Motociklizmas » Enduro - tiesiausias kelias į tikslą

„Purvas ir dulkės visus mus sulygina“. Tokiais žodžiais galima apibūdinti „enduro“ filosofiją. Vieni motociklininkai „skraido“ tokiais greičiais, kad paskui juos nebespėja nei sveikas protas, nei savisaugos instinktai. Kiti stengiasi aplinkinių dėmesį patraukti chromo ir triukšmo gausa.

 
Gamtos vaikai

Tačiau „enduro“ vyrukai nesivaiko įvaizdžio ir motociklizmo žavesį suranda važiuodami ten, kur kitas bijotų pėsčias eiti, skindami sau kelią per, regis, neišvažiuojamus miškus ir ištiesdami pagalbos ranką likimo broliams, nepriklausomai nuo jų socialinės padėties ar vairuojamo motociklo. Tai ir yra „enduro“.
„Enduro“ judėjimo Lietuvoje pradžios tikrai negalima tapatinti su pirmųjų japoniškų motociklų pasirodymu šalyje. Nors šis stilius pasaulyje plisti pradėjo dar 7-ajame dešimtmetyje, Lietuvoje jis ilgai nerado sau vietos, nes pirkėjai, išsivadavus iš sovietų priespaudos, rinkdamiesi savo pirmą „užsienietišką“ motociklą pirmiausia atsižvelgdavo į estetinį aspektą, palikdami praktiškumą ir patogumą nuošalėje. Todėl Lietuvoje ilgai dominavo sportinių ir kelioninių motociklų stiliai, ir tik retas drįsdavo persėsti ant neišvaizdaus, purvais apdrabstyto ir „žiogu“ ar „žaginiu“ pravardžiuojamo „enduro“.

Linas Ramanauskas, įsigijęs „Yamaha XT600“ motociklą, ilgai ieškojo bendraminčių savaitgalio pasivažinėjimams po miškus ar karjerus, tačiau tuo metu Vilniaus ribose panašių idėjų „vežamus“ asmenis buvo galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais. Visgi pasitelkę savo charizmatišką būdą ir neeilinį gebėjimą bendrauti bei sudominti, „enduro“ idėją šios srities senbuviai pradėjo skleisti ir už savo miesto ribų. Galiausiai judėjimas Lietuvos mastu pradėjo plisti nebe aritmetine, o geometrine progresija. 2003 metų pavasarį buvo nutarta įsteigti „Enduro“ klubą. Nuo pat pradžių buvęs didžiausias šios srities aktyvistas ir traukos centras Linas tapo ir klubo prezidentu.

Išsiskaidymas

„Enduro“ nėra vienodos konstrukcijos ir paskirties motociklai, todėl jau pirmaisiais klubo gyvavimo metais neišvengiamai pradėjo skirtis ir narių, kurių amžius svyravo nuo 14 iki 60 metų, interesai. Vyresnieji buvo labiau linkę prie ilgiems atstumams asfaltu ir nesudėtingiems pasivažinėjimams bekele skirtų sunkiųjų kelioninių „enduro“, tokių kaip „Honda Africa Twin“, „Yamaha Super Tenere“, bei „parketiniais“ visureigiais ant dviejų ratų pravardžiuojamų „Honda Varadero“ ar „Aprilia Capanord“. Klasikinė sėdėsena, ilga amortizatorių eiga, minkšta pakaba ir galimybė vežtis gausybę bagažo suviliojo ne vieną motociklininką. Tuo tarpu jaunesnieji savo stichiją surado atsisėdę ant vadinamų „kietų enduro“ („hard enduro“) – tai lengvi, galingi ir manevringi krosinės prigimties motociklai, kuriais be vargo galima nuvažiuoti nuo kelio ir nardyti po 1,5 m gylio melioracijos griovius. Dažniausiai tai būdavo KTM EXC 525, „Husaberg FE501“, „Husqvarna TE510“ ir panašaus „sudėjimo“ modeliai. Tuo tarpu populiarumu ir universalumu niekas neprilygo „minkštiesiems enduro“ („soft enduro“) – jų savininkai galėdavo mėgautis tiek bekelės teikiamais malonumais, tiek įveikti ilgesnius atstumus nebijodami pervargimo ar motociklo „drožimo“. Lietuviai, vadovaudamiesi užsienio „enduristų“ praktika, kaipmat įvertino „Honda Transalp“, „Kawasaki KLR“, „Aprilia Pegaso“ ar „Yamaha XT“ teikiamas privilegijas, o šios klasės modeliai dar iki šiol yra dominuojantys mūsų šalies bekelės motociklų rinkoje.

Nesibaigiantis sezonas

Dauguma motociklininkų po sezono uždarymo ilgam žiemos miegui „užkonservuoja“ motociklus garaže, o „enduro“ sezonas niekada nesibaigia. Simboliniai atidarymai ir uždarymai – tai tik dar viena proga visiems kartu susivažiuoti. Prieš kiekvieną savaitgalio išvažiavimą aptarę maršrutą ir išvykos aplinkybes Enduroclub.lt puslapyje ar tiesiog susirašę žinutėmis, klubo nariai besileidžiančios saulės spindulius pasitinka pro kylančias kelio dulkes. Aukštaitijos, Dzūkijos nacionalinių parkų miškai, romantiškos išvykos iki pajūrio su antrąja puse, sielą gaivinantis lietus ir bendražygio šypsena kelyje – kas pasakys, kad jie ne romantikai? Ir visiškai nesvarbu, ką žmogus vairuoja ar iš ko pragyvena – purvas ir dulkės visus sulygina. O tada, kai nei dulkių, nei saulės nebelieka ir viską uždengia storas sniego sluoksnis, „apavę“ motociklus žieminėmis padangomis, jie ir toliau sėkmingai bando savo ir technikos galimybes.

Kelionė „Aplink Lietuvą“

Idėja apvažiuoti Lietuvą vien pasienio ruožais kilo klubo prezidentui Linui. Dar 2004 metais įvyko pirmoji tokia kelionė, kurioje dalyvavo 6 motociklai (nors finišą pasiekė tik 4). Tuo metu kasdien tekdavo įveikti po 700–800 km per dieną, todėl anksti ryte atsikėlę motociklininkai kitą nakvynės vietą pasiekdavo ne anksčiau kaip vidurnaktį. 3 dienas trukusi išvyka pakankamai išvargino jos dalyvius, todėl kitąmet kelionės laikas buvo gerokai pailgintas. O ir dalyvių padaugėjo – šį kartą „turistiniame žygyje“, kuriame ne tiek svarbu technikos, kiek fizinės vairuotojo galimybės, dalyvavo jau 9 motociklai. Dar po metų – jau 14.

2006 metais savo ištvermę bandę vyrai dabar su šypsena prisimena kelyje patirtus vargus: „Važiuoti kelionės aplink Lietuvą metu teko viskuo: asfaltu, balomis, netgi ežerais ir melioracijos grioviais. Per kai kuriuos ruožus netgi tekdavo kviestis kolegas į pagalbą – motociklai, tokie kaip „Africa Twin“, būdavo tiesiog per sunkūs, kad įveiktų gilesnį upelį ar klampų smėlyną“. Čia ir išryškėdavo, ko verta yra „teisinga“ ir draugiška kompanija. Juoba kad tik kelionės kompanionai buvo vienintelė tikra techninė pagalba kelyje. 2006 metų ralyje dalyvavęs Janas, svečias iš Norvegijos, tvirtino: „This was the best holiday I ever had“ („Tai buvo pačios geriausios mano gyvenime atostogos“). Galbūt norvegas taip sakė todėl, kad buvo pakankamai „apšilęs“ po lietuviškos naminukės degustavimo... O galbūt tas 30º C siekiantis karštis, ratus į žemę gramzdinanti košė, musių liekanomis aplipęs šalmas, ant kūno išdžiūvęs prakaitas ir visą dieną kankinantis troškulys, vėlų vakarą šaltu biržiečių alumi nuplautas, užsieniečiui atrodė tarsi egzotika? Kad ir kaip ten būtų, ir lietuviai į namus parsivežė ne ką mažiau įspūdžių.

„Enduro“ mokykla

Pasirengti kelionei aplink Lietuvą negana vien nusiteikimo ir pasitikėjimo savo jėgomis – reikia jas ir pademonstruoti. Visi galimi pretendentai į jau tradicija tapusią kelionę nuodugniai „filtruojami“: iš dalyvių paraiškų nustatoma, koks jų vairavimo stažas, kiek kilometrų įveikę, kaip sugebą valdyti motociklą ir ar jie morališkai pasirengę kelionei. Jei vis dėlto susigundėte tokiai ekstremaliai išvykai, rekomenduojama išeiti ir „enduro“ mokyklą – ji ne tik suteiks daugiau šansų patekti tarp kelionės dalyvių, bet ir išugdys praktinių vairavimo įgūdžių. Juo labiau kad jus mokys pats Dinas Pozniakas – daugkartinis Lietuvos motokroso čempionas. 2005 metais mokykla sulaukė netikėtai didelio populiarumo, todėl vyksta 2 kartus per metus: pavasarį ir rudenį. Prieš pat mokyklą nustatę kiekvieno dalyvio pasirengimo lygį, organizatoriai juos suskirsto į 3 grupes: visiškai nemokančius važiuoti, vidutiniokus ir profesionalus (mėgėjus sportininkus). Paprasčiausia, kaip teigė klubo atstovai, yra su dar „žaliais“: „Tai, kad jie nemoka važiuoti, dar nieko nereiškia. Mes 2 merginas per 2 dienas išmokėme taip važiuoti, kad jos net pralenkė daugumą vaikinų. Tol, kol neturi jokių įgūdžių, lengva juos įgyti. Sunkiau yra su tais, kurie įsivaizduoja, kad kažką jau moka, nors viską daro netinkamai. Tada persilaužti ir vadovautis iki tol negirdėtais patarimais – labai sunku“.

2 valandų pragaras

Arba, perfrazavus – „enduro“ krosas. Tiems, kurie jaučia, kad pasiekė savo ir technikos galimybių ribas, neverta nusiminti – yra viena sritis, kur, rodos, meistriškumo niekada nebus per daug... Nors iš pavadinimo ir galima kelti asociacijas su motokrosu, iš esmės tai yra 2 skirtingos sporto šakos. „Po 2 valandų nepertraukiamo važiavimo vos vieną kartą papildžius degalų savaitgalinės išvykos į mišką atrodo tarsi pasivažinėjimas asfaltu“, – teigė Marius Ramanauskas, varžybų skonį išbandęs vaikinas. 7 km ir ilgesnėje trasoje apstu tramplinų, tačiau jų reikia vengti, nes kiekvienas nereikalingas manevras atima didelę dalį jėgų. Kiekviena klaida – tai tarsi dar vienas papildomas ratas. Ištvėrus tokį „2 valandų pragarą“ galima be eilės užsirašyti į kelionę „Aplink Lietuvą“ – tik ar nepabos nuolat visus lenkti?

100 litų

Ko verti yra 100 litų? Statistinis Lietuvos gyventojas tokią sumą uždirba per 12 darbo valandų. Vienas vakaras bare – ir jų nebėra. „Enduro“ klubo senbuvis Tomas Paura rado veiksmingesnį būdą, kaip tuos pinigus panaudoti. Rudeniop, kai į vaikų namus grįžta vasarą pas globėjus praleidę vaikai, „žiogų“ kolona atvyko pas juos su dovanomis ir pramogomis. Pirmą kartą 2006 metų rudenį Antazavės vaikų globos namuose vykęs renginys tapo tikra švente tiek jauniesiems globotiniams, tiek „enduristams“: vaikai iš motociklininkų gavo išsvajotų dovanų, buvo vežiojami motociklais, o galiausiai buvo surengtas ir gražiausio motociklo piešinio konkursas. „Enduro“ klubo nariai vaikus linksmino ir patys pramogavo priekiniais ratais ridendami statines, bendraudami su vaikais ir džiaugdamiesi, kad šis jų iš pažiūros ekstremalus pomėgis kai ką priverčia išspausti laimės ašarą.

Žvilgsnis į ateitį

Kas yra „enduro“? Klubo nariai nedvejodami atsakė: „Tai ryšys su gamta, buvimas savimi ir esamos akimirkos jutimas. Tai jaunatviškas šėlsmas širdyje, ekstremalūs polėkiai ir truputis romantikos. Tai bendražygio šypsena ir ištiesta pagalbos ranka. Tai grūdinantis vėjas, mintis praskaidrinantis greičio pojūtis, sielą gaivinantis lietus. Tai išsiskyrimas, ilgesys, ir džiaugsmas vėl susiburiant...“ Per ketvertą metų nuo 4 iki 300 aktyvių dalyvių išaugusios „enduristų“ gretos žada šviesią ateitį. Anksčiau buvę visų engiama retenybė, dabar bekelės motociklai pamažu pereina į importuojamų motociklų lyderių gretas. Jeigu kada sugalvosite, kad miesto gatvių raižymas sportiniu motociklu – ne jums, bekelė visada laukia jūsų! O jei dar neapsisprendėte, koks „enduro“ stilius jums priimtinas – nedvejodami apsilankykite www.enduroclub.lt forume – čia visada gausite atsakymą.

Šaltinis:


Autorius:
Mindaugas Šimėnas