Kelionės » Mindaugo ir Ievos kelionė aplink Lietuvą per 5 dienas

Kelionė aplink Lietuva buvo planuojama kokį mėnesį, laisvu nuo studijų metu. Planavom Lietuvą apvažiuoti visą, pabuvoti Dzūkijoje, Aukštaitijoje, Suvalkijoje, Žemaitijoje. Kelionė buvo planuojama penkioms dienoms. Važiavom dviese, vienu motociklu, 1981 m. Honda CBX 650. Tai pakankamai ekonomiškas motociklas. Pakrautas šimtui kilometrų sudegina netoli 4,5 l. Vidutinis greitis apie 90 km/h. Žinoma greitis priklauso nuo gamtovaizdžio, klimato sąlygų ir nuovargio lygio. Didžiausias greitis visos keliones metu buvo gal koks 130 km/h. Paskaičiavom, kad degalams reikės apie 250 Lt ir maistui apie 150 Lt. Žinoma, plius nenumatytos išlaidos.

 
Taigi saulėtą rytą susikrovėm daiktus ant savo tarškančio, barškančio žirgelio ir nuo Radviliškio patraukėm link Šiaulių. Kelias pakankamai gerai žinomas, tad ir greitis nemažas. Kur stovi policininkai daugiau mažiau žinau, o ir Lietuvos vairuotojai labai draugiški, visuomet praneša, kada turėtum būti atidesnis. Nuo Šiaulių pasukom link Naujosios Akmenės. Kurą stengdavomės pilti kaimų degalinėse, nes ten kuras keliais centais pigesnis. Žinoma, apie kokybę nekalbu, bet kiek pylėm „žirgelis“ viską suvartojo ir nesiskundė. Paskui nuo Naujosios Akmenės patraukėm link Mažeikių pro Akmenę. Važiavom tokiu metu, kai žmonės dirbo laukuose, tad pakelta ranka jiems praskaidrindavo sunkų darbą. Pakeliui sustojom prie Dovydžių ąžuolo. Jokios papildomos informacijos neradom, tik iš pastatų griuvėsių gali spręsti, kad čia būta dvaro.

Pirmomis kelionės dienomis maitinomės iš namų suruoštu maistu...

Pasistiprinę judėjom link Mažeikių, bet pakeliui sugalvojom išsukti iš kelio. Žvirkėliu bandėm pasiekti kamanų (gerai nepamenu) rezervatą, tačiau nelabai radom kelią, o gal ten išvis turistų nelaukia. Tad važiavom kol privažiavom, vietinių gausiai lankomą Meižių ežerą.

Nenorėjome vietinių gyventojų „gazdinti“, tad ilgėliau neužtrukome. Patraukėme pajūrio link. Vargais negalais radome asfaltuotą kelią ir pajudėjome link Skuodo. Pakeliui nuolat dairėmės nuorodų į lankytinas vietas. Vieną dar tokią radom. Pavadinimo nebepamenu, bet tikrai romantiška vietelė. Reikėjo net luktelti kol galėsime pasigrožėti iš po žemių trykštančiomis vandens srovėmis. Mat vestuvininkai linksminosi...

Nuo Skuodo patraukėm link pajūrio. Diena ėjo į pabaiga, tad dairėmės pakeliui stovyklavietės, kur galėtumėm pailsėti ir pernakvoti. Siekdami kuo greičiau pasiekti Šventosios kurortą trumpinom kelią, vietiniais kaimo keliais. Tai kai trumpinom ir prisitrumpinom – pasiklydom. Baisu, kad kokiu miško keliuku nekirstum Lietuvos-Latvijos sienos, paskui tik problemų ir nenumatytų išlaidų turėsi. Tad prigrožėję gamta, dulkėtais keleliais pasukome atgal iki gero kelio. Privažiavę Palangą susiradom rodos vieną iš paprastesnių stovyklaviečių. Pastebėję motociklus vokiečių numeriais nusprendėm patapti kaimynais. Nusikrovėm visą mantą nuo motociklo ir už kelių akimirkų prisistatė mergina, reikalaujanti 25 Lt mokesčio už palapinės vietą ir du žmogeliukus. Kadangi buvom jau pavargę, iš savo biudžeto tuos pinigėlius nurašėm į nenumatytų išlaidų sąrašą. Jei būtų buvę kokie ženklai, įspėjantys apie mokestį, tikrai nebūtumėm apsistoję toje stovyklavietėje. Bet laimei vokiečių poros ir Jurbarko stovyklautojų draugija visa tai kompensavo su kaupu. Tad tokie pirmos dienos nuotykiai

Antros dienos ryta nusprendėm nuvažiuoti iki jūros. Iki jūros privažiavom pro Mončiškes. Po kairę pusę buvo raudonų plytų pastatas, rodos, vaikų stovykla. Pajūryje radom sodybą su žaliu nameliu ir joje, senyvo amžiaus šeimininko paprašėm palikti motociklą. Mūsų laimei, jis sutiko ir savo turtą palikę gerojo žmogaus žinioje išėjome į paplūdimį padeginti pilvų. Pasivartę saulės atokaitoje kokias pora valandėlių grįžome į sodybą. Su sodybos šeimininku aptarę politinę bei ekonominę Lietuvos padėtį draugiškai ir su šiltais prisiminimais išsiskyrėm. Toliau sprendėm kur judėti, link Ventės rago ar keltis i Nidą. Paskaičiavom, pasvarstėm ir nusprendėm keltis keltu į Nidą, nes Juodkrantėje turėjome galimybė dykai pavalgyti. Tad sumokėję 16 Lt labai operatyviai atsidūrėm ugnies nualintame, juodų stagarų miške.

„Pasigrožėję“ gamtos, o gal žmogaus gabumais, be sustojimų pakankamai greitai judėjom link Juodkrantės. Kontrolės poste (nežinau kaip pavadinti) susimokėjome taršos mokestį, mano atveju, greičiau, reikėjo mokėti triukšmo mokestį. Taršos mokestis, jei gerai pamenu, kainavo 7 Lt. Nuo čia priekyje mūsų važiavo pakankamai greitas vairuotojas, tad stengiausi neatsilikti. Viskas buvo puiku, kol pusiaukelėje nepradėjo byrėti motociklo apdailos detalės. Teko sustoti, apsisukti, susirinkti išbarstytas detales ir laimei žioplų vairuotojų vos nesuvažinėtas. Nežinau, ar iš žioplumo ar iš mandrumo nepastebi mano rodomų gestų, kad apvažiuotu mano pamestas detales. O gal aš blogai rankomis mosavau? Na bet viskas gerai, susirinkau detales, prisitaisiau ir tęsėm kelionę pas mylimus žmones. Nuvažiavę pavalgėm, aplankėm Saulės laikrodį, tiek kad audros apgriautas. Grįžinėdami į Klaipėdą užsukom į kormoranų koloniją.

Žinoma, nepravažiavome ir „Raganų kalno“.

Grįžimas keltu šiek tiek užtruko ir truko ilgiau. Na, bent mums taip atrodė. Klaipėdoje pasipildę maisto ir kuro atsargas, pro Priekulę patraukėm link Ventės rago. Ventės rage aplankę kelias stovyklavietes suvokėm, kad be 50 Lt nelabai su palapine ir pernakvosi žmogus. Tad nusprendėm nakvoti keli žingsniai nuo Kuršių marių, netoli paukščių žiedavimo centro.


Pasistatėm palapinę, pavakarieniavom ir sugulėm miegoti. Po šios nakties pradėjom jausti nuovargį. Ryte pažadino pro šalį važinėjantys automobiliai, tikriausiai žiedavimo centro darbuotojai į darbą suvažiavo. Ryte iš vietinio žmogaus sužinojome, kad nakvynei buvom pasirinkę nesaugią vietą, nes vietinis jaunimėlis mėgsta čia biotualetus laužyti ar tiesiog sumesti ant medžių. Tačiau mums naktis praėjo ramiai.

Iš švyturio darytoje nuotraukoje kairėje kelio pusėje stovi rausvai apsirengęs žmogeliukas, štai ten buvo mūsų nakvynės vieta.

Išsimaudę žydinčiose, labai šiltose ir negiliose Kuršių mariose judėjome link Šilutės.
Šilutės keliai pasižymi neplačiais, medžiais apsodintais keliais. Vietomis kanalų ir tiltelių gausa primena Olandija. Tikrai Lietuvoje neįprastai unikalus ir savotiškai gražus kraštas. Pakeliui radome lankytiną vietą. Kelias retai važinėjamas, smėlėtas, pušų apsuptyje. Didelis karštis, mažas greitis oru aušinamam varikliui ne pačios palankiausios sąlygos. Tad teko gesinti varikli ir pasimėgauti tyru oru ir svaiginančia tyla.


Atvėsę nusprendėm nebeieškoti tos lankomos vietos, o grįžti į gerą kelią ir radus kokią dailesnę kavinukę pavalgyti. Kaip tarėm taip ir padarėm, už Šilutės keliasdešimt kilometrų, miško glėbyje įsitaisęs didelis maitinimo kompleksas, o ir kainos priimtinos. Pasigrožėję dailiai apsodintais darželiais, skaniai papietavę, judėjome link Jurbarko. Ten planavom pagirdyti žirgą ir apsirūpinti vakariene bei rytdienos pusryčiais. Nuo Jurbarko Judėjome link Kazlų rūdos ir ten tikėjomės rasti nakvynę, tačiau niekur nepastebėjome jokių kelio ženklų ar kitokių nuorodų į stovyklavietes. Devintą valandą, vakaro iš Kazlų rudos nusprendėm pasiekti Žuvinto rezervatą, o blogiausiu atveju palėkti iki Simno, nes žemėlapyje šis miestelis gausiai apsuptas ežerų. Marijampolėje taksistas padėjo atsipaistyti ir nurodė trumpiausią kelią, ačiū jam. Nuo Marijampolės išdegę akis lėkėme iki rezervato, o tuomet pradėjom dairytis stovyklavietės. Dėje, pasiklausus vietinio žmogaus, jis negalėjo nurodyti jokios stovyklavietės, aplinkui tik pelkynai ir viskas. Tuomet supratom, kad padarėm klaidą, reikėjo mums važiuoti link Kudirkos Naumiesčio. Tuomet pasinaudojom atsarginiu planu ir labai greitai pasiekėm Simną. Į miestelį įvažiavom apie 12 val. vakaro. Sutemę, vietos nepažįstamos, buvom nuklydę laukų keliukais, bet tinkamos vietos neradom. Tuomet nusprendėm pasiteirauti vietinio jaunimo, miestelio centre naktinėjančio ir gurkšnojančio alutį. Kaip nekeistą, automobiliu palydėjo iki stovyklavietės. Naktį nieko nematėm, tačiau ryte apstulbom, didelis, labai skaidraus vandens ežeras. Ačiū Simno chebrai!

Ketvirtos dienos rytą išsimaudėm, atsigavom ir patraukėm link Rambyno kalno. Manau, kad daugelis ten esate buvę ir žinote kokio įstabaus grožio draustinis. Tikrai rekomenduoju važiuoti panemune, nors kelias ir ne pats geriausias bet įspūdžių ir grožio per akis. Kai praplaukė kateris, supratau, kur pasieniečiai deda tokias dideles, jiems skiriamas, lėšas.

Nors ir panemune važiuodami labai apdulkėjom, „apsigargaliavo“ galinis amortizatorius, pamatyti vaizdai įstrigo visam gyvenimui.


Atsidžiaugę ir šiek tiek jau pavargę, patraukėme link Alytaus, nuo Alytaus pro Trakus, į Vilnių. Vilniuje pasidžiaugėm transporto spūstimis ir „tyru“ oru. Nuo sostinės važiavom į Pabradę, o nuo ten link Molėtų. Nakvynės vieta buvo numatyta Palūšėje. Pakeliui aplankėm partizanų bunkerius, kurie buvo išsprogdinti.

Pasiskaitinėjom informacinius stendus ir sužinojom daug įdomių dalykų apie to meto gyvenimą bei žmones. Kaip ir buvo planuota pasiekėm Palūšę. Nakvojom prie ežero, ten jų tokia daugybė, kad nebepamenu prie kokio tiksliai.

Penktąją dieną judėjom pro Zarasus, Rokiškį į Biržus. Pakeliui aplankėm Stelmužės ąžuolą, vergų bokštą ir seniausią Lietuvoje medinę bažnyčią. Viskas viename kaime.


Rokiškyje pakelės kavinėje papietavom ir popiet pasiekėm Biržus. Biržuose aplankėm Karvės olą.

Nuo Biržų važiavome į Panevėžį. Važiavome pro „žaliąją“. Tai būtų nuo Biržų link Vabalninko ir tuomet link Panevėžio. Pakeliui užsukom į žydų žudynių vietą. Pasirodo masinėje kapavietėje sušaudyti 4500 žmonių iš jų 1500 žydai, kiti aplinkinių miesteliu „nusikaltę“ tautiečiai (skaičių tiksliai nepamenu).
Pasiekę Panevėžį patraukėm namų link. Namus pasiekėm saulei dar nenusileidus...

Tikiuosi patiko, gal radot naujų idėjų, o gal iš savo patirties galite kažką rekomenduoti, pasiūlyti. Kaip ir visuomet, pirmas blynas šiek tiek prisvilęs.
Tačiau kitos kelionės bus kruopščiau planuojamos...
AČIŪ visiem žmonėms padėjusiems mums, pastebėjusius ir pasveikinusius rankos mostu ar kaip kitaip išreiškusius savo susižavėjimą. Sėmkės!

Mindaugas Garuckas ir Ieva Maraškaitė