Kelionės » Mano pirmoji Kelionė. Europa

Mano žinios pesimistinės, bet mano tikėjimas optimistinis. (Albert Schweitzer)

Būtent šiais žodžiais galima apibūdinti mano pirmąją kelionę motociklu. Tai buvo ir aplamai pirmoji rimtesnė kelionė mano gyvenime. Taip jau susiklostė, kad tik likimui nubloškus į užjūrio kraštą, man atsivėrė galimybės realizuoti savo, kaip keliautojo užgaidas.

Pirmosios mintys apie galimybę artėjančią vasarą kur nors ištrūkti atsirado pavasarį, viešint Tėvynėje. Bet tuo metu dar buvo daugybė neaiškumų, ir trūko pačio svarbiausio dalyko - motociklo. Tačiau per pusę metų, praleistų Anglijoje, tam tikslui jau buvo sutaupyta pusė sumos. Neramino mintys, ar nenusisuks sėkmė ir ar iš viso užteks pinigų ir ryžto bent jau iki vasaros vidurio nusipirkti motociklą. Bet lėkė dienos, savaitės, įsiviešpatavo angliška „vasara", ir pagaliau buvo įsigytas 97-jų Suzuki GS500. Pigus ir paprastas kaip "Žigulys" - darbo arkliukas. Dabar jau galima buvo mąstyti ir apie kelionę.

Dar pavasarį, diskutuojant su senu geru bičiuliu Antonu apie galimą kelionės maršrutą, buvo nuspręsta, kad jis mikroautobusu, pilnu draugų, važiuos iš Vilniaus, aš iš Birmingemo (Anglija) ir susitikę kur nors Prancūzijoje judėsim Ispanijos link. Deja, dėl tam tikrų aplinkybių ir sunkumų šitam planui nebuvo lemta išsipildyti. Ir įsibėgėjus vasarai teko skubiai spręsti ką daryti su kelionės idėja.

Kadangi jokios keliavimo patirties neturėjau, reikėjo surinkti daugybę informacijos apie tai, kaip ir kur važiuoti, ką su savimi imti ir t.t. Savaitei pasinėriau į interneto platybes. Netrukus sužinojau, kad kitas geras bičiulis Mitia su draugais mėnesiui važiuoja į Daniją, Kopenhagą,- o tai gali būti puikus galutinis kelionės taškas, tad ir pradėjau planuoti tikslesnį kelionės maršrutą.

Kelionei turėjau 16 dienų, ir jau žinojau, kad trečdalį laiko galėsiu praleisti Kopenhagoje. Ieškant internete informacijos apie hostelius, prisiminiau apie tokį gerą dalyką kaip Couchsurfing. Tai yra toks internetinis keliautojų klubas, kur žmonės suteikia vieni kitiems galimybę apasistoti pas save kelionės metu. Jau 2007 metais buvau susitikęs su keleta tokių keliautojų per draugus, ir iš jų galėjau tikėtis gerų rekomendacijų, kas labai padidintų mano galimybes per šį klubą susirasti nakvynę. Buvo išsiųsta daugybė laiškų ir gauta tuzinas neigiamų ir teigiamų atsakymų. Sudėliojus visą turimą informaciją ant žemėlapio, išryškėjo galutinis kelionės maršrutas. Tačiau tarp Couchsurfing'o ir Kopenhagos vis tiek liko kelių dienų tarpas, kurį reikėjo kažkuo užpildyti. Ir čia man Mitia parūpino vieno Amsterdamo skvoto gyventojo telefono numerį. Jam, žinoma, aš iš karto nepaskambinau pasiteirauti ar bus galimybė pas juos apsistoti... bet apie tai vėliau.

Valio! Maršrutas aiškus. Dabar galima pasirūpinti kitais dalykais.

Ką su savimi reikia imti į kelionę, aš nežinojau. Galėjau tik numanyti. Bet paskaičius kitų keliautojų pasakojimus, parengiau ilgą sąrašą dalykų, kuriuos derėtų pasiimti, ir iš jo išbraukiau viską, ko sau negalėjau leisti ir be ko galėjau apsieiti. Neleidau sau tokios prabangos kaip GPS, bet įsigijau gerą žemėlapį.

Prieš dvi savaites iki išvykimo Grantham‘e (Anglija) susitikau su Lietuvos motomanais (-ėm), kurie man linkėjo sėkmės ir ragino pasikeisti padangas. Pakeičiau tik priekinę, galinei neužteko ryžto. Tačiau nusipirkau padangos reanimatoriaus balionėlį.

Nenumaldomai artėjo lemtinga diena. O orų prognozė nežadėjo nieko gero.

Rugpjūčio antrosios rytas išaušo išskirtinai šlykštus. Kol kroviau mantą, lietus vis stiprėjo ir stiprėjo. Galvodamas apie tai, kad per lietų dar neteko važiuoti ilgiau nei kelis kilometrus (o iki Briuselio - pirmosios dienos tikslo- yra apie 550 km) mintis gąsdino. Dar kiek pasikeikęs ant Tlaloko - acteku lietaus dievo - atsisėdau ir išvykau. Jau po pirmųjų penkių minučių kelionės pirštinės ir kelnės buvo kiaurai permirkusios. Džiaugiausi, kad nepatingėjau įvynioti batų į šiukšlių maišus. Jie atlaikė beveik iki pat Doverio (uostamiestis Anglijoje, 324 km nuo kelionės pradžios). Mano laimei, nors ir lyjant, oro temperatūra buvo apie 18 laipsnių ir iš tikrųjų šalta pasidarė įveikus jau daugiau negu puse kelio iki uostamiesčio. Iš nevilties važiavau 130 km/h, kad greičiau pasiekti uostą ir rankų džiovintuvu pasišildyti Mc‘Donaldo tualete. Tačiau aš dar nežinojau, koks siurprizas manęs lauks atvykus į uostą.

Taigi į Doveri atvykau su gera laiko atsarga ir užėmiau pirmąją vietą eilėje į keltą. Surūkiau papirosą, patikrinau ar nieko pakeliui nepamečiau. Kažkoks velnias truktelėjo už kojos, kad užvesčiau motociklą, tačiau šito aš padaryti nesugebėjau- signalizacija tiesiog atsisakė išsijungti. Ilgai maigiau pultelį, bet veltui. Netrukus privažiavę dideli juodi čioperiai, o vėliau ir afrikietiški dvyniai man išreiškė tik savo užuojautą. Ne už ilgo atplaukė keltas į kurį man, žinoma, nebuvo leista pėsčiom užsistumti motociklo, kurį reiso metu būčiau bandęs pataisyti. Kelionė pradėjo sprūsti iš rankų. Nebeliko nieko kito, kaip tik motociklą patraukti į šoną ir imtis ardymo. Žinoma, be multimetro ir signalizacijos sertifikato, kurio su savimi nepasiėmiau, nieko nepiešiau. Tačiau po geros valandos krapštymosi išsiaiškinau, kad problema buvo pultelyje. Jį pradarius, ant korpuso sienelių matėsi vandens lašeliai, o ant takelių- vario oksidas. Pultelį išvalius ir išdžiovinus ant dar šilto variklio, problema išnyko. Tačiau iškilo rimta dilema- ar verta rizikuoti ir keltis į žemyną ar, kol ne vėlu, pasukti atgal. Neramino mintis, kad esu priklausomas nuo mažos plastikinės dėžutės, kuriai, neduok dieve, visai sugedus užstrigčiau ilgam. Bet nusprendžiau visgi tęsti kelionę- juk taip ilgai jos laukiau. Žinoma, mano rezervuotas keltas jau buvo išplaukęs, tačiau iš naujo atsistojus į eilę, uosto darbuotojai visgi leido vykti kitu keltu (be jokiu papildomų popierinių ar piniginių ceremonijų). Padėka jiems.

Trys valandos kelte iki Dunkerque (Prancūzija) praėjo visiškai nuobodžiai. Pusę šio laiko praleidau kursuojant nuo vieno tualeto iki kito džiovindamas juose šarvus, kitą pusę- žiūrėdamas į jūrą. Su nerimu laukiau akimirkos, kai vėl teks užvedinėti motociklą. Ir vis dėlto užvedžiau. Nuo to laiko pultelį nutariau vežiotis sausoje kišenėje. Pas Kaatje, į pirmosios nakvynės vietą, žadėjau atvykti aštuntą valandą vakaro, kam turėjau daugiau negu dvi valandas laiko. Tad neskubant, 100 km/h greičiu patraukiau Belgijos sostinės link. Kirtęs Prancūzijos/Belgijos sieną, užsukau į degalinę, kur susipažinau su dviem vyrukais ant Hornetų. Tačiau jie pasirodė esantys „kieti anglų baikeriai", su kuriais buvo labai sunku susikalbėti. Tipiški anglai, kurie niekada nesimokė jokios kitos užsienio kalbos ir nesupranta užjūrio akcentų, o patys kalba lyg su pilna burna bulvinių traškučių.

Briuselis yra kaip mišrainė. Tikriausiai ne atsitiktinai čia atsirado ir Europos Parlamentas. Kaip Parlamente viešpatauja biurokratija, taip ir Briuselio gatvėse viešpatauja chaosas. Net keli puslapiai atspausdintų miesto žemėlapių atnėšė nedaug naudos. Prakeikiau tą akimirką, kai pamiršau pasiimti specialiai šiam žygiui pirktą kompasą. Beje, jei kas ten vyksit, turėkite galvoje, kad naktį dauguma degalinių uždarytos, o veikia tik automatinės, kur atsiskaityti galima tik VISA ar panašaus lygio kortelėmis. Aš tokios, deja, neturėjau.

Po ilgų klaidžiojimų, priėmus radikalų sprendimą, jau su tuščiu baku, visgi pasiekiau tikslą. Tačiau pats miestas man iš tiesų patiko. Pragyvenus beveik dešimt metų Vilniaus senamiestyje ir metus Birmingeme, kur senamiesčio iš viso nėra, tikriausiai kiekvienas senesnis miestas man atrodo be galo gražus.

Tikriausiai visi esate girdėję apie skulptūrą „Besišlapinantis berniukas". Pasirodo tai ne šiaip sau, nes savaitgalio vakarais po vidurnakčio miesto gatves užtvinsta šimtai besišlapinančių vyrų, ir dėl to niekas nesuka galvos. Dar vienas nemalonus kaip bandančiam mesti rūkyti žmogui dalykas- rūkymas Europoje yra pigesnis negu Anglijoje, o Belgijoje, pasirodo, vis dar legalu rūkyti baruose (kuo aš, žinoma, ir pasinaudojau).

Čia, kaip ir Vokietijos parduotuvėse, yra didžiulis gero alaus pasirinkimas, su kuriuo mane su pasišventimu supažindino Kaatje. Iš tikrųjų aš pirmą kartą gyvenime mačiau merginą, kuri tiek daug išmanytų apie alų. Likau maloniai nustebintas. Ji yra be galo malonus bei svetingas žmogus, ir ne mažiau malonūs ir nuoširdūs buvo žmonės, su kuriais ji mane supažindino.

Šeimininkei leidus, šiame įdomiame mieste aš praleidau viena diena ilgiau nei buvo planuota. Juk vis vien neturėjau nei tikslaus plano, nei nakvynės artimiausiom keliom dienom.

Išaušus pirmadienio rytui, visas pasaulis kaip niekada nesustojantis laikrodis susiruošė į Darbą, o aš- į kelią. Iš šeimininkės sužinojęs kad 70 km į pietryčius nuo Briuselio yra miestelis su mielu pavadinimu Huy, neatsispyriau pagundai jį aplankyti ir padaryti kelias nuotraukas atminimui.

Iš tikrųjų vis dar nebuvo aišku, kur teks nakvoti ateinančią naktį. Kol buvau Briuselyje, tikėjausi gauti gerų žinių iš žmonių, gyvenančių Leideno / Maastrichto / Aacheno rajone, tačiau tokių neatsirado. Paskutinė viltis buvo ukrainietė Olga iš Maastrichto, su kuria dar iš anksto susitarėm susitikti, bet galimybė gauti prieglobstį buvo nedidelė.

Deja, ir jai teko mane nuliūdinti. Šiąnakt teks nakvoti palapinėje. Tačiau mes puikiai praleidom laiką sėdint lauko kavinėje, plepant apie savo kelionių įspūdžius ir šiaip apie gyvenimą. Keturios valandos pralėkė kaip viena akimirka. Olga buvo plačiausio akiračio žmogus, sutiktas visos kelionės metu. Kalbant su ja nereikėjo ieškoti žodžių kišenėje, ir pokalbis tiesiog savaime liejosi kaip kalnų upė. Dar man teko garbė paragauti olandiškos virtuvės šedevro: skrudintos duonos su ananaso riekele ant viršaus ir visa tai užpilta kečiupu.

Atsisveikinę kiekvienas pasukom į skirtingas puses. Ji- dviračiu pas savo vyrą, o aš į jaukaus miškelio nakvynei paieškas.

Ne už ilgo, jau prasibrovus apie šimtą kilometrų giliau į Olandiją, pradėjau žvalgytis nakvynės vietos, bet rasti jaukią vietelę pasirodė nelengva- miško ten beveik nėra, o dauguma teritorijų yra apgyvendintos arba naudojamos žemės ūkiui. Taip praklaidžiojęs porą valandų tarp mažų kaimelių ir miestelių, neradau nieko patrauklaus. Pradėjau nerimauti, kad teks nakvoti visiškai nepatogiai. Tačiau jau begrįžtant į magistralę, atsitiktinai pastebėjau mažutį siaurutį keliuką, apaugusį krūmais. Pasukau į ji ir pavažiavus keliasdešimt metrų atsidūriau ant aukšto, savotiško kupsto, skiriančio kanalą nuo lauko, o tolumoje matėsi miškelis. Kažkokiu nepaaiškinamu būdu man pasisiekė ten prasibrauti lyg ir nepastebėtam, bet privažiavus arčiau pasirodė, kad tas miškelis jau yra apgyvendintas ponių šeimynėlės, kuri vėliau visa naktį mindė šakas šalia mano palapinės. Ir aplamai, tai buvo kažkokia labai nejauki vieta. Vienam taip likti tikriausiai yra pavojinga ir gana baisu.

Kad likčiau nepastebėtas, palapinę teko statyti įduboje, o motociklą- šalia, bet jau viršuje, ant įdubos krašto. Turėjau dvi galimybes: arba motociklą irgi nuleisti į įdubą, tokiu būdu gerai užsimaskuoti ir ryte dėl slidžios žolės ir stačios įkalės rizikuoti jo nebeišstumti, arba motociklą palikti viršuje su rizika, kad jį kas nors pastebės ir naktį numes ant palapinės. Pasirinkau antrą variantą. Miegojau su peiliu rankoje.

Vos tik prašvitus, greitai susirinkau mantą, kaip tikras turistas dilgelėse užkasiau riebų pyragą ir pabėgau.

Šios dienos tikslas: Leidenas - nedidelis miestas tarp Hagos ir Amsterdamo. Ten susitariau apsistoti pas Anastasiją - chemikę. Bet apie dvi dienas praleistas šitam mieste iš tikrųjų nėra net ką papasakoti, nes šeimininkė tiesiog paliko man savo buto raktus ir išvažiavo į kitą miestą ieškoti darbo. Už tai man pasitaikė puiki galimybė išsimiegoti, panaršyti internete ir pagalvoti apie tolimesnį kelionės planą. Vakare užsukau į Koffeshop‘ą (kavinę), nuėjau pabraidžioti kanalais ir stebėti mažo ir atsipalaidavusio miestelio gyvenimo šurmulio. Tiesa, dar buvau nuvažiavęs prie jūros.

Ketvirtadienio rytas ir vėl išaušo apsiniaukęs. Jau susiruošiu kur važiuoti, ir dangus pyksta. Apsiniaukusi grįžo ir pati šeimininkė. Ką gi, atsisveikinęs išskubėjau į Amsterdamą. Čia artimiausiom keturiom dienom turėjau apsistoti viename skvote- pramoniniame miesto rajone. Deja, atvykus pagal adresą manęs laukė siurprizas. Paskambinus skvoteriui, kurio numerį gavau iš Mitkos, pasirodė, kad jis pats šiuo metu keliauja ir dabar esąs Ispanijoje. Jis, nuoširdžiai atsiprašęs, pasakė, kad niekuo negali man padėti. O čia kaip šuniui penkta koja- dar prasidėjo lietus. Visiškai nesinorėjo vėl nakvoti palapinėje, ypač kai toks oras. Taigi, pasislėpęs po medžiu nutariau luktelt ir pažiūrėti, kas vyksta gatvėje ir greta esančiose teritorijose. Jei kartais pasirodytų kas nors, panašus į skvoterį, galima būtų bandyti paaiškinti situaciją ir pasiprašyti į svečius. Ir štai, nespėjau net surūkyti cigaretės, kai prie vieno iš pastatų sustojo mikroautobusas, ir iš jo išlipo susivėlęs vyrukas avintis sandalais ir mergina, apsirengusi visų vaivorykštės spalvų rūbais. Pamaniau, kad taip, - štai mano galimybė! Ir nieko nelaukęs greitai privažiavau prie jų, painiai (kad nieko nesuprastų) paaiškinau savo situaciją ir- stebuklas!- mane pakvietė į vidų. Toks pasitikėjimas nepažįstamuoju buvo, esu tikras, dėl mano "dredų" (šukuosenos, sudaryos iš daugybės suveltų plaukų sruogų).

Užėjęs į vidų skvoto (jei jį taip galima pavadinti) seniūnas aprodė patalpas ir supažindino su tuo metu ten buvusiais žmonėmis. Iš tikrųjų aš likau nustebintas gyvenimo sąlygų. Ne, jos nebuvo blogos, jos buvo netgi visai geros. Ne kiekvienas vidutinio lygio verslininkas galėtų pasigirti tokiu namu- neskaitant virtuvės, atskirų erdvių kambarių ir tualetų čia dar buvo: koncertų salė (kurioje tilptų apie 500 žmonių), kino teatras maždaug keturiasdešimčiai žmonių, baras su nedidele scena, garso studija, kažkas panašaus į botanikos sodą, žaidimų kambarys, ir baigiamas restauruoti nedidelis laivelis.

Iš vienos pusės, aš ten atvykau labai laiku, nes tuo metu dauguma pastovių skvoto gyventojų patys keliavo. Tačiau ten tuo metu viešėjo ir kiti atvykę keliautojai.

Mr Ben - australas. Chemikas. Daug pasakojo apie savo diplominį projektą, kurio tikslas buvo sudaryti Australijos žemėlapį teritorijų, kuriose augančiuose augaluose aptinkama daugiausia DMT. Tai haliucinogeninė medžiaga, kažkuom panaši į LSD, kurios, beje, visada yra ir žmogaus smegenyse. DMT koncentracija padidėja, kai žmogus pavyzdžiui miršta, ir tai sukelia vaizdines haliucinacijas- kas paaiškina žmonių, išgyvenusių klinikinę mirtį, pasakojimus apie regėtus tunelius ir panašiai. Įdomiausia tai, kad visus tyrimus Mr Ben atliko pats asmeniškai, su savo organizmu. Įdomu, kaip visa tai atrodė jo baigiamojo darbo aiškinamąjame rašte...

Kelias dienas skvote viešėjo ir žavioji Señorita Sabela - ispanė, būsima anglų kalbos mokytoja, su kuria mes vėliau bastėmės po Amsterdamą ir gėrėm alų. Negaliu pasakyti, kad daug plepėjom, nes daugiausia man tekdavo tik klausytis. Toks jau tas pietetiškas temperamentas.

Pirmosios dienos vakarą, visi draugiškai ištrūkom apžiūrėti miesto, nuo kurio mus skyrė kanalas. Visų pusiasalio gyventojų džiaugsmui, keltas tarp jų ir miesto centro kursuoja kas penkias minutes ir- svarbiausia- yra nemokamas. Amsterdamas yra labai žavus ir, jei taip galima pavadinti, laisvas miestas. Žinoma, daugeliui žmonių Amsterdamas ir aplamai Olandija pirmiausiai asocijuojasi su kanapėm, bet kaip man teko pastebėti, vietinių žmonių gyvenimo „žolė" visiškai neįtakoja. Niekas nepuola „žolės" rūkyt kaip pakvaišę vien dėl to, kad tai legalu. Daugiausiai tai tiesiog skirta turistų priviliojimui.

Man labai patiko Olgos iš Maastrichto frazė „O kas dar lieka Olandijai? Oras čia bjaurus, maistas neskanus, landšaftas plokščias, arhitekūra nekokia (dėl architektūros nesutikau)! Lieka tik žolė“. Taip iš tikrųjų ir yra, ir tai veikia. Amsterdamo gatvės prifarširuotos turistų. Ant kiekvieno kampo galima išgirsti vis kita kalba kalbančių žmonių, ir ypač šalia „coffee-shop‘ų“ (kavinių).

Dabar prisimenant, visos sekančios dienos susiliejo kaip į vieną. Turėjau daug laiko apmąstyti, ar verta rizikuoti ir traukti Danijos link, kas sudarytų dar pustrečio tūkstančio kilometrų, ar nusispjauti ir likti ilsėtis čia, skvote, kur sausa šilta ir jauku. Vis dar neramino signalizacija, kurioje atsirado „gliuko“ funkcija ir kartais atsirandantis motociklo trūkčiojimas. Bet nusprendžiau, kad tai irgi „gliukas“ kuris atsiranda dėl gūsingo vėjo. Labai norėjosi pasiekti užsibrėžtą tikslą ir savo kailiu pajusti, kas yra ilga kelionė.

Rugpjūčio devintosios vakarą visi susirinkom skvoto bare atsisveikinti, tada draugiškai nuėjom į kino salę, kur aš po dešimties minučių užmigau ir saldžiai išsimiegojau.

Pažadėjęs kitos savaitės pabaigoje vienai nakčiai grįžti, sekmadienio ryte išdūmiau Kopenhagos (Danija) link.

Šios dienos maršrutas buvo nei trumpas, nei ilgas- Amsterdamas - Kylis, su kelių valandų pasimatymu Brėmene su Olesia. Vokietijoje tikėjausi pamatyti autobanus, bet arba aš jais nevažiavau, arba jie tiesiog mažai kuom skiriasi nuo paprastų greitkelių.

Tą dieną atsirado puiki galimybė patikrinti mažiausią degalų sunaudojimo kiekį šimtui kilometrų. Tad važiuodamas už autobuso ir taupydamas kurą, prie Osnabrucko pražiopsojau savo posūkį į Bremeną. Bet įsitikinau, kad mažiausias kuro sunaudojimas siekia net 3.5L/100km.

Šiek tiek (visai ne džentelmeniškai) pavėlavęs, pasiekiau Bremeną. Praleidus pora valandų ant suoliuko plepant su Olesia, gavau kvietimą į Ukrainą.

Kelionė tęsiasi. Devintą vakaro žadėjau atvykti į Kylį. Kaip sakiau, taip ir padariau. Tačiau atvykti į miestą tai dar nereiškia iš karto jame rasti reikiamą adresą, tad beklaidžiodamas užtrukau apie valandą. Tą vakarą sužinojau, kas yra „vokiška tvarka". Prastovėjęs tuščioje sekmadienio vakaro sankryžoje maždaug penkias minutes, po trijų šviesoforo ciklų taip ir nesulaukęs tinkamos šviesos, grubiai pažeidžiau KET.

Vokiškų kelių dievas - šventasis Achtungas- tikriausiai išsigando mano ryžto ir sankryžą pasuko tokiu kampu, kad pasirinktas kelias mane atvedė tiesiai ten kur ir reikia.

Tą naktį apsistojau pas Stanislovą ir Aniutą. Ten manęs laukė tokios vaišės, kokių mano skrandis jau seniai nematė. Virtos bulves, didžiulis kotletas, marinuoti agurkėliai... žodžiu, viskas senu geru tarybiniu stiliumi. Labai malonūs ir svetingi žmonės. Tik į mano pasiūlymą nueiti iki artimiausios gėrimų parduotuvės gavau atsakymą: „Deja, mes su Aniuta negeriam, tačiau svečiams visada turim paslėptą alaus buteliuką". Na nieko tokio...

Kadangi vakare užmigau blaivus, tai rytas prasidėjo gana anksti ir su gera savijauta. Po sočių pusryčių Stasikas pakvietė aprodyti miestą, ant dviračių. Na negaliu daug ką pasakyti apie Kylį, tai tiesiog švarus vokiškas miestas.

Pakeliui namo užsukom į parduotuvę, kur prisikroviau pilną kuprinę alaus, skirto degustacijai jau Kopenhagoje, tos pačios dienos vakare. Kelios valandos po vidudienio ir atsisveikinęs išvykau Danijos link. Šiai porelei esu labai dėkingas už svetingumą ir vaišes, bet jie ne tas tipas žmonių su kuriais man geriausiai sekasi bendrauti. Tikriausiai jie yra perskaitę per daug knygų ir yra per daug protingi.

Nuo Kylio iki Kopenhagos yra lygiai keturi šimtai kilometrų, kuriuos neskubant tikejausi įveikti per maždaug šešias valandas. Paskaičiavau, kad išlaidos darant kilpą per visą Daniją ir mokant už tiltą yra beveik tokios pat, kaip ir kaina už keltą, skiriasi tik laiko sąnaudos. Na, aš ne „makenas", tad pasirinkau kilpą. Žinoma, norėjosi ir pažiūrėti bei pravažiuoti didžiuliu tiltu tarp Fyn ir Sjælland salų. Tai yra įspūdingas statinys. Aštuonis kilometrus kyli tiltu į viršų, o po to tiek pat leidiesi žemyn. Toks jausmas lyg skrieji virš vandens, visą kelią blaškomas šoninių vėjų. Šis malonumas kainavo šimtą dešimt kronų.

Vietinės kainos sukelia šiokią tokią sumaištį galvoje, nes, pavyzdžiui, sustojęs degalinėje, už degalus sumokėjau 80, o už „Snickers" šokoladuką- 15 vietinių pinigų,- va tau šimtuko jau ir nebėra. Tačiau ramino Mitkos pasakojimas, kad Danijoje galima visiškai nemokomai valgyti...

Tiesą sakant, keturios kelionės per Daniją valandos šiek tiek nuvargino. Gūsingas šoninis vėjas, trumpalaikiai lietūs, „snikersas" už penkiolika kronų,- tikriausiai dėl viso to 50 kilometrų iki Kopenhagos staiga susuko vidurius, ir buvau priverstas trumpam sustoti.

Įtariau, kad Kopenhaga yra didelis miestas- turėjau atsispausdinęs net tris puslapius žemėlapių bei surašęs stenogramą, tačiau pasiklydau taip ir nesupratęs kur. Valandą praklaidžiojęs miesto centru ir aplinkui, šiek tiek įminiau vietinę kelių kodavimo sistemą ir galiausiai radau tą, kuris mane turėjo atvesti reikiamu adresu.

Jau po pusvalandžio pasiekiau galutinį, tolimiausią ir šiauriausią visos mano kelionės tašką. Jaučiausi puikiai! Ir tą puikią akimirką, kad nebūtu nuobodu, atsirado problema. Aš kažkodėl pamiršau, kad turiu danišką Mitkos numerį, ir jam pradėjau skambinti lietuvišku, kad jis mane pasitiktų. Taip aš pratupėjau apie valandą ir netoliese netgi spėjau rasti vietą palapinei. Tiesa, kol draugės Alisos dėka, jis pats man nepaskambino. Yey! Aš ir vėl išgelbėtas!

Kaip pasirodė, vieta kur gyveno mano lietuviški draugai yra studentų bendrabutis (nuotraukoje dešinėje), kurį vasarai universitetas nuomoja imigrantams / sezoniniams darbuotojams. Šis buvo pamėgtas lietuvių.

Ta vakarą su kolega išragavom visą atvežtą vokišką alų, o šalia prisėdęs nepažįstamas Antanas iš Plungės deklamavo savo RAP‘o eiles. Jei man kas pasakytų, kad anas nevartoja narkotikų, tikriausiai nepatikėčiau, nes jis visą vakarą negalėjo užsičiaupti ilgiau negu penkioms sekundėms.

Bet šiuo pasisėdėjimu vakaras dar nesibaigė- ne už ilgo iš darbo grįžęs kambariokas, suteikė operatyvinės informacijos kad rajono centre yra maisto. Čia visi griebėm dviračius ir numynėm į rajoną.

Įvažiavę į prekybos centro kiemą, draugai šaltom veido išraškom atidaro šiukšlių konteinerius ir pradeda kapstytis. Žinoma, tai iš pradžių šiek tiek šokiruoja, tačiau pasižiurėjus į konteinerių turinį požiūris į visa tai pasikeičia.

Konteineriuose galima buvo rasti produktų, kurių galiojimo laikas baigėsi vos prieš porą valandų, arba produktų, kurių pakuotės buvo šiek tiek pažeistos. Prisikrovę bagažines, numynėm į kitą parduotuvę. Ir čia radom neišsenkamą galybę vaisių, žinoma, bananų- daugiausiai.

Pilnom bagažinėm laimikių grįžę atgal į bendrabutį, radom užrakintas virtuvės duris, tad visą maistą teko pasidėti savo kambaryje. Ten man teko ir miegoti. Deja nepagalvojom, kad vaisiai privilioja geliančius padarus, iš kurių vienas ryte įskrido į mano miegmaišį ir įgėlė vos ne į skaudžiausią kūno vietą. Velniava!

Išaušęs rytas prasidėjo blynų kepimu, o iš priskintų vaisų išėjo apie 5 litrai vaisinio įdaro, kurio mes penkiese per vieną kartą nesugebėjom įveikti. Pirmoji diena Kopenhagoje (nors, iš tikrųjų, kaip ir visos sekančios) buvo pažintinė. Mitka nuvežęs į rajono centrą supažindino su vietine dviračių privatizavimo tvarka, o vėliau aprodė vietinį parką. Tokioje stebuklingoje vietoje man būti dar neteko. Ten gyvena tūkstančiai elnių ir stirnų, kurie beveik nebijo žmonių ir kur galima stebėti beveik laukini jų gyvenimą. Visas parkas suskirstytas į tris zonas, iš kurių man gražiausia buvo savotiška afrikietiška savana.

O štai toks originalus dviračio transportavimo būdas. Svarbiausia nepamiršti, kad dviratis tampa daug platesnis ir neišdaužyti kelyje stovinčių automobilių žibintų. Kaip, deja, ir atsitiko.

Pasiekęs Kopenhagą planavau nepagailėti pinigų ir pravažiuoti garsiuoju tiltu/tuneliu, jungiančiu Daniją su Švedija. Tačiau nuvažiavus prie jūros nusprendžiau pasitenkinti vaizdu į Švediją tik per sąsiaurį. Pakeliui atgal į bendrabutį (kad būtų linksmiau) pradūrėm dviračio padangą. Tuo diena ir pasibaigė.

Ketvirtadienio vakarą kartu su Mitka ir Roku susiruošėm į Cult of Luna (http://www.myspace.com/cultofluna) koncertą. Taip gavosi, kad nuvažiavę į renginį pakliuvom nemokomai. Tiesiog per klaidą sumaišę įėjimus į klubą patekom per atsarginį išėjimą. Pasirodymas labai patiko. Jei pasitaikys proga, būtinai dar kartą nueisiu pasiklausyti jų.

Kas yra buvęs Danijoje, tikriausiai matė tokį vietinį vairuotojų drausminimo būdą kaip mobiliosios „Speed" kameros ant priekabų. Tose priekabose sumontuotas didelis raudonas spidometras rodantis tavo greitį, ir dvi didžiulės blykstės- „baimės akys"- kurios ir turi drausminti vairuotojus. Viena tokių stovėjo netoli mūsų bendrabučio, ir aš nepraleidau progos jos ištirti (buvau nufotografuotas). Pasirodo, tai tik pasyvi drausminimo priemonė. Kameroje nėra paties fotoaparato, tačiau visada yra šypseną keliantis užrašas „FART KONTROL" (nuotrauka iš interneto).

Apibendrinant, blogai atsiliepti galėčiau tikriausiai tik apie orą. Daug daugiau galėčiau pasakyti apie gerus dalykus. Danija- tikriausiai yra antrasis dviračių rojus, kuriame man teko pabuvoti. Čia labai stipriai išvystyta dviračių infrastruktūra ir kultūra. Procentiškai yra labai daug gražių merginų ne vien dėl to, kad jos šiaurietiškai žavios, bet ir dėl to, kad pastoviai minant pedalus palaiko gražias kūno formas. Ten net nesimato apkūnių žmonių, nors Danija yra ir viena iš labiausiai išsivysčiusių šalių.

Taip pat labai patiko vietinis eismo reguliavimas, ypač šviesoforai, bet be šimto kvailų sekcijų, kaip Vokietijoje (nuotrauka iš interneto). Nieko blogo negalėčiau pasakyti ir apie vairuotojų kultūrą, jei ne situacija, kuomet vienam vairuotojui, matyt, nepatiko, kad važiavau jam iš paskos, ir jis ėmė staigiai stabdyti. Laimei, spėjau sureaguoti. Nežinau, gal tai buvo rytų Europos emigrantas.

Na ką gi, praleidus Danijoje penkias dienas ir jau visai pripratus prie pankiško gyvenimo ir naktinių „šopingų" (angl- „apsipirkinėjimų"), neišvengimai atėjo atostogų pabaiga. Kopenhagoje nusprendžiau pasilikti iki paskutinės akimirkos ir išvykti tik šeštadienio ryte, kad Dunkerque pasiekti sekmadienio vidudienį. Nusprendžiau, kad geriausia bus, jei šeštadienį nusigausiu iki Amsterdamo, kur garantuotai pailsėsiu ir anksti ryte išvyksiu toliau. Labai norėjosi save išbandyti ilgoje atkarpoje, nes nuo Kopenhagos iki Amsterdamo, įskaitant visus klaidžiojimus, yra lygiai 1000km.

Šeštadienis išaušo labai gražus ir ramus. Nusileidus papusryčiauti, nuotaiką dar labiau pakėlė bendrabučio kieme bėgiojantys du įkaušę linksmuoliai su indėnų perukais. Mano nelaimei, pastebėję mane, pribėgo ir pradėjo prašyti rūkalų. Tačiau jie pasirodė esantys Airijos lietuviai, atvykę čia paatostogauti. Linksmai paplepėję, palinkėjom vieni kitiems sėkmės. Vaikinai nuėjo toliau tęsti baliaus, o aš- ruoštis į kelią.

Išvykau maždaug septintą ryto ir neskubant Amsterdamą planavau pasiekti maždaug per dvylika valandų. Norėjosi neskubant mėgautis keliu. Maždaug vidurdienį, kažkur netoli Hamburgo, pirmą kartą per visą kelionę pasidarė šiek tiek per šilta,- teko net atsegti striukės ventiliacijas.

Prieš grįžtant į skvotą norėjau nupirkti žmonėms bent alaus, kaip padėkos ženklą, bet čia aš prašoviau. Mano atvežtas ryšulys buvo kaip lašas jūroje- man grįžus, pakliuvau tiesiai į vieno iš skvoterių gimtadienio vakarėlį, kur buvo mažiausia visa statinė alaus. Vėl teko nepasidrovėti ir nemokamai prisivalgyti šašlykų bei padegustuoti gėrimų.

Kaip bebūtų keista, ryte atsibudau visai geros sveikatos ir po puslitrinio bokalo saldžios arbatėlės išvykau į finalinį kelionės etapą. Viskas būtų puiku, jei ne prie Gento pražiopsotas posūkis į Dunkerque. Teko važiuoti per Lilį, kažkokiais neaiškiais į spagetį panašiais keliais. Bet galų gale į uostą atvykau laiku, nors vos su dvidešimties minučių atsarga. Maloniai nustebino netikėtas susitikimas su kolega Andriumi iš lietuvių motomanų meet‘o, kuriame buvau prieš išvažiuojant. Buvo labai šaunu pasidalinti dar visiškai šviežiais kelionės įspūdžiais.

Dar šešios valandos ir aš namie.

Visos kelionės metu nuvžiavau 4300 km. Kol nepasiekiau Kopenhagos, vedžiau kelionės žurnalą, kur rašiau kiekvienos dienos maršrutą, kilometražą ir litražą. Vėliau jį pildyti nusibodo. Bet pagal užrašus, mažiausios kuro sąnaudos buvo 3.5L/100km @ 100km/h ir didžiausios 6.0L/100km @ 130km/h. Apytiksliai buvo sudeginta ~200 litrų kuro, kas sudarė lygiai pusę visų kelionės išlaidų.

Kaip bebūtų paradoksalu, vos džiugia nuotaika grįžus namo,- kelionė pasisekė puikiai, tikslas pasiektas ir, maža to, grįžta atgal,- nejučiom pradedi planuoti sekančias išvykas, naujus maršrutus.

Jau kitą rytą turėjau vėl grįžti nors į mėgstamą, bet visgi Darbą. Smegenys dar kelias savaitės maištavo, nenorėjo prisitaikyti prie viena paskui kitą besikartojančių dienų.

Bet motociklizmas yra jėga, ir, manau, per šią kelionę pasigavau nepagydomą ligą.

Kelionės faktai:

Maršrutas: Birmingham (Anglija) - Kopenhagen (Danija) - Birmingham (Anglija)
Trukmė: 16 dienų
Nuvažiuotas atstumas: 4300 km
Išlaidos: ~550EUR
Motociklas: Suzuki GS500

Teksto ir daugumos nuotraukų autorius:     Igor MADzero

Žiūrėti kelionės nuotraukų albumą