Remontas » Mažo pasipriešinimo oro filtras – pliusai ir minusai

Mažo pasipriešinimo oro filtrai („nulinukai“) užima antrą eilutę tiuninginių detalių topuose, ir pirmą vietą pagal problemų kiekį, su kuriom susiduria paprastas vartotojas, nusprendęs įsigyti šį daikčiuką.

Ir vis dėlto nulis!

Dauguma galvoja, kad standartinį oro filtrą pakeitus „nulinuku“, pilnai išnyksta įsiurbimo sistemos pasipriešinimas. Ir... pasirodo, jie visiškai teisūs! Kraštutiniu atveju, bent jau dėl tų, taip vadinamų, universalių filtrų, kurie montuojami tiesiai ant įsiurbimo vamzdžių.

 
Jei standartiniai filtrai giminingi automobiliniams, ir panašiems, tai „nulinukai“ – savo esme, ne kas kita, kaip filtruojančia medžiaga apvyniotos įsiurbimo „dūdos“, megafono ruporai, kas buvo neatsiejama lenktyninių motociklų ir automobilių konstrukcijos detale, nuo pat jų atsiradimo. Reikalas tame, kad tie įsiurbimo vamzdžių susiaurėjimai – užapvalėjimai padeda geriau organizuoti rezonansinį procesą, vykstantį įsiurbimo kanalų pradžioje. Šio proceso esmė ta, kad sutankėjusio oro šuoliai, pasibaigus įsiurbimo fazei, kanale sukuria slėgį, ir iš dalies stumia orą į karbiuratorių. Savaime supranta – prie tam tikrų motoro apsukų ir sistemos reguliavimo (prisiminkim, kad lenktynėse naudojami skirtingo ilgio ir formos įsiurbimo kanalai, įvairiom važiavimo sąlygom).

Puikus tokių filtrų pavyzdys – legendiniai K&N kūgiai. Didelis filtro diametras prie įsiurbimo vamzdžio padeda susidaryti sutankėjusio oro šuoliams, o kūginė šoninė plokštuma gerina filtro pralaidumą. Viena bėda – tinkamam įsiurbimui reikia dar ir atitinkamo tūrio rezonatoriaus. Bet kadangi šių filtrų rezonansinis tūris menkas, todėl jų teigiamos savybės geriausiai atsiskleidžia esant aukštiems variklio sūkiams. Vidutiniams sūkiams reikalingas didesnio tūrio rezonatorius, todėl dauguma „nulinukų“ (tame tarpe ir keletas to pačio K&N modelių) gaminami cilindro formos.

Motociklų gamintojai, taip pat nesėdi rankų sudėję - rezonansinius reiškinius supranta tobulai. Rezultate – standartinės oro filtrų dėžės pasipriešinimą mažiną ne ką prasčiau, o jei dar pridėti inercinį pripūtimą (kurio su „konusais“ niekaip nesuorganizuosi) ir kintamą pasipriešinimą srautui, tai gausime ne tokį ir šviesų tiuninginių oro filtrų paveikslą.

Gamtos neapgausi!

O dabar nuo aukštų materijų apie galios padidinimą, pereikime prie kasdieninio gyvenimo, kur, visų prima, oro filtras turi filtruoti. Galiojantys reglamentai standartinių oro filtrų gamintojams yra pakankamai griežti. Visų pirma, oro srautui esant 80 % nuo maksimalaus, filtras turi sukurti ne didesnį kaip 2,5 kPa pasipriešinimą. Antra, iki filtro pilno užsikimšimo (o tai yra laikoma, kai pasipriešinimas pakyla iki 5 kPa) turi praeiti ne mažiau 84 minutės, esant dulkių koncentracijai ore 0,4 g/kub.m. Ir pagaliau trečia – bandymų metu, filtras praleisti gali ne daugiau kaip 1% dulkių esančių ore. Reikia pasakyti, kad pirmąjį parametrą lengvai atitinka dauguma standartinių popierinių ir „aftermarket“ filtrų, antrąjį reikalavimą - išlaiko su geroka atsarga, o trečiąjį reikalavimą, kaip taisyklė, viršija iki keleto kartų (kartais dulkių praleidimas sudaro juokingus 0,14%).

O kaipgi tiuninginiai?
Deja, mano žinių absoliučiom nepavadinsi, nes nesu matęs motociklinių mažo pasipriešinimo oro filtrų bandymų rezultatų. Bet užtai, automobilinių filtrų testų duomenų mačiau pakankamai daug (tiek gamintojų, kurių negalima laikyti visiškai objektyviais, tiek nepriklausomų ekspertų bei auto/moto srities spaudos). Remiantis dešimtimis testų rezultatų galima spręsti apie skirtingų firmų gaminių kokybę. To labiau, kad pretendentų ne taip jau ir daug – penkių, šešių firmų gaminiai ir jų klonai. Kaip antai moto pasaulyje gerai žinomi „poroloniniai“ filtrai Raid ir Ramair yra gaminami vieno gamintojo, ir skiriasi tik užrašais.
Testų rezultatai veda link rimtų apmąstymų. Ypatingai dviejų, ko gero, pačių autoritetingiausių gamintojų – „tinklelių“ apologeto K&N ir pačių žinomiausių off-road pasaulyje „poroloninių“ filtrų Twin Air. Šie filtrai skiriasi savo konstrukcija, o jų charakteristikos atspindi kardinaliai priešingą požiūrį į mažo pasipriešinimo filtrų panaudojimą.

Taigi, visi be išimties „ka-enų“ modeliai, tiek „paneliniai“, tiek ir „universalieji“ (su viena sąlyga – klasikiniai, be papildomos pradinės filtracijos), parodė ypatingą įsiurbimo pasipriešinimo sumažėjimą, o atsparumas užsikimšimui didesnis nei pas standartinius oro filtrus! Pirma, nuostabos nekelia: plona, neaustinės medvilninės medžiagos juosta, praleidžia minimaliai turbulizuotą oro srautą, tuo pačiu mažas jos storis ir didelis paviršiaus plotas mažina pasipriešinimą. O kaina už didesnį atsparumą užsikimšimui taip pat didelė – filtras praleidžia iki 8-19 % dulkių (priminsiu, jog standartiniai filtrai praleidžia 0,16 – 0,99 %)! Tai visai priimtina švariems Europos greitkeliams ir žiedinėms trasoms (kuriom ir skirti K&N gaminiai), bet tik ne suodžių ir dulkių pilnai mūsų didmiesčių atmosferai!

Situaciją nelabai gelbsti medžiaginiai apvalkalai (vėl gi, didinantys pasipriešinimą), bei poroloniniai pirminiai filtrai – kuriuos amerikiečiai numato kaip papildomą įrangą (juk jie puikiai susipažinę su savo gaminių problemomis).

Visiška priešingybė Twin Air filtrai. Dvisluoksnių poroloninių filtrų filtravimo kokybė bei darbo laikas iki maksimalaus leistino užsiteršimo, tiek aukštesni, nei standartinių, bet užtai geresnės apsaugos nuo hidro smūgio nelabai ir rasi. Su pasipriešinimo mažinimu - prastai. Geresnių rezultatų galima tikėtis iš „universaliųjų“ filtrų. Bet jie visiškai neapsaugoti nuo išorinio aplinkos poveikio, nes montuojami ne į filtro dėžę, kaip standartiniai, o tiesiai ant įsiurbimo kanalo. Jeigu „panelinį“ filtrą motuoti į standartinę filtro dėžę – pasipriešinimas išauga, ir netgi labai juntamai!

Kitų firmų gaminamų filtrų, galbūt išskyrus, minėtuosius vienasluoksnius poroloninius Ramair filtrus, kurie linkę labai greitai užsikimšti, o taip pat azijietiškos kilmės „chaltūros“, privalumai ir trūkumai išreikšti ne taip ryškiai, bet bendras vaizdas toks pats – vieni rodikliai kyla kitų sąskaita. Kaip matome – stebuklų nebūna!

Kraštutinė būtinybė

Kaip čia taip išeina, negi mažo pasipriešinimo filtras, tai dar vienas „Sradivarijaus būgnas“, kaip čioperistų taip mylimas „hiperčardžeris“? Ne, greičiau, tai riboto pritaikymo daiktas. Ofroude be „porolonkių“ nė žingsnio: čia ypatingai svarbu geras oro filtravimas, paprastas pačio filtro valymas, bei variklio apsauga nuo hidro smūgio. Su žiedu irgi, atrodo viskas aišku.

Mieste gi, „nulinukų“ naudojimą pateisinti galima tik tuo atveju, kai standartinio filtro oro praleidimo našumas ženkliai per mažas, bei aiškiai „dusina“ variklį. Bet tai atsitinka tik kai motoras būna rimtai forsuotas (kanalai, vožtuvai, paskirstymo velenai, ir t.t, o ne vieniši „dynodžetai“ ar tiesiasrovis išmetimas), bet ir tai ne visada – dažnai standartiniai filtrai gaminami su geroka našumo atsarga. Visais kitais atvejais, vienu procentu padidėjusi galia, neatperka, visų kas savaitinio filtro plovimo-tepimo vargų, o kartais ir priešlaikinės motoro mirties nuo „vidinės smėliasrovės“.

Pabaigai, trys patarimai tiems kas, susigundę „lenktyniniu“ garsu ir išvaizda, vis tik ryšis keisti standartinius filtrus į mažo pasipriešinimo. Visų pirma – sureguliuoti maitinimo sistemą, nes vietoj galios prieauglio gausite pradegusius stūmoklius. Žikleriai ar purkštukai kuro paduoda tiek pat kaip ir anksčiau, o oro srautas – didesnis, reiškia, per liesas mišinys garantuotas. Antra, rinkitės arba dvisluoksnius poroloninius, arba „tinklelius“ su papildomu poroloniniu ar medžiaginiu pirminiu filtru (tokius gamina tik K&N, bet ne visiems modeliams, bet juos galima pritaikyti kitų gamintojų „tinkleliams“). Trečia, kuo didesnis vidinis filtro tūris, bei jo diametras ties įsiurbimo vamzdžiu, tuo geriau.

Ir kuo daugiau kantrybės aptarnaujant šiuos, pakankamai kaprizingus „devaisus“!

Autorius: Stinger
Žurnalas “Moto Reviu“ (2005 Nr. 06)
Išvertė: Tediss