Motomanų Diskusijos » Kelionės ir poilsis » Go Balkans!!! 2017

Go Balkans!!! 2017

Balkanai.
Kažkaip niekas neraso siais metais apie keliones, tai kai nėr ką skaityt, tenka rašyt pačiam. Gal kam bus įdomu . Aprašysiu savo kompanijos kelionę į Balkanus, kuri įvyko 2017 birželio mėnesį. Keliavom 12 dienų. Viso pravažiavom 6000 km. Kodėl birželis? Nes lietuvoje dar šalta, o ten tikėjomės, kad bus nekaršta. Jei su pirmu teiginiu prašaut sunku, tai antras pasirodė visiška priešingybė. Bet apie tai kiek veliau. Kompanija ir formatas mums jau įprastas. Mes su Giedrium važiuojam link kažkokio aerouosto pakeliui kelionės maršrutui, o tenai atskrenda žmonos. Kažkaip jau ne pirmą kartą susitikimo tašku tampa Bergamo oro uostas.
1 diena.
Vilnius – Kazkur lenkijoje netoli čekų sienos (Gościniec Wodzisławski). 850 km.
Ne pirmą kartą važiuosim per lenkiją, tai išjudėjom tik apie 8:30. Ties Valkininkais pradėjo krapnoti lietus ir krapnojo iki Augustavo. Standartinis pit stopas Lazdiju „Statoile“, gražus kelias iki Augustovo ir sekantis stabtelejimas Lomžoje. Pasirinkom važiuot ne per Bialystoką dėl nesibaigiančių kelio remontų nuo Bialystoko iki Varšuvos. Ir neprašovėm. Kilometrai darbiniai, bet sukosi pakankamai smagiai. Varšuvą kirtom pakankamai greitai, bet čia kažką pripainiojom ir vietoj S7 kelio nusprendėm važiuoti S8 ir.... stojom į kamšti kokiems 30 km. Tai , kad mes su motociklais niekuo negelbėjo, nes prieš mus gelžbetoniniais blokais apribota siaura kelio juosta, o joje vos telpanti fura. Taip pirmu bėgiu su sustojimais ir riedėjome tuos 30 km. Toliau reikalai pagerėjo ir 8:30 jau parkavomės kažkokiame kaime lenkijoje apie 15 km nuo čekų sienos. Lenkija ,kaip visada, sužavėjo nakvynės ir maisto kainom.  Nakvynė dviem su pusryčiais 38 eur.
 

2 diena
Gościniec Wodzisławski-Kalte Kuchl- Altenmarkt im Pongau, Austria. 730 km.
Ryte sotūs lenkiški pusrytukai. Tradiciniai „stori“ sumuštiniai nuo pusryčių stalo pietums į daiktadėžę. Rytas nuteikia pakiliai. Saulytė, šviesu , maloniai vėsu, tik murzini mocai po vakarykščio lietaus gadina idilę. Kaip tyčia, netoli motelio matėme savitarnos plovyklą. Klausimų nekilo, kaip čia mes, tokią gražią dieną, važiuosim murzinais savo žirgais. 20 min. ir visi blizgantys judam link Čekijos. Čekija kažkaip prabėgo vienu įkvėpimu ir vėl standartinis sustojimas „ant“ Austrijos sienos pirkti vinječių. Čekija šiuo klausimu nusiteikusi geranoriškiau. Toliau kelias per Vieną. Standartinis trafikas aplinkelyje ir, kaip ir buvom apsitarę iš anksčiau, metam greitkelį ir varom į Bergamą per alpes. Bestbikeroads pareklamuotas marsrutas nuo Kalte-Kuchl link Bad Aussee buvo visai smagus. Lygus asfaltas, smagūs posūkiai, puikūs vaizdai. Pradėjo temti. Laikas ieškot nakvynės. Susiradom kazkoki slidinėjimo viešbutį per booking.com. Bukingas parodė atstumą 30 km. nuo mūsų vietos. Viskas tinka. Užsakom. Vedu adresą į navigatorių, rodo 130 km. Pasirodo, tas viesbutis tikrai už 30 km, bet reik apvažiuot kalną . 9 vakaro. Nėr ką daug galvot. Varom. Viešbutį pasiekėm tamsoje, bet karšti sumuštiniai su bokalu alaus išplovė dulkes iš akių ir gerai nusiteikę nuvirtom miegot.
 

3 diena
Altenmarkt im Pongau- Jaufen pass (2094m)- Stelvio pass (2757m)- San Marco pass (1985m)- Bergamo. 750 km.
Rytas saulėtas, gaivus kalnų oras. Viskas nuostabu, gal tik kiek nemaloniai nustebino papildymai prie sąskaitos už kiekvieną sumuštinį, kuriuo iš vakaro vaišino šeimininkas ir dar keletu kitų „Welcome“dalykėlių. Na ir velniai nematė. Šios dienos tikslas keli aukšti pasai Italijoje ir vėlai vakare pasitikti savo antrąsias puses Bergamo oro uoste. Pirmas eilėje Jaufen pasas. Kad iki jo nuvažiuot, kažkaip aplankėm Vokietiją, bet greit vėl grižom i Austriją ir tuoj pat į Italiją. Pats startas link Jaufen viršūnės gana keistas. Reik įvažiuot į mokamą autostradą, pravažiuot šimtą metrų , apsisukt per viaduką ir vėl grįšt beveik į tą pačią vietą, tik išvažiuojant sumokėt 1,5 eur. Važiavom čia pernai, tai klaidžiojimų, kaip surast kelią be mokesčių nebuvo. Viskas užtverta. Pats Jaufen pasas labai gražus, minkštais posūkiais ir pakankamai aukštas (virš 2 km). Perkopus piką, vaizdai užima kvapą. Tikrai rekomenduoju. Vienas mėgiamiausių mano pasų. Viršuje standartinės foto ir sukam link Stelvio. Kur kas rimtesnis pasas lyginant su Jaufen. Tiek aukščiu, tiek posukių aštrumu. Gal profams ir juokingi tie posūkiai serpantinuose, bet man asmeniškai tikrai reikėjo susikaupt. Kaip ir pernai, ant Stelvio vėl pavyko išvengt dviračių trafiko. Viršuje sukirtom po didžiulį karštą sumuštinį su dešrelėm ir kopūstais, kuriuos vietinis virėjas elegantiškai pakepė ant didžiulės kepimo lentos tiesiai prieš mus. Gal viršukalnių oras, gal vaizdas pagerino apetitą, bet buvo gerai. Nusileidom nuo Stelvio link Bormio ir nusprendėm Bergamo pasiekt per San Marco pasą. Savotiškas toks pasirodę. Viena pusė nuo Bormio tokia visai laukinė. Nesutikom nei vienos mašinos, nei dviračio, nei žmogaus. Keli pusiau mirę kaimai netoli papėdės, aukščiau tik gamta. Tik sniego valytuvai palikti pakelėse laukė žiemos ir sniego. Bet būtent galbūt tai ir suteikė šiam pasui kažkokį išskirtinį atspalvį. Jei pasitaikys proga, važiuosiu juo dar tikrai. Pakankamai ilgas pasas, tai kol nusileidom iki San Pelegrino (va iš kur tas mineralinis) pradėjo temti. Galvojam , reik mint greičiau į Bergamo, pasiimt nakvynę ir varyt pasiimt merginų. Pasiėmėm nakvynę. Žiūrim, kad sutiktuvėm neturim nei vyno, nei prie vyno. Laikas 21:45. Viskas užsidarę, o didelio supermarketo nėr laiko ieškot. Klausiam šeiminko, kur, sako parodysiu. Dirba iki 23 val. Jau kai palydėjo iki parduotuvės, tai palydėjo. Parduotuvė tai aišku pakistanas, bet rajonas... Vieni juodžiai ir hei man, hei bro. Visi „kažką“ siūlo. Giedrius lieka saugot mocų, bet šalmo nenusiima . Pro šalį greitu žingsniu praeina rusai. Girdisi frazė „Nu i rajončik“ Begom i parduotuvėlę. Keli buteliai vyno, biski kumpio su suriu ir minam iš ten net nežiūrėdami kur navigatorius rodo. Susinavigavom kelią namo tik pravažiavę kelis kvartalus. Numetam vaišes ir varom pasitikt likusios komandos. Toliau viskas pagal įprastą scenarijų. Vynas, pokalbiai ir miegot. Mocai stovi gatvėje, bet pasak šeimininko labai saugiai, nes prie banko. Surakinom visus užraktus, ijungėm trackerius, bet kad labai jau ramu būtų, tai nežinau. Tikimės ryte rasti viską ten, kur ir palikom. Ryt planuose Venecija.
 

4 diena
Bergamo – Kempingas prie Venecijos 250km.
Rytas saulėtas ir šiltas. Tik atsikėlus, pirmas žvilgsnis pro langą. Viskas ok. Mocai stovi ten kur ir buvo palikti. Lengvi pusryčiai to, kas liko nuo vakarienės ir važiuojam pažiūrėt Bergamo senamiesčio. Ne pirmą kartą šiam mieste, bet visada tik iki oro uosto. Jau nuo pat ryto darosi aišku, kad bus šilta. Užkylam į kalną, bandom vaikščiot po aukštutinį Bergama. Viskas gražu, bet su moto apranga jauti, kaip visas troškiniesi savo sultyse. Temperatūra pakilo iki 30'C Nusprendėm ilgai nesikankint ir išjudam i Veneciją. Namelį kempinge buvom rezervave iš anksto, nes aplankyt Veneciją buvo „nota bene“. Kempingas ant jūros kranto, bet maudytis vietos nenumatyta. Gal ir gerai, nes aplink zuja įvairaus dydžio ir paskirties laivai. Vanduo turi tepalo dėmių. Gerai tai, kad praktiškai iš kempingo į Veneciją kursuoja autobusas. 20 min. iki Venecijos ir mes jau vaikštom siauromis jos gatvelėmis. Pasakot apie Veneciją nėra prasmės. Čia reikia pabūt ir pajaust tą dvasią. Prisivaikščioję ir prisifotkinę užsukam į vyninę „vakarienės“ išsinešimui ir tuo pačiu keliu grįžtame į savo nakvynės vietą. Labai turininga diena. Nuo rytojaus, jau kursas link Balkanų.
 

5 diena
Venecija- Pula- Selce 440 km.
Vėl saulė, vėl karšta. Kempingo namukas nepasirodė toks jau jaukus, kad norėtusi dar pabūti, todėl ilgai nelaukę pakuojamės daiktus ir judam link Pulos. Pakeliui kertam Slovėniją. Kad pravažiuot tuos 20 km. reikia pirkt lipduką savaitei už 7.5 euro. Nėr pasirinkimo, nes policija ir kameros su malonumu pasveikins jus atvykus į Slovėniją be kelių mokesčio lipduko. Motociklams irgi privalomi. Darosi jau labai karšta. Moco termometras rodo nuo 29 iki 32 šilumos. Sukaitę, bet gerai nusiteikę pasiekėm Pulą. Apėjom Pulos amfiteatrą ir supratom vieną taisyklę, kad lankomų objektų lankymas per karščius su moto apranga neteikia didelio malonumo. Eiti kažkur toliau noro nebuvo. Ledai gelbėjo tik trumpam. Sėdom ant mocų ir nuvažiavom link Rijekos. Važiuot buvo gerokai smagiau, nors karštis tikrai vargino. Pakeliui, sustojus į piceriją papietaut, buvo priimtas sprendimas nusimest bent jau moto kelnes ir persirengt į džinsus. Buvau įsitikinęs, kad važiuot vėsiau bus saugiau, negu su pilnom aprangom ir rizikuojant perkaisti. Pravažiavom Rijeką ir stabtelėję užsibukinom nakvynę Selce. Netoli esantis supermarketas užtikrino vakarienę, o pūkštelt į vėsią jūrą (birželio pradžia) buvo tikra palaima ir kaip mat atstatė moralinę dvasią.
 

6 diena
Selce-Sveti Jure-Podgora 420 km.
Vėl saulė ir vėl iš pat ryto darosi šilta. Pasitarėm ir priėmėm sprendimą išvažiuoti anksčiau ryte ir stoti apie pietus, kad išvengti to karščio. Kelias pajūriu vingiuotas, lygus ir su pakankamai daug automobilių, kaip rytui. Pavažiavę kokias tris valandas su gražiais vaizdais ir pakilus temperatūrai iki 33 nuskipinom apie 200 km. iki Makarskos autostrada. Sekantis lankytinas objektas Sveti Jure kalnas. Prie įvažiavimo, pasirodo, reik pirkt bilietus. Pats pakilimas ilgas ir tikrai vertas tų kelių eurų. Pasiekus viršunę vaizdai užima kvapą. Dar vienas pliusas, kad viršui ne taip karštą. Kiek pravėsę pasukom atgal. Čia ne alpių pasai, kur pravažiuoji kiaurai Pakeliui stabtelėję užsisakėm nakvynę Podgoroj. Nusileidus nuo kalno pasitiko laaabai svetingi šeimininkai. Pavaišino vaisiais ir pačių gaminta slivovica. O pabendravus su šeimininku atsirado ir pačių gamintos grapos. Ten jokių draudimų nėra. Nekovoja jie prieš alkoholizmą Toliau tradicinė procedūra- supermarketas ir jūra. Kroatijos pakrante kaip visada nuostabi. Nakvynė ant jūros kranto netoli Bosnijos sienos.
 

7 diena

Podgora- Kravice kriokliai- Lovcen nacionalinis parkas- Petrovac 380km.

Rytas vėl giedras. Nu kiek gi galima. Pirmas tikslas Kravice kriokliai. Įvažiavom į Bosniją ir pasukom link krioklių. Pakeliui teko pravažiuot per miestuką, kuriame vyko kažkokia šventė. Tradiciniai gatvėje kepami ėriukai ir ...... kamščiai. Temperatūra pasiekė rekordinius kelionės 35‘C. Sustojus gatvėje pajaučiau, kad asfaltas tiek įkaitęs, kad net slidus, kaip išmuiluotas. Jausmas nelabai Kravice kriokliai nuostabūs, o dar nuostabiau, kad juose galima maudytus, o vanduo šaltaaas. Kas gali būt geriau, kai laukę 35‘C. Tikrai verta aplankyti. Atsigaivinę tęsiam kelionę link Dubrovniko. Dubrovnikas, tai miestas, kuriame reiktų praleisti daugiau laiko, nei vien tik užvažiuoti. Turistų aišku daug, bet vietą ledainėje tikrai rasti nesunku. Toliau Lovcen nacionalinis parkas. Vėl į kalną serpantinais. Viskas gražu, pravažiuojamas kiaurai, bet leidžiantis užsirovėm ant kelio remonto. Bjaurybės kelininkai papylė skaldos tokiais gana ilgais ruožais ir niekam neįdomu tą skaldą sutrombuoti. Keistas jausmas, kai važiuoji labai lėtai, bet jauti, kad moco galas nori aplenkt priekį. Pavyko išvengt nesklandumų ir sėkmingai nusileist. Kad viskas neatrodytų taip gražu prieš galą nugrybavo navigacija ir nuvedė papildomus 70 km. laukiniu keliuku per kažkokį beveik negyvenamą kanjoną. Bet užtat matėm per keliuką rėpliojanti vėžlį ir krūvą gyvačių. Kas liečia gyvates, tai Juodkalnijoje jų tikrai daug. Guli tokios dešros po metrą ar pusantro ant asfalto ir šildosi. Kai kurios suvažinėtos, kai kurios gyvos. Man, kaip ne gerbėjui tokių gyvių, tai nebuvo pliusas. Galų gale sėkmingai pasiekėm nakvynės vietą Petrovace. Kainos pigios, bet beveik visur girdisi rusiška kalba. Net visi padavėjai kavinėse kalba rusiškai. Dar vienas pastebėjimas, kad praktiškai niekur neima kortelių. Eik į bankomatą ir išsiiminėk pinigus. Šį kartą supermarketą pakeitė kavinė , o jūra pasirodė kiek skaidresnė, nei Kroatijoje. Bet gal tik pasirodė.
 

8 diena
Petrovac-Taros tiltas-Raftingo centras prie Bosnijos sienos 340 km.
Išvažiavom vėl su saule. Vėl kiek anksčiau iš ryto. Tai tolimiausias numatytas mūsų kelionės taškas. Sukamės link Lietuvos. Kryptis link Podgoricos neturint planų užsukti į Juodkalnijos sostinę. Pravažiavus Juodkalnijos sostinę, P4 kelias nepaprastai vaizdingas. Pakeliui pabendravom su britu moto broliu, kuris jau antrą mėnesį važinėjasi po Europą. Pasidalinom įspūdžiais, palinkėjom viens kitam saugaus kelio ir išsiskirstėm savo keliais. P4 kelias atvedė mus iki Taros tilto. Vienas iš tų objektų, kur, būnant tuose kraštuose, tikrai verta aplankyti. Per kanjoną galimą nusileisti lynu. Nežinau kodėl nesileidom. Dabar manau, kad vertėjo. Papietavom „su vaizdu“ ir toliau kryptis šiaurė. Nežinau, kaip čia išėjo, bet abu su Giedrium per daug užsižiopsojom vaizdais ir prašokom posūkį i Dumitor nacionalinį parką. Kai susigaudėm, buvo jau nuvažiuota pakankamai toli. Kad nevažiuot atgal, dar bandėm nukirs kampą ir į jį grįžt, bet pradžioj baigėsi asfaltas, paskui žvyras, o paskui ir vėžės per pievą. Matyt tą parką reiks aplankyt kitą kartą. Toliau kryptis į raftingo centrą, kur rytojus buvo suplanuotas be motociklų, bet su plaustu nusileist Pivos upe. Kažkaip visą laiką važiavom paskui debesį. Lietaus negavom, bet balų ir purvo tai prisigaudėm. Teigiamas momentas, kad temperatūra nukrito iki 23'C. Kelias gražus. Privažiavus raftingo centro ženklą nusukom nuo kelio ir per šlapią molį teko nusileist nuo pakankamai stataus kalno. Besileidžiant ramybės nedavė mintis, o kaip reiks pakilt su pakrautais mocais atgal? Pasirodo centras, kaip čia tiksliau pasakius, labai ekologiškas. Stovi ant upės kranto, elektra generatorium iki 23 val. Interneto nėra, tv nėra. Kiekvienam mikro kambariuke akumuliatorinė lempa. Karštas vanduo iš vieno boilerio visiems. Bet kadangi ne sezonas, tai visiems nusipraust užteko. Kavinė tik pas šeimininkus ir meniu iš dviejų patiekalų, kuriuos reik užsakyt iš anksto. Aplink gyventojų nėra. Vienintelė pramoga paklausyti kalnų upės čiurlenimo. Reik paminėt, kad alaus ir vyno buvo kiek nori. Atsigulėm pakankamai anksti, nes nėr ką veikt, o miegojosi labai gerai.
 

9 diena
Raftingo centras- Sarajevas 130 km.
Rytas prasideda pusryčiais ir trumpu instruktažu prieš raftingą. Paskui duoda "seksi" hidriakus ir važiuojam plaukt. Su mumis dar kokie 6 žmonės. Upė nelabai srauni, nes tipo nebuvo sniego. Šiaip lengvas pasimaudymas, graži gamta ir apie 4 val. dienos grįžom atgal į raftingo centrą. Kažkaip tikėjomės, kad būsim labai pavargę, tai planavom tame centre nakvot ir šią naktį. Bet nuovargio nesijautė, tai pasitarę nusprendėm mint tą 130 km. iki Sarajevo ir vakarą praleist jame. Upės čiurlenimo jau buvom atsiklausę iki valiai. Saulėta diena kiek pradžiovino molingą kelią atgal, tai , susipakavę daiktus, išvykom link civilizacijos. Neilgai trukę susiradom nebrangią nakvynę Sarajevo centre, o mocus gavom saugiai pastatyti greta esančio viešbučio požeminiame parkinge. Sarajevas pasirodė labai mielas, šiltas ir svetingas miestas. Daugybė minaretų, įžymus tiltas ir nerealus burekas vakarienei tik patvirtino, kad sprendimas nelikti ekologijoje buvo teisingas. Geroj nuotaikoj išsiskirstėm miegot.
 

10 diena
Sarajevas- Mohac ( Vengrija) 370km.
Sekanti kryptis judėti link Budapešto. Dienos tikslas, važiuoti kol atsibos ir nakvoti kur nors pakeliui link Budapešto. Ryte vėl šilta. Ramiai pravažiuojam Bosniją, kertam Kroatiją. Kroatijoje gavom pirmus tris lašus lietaus, kas visai pradžiugino, nes temperatūra vėl šiek tiek pakrito. Įvažiavę i Vengriją susimokėjom už kelius. Vengrijoje elektroninės vinjetės. Mocams irgi reikia. Netoli nuo sienos susiradom nakvyne jaukiame Mohac miestelyje prie dar „siauro“ Dunojaus. Paklausius, ar galim įsivaryti motociklus į kiemą, gavom atsakymą, kad tik po 23 val., nes kiemelyje šiandien miestelio šventė su gyva muzika. Prieš neplanuotą pramogą neprieštaravom, tik paprašėm rezervuot staliuką ir už kelių valandų jau sėdėjome kieme ir su vietiniais šventėme miesto šventę.
 

11 diena

Mohac- Budapeštas 180 km.

Papusryčiavę atvykom į Budapeštą. Motociklus gavom pastatyti vienų pažystamų ofiso parkinge. Apsistojom pačiame centre ir vėl pataikėme ant alaus šventės su gyva muzika. Bet pirmas dalykas buvo suvalgyt vengriško guliašo, kuris patiekiamas duonos dubenėlyje. Vakare pasiplaukiojimas garlaiviu. Kiek neiprastai šiai kelionei, vakare prireikė striukių. Apie Budapeštą, kaip ir apie Veneciją, nėr ką pasakot. Reik pamatyt. Laisvas laikas mieste ir mintis, kad rytoj merginos iš Budapešto jau išskrenda link namų.
 

12 diena.
Budapeštas- Rzeszow (Lenkija) 480 km.
Merginoms lėktuvas tik 16:20, todėl ryte toliau naršėm miestą, pietavom, o apie trečią valandą užvežėm į oro uostą. Su Giedrium pasukom link namų, be aiškaus tikslo, kiek turim nuvažiuoti. Slovakija kelių mokesčio nenorėjo. Įvažiavom į Lenkiją ir apsistojom motelyje Rzesziove beveik už dyką visai šalia plento su , kaip rytas parodė, prabangiais pusryčiais. Net patys nustebom, kad tiek nuvažiavom.

13 diena
Rzesziow-Vilnius 780 km.

Važiavimas namo, tai kaip darbas, kurį reikia atlikti. Nėr ką daug pasakot. Pietukai netoli Bialystoko, standartinė foto Lazdiju Statoile ir 10 vakaro jau buvom namie.
Kelionė truko 13 dienų. Viso pravažiuota 6000 km. Ačiū tiems, kas nepatingėjo skaityti.
 

Puiki kelionė, ir vaizdžiai aprašyta

Super