Moto žmonės » Milda O. - Nemoteriškas dviejų dukrų mamos pomėgis

Motociklais važinėjančių lietuvių Angljjoje ir Londono apylinkėse yra ne vienas ir ne du, tačiau tarp jų sutikti tnoterį ne taip paprasta. Aistra motoclklams labiau būdinga vyrams. Vis dėlto 26 metų lietuvė Milda Maiden (Mildos slapyvardis) paneigia šį stereotipą - ji ne tik pati važinėja motociklu, bet ir yra Londono atstovė motomanų internetinėje bendrijoje. Tad kaip atrodo baikeriškas gyvenimas moters akimis?

Pirmiausia smalsu, kaip jūs čia susibūrėte? Ar čia, Anglijoje, vienas kitą susiradote ar buvote pažįstami dar Lietuvoje?

Musų grupelė susibūrė jau Anglijoje per internetinį puslapį "Motomanai.lt". Tai didžiausias Lietuvos motociklininkų forumas, turintis kampelį ir važinėjantiems išeivijoje. Būtent užsiregistravę ir panorėję bendrauti Anglijos motomanai ir sudaro mūsų branduolį. Esame girdėję apie dar kelias važinėjančias grupeles, buvo ir bandymų juos susekti ir pasilabinti, tačiau pastangos nuėjo veltui.

Ar dažnai  rengiate bendras išvykas ar baikerių šventes?

Mus vienija aistra molociklams, kelionės, ispūdžiai, gyvenimo stilius, judesys... Vėjas, laisvė, polėkis... Paprastose vakarinėse ar savaitgalinėse išvykose stengiamės susivažiuoti kur nors pusiaukelėje. Tada traukiam, pavyzdžiui, prie ežeriuko šalutiniais nuo magistralės keliais užsukdami į mažus miestelius, pasigrožėdamiapylinkėmis ar aplankydami kokią vietinę užeigą. Kartkartėmis susiorganizuojame ir didesnes išvykas į tolimesnius Anglijos kampelius, turime savo susigalvotą akciją "Aplankykime Anglijos motomaną", kuomet susirenka visi, kas gali, ir gražia kolona traukia pas ką nors į svečius. O šį pavasarį dalis mūsų ir pas Airijoje gyvenančius lietuvius motomanus į Dublino apylinkes buvo užsukę kartu švęsti sezono atidarymo. Tie sezono atidarymai ir uždarymai Anglijoje ir Airijoje yra daugiau "teoriniai", tiesiog dar viena proga susirinkti, nes motociklais čia važinėjame ištisus metus.

Ar esale užmezgę ryšius su britų baikeriais?

Kiekvieną kartą kelyje sutikus kitą motociklistą įprasta linktelėti galvą pasisveikinant - tai irgi savotiškas ryšio "mezgimas"... Tai įprasta tiek Lietuvoje, tiek Anglijoje. Skitumas tik tas, kad motociklininkai Lietuvoje paprastai pakels ranką, o Anglijoje pasisveikinama kryptelėjimu į šoną ar galvos linktelėjimu, o pralenkiant ta pačia kryptimi važiuojantį motociklą kairės rankos kilstelėjimu. Apskritai draugiškumas motociklo broliui yra tarptautinis... O jei rimtai - tai taip, tarp mūsų yra motomanų, bendraminčių ir su vietiniais baikerių klubais, prisijungiančių prie jų organizuojamų kelionių ar išvykų. Štai praeitų metų rudenį keli iš mūsų dalyvavo baikerių parade Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo aukų dienai paminėti, šiemet - motociklų pastatymo mokesčio proteste.

Kokiais motociklais važinėjate, beje, gal turite specialų pavadinimą savo transporto priemonei pavadinti?

Na motociklą vadiname motociklu, "mocu", "baiku", bet dažniausiai turbūt pagal modelį... Pravardžių kaip naminiams gyvūnėliams paprasta inekuriame, nors būna, kad kokia pravardė savaime prilimpa. Štai aš anksčiau važinėjau su "Suzuki GZ", dėl savo lengvo valdymo ir nedidelio aukščio tarp motomanų gavusio pravardę "gazelė". Kartais nepiktai patraukiame per dantį kokio draugo motociklą, pavyzdžiui, vienas dėl skleidžiamo garso kartais vadinamas "malūnsparniu", kitas - "katinu". O motociklų tipų yra įvairiausių - yra ir sportinių, liaudiškai vadinamų "britvomis", yra ir "gatvinių", ir "čioperių", ir mažatūrių kelioninių.

Kas yra baikeris Lietuvoje maždaug įsivaizduojame - odinė striukė, skarele aprišta galva, ilgi laukai, tatuiruotė. Koks lietuvis baikeris Anglijoje?

Deja, tarp lietuvių dar gyvas seniai įsišaknijęs "baikeno" stereotipas - odinė striukė, ilgi neplauti plaukai, alaus pilvukas ir grubi kalba. Iš tiesų yra toli gražu ne taip. Žodis "baikeris" labiau asocijuojasi su MC (baikerių) klubo nariu, turinčiu odinę savo klubo aprangą ir gal iš dalies atitinkančiu įsisenėjusį "blogo dėdės baikerio" stereotipą. Tačiau tuo nereikia gąsdinti mažų vaikų. Kiekvienas pabendravęs greitai supras, kad baikeriai lygiai tokie patys žmonės, kaip ir visi kiti, turintys savo pomėgį ir gyvenimo stilių. Ar kas nors bado pirštais gėlininką už jo meilę gėlėms ar gatvės stiliaus šokėją vadina visuomenes padugne? Motomanai daugiau linkę save vadinti ne baikeriais, bet tiesiog motociklininkais. O anglo ir lietuvio motociklininko skirtumas pasimato tik lietuviui prabilus angliškai, kuomet paprastai sulaukiama klausimo: "O! Iš kur šis akcentas?" Vienintelė transformacija, kurią lietuvis motociklininkas patiria atvažiavęs į Angliją, - reikia priprasti prie važiavimo priešinga kelio puse.

Kiek žinau, jūs esate tas žmogus, aplink kurį sukasi Anglijos lietuvių baikeriška veikla.

Dabartinis mūsų grupelės branduolys susibūrė per "Motomanai.lt" forumą. Tai internetinė, klubo įstatais neapribota lietuvių motociklininkų bendruomenė, taip kurios narių yra savanoriškai skiriančių savo laiką forumo moderavimui, renginių ar akcijų organizavimui. Šie nariai vadinami "stafais" (iš anglų "staff'- personalas). Tokių narių Anglijoje yra du: aš - Londono apylinkėms ir Anglijos pietums, kitas narys "prižiūri" Anglijos vidurį ir šiaurę. Kai mūsų buvo tik saujelė, buvau viena iš tų, kurie inicijuodavo išvykas, susitikimus ar apsilankymus motociklų parodose. Tačiau šiemet mūsų gretos prasiplėtė ir smagu, kad rodančių iniciatyvą atsirado daugiau. Nors iš visų Anglijos motomanų tikriausiai esu seniausia forumo narė, užsiregistravusi prieš beveik penkiarius metus, moderuoju išeivių motomanų diskusijas ir esu viena iš jau tradicija tapusios motomanų sporto stovyklos Nemirsetoje pradininkių.

Jūs vienintelė moteris tarp baikerių ar dar yra daugiau tokių aistruolių? Kada ir kaip susidomėjote tuo nemoteriiku pomėgiu?

Jau nuo paauglystės ėmė žavėti motociklai, o tiksliau - vadinamosios "britvos". Kai kokia prazvimbdavo Klaipėdos gatvėmis, net kvapą užgniauždavo. Taip likimas lėmė, kad susipažinau su savo būsimu vyru, kuris taip pat prijautė dviratėms transporto priemonėms. Tarp vyro draugų buvo važinėjančių motociklais ir jie tapo neatsiejama laisvalaikio dalimi. Tačiau Lietuvoje neturėjome galimybių nusipirkti savo "plieninį žirgą", o išvažiavę į Angliją šią idėją laikinai buvome apleidę. Po kelių metų gavau pasiūlymą perpirkti vieną motociklą ir atsiradusi galimybė įsigyti motociklą tiesiog apsėdo mane. Vienoje iš "google" paieškų radau nuorodą į "Motomanai.lt" puslapį. Patiko, užsiregistravau, pradėjau bendrauti su bendraminčiais... 2006 metais išsilaikiau A kategoriją ir iš Lietuvos parsivariau pirmajį "rimtą" motociklą - turistinę "britvą". Važinėjome juo abu su vyru, tačiau ilgainiui pradėjome motociklu nepasidalinti - važiuoti keleivio vietoje man nepatiko, nes norėjau pati vairuoti, o vežti už save sunkesnį vyrą ir taip gana masyvaus motociklo gale baidžiausi. Tad suveržę diržus įsigijome antrą motociklą. Šiuo metu važinėju su "Yamaha FZ6 Fazer" (600cc) motociklu, kuriuo esu labai patenkinta. Dabartinėje mūsų kompanijoje esu vienintelė važinėjanti dailiosios lyties atstovė. Prijaučiančių ir norinčių sėsti už motociklo vairo panelių yra ir daugiau, tačiau šiuo metu aš esu vienintelė tarp vaikinų.

Nemoteriškas dviejų dukrų mamos pomėgis: Milda kelyje;   Milda su dukromis Nora ir Nida;

Kaip baikeriškas gyvenimas suderinamas su šeima ir profesinėmis ambicijomis? Ar užtenka laiko viskam?

Važinėjame abu su vyru. Mes susituokę jau septynerius metus ir auginame dvi dukras. Vyresnioji, kuriai ketveri su puse metų, su malonumu pati užsiropščia ant motociklo ir jau džiaugiasi, kad gali ištiestomis kojomis pasiekti pakojus. Pati moka užvesti variklį ir švyti džiaugsmu, kai sėdėdama jai už nugaros motociklą pastumdau po kiemą, taip Norai leisdama "vairuoti". Dar būdama dvejų su puse metų, mums besilankant Birmingemo motociklų parodoje, dukra užsiprašė mini krosinio motociklo. Tuomet tik nusijuokėm, paklausėm, ar nenori šalimais stovinčio didesnio, o ji visai rimtu veidu atsakė: "Ne, aš didelio dabar nenoriu. Man užteks ir šito, mažiuko."
Jei mergaičių nėra su kuo palikti namuose, pasiimame jas kartu į susitikimus ar kartu švenčiamas šventes. Tik tuomet vienam iš mūsų (dažniausiai tai būnu aš) į susitikimą tenka važiuoti automobiliu, nes dukros dar per mažos važiuoti motociklu keleivio vietoje.
Be to, dalį dienos dirbu privačioje mokykloje. Esu baigusi grafinį ir intemeto dizainą, šiemet grįžtu į universitetą tolesnėms grafinio dizaino studijoms.

Ką pačiai reiškia baikeriškas gyvenimas, kodėl tai patrauklu, ar nebaisu pavojai, rizika?

Manau, daugelis važinėjančių motociklais pritars, kad egzistuoja toks reiškinys kaip "motoliga". Motociklas tampa gyvenimo dalimi, liga, potraukiu, aistra, narkotiku, kurio labai sunku atsisakyti. Laisvės ir nepriklausomybės jausmas važiuojant priverčia pasijausti gyvu, išnaujo pamilti gyvenimą ir aplinkimus. Man asmeniškai tai puikiausias būdas atsipalaiduoti, "išsikrauti", atsiplėšti nuo kasdiemnes rutinos. Motociklu važinėju trejus metus ir sulig kiekvienu išvažiavimu gerėja įgūdžiai, aštrėja reakcija, rodos, jau intuityviai žinai, kaip elgsis automobilio vairuotojas priekyje, ir bet kuriuo atveju turi būti pasiruošęs bet kokiam staigesniam manevrui.

Kaip tokį pomėgį vertina giminės, artimieji? Niekada nebandė atkalbėti?

Nuo mažų dienų prisimenu mamą pasakojant, kaip ji pirmą (ir paskutinį) kartą sėdėjo ant dėdės "Jawos", bandė pati vairuoti, bet įvažiavo į šieno kupetą. Gal todėl mama labai neatkalbinėjo manęs nuo motociklo, tik pirmais metais pradėjus važinėti, vis prašydavo, kad važiuočiau atsargiai. Yra giminių, kurie kiek įtariai žiūri į šį mano pomėgį. kartais nepiktai patraukia per dantį, bet primygtinai atkalbėti niekas nebandė.

Straipsnio autorius: Zita Čepaitė, InfoZONA, 2009 liepa

2008 metų pavasarį akcijos "Aplankykime Anglijos motomaną" dalyviai apsilankė Granthame, Linkolnšyre pas vieną iš pirmųjų Anglijos motomanų - Rimą.

Grupelė Airijos Lietuvių motomanų su tautiečiais, gyvenančiais Anglijoje, šių metų gegužės mėnesį Peterbourghe vykusio moto šou metu.