Kelionės » LIETUVA – ITALIJA 2009 - Laimonas (Sindbaad) ir Rolandas (rulis)

Dauguma motociklininkų, sukančių ratus aplink savo miestą ir tik porą kartų per sezoną nutolstančių nuo namų toliau kaip 100 km, svajoja apie rimtą kelionę motociklu. Metai bėga, o svajonė vis atsideda: tai pinigų gaila, tai kompanijos nėra, tai nepatogu prieš šeimą, o čia ir finansinė krizė prasidėjo – neramu dėl rytojaus. Atrodo, kuo toliau, tuo mažiau šansų svajonei išsipildyti, liūdnai dalijomės mintimis 2009 m. sausio 16-tosios vakarą. Mes – tai Laimonas (Sindbaad) ir Rolandas (rulis), du motociklininkai, netrukus žengsiantys į ketvirtą dešimtmetį. Valandėlę, kitą paatviravę, nuo nemažo kiekio brendžio drąsos įgavę, nutarėme: šiemet arba niekada!

Kur? Italija. Kodėl? Ten šilta, ten gražu, ten skanus maistas, ten gyvena Laimono sesė, ten yra miestelis Sirmione, kurį būtina aplankyti. Kada? Vėlyvą pavasarį – ankstyvą vasarą.

Baisiausia buvo pristatyti planą žmonoms, kurios neturėtų būti patenkintos, kad šiemet vyrai atostogaus be jų. Atrodė, kad tai neįgyvendinama, bet sulaukėme tinkamos progos ir gavome žmonų palaiminimus. Viską palengvino aplinkybė, kad abu šiemet šventėme trisdešimtmečius ir pareiškėme, kad neįsivaizduojame geresnės dovanos sau už šią kelionę.

Žiemai einant į pabaigą, pradėjome ruoštis kelionei.

Planavimas

Planuojama kelionės trukmė 10-14 dienų.

Planuodami kelionės maršrutą nevarginome savęs klausimu, kokiu keliu važiuosime iki Italijos ir atgal. Vienas iš sprendimų, kuriuos priėmėme greitai – važiuoti iki Italijos ir atgal per dvi dienas, kad kuo mažiau laiko sugaištume kelionėje, ir kuo daugiau liktų pačiai Italijai. Taigi susikoncentravome ties esmine kelionės dalimi po Italiją. Primetėme pradinį maršrutą, kurio ilgis buvo 1300 km. Įvertinus žmonių patarimus, įsigilinus į žemėlapį ir augant norui kuo daugiau pamatyti, galutinis planuojamo „ratuko“ Italijoje ilgis padidėjo iki 2000 km. Informacijos apie lankytinas vietas nerinkome, nusprendėme, kad Italijoje visos vietos yra lankytinos.

Kelionės maršrutą iki Italijos ir atgal pasitvirtinome likus savaitei iki kelionės. Konsultuojantis su žmonėmis, visi kaip vienas patarinėjo nevažiuoti pro Lenkiją, o plaukti iš Klaipėdos keltu į Vokietiją. Šį patarimą mes ignoravome, nes kelionės tikslas – kuo daugiau važiuoti motociklais. Esminis klausimas buvo kiek laiko truks kelionė į vieną pusę – dvi ar tris dienas. Galimybių įvertinimui buvo suplanuotas 730 km test–ride maršrutas, kurį įveiksime sušilus orams.

Pasiruošimas

Atslūgus euforijai, pradėjome rimtai ruoštis kelionei. Sudarėme trūkstamos moto ekipiruotės ir kelionei reikalingų daiktų sąrašus. Trūko daug ko, sąrašai vis ilgėjo, o kiekvieną kartą pagalvojus apie kelionės biudžetą, vis stipriau suskausdavo galva. Nieko nuostabaus – juk tai pirma mūsų moto kelionė, o turime tik aprangas, šalmus ir du klasikinius streetbike‘us –Suzuki GSX 1400 ir Yamaha XJR 1300.

Pradėjome lankyti moto, laisvalaikio, turizmo prekių parduotuves, dalyvauti eBay aukcionuose. Neskubėdami įsigijome viską ko reikia ir truputį daugiau... Laimonas įsigijo daiktadėžę, armuotas stabdžių bei sankabos žarneles ir dar milijoną smulkmenų, pridavė motociklą meistrui pilnam techniniam aptarnavimui, kurio metu motociklas net spalvą pakeitė. Rolandas pardavė motociklą, įsigijo kitą. Balandžio pabaigoje jau turėjome viską iki paskutinės smulkmenos, o svarbiausia - kelionei pilnai paruoštus motociklus: anksčiau minėtą Suzuki GSX 1400 su 45 litrų daiktadėže ir naująjį Rolando pirkinį - Aprilia ETV 1000 Caponord su trim daiktadėžėm, bendra talpa 120 litrų, bei TomTom Rider navigacija su naujausiais Europos žemėlapiais.

Iki kelionės likę pusantro mėnesio slinko lėtai, lėtai...

Test-ride

Planuodami kelionės maršrutą norėjome kuo daugiau keliauti po Italiją, o nuvažiavimui ir grįžimui skirti po dvi dienas. Reiškia, kad turėtume įveikti po daugiau kaip 1000 km per dieną ir taip dvi dienas iš eilės. Skaitant moto-keliautojų kelionių aprašymus, labai retai tenka matyti tokius atstumus; kam pasakydavome apie tokį tikslą, pažiūrėdavo į mus kaip į nepilnapročius. Vienu metu ėmėme net abejoti, tačiau tikėjome, kad tai įmanoma. Nutarėme padaryti bandomąją kelionę, kurios metu simuliuotume kelionę iki Italijos ir atgal, t.y. daug važiavimo kuo įvairesniais keliais ir mažai sustojimų. Tuo pačiu būtų patikrintas ir atstumas, kurį galima įvairiais režimais nuvažiuoti tarp sustojimų kuro papildymui. Sudarėme maršrutą, kurio ilgis 730 km.

Gražų gegužės (16) šeštadienį pasileidome į bandomąją kelionę.

Važiavome įvairiais režimais nuo 110 iki 160 km/h. Užsukome į Kėdainius, kur GSX‘as pasipuošė naujais veidrodėliais, mėgavomės važiuodami vaizdingu panemunės maršrutu, Tauragėje sustojome kuro ir užkasti. Kelmė, Panevėžys, Kupiškis, Utena, Švenčionys ir, nepraėjus 10 valandų nuo starto, grįžome į Vilnių. Abu jautėmės gerai, tačiau neskubėjome daryti išvadų, nutarėme sulaukti ryto ir įvertinti savijautą. Kitą dieną vienbalsiai nutarėme, kad 1000 km per dieną – ne riba ir Italiją per dvi dienas pasieksime nesunkiai. Ši kelionė buvo naudinga ir tuo, kad apskaičiavome vidutines kuro sąnaudas, kurios abiejų motociklų beveik vienodos – iki 6,5 l / 100 km, kas leido įsivaizduoti kiek pinigų išleisime kurui kelionės metu.

Ilgai laukta kelionė

Birželio 6 atšventėme Laimono gimtadienį, kelionei draugai padovanojo jam Schuberth R1 šalmą.

Kitą dieną susikrovėme mantą, paskutinį kartą patikrinome techniką.

1 diena

Pagaliau išaušo ilgai laukta birželio 8-oji. 6 val ryto atsisveikinome su namiškiais ir pirmyn!

Rytas buvo drėgnas ir vėsus, tik apie 12 laipsnių šilumos. Kalendami dantimis su vėjeliu pasiekėme Lenkiją, netrukus pravažiavome Varšuvą. Mūsų puikią nuotaiką sumenkino apie 70 km besitęsiantis kelio remontas, kur lenkti neįmanoma, o vidutinis greitis – 60 km/h. Pasibaigus remontuojamai atkarpai gera nuotaika greitai sugrįžo ir toliau skriejome Poznanės link prabangia (tiesiogine prasme) automagistrale, kurioje tris kartus sumokėjome po 11 zlotų už kokybišką kelią. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad paskutinį kartą susimokėję 11 zlotų tepavažiavome kokius 5 kilometrus ir autostrada baigėsi, vėl prasidėjo kelio remontas. Nuvažiavę 800 km buvome gerokai pavargę, o iki Vokietijos, kur planavome pirmą nakvynę, dar toloka. Tuomet suvokėme ir vėliau įsitikinome, kad darydami test-ride neįvertinome Lietuvos keliuose esančio eismo intensyvumo, kuris ženkliai mažesnis nei daugumoje Europos valstybių. Mūsų vidutinis greitis buvo gerokai mažesnis, o nuovargis atitinkamai didesnis. Paskutinis kuro užpylimas ir mes jau Vokietijoje. Netrukus kirtome 1000 km ribą ir sustojome pirmai nakvynei Bad Sarow miestelyje. Įsikūrėme jaukiame pensione už priimtiną kainą, vakarienei save palepint galėjome tik lietuviškais sumuštiniais, taurele lietuviško ugninio vandens ir stikline vandens iš vokiško čiaupo.

Pirmą dieną nuvažiuota 1010 km. Žemėlapis

2 diena

Antrą kelionės dieną pradėjome sočiais pusryčiais ir patraukėme toliau į pietus. Vokietiją pravažiavome greitai dėka šioje valstybėje esančio tobulo autobahn’ų tinklo. Už šių kelių kokybę ir tvarką juose, vokiečiams reiškiame didžiulę pagarbą. Tiesa, pakeliui mus užklupo gan smarkus lietus, tačiau važiuojant tokiais keliais net nesinorėjo sustoti.

Greitai praskrieję Vokietiją nutarėme, kad užteks nuobdžiauti automagisralėse ir pasukome pro Austrijos ir Šveicarijos Alpes. Nuostabūs visada akiratyje esančių kalnų su snieguotomis viršūnėmis vaizdai džiugino mūsų širdis, pakeliui vienas už kitą gražesni slidinėjimo kurortai. Šveicarijoje mūsų kelias driekėsi net 2 km aukštyje, kur temperatūra siekė vos 9°C. Teko pasišildyti burnele brendžio, nes ne juokais sušalome.

Įvažiavus į Italiją greitai sutemo, prasidėjo lietus. Pravažiuota jau virš 900 km, o prieš akis dar 150. Tai buvo sunkiausia. ilgiausia ir pavojingiausia kelionės atkarpa. Prasta kelių būklė, ženklinimo nebuvimas, stiprus lietus, mažas greitis, didelis nuovargis, nulinis matomumas... Atėjus nakčiai laimingai pasiekėme Milaną. Išsekę atvykome į draugo Giovanni namus, kur mūsų laukė naktipiečiai ir šaltas alus. Įvertinę tai, kad neplanuotai pakeliavome po Alpes, nutarėme šiame mieste vieną dieną praleisti be motociklų.

Antrą dieną nuvažiuota 1087 km. Žemėlapis

3 diena

Trečią kelionės dieną pabudome skaudančiais kūnais ir vis dar nutirpusiomis sėdynėmis. Viešuoju transportu ir pėsčiomis blaškėmės po Milaną. Aplankėme katedrą Duomo, miesto gynybinę pilį, lauko kavinėse neskubėdami mėgavomės alumi, džiaugėmės puikiu vasarišku oru, skaitydami SMS žinutes apie tai, kad Lietuvoje šalta ir šlapia. Po skanios ir, švelniai tariant, sočios vakarienės susikrovėme daiktus į daiktadėžes, pasiruošėme keliauti toliau.

4 diena

Ketvirtoji diena, gražus saulėtas rytas. Puikiai pailsėję, sutepame grandines, užsipilame kuro ir traukiame į rytus link Garda ežero. Rytiniai kamščiai Milano priemiesčiuose – gera mankšta. Įšvažiavus į apytuštį tarpmiestnį kelią, Rolandas stoja pirmoje degalinėje ir “nudžiugina” žinia, kad prasisuka jo 12,5 tūkst. km. nuvažiavusio Caponord’o sankaba. Riebiai pasikeikę pradėjome darbuotis telefonais ir po geros valandos turėjome kelis netoliese esančių Aprilia atstovybių adresus. Pirmu pasirinktu adresu nieko panašaus neradome. Antruoju adresu radome atstovybę, tačiau be serviso. Trečias kartas nemeluoja ir mes jau servise. Buvome maloniai sutikti ir, nepaisant gausybės aptarnavimo laukiančių motociklų bei motorolerių, meistrelis jau čiupinėjo mūsiškį. Paspaudinėjęs sankabą jis pastebėjo, kad atleidus sankabos rankenėlę, ji atsiremia į rankų apsaugą. Šį reiškinį Rolandas buvo pastebėjęs, bet nekreipė dėmesio, nes sankabos veikimo diapazonas baigiasi gerokai anksčiau. Taip ir buvo iki tol, kol variklio darbinė temperatūra pasiekė tokį lygį, kad aušinimui prireikia ventiliatoriaus. Esant aukštai variklio temperarūrai, sankabos veikimo diapazonas padidėjo ir mūsų atveju renkenėlės atsilenkimo nepakako pilnai atleisti sankabai. Važinėjant Lietuvoje ir atvažiuojant į Italiją variklio temperatūra nebuvo pakilusi auksčiau 80°C, todėl nebuvo jokių problemų, čia užteko 20 km atstumo ir transporto spūstyje po itališka saulute ji greitai pakilo iki 100°C bei parodė, kad negalima eksploatuoti motociklo esant tokiai “smulkmenai”.

Kadangi rankos apsauga nereguliuojama, teko nuimti rankenėlę ir ją pašlifuoti. Nedidelis testinis ratukas Monzos gatvėmis, atrodo viskas tvarkoje, problema lyg išspręsta. Tačiau ar nepažeista sankaba, kuri gali pakišti koją tolimesnėje kelionėje, galėjome tik spėlioti. Draugiškai nusiteikęs vadybininkas atspausdino mūsų maršrute esančių servisų sąrašą ir, nepaprašęs nei euro, palinkėjo mums geros kelionės.

Džiaugdamiesi problemos sprendimu ir žmonių draugiškumu, keliavome toliau. Kadangi praradome 4 valandas, važiavome greitkeliu. Po valandos atvykome prie didžiausio Italijoje ežero – Garda –  pietinės pakrantės. Mūsų tikslas – apvažiuoti ežerą ir aplankyti pietinėje ežero dalyje įsikūrusį kurortinį miestelį Sirmione, kuriame yra senas venecijiečių fortas. Pagal laikrodžio rodyklę pasileidome ežero pakrante. Aplink kalnai, ežero vanduo skaisčiai žydras, miesteliai gražūs, nuotaika puiki. Besigrožėdami atvykome į ežero šiaurėje įsikūrusį buriuotojų rojų – miestelį Riva del Garda. Trumpas pasivaikščiojimas, kelios nuotraukos ir važiuojame toliau.

Pakeliui ežero pakrantėje skaniai pavakarieniaujame ir pradedame dairytis kempingo nakvynei. Pradžioje bandome pagal turimą sąrašą, tačiau po kelių nesėkmingų bandymų stojame kiekviename kempinge ir klausiame, ar yra vietos palapinei. Galų gale mus priima 4 žvaigždučių kempingas. Motociklus pastatome saugojamoje aikštelėje, iš kurios mus su visais daiktais paima elektromobilis, vežioja po kempingą. Beveik sutemus pasistatome palapinę, nusiprausiame ir bare gerdami alų aptariame dienos įspūdžius, pirmą naktį miegame palapinėje.

Ketvirtą dieną nuvažiuota 250 km. Žemėlapis

5 diena

Atsikeliame skaudančiais šonais, palapinėje nėra taip minkšta kaip lovoje, pakuojamės daiktus ir riedame toliau. Netrukus atvažiuojame į Sirmione. Vaikščiodami po šį gražų senovinį miestelį, įsikūrusį iškyšulyje, esančiame pietinėje ežero dalyje, prisiminėme, kad mūsų kelionėje Sirmione turi ypatingą simbolinę reikšmę, mat tą vakarą, kai gimė idėja važiuoti į Italiją, šio miesto pavadinimą Laimonas ištarė vieną pirmųjų ir akcentavo, kad čia apsilankyti – būtina.

Čia ir baigėme kelionę aplink Garda. Grįžę prie motociklų, kiekvienas radome po baudos kvitą, įkištą tarp sėdynės ir bako. Neradę kur pastatyti motociklų, priparkavome juos mokamoje aikštelėje ir “nepamaitinome” parkomato, mat grįžę tikėjomės rasti žmogų kuriam sumokėsime. Aišku labiau tikėjomės jo nerasti, bet radome 38 EUR baudą (каждoму). Įdomu, apie ką galvojo žmogus, rašydamas baudą motociklui, registruotam Lietuvoje...

Toliau važiuojame į Veroną – Romeo ir Džiuljietos miestą. Čia pietaujame, grožimės senamiesčiu.

Važiuojame į Modeną, kur tikimės rasti kažką Ferrari’ško, deja – nieko panašaus. Paburnoję vienas ant kito, kad nepasidomėjome lankytinomis vietomis, važiuojame į Boloniją, kur mūsų laukia ten gyvenanti Laimono sesuo Miglė, kuri tikrai žinos, ką pamatyti šiame mieste. Įsikuriame jaukiame viešbutyje senamiestyje. Susitinkame su Migle ir jos draugu, vaikštome po senamiestį, vakarieniaujame restorane. Didžiuliame ir gražiame Bolonijos senamiestyje įsikūręs seniausias universitetas Europoje – įkurtas 1088 metais. Fakultetai, o jų yra 23, išsidėstę ne šiaip pastatuose, o ištisuose kvartaluose. Vakarinis gyvenimas čia linksmas, dominuoja jaunimas, nes universitete mokosi daugiau nei 100 000 studentų, visi atrodo labai atsipalaidavę. Įkvėpti tokios atmosferos nutarėme pankuoti, pakistaniečių parduotuvėje pigiai įsigijome alaus ir vakarojome Miglės namų terasoje po atviru dangumi. Pavakarojome puikiai. Grįžę į viešbutį aptarėme tolimesnį maršrutą, nusprendėme daugiau naudotis automagistralėmis, nes važiuojant paprastais tarpmiestiniais keliais  sugaištame daug laiko, kurio taip trūksta atvažiavus į miestą. Pastebėjome, kad planuodami maršrutą pražiopsojome San Marino Respubliką, kuri mums pakeliui ir kurią vienbalsiai nusprendėme aplankyti.

Penktą dieną nuvažiuota 255 km. Žemėlapis

6 diena

Šeštą dieną pradėjome motoprekių parduotuvėje, kur Laimonas įsigijo vasarinius batus, o Rolandas – vasarinę perpučiamą striukę. Atrodo, kad iki pilnos laimės mums tik to trūko, nes mūsų naudojamos aprangos Italijos klimatui per šiltos, oro temperatūrai pakilus iki 40°C karštis tapo sunkiai pakeliamas, ypač lėtai važiuojant užkimštose miesto gatvėse. Mus gelbėjo firmos Rukka apatiniai drabužiai, kurie vėsina, kai karšta ir šildo, kai šalta. Sunku patikėti, bet išbandėme ir įsitikinome. Nors šių drabužių kaina atrodo baisi, jie verti kiekvieno sumokėto lito.

Taigi, papildę motoekipiruotę, aplankome San Luca vienuolyną ir iškeliaujame link Adrijos jūros. Pakeliui aplankome San Marino miestą, užvažiuojame į Titano kalną, vaikščiojame po senamiestį, grožimės panoramomis.

Popiet pasiekiame Adrijos jūrą ir pakrante važiuojame į pietus. Pakrante nuvažiavome apie 150 km ir nekilo noras kur nors sustoti. Pravažiuoti miestai pasirodė netvarkingi, pastatai neprižiūrėti, daug lauko reklamų, vaizdas kažkuo priminė Turkiją ir vaizdingumu toli gražu nuo Viduržemio jūros pakrantės. Didžiąją keliones pakrante dalį, tarp kelio ir paplūdimio, maždaug 50 metrų nuo vandens, driekėsi geležinkelis.

Vakarėjant, sąraše pasirinkome 4 žvaigždžių kempingą ir patraukėme link jo. Atvažiavę pamatėme, kad jis visiškai tuščias, nes nedirba. Susiradome tvarkingą ir nebrangų kempingą. Įvažiavę į teritoriją pamatėme daug laisvo ploto, padrikai išsibarstę stovėjo keletas kemperių. Aplankė jausmas, kad šioje pakrantėje vasara prasideda vėliau.

Vakarieniavome kempingo restorane, kur mus kalbino linksmai nusiteikęs padavėjas. Nepaisydamas labai skurdžių savo anglų kalbos žinių, žmogeli

s sugebėjo išsiaiškint, kad mes motociklais atvažiavome iš Lietuvos, kas jį dar labiau užvedė, nes jis nuo vaikystės važinėja motociklais. Sužinojęs, kad dar pavažiavę pakrante suksime į link Romos vedančią mokamą autostradą, žmogelis tiesiog ant staltiesės nupiešė mums maršrutą San Benedetto del Tronto – Ascoli Piceno – Rieti – Roma. Sunkiai supratome ką žmogus sako, bet jo užsidegimas įtikino mus, kad tai puikus kelias važiuoti motociklu ir mes įtraukėme jį į mūsų maršrutą.

Šeštą dieną nuvažiuota 350 km. Žemėlapis

7 diena

Greitai pasiekėme San Benedetto del Tronto miestą, kuriame nesustodami atsisveikinome su Adrijos jūra ir pasukome išvakarėse pasiūlytu maršrutu link Romos.

Netrukus įsitikinome, kad italas, kurio vardą mes pamiršome, linkėjo mums gero. Važiavome vingiuotu, bet greitu keliu tarp kalnų, pakeliui senoviniai kalnų miesteliai. Važiuoti buvo taip smagu, kad mintyse nevalingai tikėjomės, kad Roma dar toli.

Moto požiūriu tai buvo geriausia atkarpa kelionėje, neveltui pakeliui sutikome daug motociklais važiuojančių žmonių. Deja, šventės būna trumpos, likus 50 km iki Romos grožis baigiasi, važiuojame eiliniu smarkiai apkrautu nemokamu keliu.

Romoje greitai atvykome į centrą. Transporto srautas nedidelis – sekmadienis. Važiuoti tranzitu pro šį įspūdingą miestą – nuodėmė, kita vertus, savaitgalio būtų per mažai, kad viską pamatyti. Atsižymėjome keliose vietose, užsukome į Vatikano miestą.

Rolandas vos nuo motociklo nenugriuvo, kai pasukęs sankryžoje prieš akis išvydo Šv. Petro baziliką ir greta esančias grožybes. Pasistatę motociklus 50 metrų nuo Šv. Petro aikštės, džiaugėmės viešėdami „motorcycle friendly“ valstybėje, kurioje motociklų parkavimo vietos yra visur, jų yra daug ir jos yra nemokamos. Dvasiškai praturtėję, skaudančiom širdim paliekame Romą.

Važiuodami tuščiu keliu link Viduržemio jūros su gailesčiu stebime milžiniškose spūstyse į Romą vos judančius automobilius. Saulei leidžiantis atvykstame į ant jūros kranto įsikūrusį kempingą, kur tradiciškai pasistatome palapinę, nusiprausiame, išsiskalbiame, vakarieniaujame ir dideliu kiekiu alaus atstatome per dieną prarastus skysčius.

Septintą dieną nuvažiuota 445 km. Žemėlapis

8 diena

Aštuntąją kelionės dieną atsikėlėme anksčiausiai už visus, buvusius kempinge, ir kaip kokie sveikuoliai nuėjome maudytis į jūrą. Pakuodami daiktus džiaugėmės, kad tapome beveik profesionalūs turistai, kurie per 20 minučių pilnai įsirengia stovyklavietę ir per pusvalandį viską susipakuoja. Šildomi Toskanos saulės važiuojame Viduržemo jūros pakrante į šiaurę stabtelnam pasigrožėti senoviniu miesteliu Piombino, nuo kurio puikiai matoma Elba sala.

Livorno uoste pasigrožime neregėto dydžio moderniais burlaiviais ir riedame tolyn nuo jūros į Florenciją, kuri pasitinka mus karščiu – temperatūra apie 40 laipsnių. Laimonas kelis kartus net žiūrėjo, ar moto variklis nedega atvira liepsna – toks karštis kilo nuo asfalto ir variklio.

Florencija – tai neapsakomo grožio miestas, įkurtas 59 metais prieš mūsų erą Julijaus Cezario. Tai Italijos meno lopšys, vaikštant po jo didžiulį senamiestį, norisi apeiti ir apžiūrėti kiekvieną pastatą.

Grįždami prie jūros užsukame į Pizą, atsižymime prie kreivojo bokšto.

Netoliese apsistojame kempinge, kuris kainavo pigiausiai mūsų kelionėje – 19 EUR. Įkvėpti tokios teisingos kempingo kainos, parduotuvėlėje prisipirkome daug alaus, dieviškai skanių alyvuogių ir, nusišvilpę po kėdę iš neapgyvendinto namuko terasos, vakarojome po žvaigždėtu dangumi prie palapinės.

Aštuntą dieną nuvažiuota 380 km. Žemėlapis

9 diena

Devintąją kelionės dieną neskubėdami riedėjome pakrante ir mėgavomės pasakiškais vaizdais.

Viduržemio jūros pakrantė – visiška priešingybė anksčiau pravažiuotai Adrijos jūros pakrantei. Čia tvarkinga, švaru, daug prabangos. Stabtelname senoviniame uostamiestyje Portovenere.

Nuo La Spezia miesto pasirenkame vaizdingą pajūrio maršrutą, kuris nuo įprastų skiriasi tuo, kad kelias eina kalnų viršūnėmis, maždaug 500 – 700 metrų aukštyje, o miesteliai įsikūrę papėdėse prie jūros. 75 km atkarpą važiavome maždaug tris valandas. Kelias labai vingiuotas daug gražių vietų, kuriose tiesiog negali nesustoti.

Besigrožėdami Itališkos Rivjeros vaizdais ir prabanga tviskančiais kurortais, atvykstame į nediduką senovinį žvejų miestelį Portofino. Šis jaukus ir labai gražus miestas, kaip ir anksčiau aplankytas Sirmione, vėl gi turėjo simbolinę reikšmę mūsų kelionėje, jį paminėjo Rolandas tą vakarą, kai gimė mintis čia atvykti. Valandėlę praleidę uoste su dideliu liūdesiu atsisveikiname su Viduržemio jūra, čia baigiasi pagrindinė mūsų kelionės dalis.

Grižtame į Milaną, vakarieniaudami pasidaliname įspūdžiais su mūsų draugais italais, iki vėlumos kraunamės daiktus kelionei namo.

Devintą dieną nuvažiuota 336 km. Žemėlapis

10 diena

Ankstų rytą atsisveikiname su Giovanni, sutepame grandines, papildome kuro bakus ir, pasirinkę kursą Milanas – namai, lekiame autostrada. Kelionei atgal pasirinkome kitą maršrutą – pro Austriją, Čekiją, Lenkiją. Šią dieną turime tris tikslus: 1. Nuvažiuoti kuo daugiau kilometrų; 2. Atsižymėti Vienoje; 3. Vakarieniauti, gerti alų ir miegoti Čekijoje.

Vargu ar galima sugalvoti ką nors nuobodesnio už važiavimą motociklu (ne britva) automagistrale. Būtent taip ir jautėmės skaičiuodami už nugaros paliktus šimtus kilometrų. Kruizinis greitis 130 – 160 km/h, greičiau važiuoti baisu dėl daiktadėžių ir kitų pritaisytų daiktų gadinamos motociklų aerodinamikos.

Tarp sustojimų važiuojame ne mažiau 200 km. Artėjant prie Austrijos, nuobodulį išsklaido gražūs kalnų vaizdai. Pasiekę Austrijos sieną susimokame paskutines duokles – po 38 EUR už naudojimasi Italijos automagistralėmis. Šiuo požiūriu Italija neteisinga valstybė, nes važiavimas motociklu autostrada apmokestinamas vienodu mokesčiu kaip važiavimas lengvuoju automobiliu - apie 7 EUR / 100 km. Tuo tarpu Austrijoje greitkelių mokestis du kartus mažesnis, o Čekijoje – motociklai kelių mokesčiu išvis neapmokestinami.

Atvažiavę į Austriją sustojame papietauti. Be galo apsidžiaugėme pamatę sriubą. Visos viešnagės Italijoje metu nevalgėme sriubos, nes nei viena mūsų aplankyta maitinimo įstaiga sriubos negamina. Italai paaiškino, kad sriuba Italijoje tai namų patiekalas, kuris vasarą retai valgomas. Suvalgę skanią guliašo sriubą važiuojame toliau. Likus 100 km iki Vienos nutariame neužvažiuoti į šį miestą. Labai apmaudu, bet per kelionę susikaupęs nuovargis neleido mums eikvoti jėgų, be to, jau vakarėjo, o iki Čekijos dar geras kelio gabalas.

Į Čekiją įvažiavome saulei esant jau žemai. Netrukus pasiekiame Znojmo mieste esantį draugų Lietuvoje rekomenduotą viešbutį. Iki restorano virtuvės darbo pabaigos buvo likęs pusvalandis, todėl tiesiu taikymu nuėjome vakarieniauti. Pavakarieniavome labai sočiai ir skaniai. Dienos nuovargį nuplovėme nuostabaus skonio čekišku alumi. Gavę sąskaitą buvome šokiruoti. Užgrūdinti europinių kainų ir pamiršę, kad Čekijoje kainos mažesnės nei Lietuvoje, nustebome gavę 55 Lt sąskaitą už dviejų asmenų vakarienę, kurios apimtyje gavome po sriubą, po antrą patiekalą, kuriame buvo ne mažiau kaip pusė kilogramo mėsos ir išgėrėme po du bokalus alaus. Veiksmas vyko 4 žvaigždžių viešbučio restorane prie baltom staltiesėm padengtų stalų. Tokių pojūčių pasekoje nenorom suvoki, kad lietuviškas litas prašyte prašosi devalvacijos.

Nusikalę griūname į minkštas lovas su viltimi gerai pailsėti prieš kelionę per vairuotojų “mylimą” Lenkiją. Be to, suskaičiavę šiandien nuvažiuotą atstumą sužinome, kad iki namų dar gerokai per tūkstantį kilometrų.

Dešimtą dieną nuvažiuota 941 km. Žemėlapis

11 diena

Vienuoliktosios kelionės dienos rytą sočiai papusryčiaujame ir šokame ant žirgų. Paprastais periferiniais keliais lekiame link Brno miesto. Sustreikavus navigacijai paklaidžiojame prarasdami labai brangų laiką. Skubame suvokdami, kad šiandien turime įveikti virš tūkstančio kilometrų, didžioji kelionės dalis laukia lėtoje Lenkijoje, dar valandą prarasime keičiantis laiko juostai. Šie argumentai privertė mus primiršti greičio limitus, lėkėme arti saugaus važiavimo ribos. Lenkija pasitiko mus ypatingai kokybiška nauja automagistrale. Deja, ši šventė greitai baigėsi ir mes važiuojame tipiškais lenkiškais keliais. Nuo Katovicų iki Varšuvos dominuoja dviejų juostų į vieną pusę autostrados tipo kelias, su daug nereguliuojamų ir šviesoforais reguliuojamų sankryžų, pėsčiųjų perėjomis, miestais ir miesteliais. Dėl kelio remontų susidariusias spūstis lėtai apvažiuodavome, toks motociklo privalumas. Lydimi dviejų metrų ilgio antenomis papuoštų greičio mėgėjų kaip akis išdegę lėkėme namo. Deja, kad ir kaip besistengėme, mūsų vidutinis greitis buvo 70 km/h.

Varšuvą pasiekėme “teisingiausiu” laiku – 17 val. Šio miesto spūstyse motociklas su šoninėmis daiktadėžėmis yra kaip automobilis. Dėl supratingų vairuotojų, nors ir lėtai, bet judėjome. Sugaišę 40 minučių išvažiuojame į puikią neseniai atidarytą 50 km ilgio automagistralę Varšuva – Baltstogė. Netrukus vėl kratomės apgailėtinos būklės keliuose. Nepaisant visko, namai traukė kaip magnetas ir mes atkakliai tirpdėme kilometrus. Lietuvą pasiekėme po 22 valandos, Alytų pravažiavome dar prieblandoje. Visiškai sutemus, sumažinome tempą ir į Vilnių atvažiavome po vidurnakčio. Atsisveikinome Statoil degalinėje prie Savanorių žiedo ir nuskubėjome pas namiškius.

Vienuoliktą dieną nuvažiuota 1120 km. Žemėlapis

Epilogas

Ne juokais pavargę, bet labai laimingi. Įgyvendinome savo mažą svajonę, nuvažiavome labai toli, gal pirmam kartui ir per toli, bet dabar niekas nesvarbu, juk mes grįžome sveiki ir laimingi. Per 11 dienų įveikėme virš 6 tūkstančių kilometrų, nepatyrėme jokių incidentų, nei karto nesustabdė policija, technika nepavedė (tik truputį). Net tepalo per visą kelionę motociklai ,,nesuvalgė“ nei lašo, nors kiekvienas vežėmės po litrą. Tiesa, su siaubu laukiame laiškų su nuobaudomis stacionarių greičio matuoklių ir senamiesčių kamerų užfiksuotus pažeidimus. Viliamės, kad italai ir austrai tingės užsiimti mumis.

Ka būtume padarę kitaip? Galbūt šį bei tą, mažų mažiausiai – planuodami kelionę atsispausdintume iš internetinės enciklopedijos wikipedijos po puslapį apie lankomus miestus, o tokiuose miestuose kaip Roma ir Florencija praleistume po dvi dienas su nakvyne. Daugiausiai – motociklus pakrautumėme į vilkiką ir iškrautumėme Italijoje, iki kurios nuskristumėme lėktuvu. Taip pat dabar jau žinome, kad, pavyzdžiui, drabužių į tokią kelionę vežtis beveik nereikia – užtenka poros komplektų apatinių, dviejų porų kojinių ir komplektą ,,išėjimui į žmones“. Kas vakarą skalbdavomes kempingų duše, todėl didžiąją dalį rūbų parsivežėme net neišpakavę.

Tačiau dėl nieko nesigailime, didžiuojamės savimi ir vienas kitu, vertiname įgytą patirtį, įspūdžiai nepakartojami. Kelionė tikrai vykusi ir mes tuo be galo džiaugiamės.

Statistika

Maršrutas: Vilnius – Bad Sarow – Milano – Riva del Garda – Sirmione – Verona – Modena – Bologna – San Marino – San Benedetto del Tronto – Ascoli Piceno – Rieti – Roma – Piombino – Livorno – Firenze – Pisa – Portovenere – Portofino – Milano – Wien – Znojmo – Brno – Katowice – Warszawa - Vilnius
Trukmė: 11 dienų
Nuvažiuotas atstumas: 6173 km

Sunaudota kuro (abu ekipažai): ~800 l.
Vieno ekipažo kelionės išlaidos: ~1000 EUR

Vieno ekipažo išlaikos kurui: ~500 EUR

Pasiruošimo kelionei išlaidos: o_O
Motociklai: 2005 Aprilia ETV 1000 Caponord ir 2004 Suzuki GSX 1400.

Keliautojai: Rolandas (rulis) ir Laimonas (Sindbaad)