Kelionės » Kelionė į Graikiją 2010

Šiais metais nusprendžiau galų gale pasiekti Graikiją ir pravažiuoti kita rytinės Europos puse, palei Juodąją jūrą, ir taip užbaigti rytinės Europos naršymą. Važiavome trise, aš (Yamaha Warrior), Miglė (Honda CBR600F) ir Pavelas (Kawasaki ZRX 1100). Maršrutą pasirinkome per Lenkiją, Slovakiją, Vengriją, Rumuniją, Bulgariją, Turkiją, Graikiją ir Serbiją. Išvykome liepos 21 (trečiadienį). Grupėje buvo naujokė, tad važiavom po 500-600km per dieną, +/- laikydamiesi KET. Rekia pripažinti, kad važiuoti po 1000km per dieną "ant adrenalino" visgi yra lengviau.

Pirmą dieną pasiekėm Lubliną. Pasivaikščiojom po senamiestį, pavalgėm. Antrą dieną pasiekėm Slovakiją. Besileidžiant nuo Tatrų serpantinais pradėjo lyti. Šalmų stikliukai užsimurzino taip, kad nieko nesimatė, bekeiksnodami orą suradom nakvynės vietą.

RUMUNIJA

Trečią dieną persiritom per Vengriją ir pasiekėm Rumuniją. Tai buvo antras kalnynas po Slovakijos ir ten įvyko akivaizdus lūžis Miglės važiavime - ji nustojo bijoti posūkių, kurių pabaigos nesimato. Vidutinis greitis padidėjo 20-30% ir mes nuvažiavom už Oradea į Turda miestelį, kur paragavom rumuniškų grilio dešrelių "mititei" ir jų alaus "Ursus". Rekomenduoju! Sekančią dieną visų laukė didelis išbandymas - Transfagarasan kelias, maždaug 70km nesibaigiančių serpantinų su dažnai pasitaikančia labai endurine kelio kokybe. Kelis kartus teko už posūkio įlėkt į smėlio sąnašas su 30cm gylio duobėm. Jei ten važiuosit - rekomenduoju bent jau Transalp ar Vstrom motociklus. Tiesą sakant keista, kaip nė vienas nenusivertėm. Visai nusivarę nuo kojų radom nakvynę, tačiau man paskambino iš darbo, pranešė, kad neveikia duomenų bazė, o aš pamamčiau, kad nepasiėmiau netbooko maitinimo bloko. Tiesą sakant tai buvo baisiausias vakaras iš visos kelionės, susidėjęs iš nuovargio, pergyvenimo, kad Miglė nenulėktų nuo kokio skardžio ir užsibaigęs darbiniais rūpesčiais. Viskas kažkaip išsisprendė ir kitą dieną gerokai suirzę patraukėm link Juodosios jūros ir Bulgarijos pasienio. Kai pamačiau jūra prie Constanta nuotaika ėmė skaidrėti, o kai gerai pasiderėję gavom gražų viešbutuką Vama Veche netoli jūros nuotaika visai pasitaisė. Nusprendėm vieną dieną niekur nevažiuoti ir išėjom siaubti vietinių knaipių. Sekėsi neblogai, tik padavėja mums atnešė išpūstą sąskaitą. Atsisakiau mokėti grynais, pareikalavau mokėti kortele ir staiga sąskaita sumažėjo. Tai buvo vienintelis tokio pobūdžio incidentas Rumunijoje, bet tai priminė, kad reikia būti budriems, visada reikalauti meniu ir atidžiai žiūrėti į sąskaitos turinį. Vama Veche - Rumunijos hipių lizdelis, paskutinis miestas prieš Bulgarijos pasienį, kurio gatves vakare užplūsta margai apsirengę ilgaplaukiai keistuoliai, tai miestas, kuriame niekas nekreipia į tave dėmesio ir visi vaikšto atsipalaidavę. Charakteringo kanapių kvapo užuosti viešai neteko, tačiau stikliniai žvilgsniai ir užrašai ant langų "smoke is legal" leido suprasti, kad tas miestas gan liberalus. Kitą dieną po pietų pasijutau blogai, panašu, kad kasa ar kepenys pasakė "mums irgi reikia poilsio". Teko racione palikt tik nedidelį kiekį vaisių ir didelį kiekį vandens. 

BULGARIJA

Sekančią dieną (liepos 27) patraukėm į Bulgariją, Tsarevo. Bulgarija iš kart pasitiko malonia staigmena - gavom 3* viešbutį su požeminiu garažu, dideliais švariais kambariais, balkonais, pusryčiais ir net baseinu! Ir viso labo už tuos pačius 20EUR žmogui. Ten taip pat pasilikom vienai papildomai dienai. Bulgarai pasirodė draugiškesni už Rumunus, dauguma laisvai susikalba rusiškai. Tačiau ir čia bandydami prie vakarienės gauti Bulgariško vyno gavom kažkokio prancūziško šyrpotrebinio sysalo, o vietoje krabų - krabų lazdelių tešloje. Išverstakė mulkė bandė mus įtikint, kad vynas bulgariškas tik išpilstytas Prancūzijoj. Sunervino, tačiau į butelio pabaigą nuotaika pagerėjo, o krabų lazdeles sumaitinau gatvės kačiukui, kuris labai kaulijo maisto :D Radom gražų paplūdimį ir kitą dieną truputį apskrudinom sau šonus. Priėjo pliažo gelbėtojas ir pasakė, kad "it is not good to stay here because this part belong to hotel 'blah blah'". Pastebėjau, kad tikrai visi skėčiai pažymėti ne mūsų viešbučio logotipu ir paklausiau "it is wonderful to stay here, how can we solve that?". Ir jaunuolis nevyniodamas į vatą, tačiau tikrai mandagiai pasakė, kad galėtų užmerkti vieną akį jei mes sumokėtume 10EUR už tris žmones ir pažadėtumėm niekam to nepasakot :) Be abejo sutikom ir pasilikom kol išalkom. Nuėję pavalgyti reikalavom meniu ir angliškai kalbančio padavėjo. Galų gale išsirinkom specifinių Bulgariškų patiekalų, kainom panašiom į lietuviškas tačiau porcijų dydis labiau nešė į amerikietiškas. Labai skaniai apsirijom. Nusipirkom arbūzą ir nusmigom pokaituko :) Vakarinis miestas buvo toks pats malonus, pakvasinom jau tikro bulgariško vyno ir kitą dieną patraukėm į Graikiją. 

TURKIJA

Tačiau ne šiaip į Graikiją, o užkabindami Turkiją kur turėjom suvalgyti kokį nors autentišką patiekalą pietums. Įvažiuojant turkai atidžiai tikrino dokumentus ir pildė kažkokius formalumus. Įvažiavus į bet kokį šūdmiestį iš visų kampų imdavo speisti vaikai ir sustojus bandydavo paspausti kokius nors mygtukus ant motociklo, o prekeiviai pakelėse rėkdavo mojuodami, kviesdami užsukti pas juos. Darėsi šlykštu, o kelias, kuris už sienos buvo tikrai puikios kokybės greitai pavirto į nesibaigiančius kelio darbus, smalos balas, žvyro ruožus ir pan "privalumus". Radom kažkokį pakelės restoranėlį, kuriam pamiršę atsargumą užsisakėm be meniu. Buvo skanu, tačiau sąskaitą gavom labai išpūstą (30EUR už 3 žmones, be alkoholio, kaime...). Ginčytis nebuvo jėgų, tai susimokėjom ir pabrukę uodegas važiavom toliau. Pasiekę Graikijos pasienį manėm, kad tai košmaro pabaiga, tačiau kai pamatėm kelių km ilgio kamštį įvažiuoti į Graikiją darėsi tiesiog silpna: stovim ant ilgo tilto, jokio šešėlio, jokio WC nežinia kiek reikės laukti, vandens atsargos irgi ne begalinės. Priėjau prie graiko pasieniečio ir sakau, "ką tu manai jei trys mocai priešpriešine va taip MIAU ir nulekia be eilės?" Tas pagalvojo, sako "I think ok". Movėm į priekį įsiutindami kitus, nachališkai užlindom, praėjom pasų kontrolę ir įvažiavom į Graikiją... 

GRAIKIJA

Graikijos kelias buvo geras. Saulė raudo, leidosi, pasukom į Aleksandropolį ir ėmėm ieškoti viešbučio. Reikėjo sužinoti kaip "hotel" rašomas graikiškai. Sustojau prie poros vyresnio amžiaus žmonių ir pabandžiau paklausti. Jie man užsispyrę tvirtino "hotel mariana" ir ignoravo mano bandymą išsiklausti kaip yra tiesiog hotel. Pradėjau mėgautis jų kvailumu tačiau bendrakeleiviai nebeiškentė ir pasiūlė važiuot tiesiog į tą Mariana. Sėdom ant mocų ir paaiškėjo, kad man ir Pavelui nebe išsijungia imobilaizeris. Matyt kažkoks radio bangų fonas blokavo pultelio veikimą. Mums nuskilo, kad GT 971 modelis leidžia prijungti pultelį kontaktais ir taip atblokuoti signalizaciją/imobilaizerį. Nuvažiavom iki Hotel Mariana. Miestas taip užkištas, kad ten nėra kur pastatyti dviratį, gerai, kad viešbučio darbuotojas leido mocus numest tiesiai prie paradinio įėjimo. Patekom į švinktelėjusį ir gan brangų bendrabučio tipo viešbutėlį. Susinešėm daiktus ir išėjom į miestą vakarienės. Užsisakėm graikiškų salotų, ouzo. Nusilakėm. Kitą dieną nuvažiavom iki Palaio Tsifliki (Kavala priemiestis). Ten radom labai gražius apartamentus ir nusprenėm, kad velniop tą Adrijos jūrą, liekam čia kiek išeina ir paskui tiesiu taikymu namo pro Serbiją. Pasilikom 4 dienoms. Tai buvo geriausias atostogų laikas neskaitant Transfagarasano palikto įspūdžio. Maudėmės Egėjo jūroj, valgėm autentiškus patiekalus, gėrėm labai skanių vynų, deginomės. Vieną dieną aš norėdamas užsisakyt ridikų salotų užsisakiau... burokėlių salotas :) Kaip man susišvietė, kad beet-root yra ridikas iki šiol nesuprantu, matyt per daug vyno srėbiau. Baisiausia, kad tai buvo tik supjaustytas marinuotas burokas. Pasiutimas... Chebra po to mane ėdė iki pat Vilniaus "kaip Martynas Graikijoje burokus valgė, iš bado matyt..." :D

SERBIJA

Kaip ir visi geri dalykai gyvenime baigiasi, taip baigėsi ir mūsų laikas Graikijoje. Pasukom link namų pro Serbiją. Pravažiavom reto grožio tarpekliu, patekom į autostradą, pernakvojom reto šlykštumo motely. Gamta graži, tačiau iki civilizacijos dar toli. 

PABAIGA

Per pora dienų parsiradom į Vilnių. 6000km ypač su naujoku kompanijoje yra kiek per didelis atstumas 18-ai dienų. Per didelis įspūdžių kiekis irgi vargina. Jei klausite kur norėčiau sugrįžti - Rumunija, Bulgarija, Graikija. Visas kitas šalis, ypač Lenkiją būtų galima tiesiog pastumti žemėlapyje taip priartinant gražias šalis arčiau Lietuvos. Pamenu, kaip geografijos mokytoja mokykloje aiškino "vaikai, mes turime nuostabų pajūrį, o Vilniaus senamiestis yra tiesiog perliukas". Nebuvo tamsta mokytoja mačius kitų pakrančių ir senamiesčių. Dabar, kai apjojau visas rytinės Europos pakrantes galiu drąsiai teigti: esu prisirišęs prie savo tėvynės, bet deja... lietuviai yra bjaurūs žmonės ir apgailėtini vairuotojai, pakrantė ir jūra yra perkimštos tais pačiais lietuviais ir tiesiog nešvarios, oras čia siaubingas, kainos didelės, alus prastas, o maisto kokybė jokia. 

MOTOCIKLAS

Cruiserio sėdėsena keliauti netinka. Jei yra bent mažiausia abejonė dėl kelio kokybės - lipkit ant XT, afrikų ar jų giminaičių. Jei kelio kokybė garantuota ir galėsit važiuoti greitai - lipkit ant sportbike ar sport tourist. Streetus galima traktuoti kaip sporto ir enduro simbiozę, tik jie neretai būna per sunkūs. 

NAUJOKĖ

Miglė po Slovakijos serpantinų per lietų išpūtus akis dalinosi įspūdžiais, mes ją raminom, kad tik taip auginamas motociklisto "skill'as" ir Rumunijoj pradėjus važiuoti ženkliai greičiau ji gavo naują pravardę "beždžioniukas skillsas" :D Grįžo be abejonės gerokai labiau patyrus nei išvažiavo, pakeliui atgal po truputį jutau kaip atslūgsta baimė, kad jai kas nenutiktų ir ėmiau gerokai rečiau dairytis į veidrodėlius, o namie mane barė, kad 110km/h iš Lazdijų tokiais plačiais ir tiesiais keliais yra tiesiog absurdiškai per lėta. 

Įspūdžiais pasidalino: OTPABA

Kelionės nuotraukų albumas: Kelionė į Graikiją 2010