Kelionės » Aplink Juodąją jūrą 2009 VIII dalis: 17-19 dienos

Žvalgyba prie Abchazijos-Gruzijos sienos.

Neiškentėm nenuvažiavę ir savo akimis nepamatę, kokie gruzinai blogi ir karingi. Iki Abchazijos sienos likus 500 metrų mus pasitiko postas su STOP ženklu. Toliau negalima įtikinamai, bet visai nepiktai pasakė pareigūnas. Pabendravus su vietiniais pareigūnais išsiaiškinome, kad šioje vietoje pasienio kirtimo posto nėra. Jei mes vis dėl to būtume bandę kirsti sieną važiuodami iš Rusijos jie su mielu noru būtų mus praleidę, bet mums būtų kilę problemų išvykstant. Gruzija šios sienos nepripažįsta, o ties Rusijos-Abchazijos siena mūsų niekas neužregistruotų, kaip kirtusių sieną. Išvažiuojant iš šalies mūsų nebūtų duomenų bazėje ir laikytu, kad sieną kirtome nelegaliai.

Pabendravę su pareigūnais patraukėme toliau. Pakeliui stabtelėjome Zugdidi pasipildyti kuro atsargų. Kadangi neradome degalinės kurioje aptarnautu kreditines korteles teko važiuoti į miestelio centrą išsikeisti eurų. Stabtelėjus prie banko mus apsupo ne viena dešimtis žmonių tarp jų fotografas, video operatorius, žurnalistai. Šalia banko įsikūrusi laikraščio redakcija ir regioninės televizijos ofisas. Pinigų keitimas palydėtas interviu, video ir foto sesijomis užėmė beveik valandą. Atsisveikinę su gerbėjais pajudam toliau.

Sekantis sustojimas didžiausia Gruzijos hidroelektrinė, kurios užtvankos aukštis siekia 271 metrą. Tai išties įspūdingas hidrotechninis statinys. Šalia kalnų kelio link jos nemažai įvairiausių gynybinių įtvirtinimų. Kelias saugomas. Prie šio strateginio objekto privažiuoti pavyko tik dėl to, kad esame lietuviai.

Tolimesnis mūsų kelias driekiasi šalia sraunios Enguri upės. Pats kelias labai vingiuotas ir duobėtas. Taip pat labai daug griūčių. Tiltukai pasitaikantys pakeliui atrodo bus nunešti artimiausio potvynio metu. Iki mūsų šios dienos tikslo trūksta apie 70 kilometrų. Sukame i šalį nuo pagrindinio kelio ir įsikuriame stovyklavietę. Toje pačioje vietoje prieš metus buvo Rusijos kareivių „blokpostas". Tarp įtvirtinimų mėtosi tuščios šaudmenų dėžės, suvalgyti konservai ir kitokios šiukšlės. Pavakarieniavus sugulėme miegoti. Tačiau neilgai trūkus į stovyklavietę įlėkė automobilis. Sunerimę iššokome iš palapinių, bet mus paskubėjo nuraminti: „Nesijaudinkit - policija". Pasirodo policija jau senokai mūsų ieško. Sutemus ir mums nepasiekus savo tikslo buvo pradėtos mūsų paieškos. Kaip paaiškino pareigūnai užsieniečiams jie siekia užtikrinti maksimalų saugumą. Įspėjo, kad naktį dar pasilankys kelis kartus pažiūrėti ar viskas tvarkoje, o atvažiavę ryte palydės mus iki tikslo.

Mes randamės:

N 42 57.739
E 042 11.992
Aukštis virš jūros lygio 618 metrai
Temperatūra: oro +31
17 dieną įveikta 186 km

Ryte mus pažadino sraunios Enguri upės triukšmas. Stovyklavietę buvome įsikūrę ant dešimties metrų skardžio. Kaip ir žadėjo ryte apsilankė pareigūnai išgirdę, kad dar kurį laiką ruošimės pažadėjo užsukti vėliau. Susiruošę pajudame toliau palei upę. Kelias kokių Lietuvoje sunkiai rasi. Kaimo kelia, kurie driekiasi nuo vienos fermos iki kitos dažnai būna geresnės kokybės nei šis. Vidutinis judėjimo greitis apie 30 km/h. Per pietus pasiekiam Mestia miestuką. Dar kartą nusistebim kokybiškais ir skaniais vietinės virtuvės patiekalais. Susidaro įspūdis, kad kuo toliau nuo turistų lankomų vietų tuo skanesnis ir natūralesnis maistas. Pietaujant vietinėje kavinukėje prisistato šio miestelio policijos pareigūnai perėme mus globon iš savo kolegų lydėjusių dalį mūsų šiandieninio kelio. Pasiteiravę į kurią pusę važiuosime toliau, pasišalina. Pietų metu mūsų planai keitėsi kelis kartus. Pabendravus, tai su vienais, tai su kitais vietinio miestelio gyventojais nusprendžiame vykti ne ten, kur nurodėme pareigūnams. Paprašome kavinukės darbuotojos, kad įspėtų policininkus, kad pasikeitė mūsų planai.

Tolesnis ekspedicijos maršrutas driekiasi per vieną iš perėjų į kitą kalnų masyvo pusę. Daugelis kalbintų žmonių teigė, kad perėja yra uždaryta dėl užpustytų kelių. Pasak jų sniego nuo metro iki trijų ir perėja atsidarys tik po mėnesio. Vilčių mums suteikė pora gyventojų teigę, kad galbūt įmanoma persikelti per perėją. Nusprendėm bent jau žvilgtelėti kokia situacija su sniegu ir riedame aukštyn į kalnus. Pakeliui pravažiuojame daug nuostabių senovinių Gruzijos kaimų su gynybiniais bokštais. Ushguri kaimas esantis šalia perėjos yra aukščiausiai esantis gyvenamas kaimas Gruzijoje. Patys Gruzinai teigia, kad ir pasaulyje. Jo aukštis apie 2500 metrų virš jūros lygio. Kaimelio gyventojai geriausiai žinantys situaciją perėjoje taip pat vienbalsiai tvirtina, kad perėjos mes nepereisim. Vienas jų įsižeidęs, kad mes juo netikim sakė, jei mes grįšim jis su mumis nekalbės. Užsispyrę lietuviai sniegą turi pamatyti savo akimis.

Privažiavom ant kelio slūgsantį sniego lopą. Jis tęsiasi apie 100 metrų. Ilgai nesvarsčius pertempiame vieną motociklą per pusmetrinę pusnį į kitą pusę ir paleidžiame Kuzavą (Rimas) į žvalgybą. Neilgai trukus per raciją gauname informaciją, kad už posūkio vėl prasideda sniegas ir jis bando eiti per jį žiūrėti kiek jis tęsiasi. Laukti teko ilgokai. Naujienos nedžiuginančios sniegas tęsiasi apie du kilometrus. Saulė jau leidžiasi, bet mes bandome vieną motociklą pratemti į kitą sniegyno pusę. Tiksliau apibūdinus tą motociklo judėjimo būdą galima jį pavadinti nešimu. Šešiems žmonėms tai užtruko beveik pusantros valandos. Vienbalsiai nutarėm laukti ryto ir bandyti tokiu pačiu būdu perkelti ir likusias transporto priemones.

Mes randamės:

N 42 54.877
E 043 05.776
Aukštis virš jūros lygio 2623 metrai
Temperatūra: -3
18 dieną įveikta 136 km

Apie antrą valandą nakties pažadino serija automato šūvių. Miegant Lietuvoje greičiausiai pagalvotum , kad prisisapnavo. Nakvynės vietoje nutolusioje per dešimt kilometrų nuo Rusijos sienos šūviai verčia sunerimti net jei šaudo policijos pareigūnai tokiu būdu signalizuojantys, kad dar kartą rado kvailus lietuvius velniai žino ko atsidanginusius į ši pasaulio kraštą. Tai vienintelis būdas pranešti kolegoms informacija. Šioje vietoje neveikia, nei mobilus ryšys, nei racijos. Policijos pareigūnų neįspėjusi kavinės darbuotoja privertė juos ieškoti mūsų visomis kryptimis iki antros valandos nakties. Paieškoms užsitęsus pareigūnai nebuvo patenkinti mūsų pasirinkimu bandyti įveikti perėją. Įsakmiu tonu gavome nurodymą pakuotis daiktus ir vykti su jais į artimiausią policijos nuovadą. Paaiškinome, kad vienas motociklas jau pertemtas per sniegą ir jo gabenimas atgal užtruks apie tris valandas, be to naktį tai daryti pavojinga. Pareigūnai mus paliko nakvoti toje pačioje vietoje, o patys išvažiavo, kad nesušaltų. Naktį apsilankė dar kelis kartus. Auštant pažadino ir paklausė ar tikrai neliksime čia nakvoti dar vieną naktį. Gavę neigiamą atsakymą palinkėjo gero kelio ir išvyko.

Tikėtina, kad pareigūnai yra gavę griežtą įsakymą saugoti užsienio turistus, kaip savo akį. Paklausus ar čia pavojinga, kad jie taip rūpinasi paprastai atsako, kad ir taip ir ne. Toje perėjoje prieš metus buvo vienas rimtas incidentas.

Taip prasidėjo kol kas ilgiausia ir sunkiausia ekspedicijos diena. Trys kilometrai per dešimt valandų toks mūsų šios dienos greitis. Patekėjusi saulė atliko savo darbą ir motociklų gabenimas per sniegą tapo pragarišku darbu. Tempti per du šimtus kilogramų sveriantį motociklą klimpstantį pusę metro į sniegą tikrai ne lengviausia užduotis. Kelias per sniegą tęsiasi du kilometrus. Visą motociklo krovinį pernešti reikia atskirai. Persikelti iš vienos milžiniškos pusnies pusės į kitą teko sukarti apie dvidešimt penkis kilometrus. Daug džiaugsmo pagaliau įveikus šią sunkią atkarpą. Deja džiaugsmas pirmalaikis, pavažiavus kelis šimtus metrų ir keliui padarius keletą vingių prieš mus išdygsta dar viena pusnis. Ne tokia ilga, bet su dideliu nuolydžiu. Neviltis matant, kad tokiu sniego lopų ir nuošliaužų vien matomoje kelio atkarpoje ne viena ir ne dvi. Vėl nuimama visa manta kiekvienas motociklas pertempiamas atskirai. Kiekviena tokia kelio atkarpa įveikia ne po vieną kartą. Tą patį kelią reikia įveikti ne mažiau nei 8-9 kartus. Jaučiamas nuovargis. Ir be nuovargio sunkioje atkarpoje pasipila kritimai. Sniegas minkštesnis nei akmenys tad nei technika, nei žmonės nenukentėjo.

Pagaliau paskutinis sniego liežuvis įveiktas. Už jo matosi šviežiai į purvą įspaustos padangų žymės. Bet ir čia kalnai nenori mūsų paleisti. Iš staiga atėjusio debesies prapliumpa lietus. Nuo kiekvieno kalniuko pasipila purvino vandens upeliukai plaunantys kelią po ratais. Kelias darosi slidus ir pavojingas. Vietomis kelio plotis siekia vos du metrus. Vienoje kelio pusėje uola, kitoje skardis. Kristi 5-20 metrų į kunkuliuojantį kalnų upelį neviliojanti perspektyva. Prieš pat motociklininkų koloną pragarma griūtis. Kelias neužverstas. Lengviau atsidustame. Po valandėlės lietus liaujasi taip pat staiga, kaip prasidėjo.

Artėjame prie nemažo kaimo. Pagaliau civilizacija... Su nerimu pravažiuojame pro kaimą, kuris akivaizdžiai matosi yra apleistas ir negyvenamas. Galvoje sukasi klausimas - kas galėjo nutikti, kad visi kaimo gyventojai jį paliko. Etninis valymas? Epidemija?.. Klausimas taip ir liks neatsakytas.

Per dvidešimt valandų įveikus 88 kilometrų atsidūrėme Tsageri miestelyje, kurio prieigose mus pasitiko policijos pareigūnai saugosiantys mūsų ramybę šiame regione. Sutemus vietos palapinei nusprendėme neieškoti. Pasitenkinome pirmu policininkų nurodytu namu, kuriame galima būtų apsistoti.

Mes randamės:

N 42 38.962
E 042 46.357
Aukštis virš jūros lygio 508 metrai
Temperatūra: oro +20
19 dieną įveikta 88 km