavažiuosim kur šalin miegot. Deja miestas vaišino visus savo gyventojus sriuba ir nors buvo berods berods ketvirtadienio vakaras, bet atmosfera buvo tokia tūsinė - rodės, jog visas miestas ruošiasi gerai pasiausti, tad nutarėm ir mes pasilikti ilgėliau, pasižiūrėti, kas čia bus. Miesto gatvėse pilna renginių, buvo net latino muzikos vakarėlis, kurį stebėjau su malonumu. Vakare galvojom užsukti dar į kokį klubelį pasitaškyti, bet besivalkiojant po miestą prašvaistėm jėgas, tad apie ~2 nakties nutarėm grįžti į nakvynės vietą. Nors šalyje buvo naudojama kirilica, bet šiaip miestas nors ir ne itin modernus, bet paliko teigiamą įspūdį. Eurus irgi priima. Po Varnos galvojom imti Konstantą, bet nutarėm, kad geriau neskubėti grįžtant, tad sukom link Bukarešto.

Rumunija

Vampyrų ir juodosios magijos šalis. Tačiau Drakulos pilies kažkaip pamiršom apžiūrėti ar tai buvo nepakeliui, dabar jau nepamenu. Kainos panašiai kaip pas mus, bet viskas vargingiau. Šalyje pagrindinis tikslas buvo Transfagarašanas. Privažiavus šią perėją oras vėso, tad pagaliau tapkutes keičiau į pilną odinį kostiumą. Kelias laikomas iš top 10 vaizdingiausių Europoje. Ką galiu pasakyti. Turi savito žavesio, tačiau eismas begalinis, vieni kamščiai, su mašina ten išvis ir numirt būtų buvę galima. Bet vaizdeliai superiniai, nors asfalto kokybė tik patenkinama. Daugybė žmonių čia atvažavusių tiesiog pačilinti ir kur dar kalnas turistų. Matyt norint iš tiesų pasimėgauti šiuo keliu reiktų važiuoti ne sezono metu. Užkilus kažkur netoli viršūnės kolegai pradėjo baiginėtis benzinas, tad nutarė nešvaistyti laiko sustojimams o važiuoti non stop, tad sutarėm susitikti prie pirmo posūkio, nes pagal gps jam kaip tik turėjo užtekti kuro iki degalinės. Na, važiuoju vienas. Oras bjūra, telkiasi debesys ir staiga pradėjo griaudėt, trankytis, pilt kaip iš kibiro. O man kas, apranga pas mane tai gera Patekus į tunelį kitoje kalno pusėje oras pasitaisė ir atsivėrė vaizdeliai, kuriuos galite rasti google paieškoje. Kelias buvo šlapias, tad vairavau atsargiai. Teko pravažiuoti ir debesyje, kur matomumas buvo maždaug 20 metrų. Oras itin gaivus, žodžiu grynas malonumas, tačiau ilgai ištverti tokiame ore būtų sudėtinga. Nuvingiavau kalno šlaitu žemyn, kur jau kažkur netoliese turėjo laukti kolega. Na ir pora km iki degalinės jį ir sutikau dūmojantį prie motociklo. Pasiėmiau kaniuką iš jo ir numyniau papilyt atsargas. Degalinėj aptarėm ką tik pravažuotą kelią, nutarėm, kad nors ir ne idealus, bet buvo labai dėmesio vertas kelias Na o po šio objekto laukė kelias namo. Kažkuriam miestuky dar pasisėdėjom, pačilinom visą vakarą, pasimėgavom paskutiniu šiltu oru ir nieko neveikimu ir kitą rytą išmynėm.

Vengrija + Slovakija

Šias šalis panaudojom tik tranzitui ir lipdukų paieškoms ant mano motociklo, miegot nestojom, nes laukė nakvynė Lenkijos pietuose. Tiesa, Slovakijoje, netoli PL pasienio užkandom kažkokio vietinio jų maisto, kas priminė valgyklos maistą, nors ten buvo kažkoks kaip ir pakelės viešbutukas, bet buvo gan gardu.

Lenkija

Kažkokiam kaimuky mano sena pažįstama lankė savo draugę, kur ir mus pakvietė užsukti, pernakvoti. Pagaliau galvojom gausim dušą, nes buvom jau antra para, kaip dvelkiantys vyriška dvasia. Deja ale bet o tačiau iškilo nesklandumų, tad teko nakvoti ir vėl palapinėje, pas draugės pažįstamo tėčio šuns būdos kaimyno pusbrolį. Mums tai kas, ne pirma diena taip, tad paskutinę naktį irgi ištvėrėm nesunkiai. Kolega, kadangi su mūsų globėja nepažįtamas ir šiaip nuvargęs po didžios kelionės trūko po alaus skardinės na o kadangi kalbų buvo begalė, tai ištaškėm ir alų ir vyną, kol aptarėm visas naujienas. Bet kadangi kelias dar laukė netrumpas, tad paryčiais teko priglausti galvą ir man. Planavom atsikelti anksčiau, apie ~8, kad anksčiau grįžtume namo, tačiau prabudom tik ~11 h kažkokių nesusipratimų dėka. Na, nieko nepadarysi, grįžt vistiek reikėjo, tad pylėm kurą ir skaičiavom likusius kilometrus iki namų. Sygic dar nuvedė kažkokiu keliu, kur pasak jo turėjo būti tiltas, bet ten jau net kelio nebelabai buvo likę, tad teko ieškoti aplinkkelio.

Na ir pagaliau sėkmingai grįžom namo, Vilniuj atsisveikinom ir išsiskirstėm pas savus - kolega pas tėvus na o aš pas savo laukiančią mergelę

Didi kelionė, nieko sau Gal būtų galima kelionės maršrutą .maps.google.com formate?

Respectas civic'ai. Va tokios keliones žavi labiausiai

Mano kompanjono sukurtas menas:
https://www.youtube.com/watch?v=ChaHfBlDP6A&feature=youtu.be
 

super