Kelionės » Adrijos pakrantė motociklu

Taip jau yra, kad gyvenime tenka padaryti dalykus čia ir dabar, nes vėliau gali pritrūkti laiko, pinigų, sveikatos arba sutrukdys dar kokios nors aplinkybės. Mano gyvenime dabar yra toks tarpsnis, kuomet nuotykių ieškojimui yra palankios galimybės – namie nelaukia šeima, o garaže nerimsta Africa Twin motociklas.

Anksčiau mums su Afrika teko nukeliauti iki Slovakijos Tatrų, Alandų salų, Krymo pusiasalio, šių metų atostogoms norėjome išžvalgyti Adrijos jūros pakrantę. 

Kroatijoje ir Juodkalnijoje lietuviai atostogauja jau seniai, kai kurie net čia turi nekilnojamojo turto ir atvyksta reguliariai, tad egzotinių kelionių kategorijai savo žygio nepriskirčiau, tačiau gal būt bus įdomu sužinoti kaip viskas atrodė vieno motociklisto akimis...

Kelionės Maršruto dalis

Ekipažas

Ekipažą sudarė vienas vairuotojas ir viena dviratė stirna - Honda Africa Twin. Motociklas prieš kelionę buvo technine prasme pakankamai perkratytas: pakeistos visos stabdžių kaladėlės, galinis stabdžių diskas, pakeisti tepalai, išvalyti stabdžių suportai, pakeistos žvakės, patikrinti vožtuvų tarpai. Padangos (priekyje Mitas E-07, gale E-09) liko tos pačios kaip ir po kelionės į Krymą, tad su jomis jau buvo nuvažiuota ~7 tkm.

Į kelionę pasiėmiau 1,5 variklio alyvos, grandinės tepalo, kameras kiekvienam ratui, stabdžių ir sankabos rankenėles, po kelis metrus 1 ir 2 mm lyno trosų (jei sugestų sankaba ar akseleratorius), kelias žvakes, grandinę ir abi žvaigždes (esamos buvo „ant ribos", bet ta riba ir po šios kelionės nebuvo peržengta). Tepalą bemaž visą išgėrėme, o visų kitų reikmenų bei įrankių, dėkui D, neprireikė.
Šį kartą asmeninius daiktus rinkausi itin apskaičiuotai, kad kuo mažiau svorio tektų su savimi vežtis. Rūbų paėmiau labai nedaug, tačiau pasiėmiau skalbimo miltelių, tad apranga nebuvo įvairi, bet bent jau švari.

Planavimas

Kai vyksti vienas esi lankstus iki beprotybės. Iki pat paskutinių dienų nežinojau pro kur aš grįšiu, turėjau B ir C variantus: pvz. keltis iš Dubrovniko keltu į Italiją (Bari) arba iš Juodkalnijos važiuoti į Albaniją, Graikiją, Turkiją... Suprantu, kad paskutinis variantas gal ir juokingas, bet kas gi nepasvajoja.
GPS neturėjau, o labai norėjosi pasiimti su savimi visą spalvotą Europos atlasą, tačiau jis yra sunkus ir nepatogus naudotis. Atsišviečiau apie 10 A3 formato lapų, savo maždaug numatytojo (ir pasvajotojo) maršruto, flomasteriais nubrėžiau savo kelią ir turėjau juos nuolatos prieš akis krepšyje, tvirtinamame ant bako.
Nakvynės vietų neplanavau - žinojau, kad jas surasti civilizuotose šalyse nebus sunku ir dar rudens laiku. Kita vertus, nakvoti neplanavau kempinguose ir paskutę naktį sugalvojau neimti miegmaišio bei palapinės. Neskubėkit dėl to smerkti, nes higienos ir miego kokybė po visos dienos kelionės yra kartais svarbiau nei sutaupyti keli eurai, kita vertus, jei nori vakare pamatyti miestą kur atvykai, daiktus reikia gi kažkur pasidėti...

Pirmoji diena: 2009-09-07 broliškoji Lenkija

Kelionę pradėjau 7 valandą ryto iš Vilniaus, jaučiausi nebaisiai atsipalaidavęs, tačiau pilnas pasiryžimo kaip nors visa tai įgyvendinti. Geras oras buvo geras ženklas ir geras kelionės palydovas, tad kilometrai pradėjo suktis.
Apie Lenkiją nelabai verta daug rašyti, nes visi viską žinome: tranzitiniai keliai tokie kaip Kaunas-Jurbarkas, o eismo apkrovimas kaip Via Baltika, daug miestelių kur eismas ribojamas 50-70 km/h. Kad ten bebūtų, Lenkijos keliai tikrai tapo geresni nei prieš 2 metus, kuomet čia lankiausi. Kaip ir anksčiau truputėli paklaidžiojau Varšuvoje, Krokuvoje pažaidžiau kamštyje. Supratau, kad Lenkijoje ženklus/kryptis geriausia sekti ne vietovių pavadinimais, bet kelių numeriais, tuomet pasiklysti tikimybė yra mažiausia. Apskritai tai tranzitinė kelionė per šią šalį yra laiko, kuro ir energijos švaistymas, nes jai reikia skirti apie 10-12 valandų (naktį, dienos metu reikės daugiau).
Rugsėjis labai patrauklus keliauti tuo, kad nėra taip karšta, mažesnės kainos kurortuose, tačiau turi ir savo trūkumą - anksti temsta. Apie 8 valanda vakaro supratau, kad tamsoje kirsti Lenkijos-Slovakijos sieną ties Zakopane ir Aukštaisiais Tatrais nėra pats maloniausias dalykas, tad susiradau nakvynę Rabka Zdroj miestelyje Lenkijos pietuose. Šiose kalnų poilsio vietovėse susirasti nakvynę nėra problema, aš apsistojau paprastame motelyje www.zbojecka.region-rabka.pl (nakvynė ir saugomas parkingas vienam žmogui dviviečiame kambaryje ~45 Lt)
Pirmąją kelionės dieną nuvažiavau 858 km, pakeliui mačiau 5 policijos ekipažus. Pasižymėjau kelias motociklų parduotuves, kurių gal būt prireiks keliaujantiems: viena parduotuvė-servisas iš karto už Varšuvos Krokuvos kryptimi ir viena prieš pat Radom miestą.

Antroji diena: 2009-09-08 Slovakija ir Vengrija

Ryte pasijutau kaip po kokių sėdėjimo varžybų, tad supratau, kad tiek baisai nulėkti kaip pirmąją dieną nepavyks. Realiausia sustojimo vieta žemėlapyje atrodė Vengrijos Balatono ežeras. Ryte kalnų regione Rugsėjį būna labai šalta ir rūkas nuolat apniaukė akinius. Tikrai apsidžiaugiau, kad nesugalvojau vakar šių vietų kirsti tamsoje. Lenkijos-Slovakijos sieną kirtau ties jau pažįstama Lysa Poliana, pasienio postas buvo neveikiantis, tad net nestabtelėjau. Slovakijoje šiek tiek pravažiavau pro pažįstamus Aukštųjų Tatrų miestelius (Tatranska Lomnica, Strebske Pleso), o tada autostrada važiavau link Banska Bystrica. Prieš pat įvažiuojant į šį miestą akį patraukė vienoje vietoje esančios Yamaha, KTM (www.ktm.sk), Honda motociklų atstovybės bei viena įvairių motoprekių parduotuvė. Pasijutau saugiau - jei kas atsitiktų, tai čia rasčiau pagalbą. Keliai Slovakijoje geri ir nemokami bei veda pro kalnuotas vietas.
Prieš pat Slovakijos-Vengrijos sieną pamačiau Motokavinę (tik pavadinimas toks) ir prie jos stovinčius kelis motociklus. Pamaniau, kad čia puiki vieta papietauti ir surasti bendraminčių. Susipažinau su dviem solidaus amžiaus vengrais GSXR ir Hornet motociklais atlėkusiais šiaip sau iš Budapešto galvą pravėdinti. Smagiai pabendravome, man parekomendavo lankytinas vietas Vengrijoje ir gražiausią nakvynės miestelį prie Balatono - Tihany.
Slovakijos-Vengrijos sieną kirtau ties Šahy miesteliu ir vėl - jokių rimtų patikrinimų nebuvo. Vengrijoje keliai dar puikesni nei Slovakijoje, tačiau vietovės buvo mažiau kalvotos (Vengrijos aukščiausia viršukalnė tik ~1 km). Budapeštas turi automagistralinį aplinkkelį, tad šį miestą apvažiuoti nesunku. Aš specialiai norėjau bent kažkiek šio miesto pamatyti, kirtau jo prieigas. Eismas intensyvus, bet lenkiškų kamščių nepasitaikė. Budapešte yra keletas įspūdingų tiltų per įspūdingą upę Dunojų, tad jais važiuoti buvo labai smagus jausmas.
Balatono ežerą pasiekiau jau vakarėjant, reklaminės iškabos rodė tai esant intensyvų kurortą, nakvynę rasti galima buvo ant kiekvieno kampo. Aš gi laikiausi gautojo patarimo apsistoti Tihany miestelyje.
Antrąją dieną nuvažiavau 595 km, iš viso 1.453 km.

Slovakijos keliai įvažiuojatnt į Aukštyjų Tatrų regioną

Trečioji diena: 2009-09-09 Vengrija-Kroatija

Pats Balatono ežeras (Vengrai jį vadina savo jūra) yra apie 70 km ilgio, ir keleto kilometrų pločio, ežeras labai seklus. Nepasakyčiau kad tai įspūdinga vieta praleisti atostogų savaitę - nebent su vaikais (seklūs krantai maudynėms) ar tiems kurie mėgsta buriuoti. Man pasisekė kad buvo geras oras - atsikėliau saulėtą rytą su vaizdu į jachtų prieplauką, atostogų sezonas jau buvo besibaigiantis, tad nakvynės namų personalas skyrė daug dėmesio. Savininkas, sužinojęs, kad keliauju iš Lietuvos, pademonstravo savo išprusimą ir įvardino jam žinomą miestą Kauną (ne „Žalgirio" neminėjo). Nakvynė kainavo 52 LTL, pusryčai ir vakarienė po 17 LTL.

Visos Balatono prieigos priminė Palangos kurortą, ežero vanduo toks balkšvas. Mano vakarykščiai kalbintieji motociklistai rekomendavo keltis per Balatono ežerą keltu, tad taip ir padariau - taip geriau atsiskleidžia vietovės panorama. Likusią Vengrijos dalį važiavau magistrale, už kelius sumokėjau 10 LTL keturioms dienoms. Vengrijos keliai tikrai puikūs - tvarkinga, labai aiškūs ženklai, sunumeruoti išvažiavimai iš magistralės, vyrauja lygumos be miškų, magistralėse yra apsauginiai atitvarai nuo žvėrių, o jų migracijai padaryti individualūs viadukai, policininkų niekur nemačiau. Vengrijos-Kroatijos sieną kirtau ties Letenye miesteliu.
Kroatija pasitiko taip pat mokamais keliais (1 km ~ 0,1 LTL), tačiau jų kokybė buvo puiki - įspūdingi viadukai, daugybė apšviestų tunelių nuo kelių šimtų iki kelių kilometrų ilgio. Aukštasis infrastruktūrinis pilotažas - viadukas ties Adrijos pakrantės miesteliu Rijeka-KRK sala.
Pirmoji mano kurortinė stotelė tapo KRK sala, kuri vienintelė turi tiltą (persikelti kainavo 9 LTL). Čia pravažinėjau po nedidelius miestelius iš kurių labiausiai patiko Baška su savo cerkve ir kapinėmis kalnuose. Vietovės (net pagal kvapą) priminė Krymo Balaclava regioną netoli Sevastopolio. Čia pirmą kartą susipažinau su Kroatiškais paplūdimiais - visi deginasi ir maudosi ant uolų, kas kur radęs laisvą horizontalų plotą, kaip kokie ruoniai vandenyno pakrantėse.
Navynė kainavo nesvietiškai daug - 50 EUR arba 172 LTL (privačiame kotedže), maistas Kroatijoje taip pat buvo nepigus. Dviems žmonėms ar didesnei kompanijai, galima būtu viską pigiau susiorganizuoti pvz. nakvynę ten esančiuose kempinguose. Aš gi buvau pats sau ponas, bet ir mokėjau kaip už du beveik visur :). Beje, būtent čia galima buvo išsinuomoti motorinę valtį ir pakeliauti po ten esančias salas geru oru, kas, manau, yra puiki pramoga vienai dienai. Vakare vaikščiojau po patį KRK miestelį, kuris visa kuo priminė Kretos salos miestelius.
Trečiąją kelionės dieną nuvažiavau 524 km, iš viso 1.977 km.

Balatono ežero prieplauka pro vasarnamio langą

Viadukas prie Rijeka Kroatijoje

Tiltas į KRK salą

Baška cerkvė KRK saloje

Ketvirtoji diena: 2009-09-10 Adrijos pakrantė KRK-Makarska

Šios dienos maršrutas tęsėsi palei Adrijos pakrantę nuo pat KRK salos. Kelias labai geras, nėra siauras, tačiau važiuoti juo greitai nepavyks - greitis dažnai ribojamas iki 70 km/h, daug miestelių, apžvalgos aikštelių, vaizdingų vietovių. Pakeliui sutikau daug motociklininkų iš įvairių pasaulio kampelių, taip pat mačiau Prancūzų dviratininkų veteranų kompaniją, kurie savo pramogai mynė pakrante nuo Rijekos kažkur tolyn. Aš neskubėjau, mėgavausi vaizdais, fotografavau vos ne kiekvieną vingį. Lauke tvyrojo 25-27 laipsnių karštis, tad vienoje vietoje gavęs lietaus atsigaivinau ir nuprausiau savo Afriką.
Makarskos miestelį pasirinkau vėlgi parekomenduotas ir tikrai nenusivyliau. Makarska yra įsikūrusi tarp jūros ir kalvų, čia vakare verda gyvenimas kaip bet kokiame rimtame kurorte, prieplaukoje galima pamatyti įspūdingų jachtų, apsipirkti įvairių padirbinių.
Šią dieną nuvažiavau tik 350 km, iš viso 2.327 km.

Adrijos pakrantės tipinis vaizdas

Kelias link Split

Penktoji diena: 2009-09-11 poilsis Makarskoje

Pirmoji diena be motociklo. Išvaikščiojau visą miestelį ir jo apylinkes. Daug gražių uolų, vanduo žydras, maudžiausi tarp uolų, vanduo sūrus, labai gerai laiko ant paviršiaus, smagu, kad gamtovaizdį papuošia ir daug merginų be viršutinės dalies :). Radau daug didelių kaktusų, vieno šakelė buvo nulaužta, tad pasiėmiau flenciuką ir va štai iki pat dabar ant palangės sau žaliuoja. Dieną temperatūra siekė 28 laipsnius, vanduo 19-20 laipsnių.

Makarska miestelis

Šeštoji diena: 2009-09-12 Juodkalnija

Užteko man vienos dienos pasideginti, pasimaudyti ir pajausti Adrijos kurorto gyvenimą, tad patraukiau dar piečiau. Važiuojant link Dubrovniko teko kirsti kelių kilometrų Bosnijai priklausančią pakrantę ir čia jokių nesklandumų nebuvo. Dubrovnikas pasitiko įspūdingu tiltu ir keliais plūduriuojančiais kruiziniais laivais-milžinais. Čia apsukau kelis ratus ieškodamas vietos papietauti, tad iš toli teko pamatyti ir žymiąją tvirtovę. Ekskursijos specialiai nedariau, pasirinkau šį miestą aplankyti kada nors vėliau.

Juodkalnijos muitinėje pirmą kartą sutikau eiles ir raginimus automobiliams susimokėti grynaisiais kažkokį mistinį kelių mokestį. Aš nieko niekam nemokėjau, tik turėjau rodyti jau ne ID kortelę, bet pasą, netgi šalmą nusiimti. Taip jau yra, kad kuo skurdesnė valstybė, tuo uoliau jos muitininkai ieško nusikaltėlių. Profilaktiškai mane buvo sustabdžiusi ir vietinė policija.
Juodkalnijoje keliai ir kita infrastruktūra atrodė skurdžiau, tačiau gamta buvo dar nuostabesnė. Pravažiavau aplink visą Kotor įlanką (nors galima buvo tuos trisdešimt kilometrų sutrumpinti keltu). Juodkalnijos pakrantės gamtinė ypatybė - tamsūs kalvoti krantai, apaugę žaliomis „kepurėmis" (medžiais, krūmais).

Iš pradžių nuvažiavau iki pat Sutomore miestelio, tačiau jis man priminė labiau Radviliškį nei kurortą, tad šiek tiek pagrįžau ir apsistojau netoli Petrovac miestelio.
Vakare aplankiau kalvose esančią cerkvę (panašu, kad šiuose kraštuose visos cerkvės kalvose), čia gi buvo ir nedidelės kapinės, cerkvės viduje sienos baugiai juodos su slaviškais religiniais simboliais ir skraidančiais šikšnosparniais. Nuo čia atsivėrė puikus vaizdas į pakrantę, pagalvojau, kad visai jau neblogai būtų čia asketizmu užsiimti jei tokia jau mintis šautų.
Jau visai sutemus į tą patį viešbutuką atvyko keliautojas BMW F800GS motociklu su kuriuo susipažinau ir prie bokalo alaus - tai buvo Marijanas, Touratech atstovas Slovakijoje, važinėjantis po gražiausias Juodkalnijos vietoves ir fotografuojantis išpimpintą savo motociklą naujam Touratech katalogui. Kam įdomu, galite pasižiūrėti koks puikus gavosi rezultatas: http://www.touratech.sk/galeria/16-balkan_tour_2009.htm
Daug mes su Marianu prakalbėjome - ir apie Mitas padangas (jo teigimu jos prastos ant šlapio asfalto), čigonus (jų daug Albanijoje ir nemažai Slovakijoje) ir apie Albaniją (kad tai naujausia Europos enduristų ekstremalaus keliavimo mada) ir apie patį Touratech verslą.
Šią dieną nuvažiavau 361 km, iš viso 2.688 km.

Juodkalnijos pakrantė

Septintoji diena: 2009-09-13 Petrovac pakrantė Juodkalnijoje 

Antroji pilna poilsio diena be motociklo, tik šį kartą Juodkalnijoje. Jei Kroatijos pakrantės yra gražios, tai Juodkalnijos pakrantės yra dar gražesnės, su tvarka ir paslaugų išvystymu viskas atvirkščiai - Juodkalnijoje viešieji paplūdimiai tikrai netvarkingi, panašiai kaip Kryme. Pagalvojau, kad turėdamas laisvų pinigų pirkčiau kokį varganą viešbutį ant kranto, surengčiau paplūdimyje DAROM akciją ir turistams būtų smagiau ir kainą galima būtų paprašyti didesnę už paslaugas. Net nuostabu kaip tokia pavargusi valstybė sugebėjo įsivesti EUR valiutą.

Taigi, ryte pažvelgiau paplūdimyje į kairę, į dešinę ir nutariau pusdienį skirti vienai kalvai, paskui pusdienį kaitai. Už paplūdimio zonos prasidėjo uolos, kurias skalauja jūros bangos, kur ne kur galima pamatyti uolų salas ir net iki jų nuplaukti, didesnėse pastatytos cerkvės. Vanduo skaidrus, žydras. Užlipus ant uolos, kur auga labai tankūs spygliuoti krūmai ir kalnų pušys išgirdau šnaresį, pagalvojau koks gi čia galėtų būti atklydęs gyvis ir netrukus be galo nustebau - žeme žygiavo delno dydžio Azijos stepinis vėžlys, kurių net du teko vaikystėje auginti.

Antrą dienos pusę lankiau Petrovac miestelį, kurio aplinka buvo gana tvarkinga, ypatingai vietose, kurios priklausė viešbučiams ar kitiems verslo vienetams, maisto kainos nesikandžiojo, paplūdimyje šurmuliavo rietuvės žmonių, aplinkui mirgėjo skelbimai rusų kalba apie nuomojamus ir parduodamus butus/apartamentus. Vaizdelis labai priminė Kretos miestelius.

Apibendrinant, galima būtų pasakyti, kad Juodkalnijoje šiek tiek pigiau nei Kroatijoje, gamta gražesnė, paslaugų sektorius išvystytas silpniau, patogu, kad valiuta EUR, deja angliškai susikalbėti sunku, panašu, kad rusiškai suprantančių yra daugiau.

Petrovac miestelio pakrantė

Aštuntoji diena: 2009-09-14 Juodkalnija-Bosnija-Kroatija

Nuo šios dienos ryto, visi mano veiksmai vedė link namų. Nuo Petrovac miestelio per kalnus pasukau link Juodkalnijos sostinės Porgoricos. Keliai buvo gana siauri, vingiuoti, šalikelės ne visur apsaugotos atitvarais. Situaciją sunkino ir prasidėjęs lietus bei iki ~15 laipsnių nukritusi temperatūra. Vienoje vietoje stabdant slystelėjo galinė padanga ir vietoje posūkio į kairę teko pasirinkti uolėtą šunkelį tiesiai. Tai buvo gera pamoka su gera pabaiga - šlapias ir vėsus asfaltas yra nesaugus ir nekibus Mitas E-09 galinei padangai. Važiuodamas kalnų keliukais sugalvojau vieną svarbų psichologinį aspektą: posūkį visuomet lengviau „išimti", jei žiūrėsite į kelią ne 5 metrų, bet 50-100 metrų atstumu nuo priekinio rato - tiesiog matant posūkio pabaigą visuomet drąsiau jame važiuoti. Pabandykite tikrai veikia.

Sostinė Pogdgorica nepasirodė itin mielas miestas, o gal taip nulėmė apniukęs oras, tad važiavau toliau link Nikšic ir Sarajevo. Maždaug ties Plužine miesteliu pradėjo matytis Durmitor nacionalinio parko grožybės. Prisipažinsiu, tai buvo pačios gražiausios gyvenime matytos vietos: kanjone užtvenkta upė, žydras vanduo, siauri kalnu keliukai einantys pro tunelius-olas, netgi sankryžos olose. Gal tai ir nesaugi vieta važiavimui, tačiau nepaprastai graži. Visus keliasdešimt kilometrų važiavau antru bėgiu ir dairydamasis aplinkui, buvau sustojęs nusifotografuoti gal dešimt kartų. Panašu, kad šiame parke dar galima buvo surasti šunkeliukų atokesniems ir dar gražesniems vaizdams, tad pasižadėjau sau kada nors čia sugrįžti.

Juodkalnijos-Bosnijos sieną kirtau ties Hum miesteliu. Muitinėje didelių nesklandumų nebuvo, eilių taip pat - į štabą per 5 minutes nusinešę patikrino asmens ir motociklo dokumentus. Pati muitinė įsikūrusi siaurame keliuke, už sraunios kalnų upės tilto. Visa aplinka atrodė taip tarsi karas būtų pasibaigęs pernai, o ne prieš dešimtmetį - matėsi gynybiniai įtvirtinimai, patikrinimo postų liekanos. Iš pradžių Bosnijoje tikėjausi pamatyti mažai civilizacijos ir jaustis nesaugiai, tačiau viskas buvo ne taip jau blogai. Bosnijoje viskas atrodė net tvarkingiau už Juodkalniją, sustojęs papietauti pakelės restorane buvau labai mandagiai aptarnautas. Žinoma, kelių infrastruktūra nėra labai aukšto lygio, tačiau rodės visa tauta tvarkosi, stengiasi nusikratyti karo pasekmių naštos. Bosnijos gamta taip pat labai graži, nors jie beveik ir neturi jūros kranto, bet kalnuotos vietovės ir jose įsikūrusios gyvenvietės ar miestai atrodė labai gražiai. Labai tikėjausi pamatyti daugiau karo suniokotų objektų (mano minėtasis slovakas minėjo, tokių objektų itin daug prie miesto Mostar), tačiau mačiau tik vieną kitą apgriautą namą. Kartais važiuojant kokiu siauru keliu tarp kalvų būdavo kraupu pagalvoti, kaip tokiais keliais galėjo judėti priešininko kariuomenė, žinant kad kiekviename kalnagūbryje galėjo tupėti snaiperis ar artileristas.
Sarajevą pravažiavau sklandžiai, net negalėčiau pasakyti kuo jis man teigiamu ar neigiamu aspektu išsiskyrė iš kitų Europinių miestų. Nuo Sarajevo keliavau link miesto Zenica, o nuo ten link Bosnijos-Kroatijos sienos Cirkvina miestelio prieigose. Bosnijoje teko važiuoti trumpa magistralės atkarpa, kur kelių mokestis motociklui sudarė 1 EUR. Bosnijos-Kroatijos siena buvo liberali kaip niekur kitur, tik žvilgtelėjo į dokumentus ir praleido be užlaikymų, susidarė toks vaizdas, kad muitininkams tie keliaujantys motociklininkai „ne biznis".

Mano nakvynės vieta tapo miestelio Dakovo viešbutis Zelena Laguna, kur nakvynė su pusryčiais kainavo 110 LTL. Prieš tai buvau suradęs du viešbučius, tačiau kai pamatė mano susivėlusį veidą, labai nuoširdžiai rekomendavo pigesnį, kas man leido sutaupyti kokius 50 LTL.
Aštuntąją dieną nuvažiavau 563 km, iš viso jau buvo prasukta 3.251 km.

Durmitor parko keliukai: sankryža oloje

Durmitor parko keliukai: tiltas virš skardžio

Keliautojas džiovinasi po lietaus Bosnijoje

Devintoji diena: 2009-09-15 maratonas Kroatija-Lietuva

Ryte mane pasveikino labai geras oras, tad važiuoti sekėsi gerai ir kilometrai namų link sukosi nepaprastai greitai. Nuo Dakovo važiavau link Osijek miestelio, Kroatijos-Vengrijos sieną kirtau ties Udvar miesteliu. Adrijos pakrantės tyrinėjimo kilpą užbaigiau ties Budapeštu. Vengiau mokamų magistralinių kelių, miestą kirtau per vidurį, pasigrožėjau įspūdingais tiltais per Dunojų. Nuo čia keliavau jau žinomu keliu pro Banska Bystrica (Slovakija), tik Slovakijos-Lenkijos sieną kirtau ties Chyzne miesteliu. Lenkiją pasiekiau maždaug 20 valandą, buvo nuvažiuota apie 600 km, jau temo, išgėriau kavos, pranešiau visiems artimiesiems, kad man viskas gerai, kad esu broliškoje Lenkijoje ir... nutariau važiuoti toliau. Taigi, mielas skaitytojau, dar kartą pats savo kailiu įsitikinau, kad Lenkijos žemę labiausiai patogu pravažiuoti naktį, kuomet ant kelio mažiau automobilių, sunkvežimių, autobusų ir žemės ūkio mašinų. Negražu sakyti, bet taip važiuojant paprastai dienomis užgrūstą Krokuvą ir Varšuvą galima pravažiuoti be GPS, esminių paklydimų ir maždaug 90 km/h greičiu. Naktį „bendraminčius" atstoja sunkvežimių vairuotojai, o „namus" - šviečiančios degalinės.

Lenkijos-Lietuvos sieną kirtau maždaug 6 ryto, o Vilniuje buvau 9 valandą. Nesakau, kad taip važiuosiu ir kitą kartą (pavargsta užpakalis, nugara ir keliai nuo nejudrumo), bet išbandyti save norėjosi. Paskutiniąją kelionės dieną (tiksliau parą) nuvažiuota 1.475 km, iš viso 4.726 km.

Afrika rūke maždaug 6 ryto prie Lenkijos-Lietuvos sienos

Pabaigos žodis

Labai rekomenduoju motociklu pravažiuoti bent dalį Adrijos pakrantės, ypatingai kurortiška yra atkarpa nuo Split Kroatijoje iki Petrovac Juodkalnijoje, taip pat rekomenduoju aplankyti Durmitor nacionalinį parką Juodkalnijoje. Apskritai, iš tokio maršruto, kokį man teko prasukti galima buvo pasiimti ir daugiau - pasimėgauti daugiau aplankytais miestais ir gamtos stebuklais, tačiau aš to nedariau ir dėl laiko stokos ir dėl to, kad buvau vienas - pasilikau kitiems kartams :)

Kelionė kainavo maždaug 2.200 LTL, šiame skaičiuje kuras ~1.000 LTL, 7 nakvynės ~700 LTL, likę 600 LTL maistas ir smulkios išlaidos.

Įspūdžiais pasidalino: Zemaituks