Kelionės » Febuss Kelionė po Lietuvą - Dienoraštis 2009 rugpjūčio 8-15 dienomis.

2009 08 07

Pradedu kelionę po Lietuvą. Susidariau tokį paprastą maršrutą- turiu lankytinų vietų sąrašą ir prirašytą vietovę kur jos yra. O kai keliausiu vadovausiuos patikrinta praktika- „kaip Dievas duos". Vakarop susipakuoju daiktus ir keliauju. Tik ne iškart į kelią, o dar pas vieną draugą į gimtadienį.
Apie 22,00 Išvažiavau iš vakarėlio ir pasukau link tapelių ežero pirmąjai nakvynei. Buvau išlydėtas kaip į didelę kelionę- Chebra fotografavo ir šūkavo, mojavo.. Pasijutau kaip vienas iš „Long way down" dalyvių

2009 08 08

Atsikėliau anksti ryte. Šiankat buvo ramu. Nors šalia vakarojo dar kelios kompanijos, jie apsiejo be atidarytos mašinos bagažinės su muzika. Nors aiškiai girdėjosi kaip žviegdami keli bachuriukai kirto šalia augantį medį.

Pradėjau kelią nuo Pabradės. Iš pradžių ieškojau Asvejos kalno. Beklaidžiojant pagal vietinio „Tadiko" duotas nuorodas, supratau, kad šis motociklas nesutvertas žvyrkelio „tarkai". Kas 100m reikėjo taisyti daiktus, kad nenukristų. Po kelių kilometrų klaidžiojimų suradau kažkokią gražią aikštelę, ant stataus ežero šlaito. Ten ir papusryčiavau.
Vėliau keliavau pro Sarius. Ten gyvena kursioko močiutė- tai trumpam užsukau pasisveikinkt. Gavau dovanų skanų šokoladą, kurį dabar berašydamas ir valgau :)
Iš Sarių važiavau į Naująjį Strūnaitį. Ieškojau vietinio vandens malūno. Suradęs, galvojau kad neišeis patekt į vidų, bet netoliese vaikščiojęs vienas iš 24 (!) malūno šeimininkų davė raktą ir įleido apsižiūrėti. Pasak jo, po II pasaulinio karo, sovietam išsausinus tvenkinį, malūnas nebegalėjo būti varomas vandeniu. Iš pradžių grūdus malė traktorius variklis, vėliau elektriniai varikliai. O pabrangus elektrai, malūnas buvo visai uždarytas. Nors, šeimininkas tvirtina, jog bet kuriuo metu jį būtų galima vėl paleisti- visa įranga palikta veikianti.

Į pavakarę išvažiavau Švenionių kryptim. Beieškant kavinės, vėlgi susistabdė mane kažkoks vietinis „pasipuošęs" vyriškis. Klausiau, stojau... Pagyrė už gerą idėja apkeliaut Lietuvą, palydėjo iki kavinės ir dar pasisiūlė pasaugot motociklą kol pietausiu. Dar galvojau, nupirksiu jam už gerus norus koki butelaitį, bet kai išėjau jo jau nebuvo. Nu ir malonūs gi tie žmonės šitoj apylinkėj.

Jau besileidžiant saulei, labai gražiu keliuku nuvažiavau ieškot vietos nakvynei. Apsistojau prie Bėlio ežero. Nuostabi vieta. Lygus kaip stiklas vanduo, minkšta pieva palapinei. Šalia yra dar vienas ežeras su didele prieplauka ir tramplynais. Ir pagaliau ramuma. Visi aplinkiniai išvažiavo ir likau vienas nakvoti.
Šiandien nukeliavau apie 200km.

2009 08 09

Puikus saulėtas rytas. Jokių žmonių aplink. Pasimėgavau vandens teikiamais džiaugsmais, pasideginau ir išvažiavau į Ignaliną. Nuo švenčionių gražus kelias- medžių nedaug todėl atsiveria plačios pievos ir natūrali gamta. Pakeliui sustojau prie šimtamečio ąžuolo, į kurį kaip parašyta stende, trenkė žaibas, ir ant kamieno matosi jo paliktos žymės.
Kol pyliausi kuro Ignalinoj, priėjo keli baikeriai paplepėt. Jie keliavo iš „Roko naktų" į Vilnių. Pasidomėjo kur keliauju, ir su lengva šypsena apžiūrinėjo motociklą. Dar užkalbino ir kitas vyriškis, kuris keliavo namo iš kelionės po Danija. Visi stebėjosi, kaip su tokiu motu išvažiavau į tokią kelionę.
Šiose apylinkėse ieškojau Laumiakio ežero. Tai du maži ežerai, esantys labai arti vienas kito, atskirti nedidelio ruoželio sausumos ir atrodo kaip akys. Vieno jų vanduo žalias, o kito tamsus. Kol suradau... Teko ir miško proskyna pasivažinėt. Šįkart motociklui buvo pakankamai lengva. Pasiorodo, pasiteisino principas ieškoti kažkiokių neiškių lankytinų vietų- pakeliui suradau daug kitų vaizdingų vietovių, į kurias bus galima sugrįžti su draugais.
Saulei plieskiant pasukau link Zarasų- papietaut ir pasižiūrėt stelmužės ąžuolo. Zarasuose dar buvo daug žmonių, kurie keliavo iš roko naktų. Net kavinės laisvos neradau gal kokią valandą. Nuo Zarasų iki pat Stelmužės labai fainas kelias- tikri linksmieji kalneliai. Naujas asfaltas ir vieni kalniukai. O pats ąžuolas tikrai įspūdingas. Jam jau apie 1500m. Mūsų didieji kunigaikščiai dar nė „sugalvoti" nebuvo, o jis jau stovėjo ir skleidė lapus. Ten dar netyčia susitikau vieną pažystamą draugę. Jausmas, kad tikrai pasaulis mažas.
Nuo ąžuolo, važiavau į Anykščius ieškot nakvynės. Bevažiuojant kažkas atsitiko su variklius, pradėjo trūkčiot, dingo trauka. Kadangi jau temo tai davažiavau iki Anykščių ir nusprendžiau gedimų ieškoti iš pat ryto. Nuo kelionės pradžios jau esu nuvažiavęs 553km! Dvi dienos, o iš viso planavau nuvažiuot 1500km.

2009 08 10

Išaušo dar vienas gražus rytas. Ta proga, aplankiau Puntuko akmenį. Didokas švelniai tariant. Keista, kad tik dabar pirmą kart jį pamačiau.
Bandau žiūrėt kas ten su motociklu. O pasirodo ant žvakės visokiausi „Geležies rūdos darbai". Keista kaip išvis nuvažiavau tiek. Ką gi, dėkui šauniam anykštėnui iš autodalių parduotuvės „Limuzinas"- jis padovanojo praktiškai naują žvakę nuo 80cc motorolerio, ir dar visą glėbį šviežių obuolių. O rezultatai- motociklas pradėjo geriau traukti, vidutinis greitis padidėjo iki 70km/h o kuro sąnaudos nuo 6l sumžėjo iki 3,7.
Su naujom jėgom, užvažiavau į Siaurojo geležinkelio muziejų. Faina vieta, malonūs darbuotojai. Yra į ką ir pažiūrėt ir paklausyt. Vienoj salėj stovėjo ir „motomaniškas" traukinukas. Dnepro, ar Emkės variklis apvilktas rėmu su suoliukais, kelio darbininkams vežioti. Pasižadėjau ten dar sugrįžti, nes jie iki Lapkričio 1d. savaitgaliais vykdo ekskursijas su traukiniu.

Pasimėgavęs dyzelio kvapais, judėjau link Panevėžio. Keista, ką tik atsikėliau, o jau beveik pusę dienos prabėgo... turbūt tas atostogų ritmas ir filosofija veikia, kurią galima apibūdint vienu žodziu- Manjana.
Kitas objektas- šeduvos malūnas. Vieta graži, malūnas sutvarkytas ir paverstas kavine. Nors akiai, pripratusiai prie lietuviškos gamtos, kažkaip nesiderino visokie akmenukų takeliai ir japoniški sodai. Tačiau malūno šeiminikų pastangas yvertintos keliolika padėkos raštų nuo mero, prezidento ir kt.
Na, išvažiavus, pažiūrėjau i planą „kaip Dievas duos". Ten buvo parašyta- Pakruojo dvaras. Pirmyn. Prieš akis 14km žvyrkelio. Galvojau šakės. Tik čia kitokios rūšies žvyrkelis. „Lėkiau" ant 70 ir grožėjaus dulkėtais vaizdais. Privažiavau dvarą. Visa teritorija nuo vieno galo iki kito tęsiasi daugiau nei kilometrą. Neblogos valdos. Apžiūrėjus visą galybę autentiškų pastatų ir praėjus pro „vartus į rojų", radau nuostabų sodą, su medžiais atvežtais ir Afrikos (bent jau taip sakė apsauginis) ir vienintėlį Lietovoj 5 arkų tiltą per upę. Dar sakė, kad kažkur sodė užkastas lobis.
Dieną baiginėjau pasivažinėjimu iki Lygumų miestelio. O apsistojau pas gimines Šiauliuose. Gardžios vaišės, švari lova, dušas ir kiti maži stebuklai...

2009 08 11

Iškeliavau 8 ryto. Dar saulei bepradedant šildyt orą, jau buvau prie Kryžių kalno. Beinant aplink visus tuos kryžius, pačiam kilo noras ten palikt savajį. Tam reikalui pagelbėjo sudžiūvęs kietas šiaudas. Keista buvo tai, jog ant daugumos kryžių buvo paliktos lentelės su prašymais laimės sveikatos ir t.t. Ir tik ant vienos buvo parašyta, jog tokia ir tokia šeima dėkoja už pagalbą, laimę ir sveikatą. O Biblijoj buvo parašyta maždaug taip „ turitiems bus dar duota, o iš vargšų bus atimta". Na, kažkas jau skaitė tai.
Nuo kryžių kalno važiavau link Akmenės ir Mažeikių. Ieškojau pliaterių dvaro ir dar kažkokio ąžuolo. Tačiau šiem planam nebuvo lemta iškart išsipildyt. Važiuojant pro Papilę, akis užkliuvo už ženklo rodančio į Simono Daukanto muziejų. Nu, pagalvojau jei jau atostogauju tai niekur neskubu, užeisiu. Muziejus nedidukas, 2 namukai ir kiemelis. Į vidų net negalėjau užeiti, nes televizija kažką filmavo. Palaukiau kol jie išėjo į kitą namuką. Susimokėjau 1lt už muziejaus lankymą ir pasidairiau aplinkui. Vėliau jau ruošiantis važiuot priėjo vienas iš operatorių, ir pradėjo klausinėt kur važiuoju ir t.t. Tada sako „prisijunk, mes irgi ekskursiją darom". O pasirodo ta ekskursija buvo kaip prizas šeimai, kuri apsipirkinėjo kažkuriam prekybos centre ir laimėjo vienos dienos ekskursiją su Šiaulių televizija po apylinkes. Iš pradžių dar spryriojaus, kažkaip buvau pripratęs dienas leisti vienas, bet operatoriaus geranoriškumas nugalėjo :) Aplankėm 15kamienę liepą, beždžionių tiltą, Jūros periodo atodangą, nuostabių vaizdų į Ventos upę. Galiausiai nuvažiavom į Šaltiškių molio karjerą. Čia mus pasitiko vadovas, kuris nuvežė į patį karjera. Čia būtų tikras rojus su enduro pasivažinėt. Vaizdai karjere išties nuostabūs ir nelabai žemiški- raudoni kalnai, suskilinėjus žemė po kojom. Aišku įspūdingiausiai atrodė ekskavatorius, kokiu 3 aukštų aukšio, sveriantis apie 40t. O į jo kauša telpa viena pradinukų kalsė su auklėtoja. Buvom užėję į vidų, pademonstravo kaip jis veikia. O galiausiai iš arti pamatėm kaip jis „eina". Tiksliau pasakius, šitas didelis metalinis daiktas pasvyra į priekį ir pašliaužia.
Na, po visų šitų smagumų, davęs trumpą interviu išvažiavau. Buvo įdomu pasižiūrėti kaip kuriama laida. Nors kartais atrodė, jog tai dirbtina, tačiau atmosfera šioj kompanijoj buvo jauki ir šilta. Buvo gaila išvažiuoti.

Toliau ieškojau Pliaterių dvaro. Tik pasirodo jis ne Mažeikiuose ir visai ne Pliaterių dvaras. Jis Plinkšiuose, ir vadinasi Plinkšių dvaras, tik valdė jį Pliateriai. Labai jauki vieta. Pagrindiniųrūmų kitoje pusėje yra terasa su vaizdu į ežerą. Kai nuėjau ten, atrodė tartum grįžau namo. Prasedėjau ten gal pusvalandį.
Na šios dienos nuotykiai dar nesibaigė- bevažiuojant į Plungės pusę, pradėjo lyti. Teko skubiai ieškot, parduotuvės ir šiukšlių maišų. Ot juoko buvo aplinkiniam, kurie stebėjo kaip vyniojuos maišus ir klijuoju įzoliaciją.... Bet vertėjo, nuvažiavau gal 30km o sušlapo tik batai ir viršutinė striukė. Apsistojau kažkokioj mokamoj stovyklavietėj prie Platelių ežero. Ten dar buvo nuorodos apie ekskursijas į raketų bazę. Vėl pasisekė.

2009 08 12

Rytas žadėjo kažką gero- nustojo lyti, vietomis prasimušė saulės spinduliai. Pasidariau batus iš maišų ir izoliacijos, susipakavau ir judėjau link raketų bazės. Surast pavyko tik po gero pusvalandžio klaidžiojimų. Nespėjau į rytinę ekskursiją, tačiau darbuotoja buvo maloni ir palaukusi kol atėjo dar keli žmonės, aprodė bazę. Jausmelis tikrai nei iš maloniųjų. Kai vaikštai požemiais ir žinai kuriam reikalui jie buvo statyti.... bet buvo verta užsukti. Po ekskursijos trumpai šneketelėjau su viena porele, kurie pakėlė nuvirtusi motociklą, Ačiū Jiem :)
Judėjau link Neringos. Pakeliui, užėjus juodiem debesim, teko vėl stot ir darytis
„hidroskafandrą". Geriau jau žmonės degalinėj pirštais rodo, bet užtai sausa  Taip ir važiavau besimėgaudamas šiltu lietum. Persikėlus keltu, oras pasitaisė- išlindo saulė. Nutariau sustot nakvynei Pervalkoj. Kai atėjau prie viešbutuko, viena mergina pradėjo juoktis. Sakau „kas yra?" O ji sako „ mes taip apsirengęs mokykloj kosmonautus vaidinom". Stoviu su šalmu rankoj ir sakau „O aš jau 5 diena kaip „skraidau".
Viešbuty laukė neregėti stebuklai- karštas dušas, arbata, ir šilta sausa lova. Maži dalykai, o tokiom dieno, tiek džiaugsmo teikia.

2009 08 13

Atsikėlus vėl gražus rytas už lango. Rūbai ir daiktai pagaliau apdžiuvo. Nuvažiavau iki jūros, pabraidžiau pakrante, parinkau draugam gražių akmenukų. Po to važiavau iki Naglių rezervato, norėjosi pasivaikščiot pažintiniu taku per kopas. Skant kelionė „nuo vieno vandens iki kito vandens". O kad pasivaikščiojimas būtų fainesnis tai ir tą Mamontovo dainą pasileidau. Nuo kopos viršūnės nerealūs vaizdai. Matosi ir jūra ir marios, ir pusė Nerijos kopų.
Einant link motociklo grupė jaunimėlio paprašė juos nufotografuoti. Susėdo visi ant suolo ir kai jau spaudžiau mygtuką, su visu suolu virto atgal. ... Gera nuotrauka atsiminimui.
Persikėlęs keltu, važiavau link Ventės rago. Pakeliui ieškojau tokio Lakupių šliuzo. Netoli Priekulės yra toks Vilhelmo kanalas, o palei jį- nuostabus keliukas enduristam, kuris atrodo niekad nesibaigs. Iki galo ir nevažiavau- apsisukai ir nuvažiavau link šluzo. Pats šliuzas neatrodo kažkaip labai įspūdinai, tačiau visitek neįprastas reginys Lietuvoje. Vėliau traukiu į Ventę susitikt su kitais motomanais, tačiau jie užtruko tad nutarėm susitikt jau vakarop. Važiavau pri Pagėgius link Rambyno kalno. Pakeliui sustojau tokioj kavinukėj „Pagėgė". Matėsi, kad savininkas prijaučia baikeriam- aikštelej pagrindinės vietos buvo paliktos motociklam, tai skelbė lentelė „For bikers only". Vėliau padavėja sakė, kad visi čia dirabtys neabeningi dviratei transporto priemonei. Jau besileidžiant saulei užvažiavau į Rambyno kalną. Gražus vaizdas. Saulė atsispindėjo Nemune. Kaip skelbė stendai ant kalno, Nemunas maždaug prieš 100 metų nuplovė didelę kalno dalį. O atgavus nepriklausomybę kalnas tapo pagrindinę Joninių šventimo vieta. Čia vyksta, kaip sakoma, autentiškiausios Jininės. Kadangi jau diena ėjo vakarop, susiradau viečiukę prie pat Nemuno. Atrodo, kad negalima stovyklauti prie pat sienos, bet bala nematė- man atostogos . Šiuo metu kaip tik laukiu tų trijų motomanų, kurie tik dabar važiuoja nuo Ventės rago. Nuo kelionės pradžio esu nuvažiavęs daugiau nei 1200 km.

2009 08 14

Motomanai atvažiavo vėlai vakare. Truputi paplepėjom ir nuėjom miegot. Atsikėlėm tk tryse, nes vienas iš jų anksti išvažiavo į Vilnių. Jau seniai buvau bendravęs su žmonėm ir vat kaip tik pasitaikė linksmų plaučių vaikinai. Tingiai ir neskubėdami susipakavom daiktus ir nuvažiavom link Smalininkų, į senovinės technikos muziejų. Įdomių dalykų ten buvo, nuo lėktuvo juodosios dėžės iki Iž- 49. Kaip sodybos savininkas sakė- labai geras modelis, tik dar tokio nemačiau važiuojančio. Po muziejaus motomanai namo, o aš i Lyduvėnus, apžiūrėt ilgiausio tilto Lietuvoje. Gavosi toks 80 km nukrypimas, ir visą laik teko kovot su vėju, važiavau tik 60km/h greičiu. Na, tiltas išties įdomus ir gražus. Toks koks yra dabar buvo rekonstruotas dar 1950m. Labai saugomas, aplink kiekvieną koloną tvoros, kamerų pilna, o ant tilto ir sargų budelės.
Grįžau į Panemunės kelią gal tik 5 valandą. Pasidarė lengviau važiuot- vėjas pūtė į nugarą. Ir jau kažkaip tapo visai įprastas toks kelionės ritmas- arba važiuoji arba valgai arba miegi. Atrodo bus keista grįžti į miestą. Nors jau antra naktis kada nakvosiu visai prie kelio, tad bent jau mašinų triukšmas bus įprastas.
Per šią savaitę teko stebėt visą derliaus nuėmimo procesą- mačiau banguojančias pievas, vėliau kombainus, vėliau į krūvas kraunamus šieno ritinius, traktorius kurie arė laukus.
Besivažinėdamas po Lietuvą pastebėjau, jog daugelyje vietų ramuma- žmonės niekur neskuba, miesteliai švarūs, ramūs, jokio skubėjimo. Vakar bevažiuodamas per Šilutės centrą pasijaučiau tarsi kokiam kurorte- saulėtos gatvės pilnos žmonių, o aplink visiškas „manajana".
Nakvynei isikūriau vėlgi Nemuno pakrantėj tarp žolių. Minkšta ir gera. Panemumės kelias pilnas tokių vietų.

2009 08 15

Puikus tingus rytas. Jautėsi, kad nakvojau arti žmonių - naktį kažkas šaudė ferjerverkus ir džiaugsmingai šūkavo. Greičiausiai vestuvininkai.

Palengva susidėjau daiktus ir išvažiavau link Raudondvario. Šiandienos planas- iki pat Vilniaus.
Kadangi Žolinės tai visi muziejai nedirba, tad teko tik apsišniukštinėt po miestelį ir važiuot toliau.
Keistas jausmas buvo važiuot pro Kauną- platūs keliai ,fūros, pasijaučiau mažas eismo dalyvis. Važiavau pro Prienus ir Birštoną. Birštonas kaip ir maniau- ramus miesteliukas, matosi, kad dauguma žmonių atvykę poilsiauti. Nuo Birštono lygus platus kelias link Trakų. Vaizdingos pievos, laukai bei trumpam vėl aplankęs jausmas, kad aš bene vienintėlis tą dieną važiuojantis šiuo keliu. Prie Aukštadvario dar sustojau prie piliakalnio pafotkint. Graži gamta šiose vietose. Privažiavus trakus- kamštis. Kokia nesamonė :) Užsukau dar į Užutrakio dvarą, vėliau pro Vievį į Pušynėlį, kur laukiu kol praeis lietaus debesis ir rašau paskutinius dienoraščio puslapius.

Ką gi, apkeliavęs Lietuvą galiu pasakyt, kad gyvenamo nuostabiame krašte. Gamta, saulė, vėjas, nuostabus vaizdai, laukai ir pievos, malonūs ir linksmi žmonės. Visai tai verta pamatyti ir patirti kiekvienam kraštiečiui. Veltui pamirštami atokesni Lietuvos kampeliai, Nidoj ir Palangoj tiek grožio nepamatysi. Linkiu kiekvienam pažinti autentišką savo kraštą. Dabar geriau suprantu žmones, geriau jaučiuosi, jog čia gyvenu. Keliaudamas ir nakvodamas gamtoje įveikiau kai kurias savo baimes, ir dabar tikrai žinau kokio dydžio yra Lietuva.

Savo kelionės įspūdžiais pasidalino: Remigijus (Febuss)

Kelionės nuotraukos: Febuss Kelionė po Lietuvą - Dienoraštis 2009 rugpjūčio 8-15 dienomis