Motociklizmas » StreetFighteriai - Stiliaus gimimas

Viskas prasidėjo sename gerame Albione penktajame dešimtmetyje. Tuo metu, kai SSRS statė paminklus „Tautų Tėvui“, po visą pasaulį sklido jaunatviškas šėlsmas. Atsirado jaunimo judėjimai. JAV buvę kariai įsteiginėjo baikerių klubus, grupuotes, pradėjo kurtis tai, kas su laiku tapo meilės, gėlių ir narkotikų brolija – tai hipiai. Jaunasis Elvis Preslis pakerėjo visas pasaulio moteris, Baddy Hally dar buvo gyvas, o Jerry Lee Lewis dar nebuvo tapęs visos Amerikos pajuokos objektu. Tačiau visa tai vyko JAV, o Europoje tuo metu, išskyrus rokenrolą ir ritmenbliuzą, joks amerikietiškas dalykas dar nespėjo sužavėti jaunimo. Iki amerikanizacijos buvo dar toli. Tuo tarpu Londono priemiesčiuose, o vėliau ir visoje Didžiojoje Britanijoje atsirado ir pradėjo plisti „švariai Britaniški“ judėjimai, kurie šiuo metu praktiškai išmirę. Tai Rokeriai (Rockers) ir Modai (Mods).

 
Modai nešiojo aptemptas kelnes, kurias vėliau perėmė kitos kartos, puspalčius, siaurus kaklaraiščius ir baltus marškinėlius. Dauguma jų buvo prestižinių koledžų studentai, kuriems nusibodo gyventi britaniško konservatizmo įstatymais, tačiau pasipriešinti įstatymams jiems neleido socialinė padėtis ir specifinis išauklėjimas. Save gerbiančio Modo mėgstamiausia transporto priemonė buvo ne kas kitas, kaip motoroleris „Vespa“, kuriuos jie pagražindavo chromu ir dauguma juos puošdavo taip, kaip dabar puošiamos eglutės ir Harley-Davidson Softtail‘ai Amerikoje.

Mirtini Modų priešai – tai Rokeriai (tarp kitko, šis pavadinimas gerai žinomas mūsų baikeriams-veteranams), kurie vilkėjo gausiai apkaustytą metalu juodą odine striukę, gražinosi rokeriškomis šukuosenomis, puošėsi antsiuvais su Britanijos vėliava ir britaniškų motociklų pavadinimais – Norton, Triumph, BSA, AJS, Sunbeem, Vincent, Royal Enfield ir t.t. Šie vyrukai iš darbininkų kvartalų (dažniausiai Londono rajonų gyventojai, kurių net akcento nieks nepamena) pasiėmė į savo ginklų arsenalą rokenrolą, kastetus ir greitus angliškus motociklus.

Galima ilgai kalbėti apie karą tarp Rokerių ir Modų, tačiau kalba eina ne apie tai. Didžiausią susidomėjimą sukelia klasikinis rokerio motociklas – Cafe Raceris (Cafe Racer).

Nors Britanijoje ir buvo uždraustos gatvių lenktynės, bet Mann‘o sala visą laiką turėjo šiokią tokią nepriklausomybę. Gyventojai ir vyriausybė neturėjo nieko prieš lenktynes Mann teritorijoje ir ši vieta kaipmat tapo viso pasaulio motociklistų svajone, tuo labiau kad paskutiniu metu sala „maitinasi“ iš lenktynių metu gautų pinigų. Buvo kalbama, kad 1999 metais viskas pasikeis, tačiau dar pernai kiekvienas motociklininkas turėjo galimybę pravažiuoti trasą be greičio apribojimų.

Taip motosporto istorijoje gimė vienas prestižinių prizų – Tourist Trophey (TT), vėliau – motociklų klasifikacija – TTraces, ir netgi TTracer - lenktynių motociklų stilius.

Angliškų motociklų gamyba tais metais pasiekė savo viršūnę. Britiškų 1 ir 2 cilindrų motociklų riaumojimas sukrėtė Mann‘o salos gatves. Ir nieko nuostabaus, kad rokeriai TTracer stilių paėmė kaip pagrindą savo motociklams: garsiai kriokiantys duslintuvai, clipon‘ai (vairo rankenėles tvirtinosi tiesiai prie šakių), maksimaliai apipjaustyti sparnai, galinis sparnas truputį pakeltas, kad padidinti eigą tarp rato ir sparno staigiuose posūkiuose. Klasikinė sportinė superbaikų pakaba kilo būtent iš šių aparatų. Tepalas dažniausiai cirkuliavo motociklo rėme, kad išvengti bereikalingo tepalinio bakelio svorio. Viskas buvo daroma dėl maksimalaus motociklo svorio sumažinimo. Variklis visada buvo kruopščiai užtiuninguotas. Puikus TTracerio pavyzdys – motociklas Norton Manx.

Rokeriams nereikėjo lakstyti po Mann‘o trasas ir jaudintis dėl sugaišto laiko benzino užpylimo metu, todėl jie motociklo lengvinimo procese nukeliavo dar toliau. Pakankamai įspūdingi TTracer‘ių bakai buvo pakeisti į mažus bakelius su įdubomis šonuose keliams, kuriuos paprastai chromavo.

Skirtingai nuo profesionalių lenktynininkų, neturėdami paramos iš gamyklų, rokeriai stengėsi iš savos technikos išspausti viską, kas įmanoma. Būtent tada atsirado legendinis Triton – hibridas, pagamintas ant Norton rėmo bazės, su puikiai apskaičiuota geometrija ir vienu patikimiausių ir galingiausių to meto Triumph varikliu.

Rokeriai ant savo motociklo lakstė nuo kavinės iki kavinės, išsirinkdami konkrečia pakelės užeiga, kurios savininkas sutikdavo pakęsti jų pasilinksminimus. Po kiekvieno susitikimo jie organizavo lenktynes tiesiai ant kelio, esančio šalia kavinės. Taip gimė tikri Cafe Racer‘iai ( cafe – kavinė, racer – lenktynės) – vieni iš šiandieninių StreetFighter‘ių protėvių.

Bet 6 dešimtmečio pabaigoje viskas pasikeitė. Į Europos motociklistų gyvenimą įsiveržė filmas „Easy Rider“, kuris visiškai pakeitė žmonių požiūrį. Laisvės simboliu tapo čioperis su į priekį ištempta šake. Rokeriai pradėjo auginti ilgus plaukus ir savo Cafe-Racer‘ius pradėjo pavertinėti į čiopus. Dažnai chromuoti bakai buvo išpaišomi Amerikos vėliavos žvaigždėmis ir juostomis, o išpūdingi Norton‘ų rėmai buvo pjaustomi ir pervirinami, kad pritvirtinti ilgas šakes. Į garažo gilumą buvo paslėpiami galiniai amortizatoriai, o jų vietoje buvo privirinami arba prisukami hardtail‘ai – kieti galinio rato tvirtinimai. Clipon‘us pakeitė dangų siekiantys Ape Hanger‘iai – vairas su virš vairuotojo galvos iškeltomis rankenomis, kuris puikiai pagerina pažastų ventiliaciją. 1981 metais įsikūrė pirmas, grynai angliškas 1% klubas – Devils Disciples. Tauta ėmė vengti rokenrolo, narkotikų svaigulio ir hipiško gyvenimo būdo.

Jau 7 dešimtmečio pabaigoje dauguma britų Back Patcher‘ių (1% klubų narių) persėdo ant Harlių, nors klubuose, kurie nepriklausė Amerikos baikeriams, tai buvo nebūtina. Harliai tuo metu buvo labiau pasiekiami, tačiau buvo ne visiem įperkami, ir todėl baikeriai ir toliau į čioperius perdarinėjo savo britiškus motociklus. Galų gale Anglijos motociklų gamyba liko savo konkurentų iš Japonijos šešėlyje. Triumph, Norton ir BSA ir toliau įnirtingai kovojo, tačiau greitai buvo priversti pasiduoti. Japonai užpildė rinką pigesniais ir patikimesniais motociklais. Surasti detalių seniems angliškiems motociklams buvo vis sunkiau, kompanijos kaip „Morgo“, kuri dabar gali surinkti praktiškai naują Triumph‘o variklį, tuo metu tik atsiradinėjo, o Harley kainos vis augo. 7 dešimtmečio pabaigoje iškilo tendencija gaminti čioperius ant japoniškų motociklų bazės. Amerikoje ši tendencija išsilaikė vos keletą metų ir buvo pamiršta, dėka amerikiečių užsispyrimui ir patriotizmui.

Eiliniai Amerikos baikeriai 7-8 dešimtmetyje ištraukė H-D iš ekonominės krizės, tikėdami šia sena ir paskutine amerikietiška marke. Didžiojoje Britanijoje tokie jausmai niekam nekilo ir apkapoti japoniški motociklai užpildė baikerių suvažiavimų aikšteles. Visa tai prasidėjo 8 dešimtmetyje, ir nepakito iki šiol. Susikūrė daugybė kompanijų, kurios gamino čioperinius „hardtail“ tipo rėmus ir visus kitus pribambasus, tinkančius betkokiam japoniškam varikliui.

Bet hipiška euforija pasibaigė, tauta ėmė blaivėti, ir su blaivia galva dauguma žmonių pradėjo suprasti, kad ilgomis šakėmis sklaidyti Londono priemiesčių purvą, bandyti važinėti su Jockey Shift (rankine bėgių perjungimo sistema, kuri paprastai būdavo po sėdyne), ar, dar baisiau, be priekinių stabdžių miestų kamščiuose, arba lakstyti su hardtail‘u duobėtomis senojo Vindzoro gatvėmis – tai toli gražu ne pats patogiausias ir maloniausias laisvalaikio praleidimo būdas. Priedo, daugumai baikerių nervus gadino milžinišku greičių pro šoną pralekiantys superbaikai. Principe, pirmieji čioperiai buvo sukurti kaip „nurengti“, palengvinti iki minimumo baikai, o visi kiti navarotai buvo sukurti LSD tablečių suteiktų fantazijų dėka. Tačiau čioperis, net su savo „švaria“ ir nepaliesta forma, negalėjo rungtyniauti su supermotociklais. Ir tauta susimąstė...

Labiausiai susimąstyti privertė moto-sąvartynai, kuriuose dažnai atsidurdavo sudaužyti superbaikai: aparatas greitas, ant jo labai paprasta pamesti galvą, o valdymas kaip tik lietingam Anglijos orui. Būtent tuomet dauguma anglijos baikerių prisimimė savo protėvius rokerius ir pradėjo eiti atgal, prieš progresą. Taip taip, butent prieš progresą, nuo efektingo ir estetiško čioperio iki funkcionalaus, greito ir harmoningo Cafe Racer‘io. Bet tąkart pagrindu, kaip sakant, donorais, šiems custom‘ams pasitarnavo japoniški superbaikai. Taip 8 dešimtmečio pabaigoje atsirado StreetFighteriai (street – gatvė, fighter – kovotojas).

Idėja išliko ta pati, kaip ir čioperio: išrengti motociklą, nuimti viską, kas nebūtina, pastatyti kuo daugiau lengvų elementų iš diuraliuminio, anglies pluošto, nulupti visą nepatogią ir nepraktišką plastmasę (spoilerius) ir privesti variklį iki tobulumo.

Tuo tarpu, paliekant visą sportinio baiko funkcionalumą, pridėti kai kuriuos čioperio elementus, pavyzdžiui „Handlebar Risers“ (vairo tvirtinimą), tiesų vairą ir t.t. Motociklo išvaizda turi būti agresyvi ir sukelti galingo variklio įspūdį. Būdingas britiško StreetFighterio bruožas – tai dviguba lempa, kuri lieka nuėmus spoilerius.

O taip pat, kaip jau minėtas tiesus vairas, kuris dažnai pakeičia clipon‘us, aukšta sportinė važiuoklė, dauguma detalių chromuotos remiantis čioperiais, arba paprasčiausiai emaliuotos. Pačiomis įvairiausiomis spalvomis dažoma viskas, kas lieka. Padangos visada statomos plačios, lenktyninės. Dėka savo funkcionalumo ir įspūdingos išvaizdos, stilius plačiai paplito po visą Europą, atsirado daug kompanijų, gaminančių detales ir netgi žurnalus, pilnai skirtus šiam stiliui. Šiuo metu StreetFighteriai ėmė persikėlinėti į konservatyviuosius Harlius, ir ne tik Europoje.

Motociklų gamintojai iš pradžių priešinosi tokiam jų mažylių chirurginiam subjaurojimui, tačiau prisiminė ilgą H-D kovą su čioperiais Amerikoje. Taip pat kaip H-D savo laiku pasidavė ir sukūrė Wing Glide, taip ir dauguma dabartinių kompanijų ėmė daryti gamyklinius StreetFighterių variantus. Pionierius buvo Ducati Monster 900, o 1999 metų gamybos Triumph Speed Triple atrodė kaip motociklas, nulipęs nuo geriausių StreetFighterių žurnalų viršelio. Nieko nuostabaus – vis tik tai angliška markė. Kaip ir visada, stambios kompanijos nori užsidirbti idėjų, išėjusių iš paprastų baikerių garažų, dėka.

Bet visa tai nereiškiam, kad šie nauji monstrai visiškai užtemdė čioperius. Priešingai, ši kryptis vėl prašvinta Europoje, ypač Skandinavijos šalyse, nes pas žmones atsirado dar viena alternatyva. Netgi konservatyvūs amerikiečiai, negalintys pakęsti nieko NEamerikietiško, sukūrė savo StreetFighterio variantą – Buell.

Trumpai tariant - tegyvuoja StreetFighteriai!!!


Staripsnį iš rusų kalbos vertė: MaXno ir mindazzz
Šaltinis: www.biker.ru