Kelionės » Kai tikslas – labai toli, išlieka ištvermingiausi...

| 2007-08-28 | 7 koment.
Viena diena, skirta nuo Vilniaus nusigauti iki Klaipėdos. Daugiau nei reikia, jei važiuojame magistrale. Bet ar tos dienos pakanka, kai maršrutas driekiasi pelkėmis, miškais ir žvyrkeliais?


 

Niekada nerimstantis ir bene didžiausią aktyvumą šiais metais demonstruojantis Lietuvos „Enduro“ klubas šių metų gegužės 19–20 dienomis dar kartą subūrė pusšimtį bekelės motociklų entuziastų. Kupini ryžto dalyviai kaip visada negailėjo nei technikos, nei savęs – ištvermės ralis tapo dar vienu rimtu išbandymu. Tiek psichologinės, tiek fizinės stiprybės pareikalavęs kelionės maršrutas driekėsi ten, kur sunkiai privažiuoja net visureigiai. Kaip pasakojo Paulius Albertavičius, pagrindinis šio ralio organizatorius, idėja kilo būtent iš visureigių varžybų: „Mūsų klubo nariai dažnai dalyvaudavo automobilių raliuose bei visureigiams organizuotose bekelės varžybose. Tačiau abejose trūko didesnio dėmesio motociklininkams: jiems nebuvo pritaikytos kelio knygos, trasų sudėtingumas ne visada buvo pakankamai aukštas, o visa organizacija buvo skirta automobiliams, – pasakojo motociklų entuziastas. – Atėjo laikas imtis darbo ir mums. Lietuvoje „enduro“ kryptis populiarėja geometrine progresija, taigi ėmėmės ieškoti būdų, kaip patenkinti įspūdžių ištroškusią minią“. Anot Pauliaus, neišdildomus įspūdžius garantavo įspūdingi mūsų krašto vaizdai, organizatorių parengti sunkūs kelio ruožai bei kliūtys. Dėl to ralio šūkis ir buvo „Kai tikslas labai toli, išlieka ištvermingiausi“.

Trasas teko supaprastinti
Nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro „enduristai“ turėjo įveikti daugiau nei 450 km ilgio išbandymų ruožą. Dar tik bandant maršrutą Grigiškės – Aukštadvaris – Prienai – Jurbarkas – Šilutė – Klaipėda, buvo stengiamasi įtraukti kuo daugiau vietovių, kur bekelei skirti motociklai galėtų atskleisti visas savo galimybes. Tai – smėlynai, purvynai, pelkės ir brastos. Tačiau sudėtingiausius ruožus vis dėlto teko išbraukti iš sąrašo dėl per didelės rizikos. O ir važiavimo per kaimiečių kiemus teko atsisakyti: kelių pravažiavusių motociklų vietiniai gyventojai gal ir nepagaus, bet kitų su šakėmis tikrai lauks.
Ralyje labai svarbu išvengti bendrojo naudojimo kelių, todėl 99 % ralio maršruto driekėsi per miškus, pievas, vietinės reikšmes keliukus, o kartais – ir visiška bekele. Dujotiekininkų bei elektrikų visureigių paliktos provėžos šiam raliui buvo tarsi dovana.

Į finišą – su punktų nuotraukomis
Stengdamiesi visapusiškai padėti varžybų dalyviams, organizatoriai jų GPS imtuvuose įdiegdavo visą maršrutą bei sudėliodavo jame žymos punktus. Tiems, kurie neturėjo imtuvo, buvo galimybė išsinuomoti specialiai motociklininkams pritaikytas navigacijos sistemas. Pats maršrutas buvo labiau rekomendacinis nei privalomas. „Kas kur nori, tas ten važiuoja“, – išgirdau iš vieno motociklininko lūpų. Iš tiesų svarbu buvo ne laikytis imtuve nurodyto maršruto, o surasti kiekvieną atskaitos tašką. Pastarieji dažais buvo pažymėti ant medžių, stulpų, kelmų ir netgi smėlio! Kiekvienas fotoaparatu neužfiksuotas punktas reiškė 20 min. baudą prie bendro komandos važiavimo laiko. O tie, kurie surinko visus 25 taškus, buvo gerokai atlaisvinti nuo „minučių naštos“. Taip organizatoriai atsidėkojo už kantrybę ir užsispyrimą.
Rimtos ir nelabai rimtos kliūtys

Ankstus šeštadienio rytas, kaip jau įprasta „enduristams“, tapo rutina. 47 motociklininkai, sudarę 19 komandų, Grigiškėse išsirikiavo prie starto linijos. Į „Soft Enduro“, „Hard Enduro“ ir keturračių motociklų klases suskirstyti dalyviai turėjo valandėlę paskutiniam technikos sustygavimui, patarimų dalybai bei konkurentų aptarimui. Startas duotas! Be rimtesnių incidentų ralis truko vos pusę valandos. Tada bėda ištiko pirmąjį motociklininką – sugedo jo plieninis pelkių žirgas. Bėda, kaip žinoma, po vieną nevaikšto, tad tuojau sugedo ir dar vieno ralio dalyvio motociklas. „Nieko rimto“, – taip buvo pranešta organizatoriams, ir varžybos tęsėsi toliau. Kas kiek laiko „pagalbos komanda“ vis gaudavo keistų ir stebinančių pranešimų apie gedimus, kol, perkopus į antrą dienos pusę, buvo gauta žinia, jog dėl rimto variklio gedimo ralio tęsti nebegali vienas pirmaujančių dalyvių. Belieka tik spėlioti, ar tai atsitiko dėl ne itin kruopštaus technikos paruošimo, ar dėl per dažno proceso „gazas-dugnas“ kartojimo... Likus maždaug trečdaliui kelio, dėl įvairių priežasčių pasitraukdavo tai viena, tai kita komanda. Ir tik praėjus 9 valandoms po starto pirmoji finišo tiesiąją kirto „Hard Enduro“ motociklų komanda iš Kėdainių. Jie pademonstravo geriausią ralio įveikimo rezultatą.

Prakaitą liejusių dalyvių įspūdžiai


Vytautas Pučinskas, Klaipėda. „Honda Africa Twin“

„Šiuo raliu domėtis pradėjau nuo tada, kai tik sužinojau, jog tokia mintis rezgasi Pauliaus galvoje. Esu dėkingas likimui, kad galėjau ne tik dalyvauti ralyje, bet ir pasisukioti organizatorių „virtuvėje“ bei įdėti keletą prieskonių į Pauliaus verdamą „košę“. Norint dalyvauti, reikėjo suburti pajėgią komandą, o kad būtų prasmė, net neabejojau, jog komandą turėtų sudaryti tik klaipėdiečiai. Tiesą sakant, komanda jau buvo. Su jos likusiais nariais – Kęstu ir Sauliumi važinėju pakankamai senai, ir kartu esame įveikę ne vieną pelkę, ne kartą pririję žvyrkelio dulkių ir po viso to išlenkę ne vieną bokalą „Švyturio“.
Vos tik nusprendę „raliuoti“, pradėjome ruoštis ir dar kartą pamatėme, kad esame tikra komanda. Kartu ruošėme ne tik techniką ir amuniciją, bet ir maistą (už tai esame dėkingi Kęsto žmonai). Pasiruošti tiek morališkai, tiek techniškai ir numatyti visas įmanomas situacijas pavyko labai sėkmingai – nesustabdė mūsų nei pradurtą padangos kamera, nei pelkėje paskendę motociklai, nei troškulys. Neslėpsim, kad tikslas buvo ne tik sudalyvauti, bet ir užimti kuo aukštesnę vietą. Bet ne dėl prizų... Tai buvo savęs išbandymas. Tikslas dabar jau pasiektas, o rezultatas tenkina. Kaip ir visi dalyviai, taip ir mes, Klaipėdos bernai, esame dėkingi Pauliui ir visiems tiems, kurie aukojo savo laisvalaikį renginio sėkmei“.


Antanas Petrauskas, Kaunas. „Yamaha YZ426F“
„Važiavau lengvu motociklu, tad, priešingai nei dauguma „sunkiasvorių“, mėgavausi sudėtingomis kliūtimis. Labiausiai laukiau šlapių ruožų – šlapias gruntas visada pateikia netikėtumų. Miške kaip tik buvo pažymėtas vienas taškas, o jį pasiekus atsivėrė vaizdas į didžiulės miško technikos paliktas provėžas, sklidinas drumsto vandens. Kaip tik ten sutikome kitą grupelę, kuri su sunkiaisiais motociklais bandė prasiskinti kelią per šalia balos augančius tankius krūmokšnius. Sunkiai jiems sekėsi... Aš, kupinas nekantrumo, nusprendžiau rizikuoti ir, išsirinkęs patrauklesnį kraštą, pajudėjau. Vos tik įmerkiau abu motociklo ratus, supratau nepelnytai nuvertinęs šią purvo vonią – motociklas nėrė iki pat oro paėmimo angos, esančios iškart po motociklo sėdyne. Daugiau nei pusiau apsemto motociklo ratas pradėjo buksuoti dumble. Beliko tikėtis, kad po ratais nepaklius akmenys ar rąstai – tuomet ne tik maudynės, bet ir purvo kaukė butų buvusi garantuota. Negailėdamas suktelėjau akceleratoriaus rankeną ir bandžiau balansuoti savo svoriu. Tuo metu priekinis ratas, „pagavęs“ povandeninę provėžą, nukreipė mane skersai klampynės ir su nemenka vandens banga ir iš po galinio rato kylančiu purvo fontanu sėkmingai iškopiau į kitą krantą. Šį kartą – tikrai sėkmingai. Vanduo pasiekė tik specialią „enduro“ avalynę!
"Ne ką mažiau atmintyje man įstrigo ir dar vienas malonus prisiminimas. Įvažiavęs į mišką, prieš akis pamačiau bene kilometro ilgio proskyną. Bundanti po pavasario gamta šioje drėgnoje vietovėje nepagailėjo sodriai žalios spalvos medžių lapams bei minkštai žolei. Saulės nutviekstose juodo dirvožemio nedidelėse provėžose matėsi telkšančios balos. Puiki vieta pasitikrinti reakciją lekiant dideliu greičiu! Stengiausi išvengti provėžų, vis grasinančių nuversti mane nuo motociklo, ir neišsigąsti staiga ant kelio atsiradusių kliūčių. Taip skriedamas pasivijau keletą lėtesnių vairuotojų ir akimirksniu juos aplenkiau. Rodos, kad važiavau taip greitai, kaip tik leido mano sugebėjimai bei savisaugos instinktai. Gėrėjausi trykštančiais vandens purslais, šuoliais su motociklu į orą, motociklo skleidžiamu garsu ir nuostabiomis padangomis“.
Dalius Mazaliauskas, Vilnius. „Yamaha Super Tenere“

„Varžybos, dabar jas prisiminus, buvo „superinės“, tačiau nesėkmingos mūsų komandai, pažymėtai antruoju numeriu. Nuo starto linijos nuvažiavus vos 100 m, galinio rato stipinai tiesiog įtraukė diržą, kuriuo ant galinės sėdynės buvo pririšta kuprinė. Diržas nutrūko ir nulaužė galinį sparną. Teko suteikti motociklui pirmąją pagalbą. Kol lipnia juosta tvarstėme galinį sparną ir visą „uodegą“, sugaišome apie 15 minučių. Siekiant pasivyti lyderius, reikėjo gerai „atsukti“ mūsų galingų motociklų akceleratoriaus rankenas. Prisivijome, tačiau džiaugtis galėjome ne ilgai. Nuvažiavęs apie 60–80 nuo starto, pradūriau priekinio rato kamerą. Visos viltys užimti prizinę vietą žlugo... Su Dainiumi nusprendėme, kad daug greičiau bus, jei vietoj 21 colio kameros panaudosime 19 colių. O mes net montavimo įrankių neturėjome, tad teko montuoti su pirmais pasitaikiusiais raktais. Čia susidūrėme ir su tikru lietuvišku solidarumu. Kaip tikri lietuviai, visi pro šalį pralėkė net nesustodami. Tik Edas su savo prabangiuoju BMW sustojo, pasiūlė pagalbą ir dar nufotografavo.

Nepraėjus nė valandai, vėl galėjome tęsti ralį. Lėčiausius ruožus dėl laiko stokos buvome priversti praleisti, todėl jau Prienuose pasivijome likusius dalyvius. Greičio ruožas nuo Prienų taip pat buvo nelengvas – pelkės, raistai, karjerai buvo sunkiai išvažiuojami sunkiems motociklams. Kolegai Dainiui sekėsi gerokai lengviau, nes jo motociklas buvo bene 80 kg lengvesnis. Tačiau stipriai atsilikome, todėl, praleidę dar porą punktų, pasiekėme Jurbarką. Nuo čia prasidėjo tikras greičio ruožas, bet tuo pat metu išsikrovė GPS imtuvo baterijos. Jas pakeitus, įrenginiui tarsi „galva suktis“ pradėjo. Nei mes supratom, kur esam, nei imtuvas mums galėjo tai paaiškinti. Tik atsigavęs jis pagaliau galėjo nurodyti kryptį. Įveikę 100 km vėl susidūrėme su ta pačia problema kaip ir pradžioje – padangoje nebeliko oro. Klijuojant kamerą nežinomame kaimelyje, teko atlaikyti vietinės bobutės moralų krūvą. Neva mes čia jos vieškelius ardome...

Suklijavę kamerą, „mynėm“, kiek tik galėjom. Atvažiavome laiku, nors komanda bendroje įskaitoje ir užėmė paskutinę vietą. O kiek dar komandų neatvažiavo!“

Finišą pasiekė 11 iš 19 startavusių komandų. Paskutinė pajūrio kraštus pasiekė apie 22 val. vakare. Po sunkių ir varginančių varžybų tiek finišavę, tiek ralio nebaigę dalyviai susirinko ant jūros kranto esančioje sodyboje. Vieni – pailsėti, kiti – pasidalinti įspūdžiais.

Pirmųjų vietų laimėtojai

„Soft Enduro“ klasė
Kęstutis Gurčinas, „Honda XRV 750 Africa Twin“
Saulius Ramonas, „Suzuki DR800“
Vytautas Pučinskas, „Honda XRV 750 Africa Twin“

„Hard Enduro“ klasė
Artūras Liniavas, „KTM 525 EXC“
Ričardas Rakauskas, „Yamaha 450“
Žanas Gvildis, „KTM 525 EXC“


Kitos ištvermės ralio „Aukštaitija 2007“ varžybos vyks šių metų rugsėjo 29–30 dienomis. Lietuvos „Enduro klubas“ pažada, jog šį kartą dalyviams bus pateikti dar sunkesni ir įdomesni išbandymai.
Šaltinis:


Autorius:
Mindaugas Šimėnas



Komentarai  Komentuoti gali tik prisijungę Motomanai.lt nariai.
Zilvitiz Zilvitiz
2008 Birželio 2 18:20

rudeni planuojamas enduro motociklo isigijimas :)

Murderes s Murderes s
2008 Sausio 9 12:03

Enduro - geris :)

pawliunia
2008 Sausio 4 17:32

reikes ismeginti savo enduna

fuksas
2007 Gruodžio 19 10:57

silpnos kantrybes nera ka cia veikti cia tikru vyru sportas

samukas
2007 Gruodžio 19 10:32

jega reiks kada gyvenime ir enduro isigyti (:

geRIMUKAS geRIMUKAS
2007 Rugsėjo 26 21:09

joooo.....minkstakiausiam tokiose varzybose nera ka veikti.saunuoliai visi dalyviai ir organizatoriai.

BoomBoom
2007 Rugpjūčio 29 00:35

(y)


 
P
A
T
K
P
Š
S
 
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
 
 
 
 
 


71.040.604
+22.361
VisoVakar
Nariai24.490+9
Temos4.653+2
Žinutės353.849+256
Komentarai100.193+27
Gyvadėžė678.090+799
Nuotraukos72.891+54
Video3.719+4
Motokatalogas4.174+17