Kelionės » Dviem ratais į praeitį (Kelionė motociklu į Krymo pusiasalį)

        Bemaž kiekvienam motomanui pabosta brūžinti gimtąjį kiemą, važiuoti seniai pažįstamais maršrutais iki sodybos, kaimo ar lietuviško pajūrio. Kartais norisi ištrūkti taip toli, kad tam maršrutui parodyti reiktų gaublio ar bent jau Europos žemėlapio...

Visuomet motociklą laikiau priemone, kuri gali nuskraidinti į tokias vietas, kur automobilis neįvažiuoja ar bent jau važiuoja ilgai ir nuobodžiai. Po praėjusiais metais aplankytos Slovakijos, atėjo laikas seniai brandintai kelionei iki sovietinio kurorto - Krymo pusiasalio. Galbūt manoji istorija kam nors bus geras įvadas kaip (ne)reikia ruoštis kelionei, ko tikėtis vykstant į tuos kraštus, kaip elgtis Lietuvoje pamiršto laukinio kapitalizmo šalyje.

Techninė įranga

Į kelionę iki Krymo teko ir garbė ir malonumas vykti Honda motociklu XRV750 arba tiesiog Africa Twin (toliau tekste Afrika iš didžiosios raidės). Legendiniu jį vadina todėl, kad šis modelis gimė Dakaro lenktynėms, vėliau šiek tiek buvo apramintas iki soft enduro paskirties. Afrika sveria 250 kg, tačiau labai lengvai valdosi, turi 2 cilindrų V formos variklį su 2 žvakėmis kiekvienam cilindrui, 60 AG ir visus juos tolygiai atiduoda proporcingai sukamai rankenai. Minkšta pakaba, patogi sėdynė ir dideli ratai ( priekinis 21", galinis 17") garantuoja važiavimo komfortą net ir labai prastais keliais bei miško šunkeliais. Jei yra koks universalus motociklas, tai Afrika būtų viena iš jų.
Vienintelis šio modelio trūkumas - variklio darbo rėžimu apribotas greitis, pavyzdžiui, esant 6.000 sūkių per minutę 5 bėgiu važiuojame 120 km/h, o esant daugiau sūkių (bent jau mano ausimis) variklis pradeda pernelyg graudžiai ūžti. Šį trūkumą išsprendžiau pakeitęs iš standartinės 16 į 17 dantų priekinę perdavimo žvaigždę ir taip 6 proc. pagerinau motociklo greitį, kuro sąnaudas. Bet ką mes čia apie greitį - ne į Vokietiją juk važiuojame.
Kitas svarbus Afrikos patobulinimas - standartinės kuro pompos pakeitimas. Pastaroji yra silpna vieta, linkusi sugesti pačiu netinkamu momentu ir, nenorėdamas to momento sulaukti, įsigijau specialiai šiam modeliui skirtą aviacinę kuro pompą, kur elektroninė bei mechaninė pompos dalys yra izoliuotos nuo drėgmės ir nuo grandinės tyškančių tepalų.
Na ir paskutinis svarbus atributas - daiktadėžės. Deja šoninių daiktadėžių neturėjau - naudojausi 40 l bagažine ir ant bako dedamu 22l krepšiu. Vykstant į tolimesnę kelionę šoninėmis daiktadėžėmis reikėtų vis gi pasirūpinti, nes jų talpa 70 l, o svorio centras yra žemai, kas pagerina valdymą.
Kelionei motociklą ruošiau neypatingai - tikrinau žvakes, tepalo lygį, stabdžių kaladėlių būklę, grandinės būklę, pakeičiau priekinę padangą į Mitas E-07 (minkšta guma, geras sukibimas, mažiau ūžia nei E-09), galinę atnaujinau iki Mitas E-09, kuri, mano manymu Afrikai yra pati geriausia (minkšta, gerai sukimba posūkyje, bet turi ir piktą protektorių kai to reikia vedančiam ratui).
Į kelionę svorio prasme daugiau pasiėmiau motociklo eksploatavimo reikmenų nei rūbų: 1 litras variklio alyvos, grandinės tepalas, visų rūšių raktai (žvakėms, galiniam ratui ir kt.), priekinė ir galinės kameros, klijavimo rinkinys, priekinių stabdžių kaladėlės (serpantinams, nes senosios buvo jau link galo).

Planavimas

Nuvykti į Krymą buvo mano sena idėja, tačiau pernelyg prieštaringi atsiliepimai apie tą kraštą ilgą laiką atbaidė nuo vykimo automobiliu ar traukiniu su draugais. Deja kelionei motociklu bendraminčių neatsirado taip pat. Įdomiausia tai, kad sėdint namie vakare, kai jau tamsu, būsima kelionė atrodė bauginančiai - o kas jeigu... Žinodamas, kad tėvai mano idėjos nepalaikys, jos neviešinau iki pat išvykimo - teko informuoti kitus artimiausius žmones, kad žinotų kas kur ir kaip.

Pirmiausia rinkau informaciją apie lankytinas vietas, apie vietinį mentalitetą, kelių būklę, galimas nakvynės vietas, prekių ir paslaugų įkainius. Šnekinau ten buvusiuosius ir iš tų smulkmenų dariausi bendrą vaizdelį apie tai kas manęs laukia. Pasiruošiau spausdintus spalvotus Baltarusijos, Ukrainos, Krymo pusiasalio žemėlapius. Susižymėjau galimus kempingus. GPS aparatą Garmin Zumo prifarširuoti Baltarusijos ir Ukrainos žemėlapiais nespėjau, tad orientavausi tik pagal kryptį ir Europe CityMap bazinių kelių nuorodas, ko pilnai užteko.

Daugelis rekomendavo vykti per Lenkiją, aplenkiant Baltarusiją, ir pagrindinis argumentas buvo galimi nesklandumai muitinėje. Iki šiol mano žinotas nesklandumas, tai pomėgis uždėti muitą į Baltarusiją įvežamiems daiktams - naujoms atsarginėms motociklų padangoms, ar rusiškų motociklų detalėms. Aš savo ruožtu atsargines kameras sukišau po sėdyne, o atsargines stabdžių kaladėles išpakavau, truputį papurvinau, kad jos nebūtų panašios į naujas, tepalus vyniojau į pusiau tepaluotus skudurėlius ir viskas gerokai atrodė neapmuitinama:) Kita vertus, šios atsargumo priemonės taip ir nebuvo patikrintos, nes nei vienoje muitinėje neteko rodyti krovinio - užteko pasakyti žodžiu, kad nieko deklaruojamo nevežu, o gal tiesiog čia mano susivėlęs veidukas tokį įspūdį padarė.

2008-08-31: Baltarusija

Sekmadienį išsimiegojęs ir papusryčiavęs 7:20 leidausi į kelionę iš Vilniaus Minsko plentu link Medininkų posto. Rytas buvo vėsus, tačiau pamažu kylanti saulė žadėjo puikią dieną. Motociklas dirbo nepriekaištingai, variklio darbas nekėlė jokių įtarimų - sakyčiau vėsiu oru jo darbas buvo net truputį geresnis.

Keliauninkas išvykimo dieną (vat tą kurpinę tai reikėjo mažesnę imti)

Lietuvos muitininkai į viską žiūrėjo paprastai - užteko parodyti asmens bei motociklo dokumentus. Baltarusijos pareigūnai gi iš karto pasiūlė vieną lapelį, paskui dar prireikė užpildyti kitą, paimti antspauduką pas vieną pareigūną, tada nunešti pas kitą. Aš buvau nusiteikęs lengvo pastumdėlio rolei, tad nuolankiai bėgiojau ten kur reikėjo, dėkojau už išsakytas pastabas dėl pildymo. Kertant Baltarusijos sieną svarbu atminti, kad būtina viza, aš turėjau tranzitinę dvikartinę vizą, kurią sumokėjęs 90 Lt pasidariau www.litamicus.lt. Esant pačioje muitinėje, svarbu nuoširdžiai tiksliai užpildyti dokumentus, pageidautina rusų abėcėle, o kiekvieną gautą popieriuką saugoti iki kito karto.
Per pusvalandį įveikęs tobulos biurokratijos kliūtis leidausi Baltarusijos keliais. Teiginiai, kad Baltarusijoje blogi keliai - melagingas. Keliai ne puikūs, bet tikrai geri. Visur jaučiasi tvirta Vado ranka: autobusų stotelės jau 98 kartą perdažytos, laukuose surinktas derlius, įrengtos poilsio aikštelės auto turistams netgi su estakadomis, kad galima būtų paremontuoti Žigulį ar Moskvičių. Nerasi čia margų reklamų - vien tik sąžinę ugdantys šūkiai: „Nešiukšlini namie, nešiukšlink ir gamtoje", „Vairuotojau, nesidžiauk išvykęs, džiaukis sugrįžęs", „Saugok gamtą", „Neuždek miško" ir t.t. Gal ir juokinga, bet tokie lozungai savimonę šiek tiek pagerina, nes nemačiau šiukšlių pakelėse, be galvos lekiančių vairuotojų ir pan. Kita vertus, tu automobilių labai nedaug užmiestyje ir net pačiame Minske.
Minsko man apvažiuoti nepavyko, tad teko jį pervažiuoti. Erdvus, tvarkingas, gal kiek nuobodokas miestas, tačiau smagu, kai nėra grūsčių, kelio ženklai yra ir rodo ten kur reikia važiuoti. Sekanti rimta kryptis buvo Gomelio miestas, nuo kurio Baltarusijos/Ukrainos siena tėra keliasdešimt kilometrų.
Iš tikrųjų mažai ką gali pasakyti apie tranzitu kertamą Baltarusiją, bet svarbu žinoti, kad per visą jos 500 km ilgį yra gal kokios 4 degalinės ir 3 parduotuvės. Kortele atsiskaityti pavyks tik vienoje iš degalinių, o parduotuvėse (dauguma jų valstybinės) net doleris nėra priimtinas pinigas. Taigi, visuomet turėkite su savimi dalį grynųjų Baltarusijos rublių. Kuras čia kainavo 2,80 Lt/l (kaip vienas vietinis man sakė „Benzin u nas pizdatyj" - suprask baisiai geros kokybės). Jeigu sustojote kaimelyje, būkite pasiruošę atsakyti į klausimą kiek kainuoja jūsų motociklas, kokį maksimalų greitį jis išvysto. Bendravimas čia yra nuoširdus, viskas paprasta kaip trys kapeikos. Viskas čia užstrigę aštuoniasdešimtųjų metų dvasioje - automobiliai, autobusų stotelių dizainas, pardavėjų apranga ir visa parduotuvės įranga, rūstūs II Pasaulinio karo herojus menantys paminklai ir t.t.
Baltarusijoje labiausia išvystytas paslaugų sektorius - milicija. Viršijęs neleistinoje vietoje greitį, buvau sustabdytas, maloniai informuotas apie pažeidimą, paklaustas kaip sekasi kelionė, kur vykstu, kiek kubinių cm yra variklis, kiek kainuoja. Nuo pat pasienio nebuvau jautęs tokios globos, tokio dėmesingumo savo reikalams. Pokalbio pabaigoje paprašiau, kad papasakotų kokia man bauda gresia doleriais ir ji buvo įspūdinga - 35 USD, tad pasiūliau baudos registravimui nenaudoti popieriaus ir tušinuko, ko pasekoje bauda atpigo iki 10 dolerių. Milicininkas su šypsena veide palinkėjo geros kelionės bei ilgesingu žvilgsniu palydėjo mane išvykstant. Jo jaunesnis kolega gestais parodė, kad norėtų pamatyti kaip prabuksuoja galinis ratas ir aš, atsilygindamas už malonų aptarnavimą, taip kelkraštyje ir padariau...

Ukraina - vis dar pirma diena

Tos pačios dienos pavakare privažiavau ir Baltarusijos-Ukrainos sieną. Baltarusijos pareigūnai iš savo šalies mane išleido pakankamai maloniai, Ukrainos pareigūnai gi naudojo analogiškus popieriukus, kaip ir įvažiuojant į Baltarusiją. Lakstyti teko mažiau, tačiau čia staiga susivokiau pamiršęs namie žalią kortelę, garantuojančia mano civilinę vadeliotojo atsakomybę. Uolūs pareigūnai šį trūkumėlį pastebėjo ir paprašė artimiausiame kioskelyje sudaryti ukrainietišką draudimo polisą. Kioskelyje esantis geziukas pinigus (70 Lt už 10 dienų draudimą) paėmė labai uoliai, tačiau baisiai tingiai jam sekėsi pildyti patį polisą. Labai įdomu tai, kad iš mano sumokėtojo mokesčio apie 10 procentų sugrįžo tam pačiam pareigūnui, kuris gi ir nustatė, kad aš poliso neturiu. Taip supratau, kad aš jau kapitalistinėje šalyje, kur business-to-business schema veikia be priekaištų.
Apgailestauti dėl savo neapdairumo ir dėl to išmestų kelių grivnų ilgai neteko, nes reikėjo judėti toliau, o pamatyti vaizdai vis sukeldavo naujų minčių. Baltarusiškos tvarkos jau nebuvo nė kvapo, keliai taip pat pasirodė besantys prastesni. Pakelėse tupintys žmonės su svogūnų kasomis, bulvių maišais obuolių kibirais liudijo apie sėkmingai kultivuojamą žemės ūkį, ir tikrai, - žemė čia juoda kaip smala. Netrukus pamačiau ir iki šiol neregėtus saulėgrąžų laukus.

Afrika prie saulėgrąžų

Pietavau vos keliasdešimt keli kilometrai nuo Baltarusijos sienos esančioje miestelio užeigoje - maistas toks naminis, bet kainos tai lietuviškos - vos tilpau į 20 Lt.
Pravažiavęs niekuo neįstrigusį Černigovą pasiekiau ir Kijevą. Didelis miestas, plačios gatvės, tačiau grožio važiuodamas didelio nepamačiau. Apskritai Ukrainoje daug transporto, nuo tarybinių automobilių iki paskutinio modelio BMW ir visi lekia dideliu greičiu, manevruoja kaip tik gali. Kirtau Dnepro upę, kurios plotis atitiktų kokius 3-4 Nemunus, įspūdingai atrodė Kijeve esanti Motinos taikos statula. Tikėjausi Kijeve surasti nakvynės vietą, tačiau užklydęs į vieną kitą viešbutį ar hostelį panorau vykti toliau - kandžiojosi arba didelės kainos arba apgailėtina būklė ir nesaugi parkavimo vieta. Apsukęs žioplumo ratą Kijeve, suradau magistralę link Odesos. Pradėjo temti, jautėsi nuovargis, tad už keliasdešimt kilometrų nuo Kijevo radau priimtiną motelį ir labai patogiai įsikūriau nakvynei. Vieta vadinasi „Mislivskij xutir", 32 km Kijevo-Odesos plente (www.hutirest.com.ua). Nakvynė kainavo 90 Lt, apsaugos darbuotojas mielai už 5 Lt parodė kur saugiai galima pasistatyti motociklą, motelio restorane sukirtau ištaigingą vakarienę ir užrašęs savo įspūdžius kelionraštyje lūžau miegoti.
Pirmoji diena užtruko 15 valandų, nuvažiavau 800 km. Labiausia pavargo nugara, nes nemažai daiktų vežiausi kurpinėje, bei ta vieta, kuria sėdėti reikia. Afrika dėkingas motociklas, nes atkarpose, kur greitis nesiekė 80 km/h važiavau atsistojęs, tuo šiek tiek nutolindamas raumenų statinį nuovargį.

2008-09-01: link Odesos

Išaušo puikus saulėtas rytas ir aš, puikiai pailsėjęs bei gerai pasistiprinęs leidausi Odesos magistrale į pietus. Tokiose kelionėse svarbu gerai išsimiegoti ir labai gerai maitintis. Maistui tikrai netaupiau, nes žinojau, kad jei kas organizme sustreikuos, nesinorės nieko...
Kelias nuo Kijevo link Odesos yra pakankamai geros dangos ir primena mūsų automagistralę. Visos atkarpos ilgis yra apie 500 km, tačiau važiuojantieji į Krymą, nusuka 200-ajame kilometre ties Uljanovka į kairę. Važiuodamas šią atkarpą nežinojau kur dėtis iš nuobodulio, nes be derlingų Ukrainos žemių daugiau nieko ir nemačiau. Norėjau, kad mano Afrika tą akimirką pavirstų į CBR900RR... Deja, Ukrainos keliais nepaskubėsi, nes čia nuolatos siūlomos milicijos paslaugos ir jų pavyksta išvengti tik priešais važiuojančių ir šviesomis mirksinčių vairuotojų dėka. Kaip tyčia visi milicininkai apsirūpinę greičio matavimo įranga, nors kuo čia stebėtis - tai matyt greičiausiai atsiperkanti įranga pasaulyje.
Nuo Uljanovkos iki Mikolaiv ir Kherson kelias buvo jau tik dviejų juostų ir gana prastos dangos. Važiavimo sąlygas apsunkino didelis krovininio transporto srautas, nuolatiniai nesankcionuoti pakelės žemės ūkio naudmenų turgūs, kur zujo žmonės ir Žiguliai su priekabomis Zubrionok. Asortimentas išsiplėtė iki slyvų, pomidorų, arbūzų, melionų ir kukurūzų. Pirmą karta gyvenime mačiau kaip paprastai laukuose auga pomidorai, arbūzai bei melionai. Pakelėse arbūzo ar meliono kilogramas kainuoja 0,50 Lt, pomidorai šiek tiek brangiau.
Kelias nuo Uljanovkos buvo ne tik siauras duobėtas, bet dar ir turtingas miesteliais, kuriuose ribojamas greitis, o jį matuojančių pareigūnų apstu. Viename miestelyje buvo pamatuotas ir mano greitis. Milicijos pareigūno pasiūlyta bauda pasirodė begalo įspūdinga - 160 UAH (80 Lt), be to šį mokestį reikėjo sumokėti kažkokiame netoliese esančio miestelio komisariate, kol mano motociklo dokumentus saugotų šie pareigūnai. Sandorio schema pasirodė pernelyg sudėtinga, supratau, kad kažkur girdėtas patarimas duoti 20 UAH pakišą neišdegs, taigi dariau sekančiai: siūliau 20, 40, 60... Maždaug ties šiuo skaičiumi milicininkas paklausė „ar mes čia turguje esame", nesakysiu ką pagalvojau, bet toliau siūliau 80, 100 ir sandoris tuo užsibaigė. Pykau ant savęs už tokias kvailas išlaidas, bet vilktis 60 km/h greičiu, kur galima tikrai daugiau, buvo taipogi nemaža prabanga. Smagu tik tiek, kad tai buvo pirmoji ir vienintelė bauda Ukrainoje.
Važiuojant vis piečiau oras darėsi vis tvankesnis, o didelis transporto srautas tik dar labiau pablogino oro kokybę išmetamosiomis dujomis bei dulkėmis. Pakelės nusėtos šiukšlėmis, daug kur nuo karščio išdegusi žolė, taigi gamta nė iš tolo nepriminė artėjimo prie kurorto.
Įvažiavimas į Krymo autonominę respubliką primena postą važiuojant į Nidą 1980ais metais. Tik vėliau sužinojau, kad čia reikėjo mokėti kažkokį mokestį - aš tiesiog ramiai privažiavau, stabtelėjau, linktelėjau pareigūnui ir sulaukęs analogiško gesto, nurūkau toliau.
Jau buvo vakaras, važiuoti darėsi vis smagiau, mašinų srautas sumažėjo, oras atvėso tik aplinka jaukumo pojūčio nesudarė, vijau šalin mintis apie tai, kas būtų jei tektų ant to ar ant ano kauburėlio naktį praleisti. Manau, kad į Ukrainą reiktų važiuoti motociklu, kuris savo išvaizda būtų toks pat pavargęs, kaip ir Lenino šarvuotis po karo - tuomet labai į akis nekrisi nei pareigūnams nei visokiems interesantams. Dėl dulkių ir nelygioje kovoje žūstančių musių, mano Afrika darėsi vis paprastesnė ir paprastesnė, kuo aš tik ir džiaugiausi.
Prisipažinsiu, Juodąją jūra tik įvažiavus į Krymo pusiasalį (atkarpoje Armianskas-Krasnoperekopskas matosi Karkinitskos įlanka) pasirodė kaip didelis ežeras. Krantų tyrinėti nebuvo laiko, tad dūmiau kiek įmanoma arčiau kokio nors kurortinio miesto. Kuomet pradėjo temti ir tuštėti keliai, pasidarė nejauku - jau ir pradėjau pasiilgti žmonių aplinkui, todėl išvydęs poilsiavietės nuorodą į kaimelį Portovoje labai apsidžiaugiau. Vaizdelis įdomus - pagriuvę kolūkiai, kaimelis visas miegantis. Pajūryje radau tuščią lauko kavinę, barmenas nuobodžiavo, nors aplinka buvo kaip tik parengta audringam vakarėliui: kampe šniokštė naujausia rusiška muzika, degė diskotekinės lemputės, iškabintos reklamos skelbė čia esant upes Coca-Cola bei kažkokio alaus... Supratau, kad čia kempingo nelabai rasiu, bet radau vieną dar atvirą kiemą, kur buvo nuomojami kambariai. Šeimininkai pasirodė esantys draugiški ir tolerantiški bet kokio plauko klientams - pasigyrė, kad juos neseniai aplankė 5 baikerių kolektyvas iš Lenkijos. Gavau trivietį kambarį su visais patogumais namelyje (30 Lt), kurie pastatyti iš gipskartono ir skirti į Krymo pietus nesuspėjusiems arba neturintiems už ką nuvažiuoti poilsiautojams. Motociklą prirakinau prie pačio didžiausio kiemo agregato (berods vaikiškų sūpynių) ir skubėjau ilsėtis. Tą dieną nuvažiavau 720 km, nuo namų mane skyrė 1520 km.

2008-09-02: Eupatorija, Sevastopolis ir Jalta

Ryte, kuomet saulė jau buvo aukštai, o kelionės tikslas rodėsi visai čia pat, pasaulis nusidažė gražesnėmis spalvomis. Prieš keliaudamas tolyn, nutariau nubėgti prie Juodosios jūros, vaizdu pasimėgauti. Lėkštas krantas buvo tuščias žmonių, tačiau šiukšlių krūvos ir nutrinta žolė bylojo apie buvusį intensyvų poilsiautojų antplūdį. Krymo šiaurės-vakarinėje dalyje Jūra yra skaisčiai mėlyna, krantai kai kur nusėti poringa gelsva uoliena, labai smulkiomis kriauklytėmis ir sudžiūvusia jūros išmesta žole. Pagalvojau, kad ko norėti iš tokio kaimelio paplūdimio, piečiau turėtų būti gražiau...

Pirmas žvilgsnis į Juodąją jūrą

Iš Portovoje kaimelio patraukiau link Eupatorijos. Kelias buvo gana siauras, tačiau srautas nebuvo labai intensyvus - Kryme rimtesni keliai yra link sostinės Simferopolio ar Dzankoj. Važiuodamas šiuo keliu pirmą karta gyvenime pamačiau stepę, kur iki pat horizonto linijos vien tik saulės išdegintos žolės lygumos. Kaimeliai ir miesteliai pakankamai skurdūs, supratau, kad Lietuviškoje tautosakoje paminėta profesija „piemuo" čia yra gyva - žmonės gano 5-20 gyvulių didžiuliame karštyje ir tas ganymas reiškia, kad reikia vaikščioti paskui bandą žolės kąsnio beieškant.
Vienoje vietoje radau šunkeliuką, kuris rodės vedė prie labai dailios kalvelės - pagalvojau būsianti puiki vieta užvažiuoti, nusifotografuoti ir apsidairyti. Vargais negalais per akmenis nusidaužęs iki tos kalvelės supratau tą vietą esant kaimo sąvartynu, kur radau senų akumuliatorių, Žiguliai padangų bei keliasdešimt karvių kaukolių. Nuotrauka gavosi puiki, tačiau taip pat supratau, kad kelio neverta mesti dėl takelio.
Eupatoria, pasak sovietinių šaltinių, yra jaukus kurortinis miestas, kuriame daug vaikų stovyklų ir ramesnį poilsi mėgstančių poilsiautojų su šeimomis. Šio fakto nepatikrinau, bet sutikau tramvajų, po 20 metų pertraukos atsigėriau giros iš didelės geltonos ZIL priekabos-statinės. Eupatorijoje buvo matyti keli įdomesni architektūriniai objektai, jautėsi, kad esi mieste su istorija siekiančia toliau nei Stalinas. Labiausiai knibždantys gyvybės buvo paplūdimiai, kurie čia buvo dviejų rūšių - uždari ir vieši. Taigi, nuo tos akimirkos supratau, kad Kryme yra mažiausiai dvi visa ko kategorijos - mokama ir nemokama. Tas kas mokama, išlaiko kažkokią kokybę, komfortą, nėra taip užgrūsta ir nutrinta. Tai kas nemokama (arba labai pigu) yra taip nustekenta, kad net ir labai pavargęs nenorėtum pasinaudoti. Viešuosiuose paplūdimiuose mašinos pastatytos prie pat vandens, dalis jų apdengtos nublukusiais brezentais, greta pastatytos tokios pat palapinės. Konteinerio per šiukšles nesimatė, tualetų nesimatė taip pat. Kur ir kaip žmonės ten sprendžia fiziologinius reikalus nenorėjau žinoti...
Toliau mano maršrutas vedė jau pajūriu pro Saki, Ivanovka, Kacha link Sevastopolio. Supermamų forume buvau skaitęs, kad Kacha yra mažas jaukus kurortinis miestelis, todėl nutariau jame atsipūsti ir pasimėgauti Juodosios jūros malonumais. Vakarinė Krymo dalis yra vienas didelis smėlio uolienos skardis prie jūros. Žvelgiant nuo to skardžio paplūdimys yra siaura akmenuota juostelė, krantas staigiai gilėjantis, vyrauja srovės, todėl vieną dieną vanduo gali būti labai šiltas, kitą - labai šaltas. Kacha miestelis savo architektūrine įvairove priminė Radviliškį, o poilsio paslaugos buvo teikiamos vietinių žmonių - kas balkone, kas garaže įrengęs poilsio apartamentus. Didžiausias šios vietos privalumas - mažas poilsiautojų skaičius paplūdimyje, tačiau, kaip ir visuose viešuosiuose paplūdimiuose, WC nepamatysi.

Vakarinė Krymo pakrantė

Išsimaudęs, pailsėjęs ir net šiek tiek įdegęs leidausi link miesto-herojaus Sevastopolio. Miestas tikrai įspūdingas: siauros gatvelės, pilna jūreivių, miestas įsikūręs ant kelių kalvų ir pusiasalių. Čia gi bazuojasi ir Rusijos laivynas, kuriam nuomos sutartis žada pasibaigti berods 2009 metais. Spygliuotos tvoros, baugūs užrašai ir rūstūs sargybinių žvilgsniai neleido prisibrauti arčiau tų laivų, bet nufotografuoti vieną kitą pavyko. Beklaidžiodamas radau sklypelį su užrašu „Atsargiai minos", vėliau keli studentai paaiškino, kad esu prie kažkokios branduolinės energetikos įstaigos ir kad mano fotografavimas čia gali būti suprastas klaidingai.
Balaclava, tai ne pošalmio sinonimas, - tai Krymo pietryčių miesto pavadinimas. Šis miestas garsus savo uostu bei labai senais gynybiniais įtvirtinimais. Tuos gynybinius įtvirtinimus aš pamačiau ant kalvos iš miesto centro ir supratau, kad noriu nuvažiuoti arčiau jų. Afrika mane nuvežė siaurais miesto keliukais ir akmenuotais šunkeliukais ten, kur tūlas turistas eina tik pėsčiomis. Čia ir atsivėrė man niekur dar nematytas Krymo grožis - kalvotos įlankos, miesteliai slėniuose, mėlyna jūra ir gražus saulėlydis. Taip taip, pamiršau, kad saulė kalvotose vietovėse linkusi pasislėpti greičiau nei įprasta, tad pradėjau skubėti link artimiausio kurortinio miestelio Foros jau temstant.

Balaclava miestelis

Foros miestelyje nelabai pavyko rasti patrauklų hostelį ar viešbuti, tad traukiau toliau. Kaip gaila, kad buvo jau tamsu, nes kelias nuo Foros (beveik iki pat Feodosijos) vingiuoja tarp kalvų. Motociklu važiuoti buvo nesudėtinga, bet pradėjau nerimauti, nes kiekviename miestelyje vis užtrukdavau kol vinguriuodamas rasdavau vieną ar kitą viešbutį. Visuose miesteliuose nuo Foros iki Alupkos kainos buvo nesveikai didelės (100-200 Lt naktis), o aš naiviai tikėjausi vis rasti kažką pigiau. Kvailiausia man pasirodė tai, kad čia nakvynės laikas turi prasidėti ir baigtis 8 ryto, ne 12 valanda, kaip kad įprasta.
Taip ieškodamas teisybės nusigavau iki Jaltos. Jalta, kaip žinome, yra pramogų miestas, kuriame yra vienu metu net susitikę Stalinas, Ruzveltas ir Čerčilis aptarti reikalų. 23:00 čia gyvenimas virti dar nebuvo sustojęs, tačiau ilgai klaidžiojęs supratau, kad pigios nakvynės čia tuo labiau rasti nepavyks, tad paskutinėje veikiančioje maisto parduotuvėje nusipirkau pieno ir batono pasistiprinimui. Nakvynei išsirinkau ramesnę miesto vietą, prie automobilių saugojimo aikštelės, motociklą pastačiau taip, kad keliu važiuojantys ar einantys nieko nepastebėtų. Prarymojau taip iki pat 6 ryto, vis prabusdamas nuo valkataujančių šunų ar pravažiuojančių taksi. Sutaupiau ant nakvynės, vadinasi. Tą dieną nuvažiavau 405 km, nors atrodė kad dvigubai daugiau, nuo namų jau skyrė 1925 km.

2008-09-03: Alušta

Anksti ryte ilgai neuždelsęs Jaltoje, savo kvailą užsispyrimą rasti pigią nakvynę Kryme, kur Tarybiniais metais poilsiaudavo 10 mln. turistų, nutariau kompensuoti gerais pusryčiais - su ukrainietiškais barščiais ir Kijevo kotletu ala „Čili kaimas" restorane (kainavo ši prabanga 110 UAH). Dienos šviesoje kelias pro kalvas link Aluštos pasirodė labai gražus ir įdomus, tad gailėjausi, kad iki Jaltos važiavau jau tamsoje ir nemačiau daugiau tokio grožio.
Aluštoje kažkokio instinkto vedinas radau poilsio namus Vidaus reikalų ministerijos darbuotojams „Družba", kur užpildęs prašymą direktoriui pusiau nelegaliai (nes reikia kelialapių) gavau dvivietį kambarį 2 nakvynėms (380 UAH arba 95 LTL/naktis). Ir kokia laimė - mano kambario langai ir balkonas atvėrė vaizdą į jūrą. Visas pastatas buvo įrengtas sovietine dvasia ir man taip priminė laikus, kuomet mes su šeima važiuodavome poilsiauti (irgi su kelialapiais) į Nidą: girgždantis parketas, kiliminiai takai, metalinės lovos, raktai su mediniais pakabukais, 3 kartus per dieną po valandą įjungiamas karštas vanduo. Iš to sovietinio konteksto iškrito tik LG televizorius ir kondicionierius. Sanatorijos poilsiautojams priklausė saugoma automobilių aikštelė, kur aš dviem spynomis prirakinau motociklą, bei leidimas į uždarą paplūdimį. Uždaras paplūdimys, brangus skaitytojau, yra viso labo 4 metrų pločio ir 50 metrų ilgio akmenuotas ruoželis, kur per žmonių gausybę tikrai nėra kur nusimautų džinsų pasidėti, nekalbant apie kokį rankšluostį ar šėzlongą. Kapitalizmą čia primena itin išvystytas išnešiojamosios prekybos tinklas - maždaug kas 5 minutės siūloma keptų kukurūzų, virtų vėžių, keptos duonos, saldumynų. Vakare pagrindinė miestelio gatvė virsta Basanavičiaus gatve prieš 17 metų: muzika iš visur, šašlykas kepamas tiesiai ant šaligatvio, prekiaujama viskuo ko tik gali prireikti įnoringam turistui. Kuomet nusiperki ledų, tai gali ilgai ir nuobodžiai vaikščioti su išlukštentu popierėliu, kol surasi kur jį išmesti.

Alušta

Ketvirtą kelionės dieną nuvažiavau vos 50 km ir skaitėsi dedikuota tikrajam poilsiui - pagulinėjimams prie jūros, knygos paskaitymui, arbūzo valgymui ir ilgiems pasivaikščiojimams po vakarinį kurortą. Dieną temperatūra siekė iki 40 laipsnių, jūros vanduo - arti trisdešimties laipsnių.

2008-09-04: Azovo jūra

Neilgai truko mano poilsiavimas, nes sekančią dieną buvau užsibrėžęs aplankyti Azovo jūrą, tad patraukiau link miesto Kerch. Važiavau serpantininiais keliasi pro Sudaką, Feodosiją, vienoje vietoje buvau nusukęs į šunkeliuką link vynuogynų ir stačių uolų. Tokiais keliais važiuoti motociklu pakankamai smagu ir saugu, nes nėra sunku aplenkti vos judantį Kamaz ar Žiguliai, tačiau automobiliu tai būtų ilga kelionė. Gamtovaizdis tikrai gražus, tačiau šiukšlės apžvalgos aikštelėse liudijo apie didelį neūkiškumą.

Kažkur tarp Foros ir Kerch

Maždaug nuo Feodosijos prasidėjo lygumos, kokias mačiau važiuodamas link Eupatorijos. Panašu, kad tos vietos visai retai gyvenamos ir nepatrauklios turistams. Važiuodamas link Kerch radau vietą, kur žūtbūtinai norėjau nusifotografuoti ir kur fotografuojasi visi - tai miestelio Koktebel prieigos. Gardžių gėrimų neieškojau, o ties miestu Lenino nusukau link Ščiolkino. Ščiolkino miestelis yra ant Azovo jūros kranto, o pati jūra šioje vietoje yra labai sekli, todėl, pasak vietinių, labai patogi vaikus maudyti. Dar vietiniai man papasakojo, kad čia stovi taip niekada ir nepaleista prieš 15 metų pastatyta atominė elektrinė iš kurios visi kas netingi tempė gėrybes ir kas tvorą, kas keliuką susiremontavo. Azovo jūra pasirodė labai rami, tad nuotykių paieškos sumetimais aplankiau ir neveikiančią atominę elektrinę.

Koktebel - vieta kur žūtbutinai norėjau nusifotografuoti

Tą pačią dieną tuo pačiu keliu grįžau atgal į Aluštą. Labai norėjau pabandyti pavažiuoti Arabijos juosta, nes ji savo forma primena Neringos pusiasalį, tačiau pabijojau vienas klaidžioti negyvenamais šunkeliais. Azovo jūros pažinimo turas kainavo 450 km ir padidino bendrą maršrutą iki 2425 km.

Bala, oj - Azovo jūra

Ščiolkino atominė elektrinė

2008-09-05: Atgal pro Bahčinsaraj

Šią dieną visi mano veiksmai pradėjo vesti atgal link namų. Nuo Aluštos važiavau link Jaltos, o iš jos pasukau pačiu sunkiausiu, bet įdomiausiu maršrutu link Bahčinsaraj. Šiuo keliu važiuoti galima tik lengviesiems automobiliams, nes keliasdešimt kilometrų veda į kalną, o antra tiek - nuo kalno. Kelias labai vingiuotas, posūkiai staigūs. Jei ne Mitas padangos ir šiltas asfaltas, būčiau turėjęs bėdų su motociklo valdymu, tačiau viskas ėjosi puikiai. Pakeliui sustojau aplankyti 98 m aukščio Učan-Su krioklio, kuriame kaip tyčia tokiu metų laiku nebėgo vanduo (jis būna pavasarį ir rudenį). Pasiekus 1160 m aukštį mačiau ir aukščiausią Krymo tašką AiPetri.

Vaizdas į Juodąją jūrą nuo Krymo viršukalnių

Bahčinsarajaus miestelyje papietavau, radau keletą lankytinų cerkvių, bet vidun nėjau. Norėjau pamatyti urvų miestelius, bet tos vietos neradau per skubėjimą.
Važiavau link Eupatorijos ir iš pradžių planavau pernakvoti tame pačiame kaimelyje Portovoje Krymo šiaurės vakarinėje dalyje. Tačiau kažkaip labai greitai iki to kaimelio atvažiavus, nutariau važiuoti kol pradės temti. Taip praskridau pro jau pažįstamus miestelius: Krasnoperekopsk, Kxerson, Mikolaiv. Vakarieniavau kažkokioje labai padorioje užeigoje, tačiau maisto kokybė pasireiškė kitą dieną. Nakvojau motelyje už Mikolaiv vienas pats sau kambaryje su visais patogumais, pro langą matėsi Ukrainos lygumų platybės ir sugriuvęs kolūkis.
Šią dieną nuvažiavau 740 km ir tai jau sudarė 3165 km bendro maršruto. Iki namų buvo likę tik ~1200 km.

2008-09-06: link namų be sveikatos

Atsikėlęs ryte supratau, kad vis dar esu sotus vakarykšte vakariene ir kad jau man nuo to nelabai gera. Dieną prieš tai puoselėjau auksinę mintį lėkti iki namų visą atstumą be sustojimo, bet atsisėdus ant motociklo norėjosi tik labai labai ramiai sėdėti. Važiavau lėtai, o kaip tyčia buvo pakankamai karšta. Keletą kartų buvau sustojęs taip sau pagulėti ir mineralinio atsigerti. Kai nėra sveikos, tai taip nieko nesinori...
Važiuodamas į priekį nužiūrėjau vieną lankytiną objektą - sovietinę raketų bazę, kurią kaip tik ketinau aplankyti. Tą bazę galima pasiekti pagal nuorodas vos 1,7 km nusukus žvyrkeliuku nuo kelio Pervomaisk-Uljanovka (greta miestelio Pobugskoje). Kaip tyčia papuoliau į ekskursiją, kur pusvalandį susipažinau su objektu. 45 m gylio šachtos tarpkontinentinėms raketoms (ES, JAV kryptimis), 3 lygių apsauga, kondicionavimo sistemos (60-tųjų metų objektas!), dviguba elektros tiekimo sistema, galimybė išgyventi 45 dienų autonominiame rėžime net ir branduolinės atakos metu. Daugiau apie šią vietovę rasite: http://tracer.odessa.ua/blog/?p=8. Kadangi man sunkiai sekėsi ant kojų pastovėti, tad turėjau iš ekskursijos pasišalinti ir ramiai pasėdėti gryname ore. Pasižadėjau kada nors šį objektą aplankyti dar kartą ir apžiūrėti visą iki galo.

Pasiekęs Kijevą brandinau mintį pernakvoti toje mačioje vietoje, kaip ir vykstant į priekį, tačiau laisvų vietų nebuvo. Kitose vietose situacija buvo panaši - vietų nėra arba labai brangu. Supratau, kad teks ieškotis nakvynės jau už Kijevo, bet dar Ukrainoje, nes Baltarusijoje parduotuvę sunku rasti, nekalbant apie viešbutį.

Paminklas IIPK didvyriams

Kuo labiau vėso ir temo, tuo sveikata pradėjo gerėti, atsirado energijos. Važiuoti tamsoje per Ukrainą nėra jauku ir smagu - kelių ženklinimas prastas, daug miškų, o pakeleivingų sunkvežimių, kuriems galėtum sėsti ant uodegos man nepasitaikė (taip dariau važiuodamas per Lenkiją naktį). Pačiame Ukrainos pasienyje su Baltarusija radau sunkvežimių vairuotojų užkandinę su poilsio kambariais. Kavinės personalas jau girtavo, žiūrėjo per TV kažkokias futbolo varžybas. Nelabai buvo patenkinti kai pateikiau užsakymą vakarienei, bet šiaip ne taip mane iškentėjo. Buvo jau bemaž 22 valanda, tad gavau dvivietį kambarį bet už vieno asmens kainą (20 UAH ir 12 UAH dušas). Mane įspėjo, kad jei bus norinčių pernakvoti, siųs į mano kambarį, bet buvau tikras, kad taip nebus. Naktį visgi atsirado norinčių pernakvoti ir net ne vienas - kažkoks vyriškis su žmona. Girdėjau kaip jie ten kuitėsi, kažką rusiškai šnekėjos, bet mano miego tai nesutrukdė - naktibaldų porelė vėlai atsigulusi anksti ir išvažiavo. Kambaryje kur aš įsitaisiau pusė grindų buvo mano žaislų sudėliota (krosiniai batai, šalmas, kuprinė, apranga ir visi tokie „pavargę"), tad jie visai be reikalo nepatoginosi, nes aš irgi nekukliai buvau įsikūręs.
Šią dieną nuvažiavau apie 600 km, iš viso 3765 km.

2008-09-07: Lietuva labai graži

Atsikėliau žvalus kaip agurkėlis, diena buvo saulėta, o žinojimas, kad vakare būsiu namuose suteikė daug jėgų. Ukrainiečiai iš savo šalies išleido greitai, Baltarusijos pasieniečiai visgi daugiau popierėlius vartė. Baltarusijos keliai buvo tušti (sekmadienis), tad važiavau taip kaip man norėjosi. Viename miestelyje nupirkau kilogramą saldainių-lauktuvių (6-11 Lt/kg). Kol stovėjau prie jų eilėje ir apžiūrinėjau 80-ųjų stiliaus parduotuvės interjerą prie motociklo susirinko krūva interesantų. Žinoma sulaukiau klausimų kiek aparatas kainuoja, kokį greitį išvysto, kiek cilindrų ir pan. Vienas ekspertas, išgirdęs, kad maksimalus greitis tėra 150 km/h, pasakė, kad jam su JAWA kur kas daugiau pavykdavo išspausti. Nemačiau prasmės aiškinti kodėl tų „gerųjų" JAWA dabar niekas nevadelioja, tad tiesiog atsisveikinau ir nuvažiavau.
Gomel, Zhlobin, Babruisk ir Minskas, kurio apvažiuoti ir vėl nepavyko, tad teko ir vėl pervažiuoti - kamščių nėra, žmonių taipogi mažai.
Baltarusijos-Lietuvos pasienyje mačiau didelę eilę vilkikų, kurių vairuotojai rodos ten gyvena, nes vos pajuda į priekį. Lietuvos muitininkai irgi nustebino savo uolumu tikrinti savo pilietį, tarsi aš būčiau svetima tapatybe - ne taip jau lengva į ES įvažiuoti.
Po savaitės buvau labai pasiilgęs Lietuvos, mūsų tvarkingų kelių ir suprantamų ženklų. Tą dieną nuvažiavau paskutinius 600 km, kas sudarė 4365 km bendro maršruto.

Pabaigos žodis

Esu labai dėkingas motociklui, kuris visus tuos kilometrus mane vedė be jokių sutrikimų, valgė Ukrainietišką ir Baltarusiška kurą, nakvojo pririštas įvairiuose užkampiuose. Dar esu dėkingas tiems, kas reguliuoja likimą, kad kelionė pavyko ir neteko vaduotis iš nelaimių, nes man svarbiausia yra sveikata, o tik po to įspūdžiai.
Dabar galiu drąsiai pasakyti, kad vykstant į tokią kelionę svarbiausia - nesitikėti didelio komforto ir pamiršti „customer is the king" principą. Tu čia kovoji už save, savo poreikius ir čia tau kažko reikia, o ne kitiems. Ir net ne pinigų klausimas, klausimas suvokimo, kaip Rusijoje nafta pati savaime žemės skverbiasi, kaip Ukrainoje pačios bulvės ir saulėgrąžos dygsta, taip į Krymą turistas vyksta lyg magneto traukiamas ir jis norom, nenorom čia pasiliks ir išleist tą savo dolerį. Važiuokite čia ne pailsėti, o įspūdžių parsivežti, o jei pamenate sovietinius laikus, tai čia visa kame dar to pilna. Tie, kas pagalvojo, kad pernelyg aš skubotai tokius plotus apžvelgiau yra iš dalies teisūs - kelionė buvo skirta bendram įspūdžiui pajausti, apsižvalgyti ir suprasti kas yra kaip. Specialiai palikau daugybę lankytinų objektų laikams, kuomet čia atvažiuosiu ne vienas. Aš čia būtinai sugrįšiu, bet negreitai - po kokių 5 metų.

Kelionės įspūdžius aprašė: Augustinas (Zemaituks)